Su Joanos Trolope (Joanna Trollope) kūryba pirmą kartą teko susidurti seniai – kokiais 1995 metais, kai pasitaikė pažiūrėti anglų gamybos tv miniserialą „Pastoriaus žmona“ ( The Rector‘s wife) – anglų filmai visada gražūs vietovaizdžiais, interjerais, architektūra ir parkais bei gėlynais – jų vedama, noriai įžengi į kitą pasaulį…
„Kitokį“ – lengva pasakyti. O jei pasigilinti, kodėl jis kitoks nei kasdienybė, net ir kasdienybę vaizduodamas? Kodėl Anglija, visa Didžioji Britanija, Airija kitokios, nors egzistuoja dabar ir netoliese?
Tradicijų šalis, tradicinė visuomenė – išlaikyta daugybė to, ko mes jau nebeturim. Ne tik todėl, kad karai ir marai, mus palietę, ten praėjo pro šalį. Jų požiūris į istoriją, į tradiciją, į savą vietą laiko tėkmėje ir kartų kaitoje kitoks – diametraliai priešingas nei mūsų… Netgi nei didelės Europos dalies, pamišusios, kaip ir mes, dėl modernumo, norinčios tapti naujoviškesne už patį naujumą: kiekvieną bent kiek prirašytą istorijos lapą norinčios tuoj pat išplėšti ir pradėti iš naujo, nuo savęs…
Mieliausiai netgi visai nepradėti – gyventi pastoviai tuščiame baltame lape, jokių pėdsakų taip ir nepaliekant… Ir ką nors norėti po savęs palikti jau per vėlu, manau – istorijos griovimo pavyzdžiai jaunimui buvo ir yra rodomi pastoviai, tai jie irgi griaus visu smagumu, mieliausiai netgi šiandieną, istorija dar net nespėjusią tapti: tėvą ir senelius į mišką nuvežęs palikti, žinok, kad tomis pačiomis rogutėmis neilgai trukus ir tave vaikai išveš.
Tiek istorijos pasaulyje išnaikinta, jog Didžioji Britanija kaip koks pasakų šalį vaizduojantis parkas išlikusi, kur visiems labai smagu retsykiais bent jau mintyse pasibūti – svetimos tradicijos, jos gražios ir nežeidžia, skaudžių prisiminimų nesukelia, prie jų miela prisiglausti.
Prie minėto miniserialo grįžtant. Ėmiausi ieškoti knygos, pagal kurią jis pastatytas, ir atradau, jog ta autorė jų parašiusi ir daugiau. Ir pačią autorę tokiu būdu atradau – įdomu ir būdinga, sakyčiau, kad jinai, pseudonimu prisidengusi, rašo ir istorinius romanus. Ir netgi istorinį dokumentinį veikalą vieną kitą… Kai iš dabartinio gyvenimo paimami ir aprašomi psichologiniai etiudai ir situacijos – knygos, kurias ji pasirašo tikruoju vardu, – jai daugiau yra laisvalaikio praleidimo būdas (ar ir pinigų užsidirbimo, nežinau), ir ji rašo, ką pati norėtų skaityti… Ką norėtų skaityti į ją panašūs, gerai visuomenėje stovintys, rimtais dalykais užsiimantys žmonės, kai turi valandėlę laiko atsipalaidavimui.
Kurią Joanos Trolope knygą bepaimsi, visos vaizduoja seno ir naujo, tradicijos ir modernumo susidūrimo situacijas ir jose atsiskleidžiančius charakterius: stiprius, nes turinčius šaknis, lanksčius, nes modernius… Žūvančius, nes per ilgai praeityje užsibuvę, pasimetusius dabartyje, nes nebeturinčius tapatybės, nebežinančius, kas jie tokie. Sunku pasakyti, kieno pusėje yra pati autorė, nors, panašu, ji vaizduoja neutraliai: pati būdama nekonfliktinėje situacijoje – gyvendama modernų gyvenimą tiek, kiek jis negriauna istorijos ir tradicijos, ji koncentruojasi daugiau į žmones.
Viena senesnių, bet iki šiol populiarių jos knygų „Provinciali istorija“ ( A Village Affair) antrą kvėpavimą įgijo, literatūroje išpopuliarėjus tendencijai vaizduoti meilės istorijas tarp tos pačios lyties žmonių: iš niekuo dėtos knygos, tarp kitko, labai teisingai atvaizduojančios aristokratijos atstovų naudojimąsi žemesnių klasių žmonėmis be jokių sąžinės priekaištų už tau sau, ir visų kitų iliuziją, jog ir jie galės kažkaip prie aristokratijos gyvenimo prisiliesti, tapti jo dalimi, ir kas iš viso to gaunasi – labai prablaivanti knyga, tapo dabar populiarinama ir rekomenduojama, į centrą ir prasmę iškeliant, kas visai ten nėra kaip pagrindinė tema užmanyta… Kaip visada, žinoma, – kas dar naujo po saule?
„Ispanas meilužis“ (A Spanish Lover) įdomus tuo, jog bando parodyti, kaip žmonės, atėję iš kitur, neturi jokio supratimo nei apie tradicinę vietos kultūrą, nei apie elgesio kodus ir reikšmes, nei apie viso to svorį ir vietą tų žmonių gyvenime… Graži aplinka, daug saulės, istorijos ir kultūros paminklai – ko užtenka gražioms atostogoms, to užteks ir gyvenimui? Manoma, jei jau aš nežinau, kas aš, ir nežinau, iš kur esu, ir gyvenu, nors, tiesa, nelabai gerai – kitaip neatkeliaučiau laimės į naują vietą ieškoti, tai kodėl ir visi likę negali tokiais tapti? – ir kažkodėl neužduoda klausimo, o kas, jei jie nenori, ką kalbėti apie tai, kad negali?… Laikas privers ir jiems nuo to, galiausiai, bus ir patiems tik geriau?
Lygiai taip ir mes linkę matyti tik patraukliąją, romantišką Didžiosios Britanijos tradicijų pusę, o gilyn pažvelgti nesugebame ir norėdami, nes gyvename ne jų prasmių lauke, nesame jų istorijos dalis – jų simbolika, jų elgesio kodai mums tik gražūs, o giluminio emocinio išgyvenimo nesukelia… Mūsų, sava istorija sukelia, todėl jos ir nenorim? Vietiniai tenai kiekvienas turi pastovią vietą tradicinėje hierarchijoje ir daugumai tai – mažiau gražu ir beveik nelinksma.
„Vyrai ir mergaitės“ (The Men and the Girls) parodo, kaip tradicinė ir kaip moderni visuomenė naudoja žmones – savo narius – koks kurioje iš jų jų galiojimo laikas ir kokios garantijos jiems yra toliau… Be abejonės, tradicinė išrodo humaniškesnė… Nors modernūs laikai irgi siūlo savo sprendimus, tiktai žmonės, savo psichologija ir įpročiais nėra tokie modernūs ir sunkiai su besikeičiančiais laikais suspėja – problema vėl lyg ir žmonės, o ne situacijos…
Apskritai, seniau rašytos J.Trolope knygos yra kompleksiškesnės, įdomesnės. Naujas aš nustojau skaityti maždaug ties „Mergina iš pietinių valstijų“ (Girl from the South), kuri gal net nėra išversta į lietuvių kalbą, ir, manau, ją išversti būtų sunku: joje kaip ir nieko ypatingo nevyksta, bet daug psichologinių niuansų ir situacijų jautrumo – į kitą kalbą ir kitą kultūrą sėkmingai visa tai perduoti yra sunku… gal net neverta vargti.
Šitoje knygoje autorė įsigudrino rasti dar vieną tradiciškumo bastijoną – pietines JAV valstijas, Charlestono miestą, pvz., Tiesa, amerikietė, jau buvo pasirodžiusi bent vienoje iš ankstesnių knygų – „Giminaitė“ (Next of kin) – nežinia kodėl likusi Anglijoje, ištekėjusi už ūkininko, per anksti mirusi nuo ligos, kuri, rodosi, kaip ir pasivijo ją kartu su praeitimi ar iš praeities… Autorė dažnai rašo apie žmones, bėgančius nuo savęs, savos praeities, vaikystės, gimtų vietų, tėvų – net gal samoningai nesuprantančius, kad bėga. Ir ko jau tikrai nežinančius, tai kad kartą išrovęs šaknis iš gimtosios žemės, panašu, jog niekur kitur jų jau nebeįleisi.
Žmonės tikisi, jog kitur bus geriau, psichologiškai lengviau… Kurį laiką, gal. O paskui, kartą pajudėjus, teks visą gyvenimą ir toliau judėti, nes juk ne tam išėjai iš vienur, kad nelaimingas jaustumeisi kitur? Bent jau tokia, matyt, yra autorės pozicija: naujos vietos magija yra trumpalaikė. Iš kitos pusės, knygos veikėjas britas Henris randa vietą sau kitame žemyne, kitoje kultūroje, ir labai entuziastingai. Ne tik dėl tradicinio tos kultūros svetingumo svečiams… Nes, kai pagrindinė veikėja amerikietė Gilion atvyksta dirbti į Londoną, tenai ji sutinka tik nesupratimą, nesidomėjimą, nepriėmimą – atsitiktinis žmogiškas kontaktas sužibo kaip deimantas!
Liūdna, bet tai parodo, jog modernūs laikai Didžiosios Britanijos tikrai neaplenkė – visuomenėje yra sluoksnių, teritorijų, kuriose gali gimti ir užaugti, jokių tradicijų nepažinęs, su jokiu kultūriniu palikimu nesusidūręs – pakanka ir ten žmonių, praradusių šaknis ir tempiančių ant pečių savo nelaimingą egzistavimą kiek pajėgiančių. Jei tarp tokių žmonių esi gimęs, kaip tai nutiko Henriui, tai, kultūriniu tradiciniu požiūriu, esi baltas lapas, jokios kultūros nepažinęs, jokios tradicijos nepaveldėjęs. O žmogus jas turėti turi – savas, svetimas – bet kokias, bent kokias nors… Už tai jis ir apsidžiaugė galimybe, ir apglėbė naujai atrastą, svetingai jį priėmusią pietinių JAV valstijų socialinę kultūrinę visumą. Nes rado, ko jam trūko, ko tėvynėje ir vaikystėje jam niekas nedavė.
Čia reikėtų sustoti ir susimastyti, kodėl Lietuvoje lygiai taip pat pakanka jaunimo, apsidžiaugiančio kokią nors svetingą tradiciją – bet kokią! – atradus ir mielai su ja besitapatinančio (budizmas, hinduizmas, Jehovos liudytojai ir t. t. – kas tik nepatingi svetingai ranką ištiesti). Tai juk rodo, jog niekas jiems nepasistengė įduoti į gyvenimą neštis nieko savo.
Taip pat iš knygos matome, kaip sunku visaverčiu, savimi pasitikinčiu, žinančiu, ko nori, žmogumi tapti be pavyzdžio, be rolės modelio, nuo kurio galima nusižiūrėti, kaip ir ką gyvenime daryti… Arba jei tenka atmesti tuos pavyzdžius, kurie tau rodomi: pats nori kitaip, geriau…
Plius, moderniame, dirbtiniame, visą laiką judančiame besikeičiančiame pasaulyje žmogui baisu – jis labai mažai ką gali prognozuoti. Baimės pasekmė – noras kontroliuoti kuo daugiau situacijų, kitų žmonių, jų elgesį… Ar bent jau save, jeigu nieko kito kontroliuoti neišeina: dietos, sportas, savęs psichologinis aiškinimas, dvasinis tobulinimasis be pabaigos – niekas nebepatenkintas savimi, koks jis yra, savo partneriu, koks jis yra, savo gyvenimu… Apskritai niekas niekuo nepatenkintas.
Dar vienas senos tradicijos poveikio konstatavimas – dar vis toje pačioje „Girl from the South“ knygoje: tradiciškai, norint vaikų, sūnaus tikimasi pirmiausia, o po to jau gali gimti ir dukros – tokia pasaulio tvarka laikyta teisinga… Vargas, jei pirmiausia gimsta mergaitė: jai tenka pateisinti tėvų viltis, turėtas sūnui, būti idealia dukra, ir vis tiek nepasitenkinimo ja, nesėkmės jausmas tėvams išlieka!
Taip ir knygos veikėjos – Ashley, jauniausioji, tėčio princesė, gimusi į pasaulį teisingoje vaikų sekos vietoje, žino tik meilę ir harmoniją – jei ji turi rūpestį, tai tik ar yra pakankamai graži… Gilion – pirmagimė, paaugusi, jinai net negali įsivaizduoti, kas yra meilė, jos rūpestis – sėkminga karjera, pasiekimai, tapimas kažkuo, kuo ji nėra… Ir vis tiek išliekantis viso to beprasmiškumo jausmas.
Žinoma, kaip galima priekaištauti Gilion, kad ji gimtosios vietos tradicijas atmeta, jei tos tradicijos buvo prieš ją nuo pat jos gimimo! O jaunesnė sesuo tuo tarpu net negali įsivaizduoti pasaulio, kur kas nors jos nemylėtų – esant savo vietoje tradicijoje yra daugiau galimybių ir lengviau vienam kitą mylėti… Nekeista, kodėl moderniame pasaulyje meilės belieka vis mažiau.
Netgi mano pastebėjimas toks būtų: literatūra ir menas gimsta, yra sukuriami tik tiek, kiek su tradicine visuomene susilietę – autoriai arba joje gimę, arba bando į tokią panašią vietą grįžti, ieško dar likusių jos salų pasaulyje arba apverkia jos praradimą… Nes modernumas, jis tik ėda, naikina, griauna… Jei ir pastato ką, tai tik vis labiau trumpalaikį kažką, ką reikia nugriauti (arba kas pats sugriūva vis greičiau…). Jokios vertingos literatūros iš savęs modernizmas nesukurs – rašys kažką, kol bus ką griauti, dekonstruoti, kieno gabaliukais žongliruoti iš tradiciško, o paskui ir pats nusibaigs.
Griauti lengviau, tai aišku. Bet, nieko nestatant, tikslingai nekuriant ir gyvenimo kaip po tokio laimingo nėra… Tai tokios štai mintys.
