M. Kundrotas. Ar susivienys tautinės jėgos?

Lietuvai blaškantis geopolitinių, ideologinių, kultūrinių ir socialinių audrų sūkuriuose kyla klausimas – ar lietuviai taps save teigiančia tauta, ar galutinai ištirps, tapdami statybine medžiaga svetimiems projektams? Tautininkams, teigiantiems tautą ir tautinę valstybę, natūraliai kyla klausimas, dar dažniau užduodamas iš šalies: su kuo ir prieš ką? Norint, kad Lietuva išliktų ir skleistųsi pasaulyje, pirmiausiai reikia jėgos, kuri įtvirtintų Lietuvą pačioje Lietuvoje.

Šiuo metu mūsų šalyje galima suskaičiuoti daugybę judėjimų, organizacijų ir partijų, vienaip ar kitaip teigiančių tautą. Iš jų tiktai keletas atvirai pretenduoja į politinės veiklos lauką. Pagrindinė jėga – Lietuvių tautininkų sąjunga (LTS), greitai švęsianti įsikūrimo šimtmetį. Išaugę iš gilios istorinės tradicijos, šiuolaikiniai tautininkai aiškiai suvokia dabarties iššūkius ir siekia racionalių sprendimų, užtikrinančių tautos gyvybingumą ateityje. Tautininkų pozicijos daugelį kartų išskleistos įvairiais tekstais, akcijomis, renginiais, tad šįsyk panagrinėkime jas kitų grupių ir veikėjų kontekste.

Nacionalinis interesas

Tai – visuomeninė asociacija, žymesni veikėjai – Mindaugas Šimkūnas, socialiniai aktyvistai Marius Jonaitis ir Vitalijus Balkus, ryškiausias ideologas – Algis Avižienis. Asociacija spėjo sudalyvauti ir rinkimuose, kaip visuomeninis komitetas. Panašu, kad artėjančiuose Seimo rinkimuose komitetams dalyvauti kelias užkirstas, tad norint dalyvauti aktyvioje politikoje, teks šlietis prie kurios nors politinės partijos arba tenkintis vienmandatėmis, nors kol kas sunku prognozuoti, jog ši asociacija savomis jėgomis surinktų reikiamą parašų skaičių.

Pirmas gluminantis dalykas šios asociacijos ideologijoje bei retorikoje – vienašalė kritika Vakarams. Vakaruose – masinė imigracija, socialinė atskirtis, lytiniai iškrypimai, korupcija, globalizmas ir visos įmanomos blogybės. Apie Rytus, o ypač – Rusiją – olimpinė tyla. Tarsi ten viskas būtų gerai. Autokratija ir oligarchija, imperinė agresija, ta pati korupcija, gausūs žmogaus teisių pažeidinėjimai. Vakarų problemos aiškinamos gana adekvačiai. Deja, Lietuvos geopolitinė padėtis reikalauja tolygaus dėmesio Rusijai ir iš ten kylančioms grėsmėms. Toks vienašališkumas Nacionalinio intereso auditorijai formuoja požiūrį, kad Rusijos grėsmės nėra, tik Vakarų iššūkiai.

Sunku pasakyti, jog šios asociacijos lyderiai patys norėtų tokio visuomenės požiūrio. Skirtingai, nei kai kuriuose kituose judėjimuose, čia nėra atviro Rusijos garbinimo ar teisinimo. Išskyrus atskirų narių ištarmes, kuriose apgailestaujama dėl tautininkų „kognityvinio disonanso“, sprendžiant, kuri grėsmė didesnė – iš Europos Sąjungos ir apskritai – Vakarų, iš Lenkijos ar iš Rusijos? Tai, ką jie vadina „kognityviniu disonansu“, tautininkai laiko subalansuotu požiūriu. Viena pagrindinių Lietuvos problemų – politinis daltonizmas: jeigu Briuselis – blogas, tai Maskva – gera, ir atvirkščiai. Noromis ar nenoromis, Nacionalinio intereso retorika prie to prisideda.

Antra problema – karingas nusiteikimas prieš krikščionybę. Ji – tautiškumo sąjungininkas Nr. 1 kovoje už dorą ir šeimą, o teisingai interpretuota – ir prieš masinę kitų kultūrų žmonių imigraciją. Tiesa, radikalią antikrikščionišką poziciją pirmiausiai reiktų sieti su atskirais asociacijos nariais, bet jų pozicijos spausdinamos asociacijos žiniasklaidoje, kaip jos ideologiniai tekstai.

Trečia problema, galbūt, mažiausia. Ji glūdi pačiame asociacijos savivardyje. Tautininkai pabrėžia dorybes ir vertybes, ši asociacija renkasi pragmatiškesnę „intereso“ sąvoką. Trintis tarp idealistų ir pragmatikų būdinga daugeliui judėjimų, iš esmės ši problema – išsprendžiama. Akivaizdu, jog tautos teigime reikalinga tiek idealistinė, tiek pragmatinė pusė.

Apibendrinant Nacionalinis interesas – galimas LTS partneris tiek rinkimuose, tiek po jų. Ypač migracijos grėsmės kontekste – ši problema asociacijos retorikoje pabrėžiama labiausiai. Nacionalinį interesą su jo akcentais galima laikyti vienu iš tautinio judėjimo fragmentų, tautininkams sudarant platesnę ir gilesnę visumą. Net antikrikščioniškas pozicijas galima traktuoti kaip vieną iš daugelio nuomonių, nors jų atsisakius bendradarbiavimas taptų kur kas lengvesnis.

Birželio 3-osios grupė ir „Mūsų gretos“

Birželio 3-osios grupė pirmiausiai siejama su Nepriklausomybės akto signataru Zigmu Vaišvila. „Mūsų gretų“ ideologinis lyderis – Nepriklausomybės akto signataras Rolandas Paulauskas, organizacinis lyderis – Kazimieras Juraitis. Gruodį šios grupės paskelbė kuriančios koaliciją, prie kurios dar prisijungė Respublikonų partija.

Birželio 3-osios grupę sudaro marga publika, nuo žinomų patriotų iki Kremliaus šalininkų, liaudyje vadinamų „vatnikais“ ir „koloradais“. Pagrindiniu tikslu įvardijamas tautos ir valstybės išsaugojimas. Šiam tikslui raginama burtis, atmetant tiek asmeninius, tiek pažiūrų skirtumus. Deja, toks siūlymas – utopinis ir populistinis. Po šūkiais apie tautos ir valstybės išsaugojimą gali pasirašyti tiek liberalai, tiek konservatoriai, tiek socialistai, tiek ir kitų pažiūrų žmonės, bet jų sampratos – ką, kaip ir nuo ko saugoti – skirsis iš esmės. Sampratų skirtumai sugriovė ir Sąjūdį. Šiandien – su gerais ar blogais ketinimais – lipama ant to paties grėblio.

Šios grupės įvardijami iššūkiai – išimtinai vidinės ir vakarietiškos kilmės. Rusiškasis veiksnys apeinamas. Tai dar būtų galima toleruoti, kaip anksčiau aptartu atveju, bet viską gadina atvirai prorusiškų veikėjų dalyvavimas. Jei tarp teisingų akcentų – apie korupciją, valstybės užvaldymą, savanaudiškų klanų diktatą, iš Vakarų plūstantį globalizmą, dorovinį nuosmukį, masinę imigraciją – įterpiamas bent vienas akcentas apie „gerutę“ Rusiją, šaukštas deguto sugadina visą medaus statinę.

Lakmuso popierėlis – požiūris į įvykius Ukrainoje. Tautininkų požiūriu Ukrainos piliečiai sukilo prieš korumpuotą prorusišką režimą, siekdami užsitikrinti tautinį valstybingumą ir demokratiją. Po to įsikišo Rusija, surengusi kolonistų pseudoreferendumą Kryme, atplėšė integralią Ukrainos dalį, sukurstė kruviną karą Donbaso regione. Kremliaus šalininkų požiūriu Ukrainos sukilimas – Vakarų imperialistų darbas, siekiant išplėsti savo įtakos erdves Rusijos sąskaita, Rusija ginanti savo teisėtus interesus. Ukrainos nacionalistai esą fašistai ir Vakarų imperialistų parankiniai. Ar šie požiūriai suderinami? Jokiu būdu. Atitinkamai išsiskiria požiūriai į Rusijos vaidmenį Lietuvos atžvilgiu: vieniems tai – kaimynas, su kuriuo reikia taikstytis, kitiems – grėsmė, kurią būtina sustabdyti.

Jei Birželio 3-osios grupė ideologiškai marga, tai „Mūsų gretos“ – aiškiai prorusiškos. Jų lyderis Kazimieras Juraitis daugelį sykių reiškė Kremliaus požiūrį į įvykius Ukrainoje ir visame pasaulyje. Šis sambūris aplipęs atvirais Rusijos šalininkais, nuo „filosofo“ Algirdo Degučio iki „sekspertės“ Mildos Bartašiūnaitės. Įdomu, kad abu šie veikėjai savo viešąsias veiklas pradėjo kaip liberalai.

Apie ideologinį vadovą Rolandą Paulauską sunkiau pasakyti, kad jis – atvirai prorusiškas. Šiuo atveju reiktų vadovautis lietuvišku posakiu: pasakyk, kas tavo draugas, aš pasakysiu, kas tu. Jei šis veikėjas nėra prorusiškas, kodėl bartašiūnaitės, degučiai, šmigelskiai ir visa „vatnikų“ plejada jį atpažįsta kaip savą ir dar – kaip savo lyderį? Paties Rolando tezės – gerokai aptakesnės, nei jų.

Daug kalbama apie „daugiapolį pasaulį“, kuriame būtų daug galios centrų, kontroliuojančių vienas kitą. Daugiausiai galios šiuo metu telkiasi Jungtinėse Valstijose. Stipri Rusija – vienas iš „daugiapolio pasaulio“ garantų. Pateikus prielaidas, auditorijai paliekama „pačiai“ darytis išvadas. Gudri taktika, bet kurgi Lietuva? Deja, Lietuvai „daugiapolio pasaulio garantas“ – viena pagrindinių grėsmių, o Jungtinės Valstijos – viena pagrindinių galimybių tą grėsmę sumažinti.

Neskubėkime guostis, kad abiejų šių grupių vadai – Nepriklausomybės akto signatarai. Juk toks buvo Kazys Bizauskas, taip niršęs ant prezidento Antano Smetonos, kad sovietų okupaciją laikė išvadavimu. Ką gi, sovietai jį išvadavo. Ir jo paties paiką galvelę po Červenės velėna pakišo. Kitas žymus tautinio judėjimo dalyvis Liudas Gira 1940-aisiais užgiedojo: Lietuvos senos nebėr, Lietuva – LTSR. Lietuvos Nepriklausomybės karų dalyvis Vincas Vitkauskas, vėliau tapęs generolu, išskubėjo iš paskutiniojo Lietuvos vyriausybės posėdžio sveikinti besiveržiančios sovietų armijos. Prezidentas Antanas Smetona tame posėdyje reikalavo priešintis, bet kam tai berūpėjo?

LTS galimybė telktis su Birželio 3-osios grupe taptų įmanoma, jai apsivalius nuo „koloradų“. O kadangi jau susitepta prorusiškumu, jai tektų aiškiai nuo jo atsiriboti. Su „Mūsų gretomis“ tautininkams nėra, apie ką kalbėtis. Nors dalis deklaruojamų tikslų – tauta, tautinė valstybė, šeima, demokratija, korupcijos problemų sprendimas – sutampa, tačiau lygiai tą patį galima pasakyti apie priešingą pusę – liberalus, konservatorius ir kitas sistemines jėgas. Jei su vienais jungia Vakarų ir vidinių iššūkių suvokimas, tai su kitais – Rusijos grėsmės suvokimas. Eiti su „koloradais“ prieš liberalus – tas pats, kas eiti su liberalais prieš „koloradus“. Tautininkai renkasi savo kelią, atmesdami tiek Vakarų globalizmą, tiek Rytų imperializmą, tiek sugedusią vidaus politinę sistemą.

Naglis Puteikis ir „Lietuvos sąrašas“

Šiuos politikos subjektus galima aptarinėti tiek kartu, tiek atskirai. Kurį laiką jie žengė kartu, bet dabar panašu, kad Naglis Puteikis planuoja savo politinį projektą. Tiek N. Puteikis, tiek „Lietuvos sąrašo“ ideologinis ir formalus vadovas Darius Kuolys – ryškios asmenybės, be to – labai skirtingos. Vienas – subtilus inteligentas, kito retorika – liaudiška. Jų išsiskyrimas – visiškai natūralus, tiek dėl asmeninės konkurencijos, tiek dėl skirtingų sielų.

Tautininkai su N. Puteikiu jau turi bendradarbiavimo patirties. Dauguma požiūrių – į teisingesnę valstybę, platesnį visuomeninį atstovavimą, viešųjų finansų skaidrumą ir kitus dalykus – iš esmės sutampa. Neramina šiek tiek paviršutiniškas tonas, menkas dėmesys ideologijai, kartais – tiesiog blaškymasis tarp skirtingų pozicijų.

LTS keliant Naglį į Lietuvos Respublikos prezidentus, jis pabrėžė esąs už „tradicinę“ šeimą. Rinkimų retorikoje gi pasisakė už homoseksualų partnerystę, kaip būdą spręsti jų socialines ir finansines problemas – perduoti palikimą, rūpintis vienas kitu ligoninėse ir kalėjimuose. Motyvai – suprantami ir humaniški. Tiesą sakant, vargu, ar kam rūpi, kam Vladimiras Simonko po mirties paliks dėžę vazelino. Bet ar N. Puteikis suvokia, ką jis siūlo iš tiesų? Europos Sąjungos teisėje partnerystė prilyginama šeimai. Iš to išplaukia ir teisė įsivaikinti. Ar N. Puteikis tikrai to nori? Vargu.

Dar vienas skiriantis klausimas – jo siūlymas mažinti Seimo narių skaičių, sufleruojant partinių sąrašų naikinimą, apsiribojant vienmandatėmis. Žinant liaudies priešiškumą partijoms ir valdžiai apskritai, šie siūlymai kai kam atrodo balzamas ant žaizdos. Juolab kad per sąrašus į Seimą patenka tikrai abejotinų asmenybių, kurias ištempia populiaresni lyderiai sąrašų viršuje. Žvelgiant giliau, tokio siūlymo įgyvendinimas reikštų demokratijos mirtį. Jungtinės Karalystės ir Prancūzijos pavyzdžiai rodo, kad parlamento rinkimai tik vienmandatėse leidžia susitarti dviem sisteminėms jėgoms ir palikti už rinkimų barjero jėgą, atstovaujančią trečdaliui rinkėjų. Ypač antro turo atveju. Tai reiškia mažesnį, o ne didesnį visuomenės atstovavimą. Iš esmės tai – dar didesnė oligarchija.

Vienmandatėse daugiausiai galimybių iškilti turi didžturčiai arba jų remiami kandidatai. Oligarchija įgautų dar daugiau plutokratijos atspalvio. Tuo tarpu per sąrašus yra tikimybė patekti žmonėms, pasižymintiems didesne ideologine motyvacija ir politine kompetencija, nei finansais.

Nežiūrint tokių požiūrių skirtumų, N. Puteikis išlieka galimu tautininkų partneriu. Skirtingai, nei Rolando Paulausko ir iš dalies – Zigmo Vaišvilos grupėse, čia nėra Rusijos balinimo. Tiesa, šiuo atveju galima pastebėti kritiškumo stygių Vakarų pusės atžvilgiu – ypač Europos Sąjungos. Vis dėlto čia vargiai rasime pasisakymų už didesnę jos centralizaciją tautinių valstybių sąskaita, pritarimą masinei imigracijai ar homoseksualizmo plėtrai, sklindančiai iš šios Sąjungos viršūnėlių. Techninių sprendimų skirtumus galima išspręsti sėdus už bendro stalo ir išdiskutavus giliau. Entuziazmo dirbti Lietuvai N. Puteikis tikrai turi, tereikia jį sustiprinti ideologiniu analitiniu žvilgsniu.

Darius Kuolys – sudėtingesnė figūra. Tam tikrą patriotizmo sampratą jis tikrai turi, bet tai daugiau – pilietinė respublika, nei tautinė. Tautininkai jungia abu šiuos aspektus. Su „Lietuvos sąrašu“ tautininkai drauge rinko parašus už Lietuvos žemės išsaugojimą piliečiams, valstybinės lietuvių kalbos apsaugą, taigi – dalis tikslų ar bent uždavinių tikrai sutampa. Vis dėlto su Kuolio figūra siejamas švietimo ministro, tautininkams artimo Zigmo Zinkevičiaus nuvertimas ir jo kurtos tautinės mokyklos koncepcijos išstūmimas, pakeičiant ją menkai apibrėžtu pilietiniu modeliu. Prieš keletą metų pats D. Kuolys išspausdino piktą straipsnį prieš tautininkus ir Nepriklausomybės maršą, griežtai kritikuodamas principą „Lietuva – lietuviams“, sudarantį tautininkų ideologijos šerdį.

Gali būti, jog šiandien D. Kuolys ir pats „Lietuvos sąrašas“ mano truputį kitaip, tačiau jų kandidatai rinkimuose ir porinkiminis aljansas su aršiausiais tautinės valstybės priešais – liberalais – atrodo savotiškai. Neatmestina tikimybė, kad „Lietuvos sąrašas“ – inteligentiškesnis ir profesionalesnis Tautos prisikėlimo partijos variantas – siekiant surinkti patriotinį, antisisteminį kontingentą ir nudrenuoti jį atgal į liberalią, kosmopolitinę sistemą. Jei taip, jam tikrai sekasi. Kita vertus, tas pats patriotinis kontingentas „Lietuvos sąrašo“ partijos ir jos rinkėjų gretose galėtų inicijuoti kvietimą sėstis už bendro stalo, juolab kad tautininkai jau yra pateikę šiai pusei tokių siūlymų.

„Jaunoji Lietuva“

Tai – natūraliausias LTS sąjungininkas iš visų partijų. Tautininkus su jaunalietuviais jungia tiek bendras požiūris į tautą ir tautinę valstybę, tiek į dorą ir šeimą, tiek į socialinę darną. Anksčiau LTS socialiniu požiūriu užėmė dešinesnę poziciją, dabar kultūriniu požiūriu ji lieka dešinioji, bet socialiniu linksta arčiau kairės.

Jaunalietuviai socialinėse pozicijose, atrodo, žengė priešingą žingsnį, bet pozicijos iš esmės suderinamos. Vienodai suvokiame tiek Europos Sąjungos iššūkius, tiek Rusijos grėsmę, tiek įvykius Ukrainoje.

Dar vasarą pasirašyta jungimosi deklaracija, kurią savo parašais papuošė abiejų partijų pirmininkai, bet paskiau procesas kažkodėl nutrūko. LTS žengė žingsnį, belieka laukti, ką atsakys „Jaunoji Lietuva“.

Lietuvos centro partija

Dar vienas natūralus partneris. Ankstesnėje Lietuvos centro sąjungoje būrėsi margas kontingentas, nuo tautininkų iki liberalų, bet jai susijungus su Liberalų sąjunga, likę centristai atgimė kaip nacionalinė partija.

2012 m. Seimo rinkimuose tautininkai su centristais žengė bendra koalicija, prie kurios prisijungė dar dvi partijos, bet šis kelias nepasiteisino. Pirmiausiai koalicija buvo pernelyg marga, nuo dešinės iki kairės – nors dešinieji priėmė kairiųjų socialines pozicijas, o kairieji iš dalies – dešiniųjų kultūrines pozicijas, rinkėjų sąmonė sunkiai talpino skirtingas jų tapatybes. Be to, koalicija turėjo per mažai laiko išpopuliarinti savo vardą, o istoriniai partijų vardai rinkimų biuleteniuose išspausdinti mažesniu šriftu, nei konkurentų.

Istoriškai Lietuvoje pasiteisindavo tik sisteminių partijų koalicijos, kurių dalyviai disponuodavo didesniais informaciniais ištekliais. Antisisteminės jėgos masinės informacijos laukuose apskritai blokuojamos, tuo sunkiau išpopuliarinti koalicijas. Daug paprasčiau populiarinti konkrečią partiją. Pirmiausiai tai – ilgalaikiškesnis darinys, nei koalicija, susiburianti tiktai prieš rinkimus. Partija turi daugiau laiko paskleisti informaciją apie save. Be to, rinkėjams partija – aiškesnis subjektas. Aiškesnė ideologija, aiškesni lyderiai, aiškesnė struktūra. Koalicija natūraliai kelia klausimą: jeigu esate bendraminčiai – kodėl ligšiol esate skirtingose partijose?

Šiandien tautininkams ir centristams logiškiausias kelias – susijungti į vieną partiją. Ideologijos – labai panašios, techninės detalės – suderinamos, dėl lyderių galima susitarti.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga

Ideologiškai artima tautininkams. Tiesa, joje tenka išskirti dvi sroves – istorinę lietuvišką valstiečių liaudininkų ir europietišką žaliųjų. Nors žaliasis – gamtosaugos, ekologiškos ekonomikos ir energetikos – aspektas taip pat artimas tautininkams, bet europinė žaliųjų tradicija – kosmopolitinė, o moralės ir kultūros klausimais užima kairiojo libertarizmo liniją. Kai kurie šios sąjungos lyderiai atvirai pasisako už homoseksualias „šeimas“, net su teise įsivaikinti, o jos atstovas Europos Parlamente prisijungė prie žaliųjų frakcijos, kur vienas iš lyderių – atviras pedofilas.

Nežiūrint šių keistų inkliuzų, sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis realiais darbais, kaip mecenatas remia tautinės kultūros plėtrą, o atstovė Seime Rima Baškienė – viena ištikimiausių doros ir šeimos gynėjų. Šis valstiečių ir žaliųjų dvilypumas glumina tautininkus. Iš principo galima būtų kalbėtis, galbūt su tautininkais valstiečiai labiau išryškintų savo konservatyvųjį sparną. LTS diskusijoms – atvira. Deja, pats valstiečių vadovas gana iš aukšto žiūri į tautininkus: pagal savivaldybių rinkimų rezultatus jis numato bendradarbiavimo galimybę tik santykiu 143/1. Kiek apgaulinga tokia proporcija, rodo bendros akcijos dėl žemės ir kalbos, kur tautininkai su valstiečiais surinko gana apylygius skaičius parašų.

Valstiečiams bendras junginys su tautininkais būtų naudingas. Dalį rinkėjų, kurie šiandien dėl abiejų partijų silpnumo balsuoja už konservatorius arba „tvarkiečius“, tai tikrai pritrauktų. Na, o tautininkams oponuojantys europiniai žalieji ir taip turi Lino Balsio vadovaujamą Žaliųjų partiją.

Apibendrinant natūraliausi tautininkų partneriai šiandien – jaunalietuviai ir centristai, gretimai – valstiečiai ir dalis žaliųjų, Naglis Puteikis, tam tikromis sąlygomis – „Lietuvos sąrašas“ ir Nacionalinis interesas. LTS atvira deryboms su visais šiais subjektais. Dabar iniciatyva – jų pusėje. Pirmiausiai sutarkime dėl vertybių ir tikslų, dėl asmenybių – jau kaip nors.