Pelėdos – vieni iš paslaptingiausių mūsų paukščių. Jos medžioja prietemoje ar naktį, dieną tūno drevėse, aukštuose medžiuose ar miškų tankumynuose; dėl šių priežasčių retai kada tenka pelėdą pamatyti. Kur kas dažniau, žiemos pabaigoje ar ankstyvą pavasarį, per tuoktuves, kaimų sodybose, parkuose, pamiškėse galima išgirsti pelėdų ūkavimą, ūbavimą. Lietuvoje aptinkama net 13 pelėdų rūšių, tačiau dauguma iš jų retos ar labai retos. Dažniausiai sutinkama naminė pelėda, rečiau pasitaiko mažasis apuokas, perintis varnų ir šarkų lizduose.
Kurtuvėnų regioniniame parke be šių dviejų pelėdų rūšių spygliuočių miškuose gyvena lututė. Pavasarį mėnesienos naktimis girdimi daugybę kartų kartojami patinėlio balsai – „u-pu-pu-pu“. Įdomu, kad kartais tuos balsus galima išgirsti ir Kurtuvėnų dvaro sodybos parke. Miškuose lututės stebėtos juodųjų meletų iškaltose drevėse pušyse, kur gali perėti.
Kitos pelėdos kol kas saugo savo paslaptis ir tuo yra žavios. Balinė pelėda nemėgsta miškingų teritorijų, gyvena krūmėtose pievose, plačiose pelkėse, todėl Kurtuvėnų regioninis parkas jai netinka. Literatūroje rašoma, kad tai vienintelė pelėda, kuri rudenį iš Lietuvos keliauja į Vidurio Europą.
Tik vieną kartą, matyt, tokios kelionės metu žuvusią balinę pelėdą medžiotojas – gamtininkas Jonas Jankevičius aptiko Kurtuvėnų bažnyčios šventoriuje. Kol kas po vieną kartą Kurtuvėnų girininkijoje medžiotojai stebėjo baltąją (gyvenančią šiaurės tundroje ir retkarčiais užklystančią) ir mažiausią – žvirblinę pelėdą. Pastaroji – vos 60 – 80 g sveriantis plėšrūnas, gali būti dažnesnė nei atrodo, nes Lietuvoje gausėja; pvz. Viešvilės rezervate, kur anksčiau šių paukščių nebuvo stebima, šių metų rudenį aptikta apie 12 porų.
Kitų metų pavasarį ir Kurtuvėnų regioninio parko eglynuose planuojama atlikti šių paukščių tyrimus – „paiešką“. Pelėdų tyrimus, anot žymaus „pelėdininko“ Broniaus Šablevičiaus, apsunkina tai, kad tam darbui pasišventęs ornitologas turi turėti „arklio sveikatą“: kiaurą naktį reikia „blūdinėti“ po mišką, klausantis pelėdų balsų, o dieną dažnai laukia kitokie neatidėliotini darbai.
Egzotiškas paukštis – Didysis apuokas
Didysis apuokas yra didžiausia mūsų pelėda. Įdomu, kad jų patelės gerokai stambesnės už patinėlius: „vyriškiai“ dažniausiai sveria apie du, o „moteriškės“ – apie pustrečio kilogramo. Patelės yra didesnės, beveik 70 cm aukščio; jų ir sparnai ilgesni – atstumas tarp išskleistų jų galų siekia nuo 160 iki 188 cm.
Šį paukštį mes prisimename iš savo vaikystės multiplikacinių filmukų. Gūdžiuose miškuose šalia raganos trobelės gyveno ir šis egzotiškas paukštis. Ir iš tikrųjų senovėje Lietuvoje jie buvo įprasti žmogaus beveik nepaliestuose miškuose, kur perėdavo pelkėtose vietose, tarp žagarų ir kelmų. Dėl intensyvios žmogaus veiklos: miškų kirtimų, trikdymo perėjimo metu mažai liko apuokams tinkamų vietų. Jų dėtis sunaikina gausėjantys šernai, jauniklius sudrasko lapės, usūriniai šunys ir kiti plėšrūnai. Apuokai žūsta po aukštos įtampos elektros linijomis, automagistralėse.
Didieji apuokai aktyvūs prieblandoje ir naktį. Dieną tupi medžiuose ar ant žemės. Jei netoliese įsikuria daugiau porų, patinėlis lizdo teritoriją saugo skraidydamas nuo vieno apžvalgos posto iki kito ir ūbaudamas. Subręsta dviejų metų amžiaus. Gamtoje pradeda veistis trečiais gyvenimo metais. Jų tuoktuvės prasideda labai anksti: jau vasario mėnesį galima išgirsti žemo tono garsus: „ūūū-hū „ arba tęsiamą „hūūūū“.
Kovo mėnesį ar balandžio pradžioje patelė padeda 2 – 3, retai – 4, išimtinai – 5 kiaušinius, kuriuos peri 34 – 36 dienas. Nuo lizdo pabaidyti (ypač – perėjimo pradžioje) apuokai dažnai į jį negrįžta. Europos šalyse (Vokietijoje, Čekijoje, Norvegijoje) dažnai jie lizdus suka uolų nišose, kur jaučiasi saugesni.
Lietuvoje kalnų nėra, todėl perėjimui apuokai pasirenka kitokias vietas. Nemuno deltoje peri suopių lizduose, o Klaipėdos rajone perėjo jūrinio erelio lizde. Buvo apuokai įsikūrę ir dirbtiniame, specialiai jiems iškeltame lizde. Žemyninėje šalies dalyje gyvena brandžiuose arba pusamžiuose medynuose šalia vandens telkinių – žuvininkystės ūkių, ežerų, pelkių, didelių upių, jų žemupių ir deltų, kur gausu vandens paukščių.
Apuokų grobis labai įvairus: jie medžioja stambius vabalus, kiaunes, voveres, ežius. Gali sugauti net gyvatę ar stirnos jauniklį. Bet dažniausiai jų racioną sudaro peliniai graužikai, įvairūs paukščiai (net suopiai ir mažieji apuokai), varlės ir kiškiai.
Perinčiai patelei ir jaunikliams iki mėnesio amžiaus maistą neša patinas. Vėliau pradeda medžioti ir patelė. Jei trikdoma ramybė, tėvai vaikus gali pernešti į kitą vietą. Patelės prie lizdų būna agresyvios. Jaunikliai lizde išbūna 35 – 40 dienų, paskui, dar nemokėdami skraidyti, jį palieka ir slapstosi netoliese. Šeimos kartu laikosi iki rugpjūčio mėnesio. Visiškai nepriklausomais jaunikliai tampa, būdami 6 mėnesių amžiaus. Didieji apuokai monogamai – poras sudaro visam gyvenimui. Tose pačiose vietose netrikdomi gyvena daugelį metų. Laisvėje išgyvena iki 21, o nelaisvėje yra sulaukę net 60 metų.
Didžiųjų apuokų apsauga
Dėl aukščiau paminėtų priežasčių didieji apuokai nyksta. Jie saugomi Europoje: įrašyti į Berno konvencijos II priedą ir Buveinių direktyvos I priedą. Remiantis apie 20 metų senumo (1992 – 1999) vokiečių ornitologų duomenimis, Europoje daugiausiai (virš 1000 porų) jų gyveno Skandinavijoje: Norvegijoje, Suomijoje, apie 600 – Švedijoje. Nuo 500 iki 1000 apuokų porų buvo priskaičiuojama Prancūzijoje, Kroatijoje, Čekijoje ir Vokietijoje. Duomenys apie šiuos paukščius iš Lietuvos ir mūsų kaimyninių šalių tokie: Lietuvoje (1985 – 1988) gyveno 1 – 5, Estijoje (1994) – 100 – 150, Latvijoje (?) rasta 30 – 50, Baltarusijoje (1990) – 250 – 400, Ukrainoje (1994) – 50 didžiųjų apuokų porų.
Lietuvoje didieji apuokai įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą kaip I kategorijos (išnykstanti) paukščių rūšis. Šios knygos (2007) duomenimis, šalies populiacija vertinama 10 – 20 perinčių porų. Lietuvos perinčių paukščių atlaso (2006) duomenimis, didžiausios ir rūšies apsaugos požiūriu svarbiausios vietos populiacijai yra Nemuno deltoje (ji yra europinės svarbos – NATURA 2000 – paukščių apsaugai svarbi teritorija) bei Klaipėdos rajone.
Pastaraisiais metais didieji apuokai laikosi Trakų rajone, tačiau jau seniai nustojo perėti Ažvinčių girioje, Aukštaitijos nacionaliniame parke. Kai kuriose Europos šalyse (Vokietijoje, Švedijoje ir kt.) didieji apuokai jau daugelį metų sėkmingai veisiami nelaisvėje ir paleidžiami į tuos miškus, kur seniau jų būta. Veisiant ir saugant, Vokietijoje jų gerokai pagausėjo.
Veisiami ir Lietuvoje
Siekiant atkurti nykstančią šių egzotiškų paukščių populiaciją, Lietuvoje jie taip pat pradėti veisti nelaisvėje, iš kur po tam tikrų „apmokymų“ adaptaciniuose voljeruose, paukščiai paleidžiami į laisvę. Pirmieji 5 apuokai išleisti 2011 metų spalio 11 dieną. 2011 – 2013 metais šalyje buvo vykdoma „Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimo nelaisvėje programa“.
Penkiuose gyvūnų veisimo centruose (tarp kurių žinomiausi – Lietuvos zoologijos sodas ir VĮ Telšių miškų urėdijos „Žvėrinčius“) per tris projekto metus buvo išauginti 38 didieji apuokai. Į laisvę jie išleisti trijuose etnografiniuose regionuose: Žemaitijoje (Plungės, Kelmės ir Tauragės rajonuose), Suvalkijoje (Šakių ir Marijampolės rajonuose) ir Aukštaitijoje (Švenčionių rajone). Pasibaigus projektui, į laisvę paleista dar 11 didžiųjų apuokų.
Norint surinkti informacijos, apie paukščių judėjimą, jų įsikūrimo vietas, net 33 apuokams ant nugaros (tarp sparnų) buvo pritvirtinti telemetriniai sekimo įtaisai. Jie veikia paprastai pusę metų, rečiau – iki pusantrų, išimtinais atvejais – iki dviejų metų po paleidimo. Šie prietaisai suteikė įdomios ir svarbios informacijos. Pastebėjus, kad siųstuvėlis ilgesniam laikui skleidžia garsą tame pačiame taške ar visai nutyla, tampa aišku, kad paukštis sergantis, sužeistas ar žuvęs.
Nustatyta, kad išleistų didžiųjų apuokų mirtingumas pirmais paleidimo metais siekė 30 %. Dažniausios žuvimo atvejai – susidūrimai su automobiliais, atsitrenkimas į elektros laidus, išsekimas ir kitos nenustatytos priežastys. Tuo tarpu apie gyvuosius paukščius informacijos gaunama iki šiol, projektui pasibaigus beveik prieš du metus.
Apuokai su siųstuvėliais pastebėti prie Ventės rago, Šilutės rajono miškuose, prie kai kurių šalies sąvartynų. Kai kurie iš jų nukeliavo net į užsienį. Iš visų išsiskyrė vienas apuokas, 2013 metų spalį išleistas Tauragės rajone. Žiemą jis praleido Kaliningrado srityje ir Nemuno deltoje. 2014 metų balandį jau buvo prie Elektrėnų marių, to pačio mėnesio pabaigoje apsilankė Lenkijoje, o vasarojo Kaliningrado srityje. 2014/2015 metų žiemą vėl praleido Kaliningrado srityje ir Nemuno deltoje. 2015 metų kovą apsilankė Lenkijoje, netoli Olštyno. Vasarą gyveno Kaliningrado srityje, kur laikosi ir šiuo metu. Atstumas tarp labiausiai nutolusių šio apuoko lankymosi taškų siekia daugiau kaip 300 kilometrų, o bendras nuskristas maršrutas – tūkstančiai kilometrų.
Kurtuvėnų regioniniame parke didieji apuokai išleisti du kartus: projekto metu, 2012 m. rugpjūčio 30 d. dvi patelės ir patinėlis atvežti į Šaltupio mišką. Tikėtasi, kad jie pripras medžioti greta esančiuose Šilo – Pavėžupio žuvininkystės tvenkiniuose, kuriuose migracijos metu gausu grobio – vandens paukščių. Deja, saugomoje teritorijoje apuokų, greičiausiai, neliko. Sekant paukščių judėjimą, nustatyta, kad viena patelė iškeliavo į Telšių rajoną. Zoologijos sode išaugusio patinėlio siųstuvo skleidžiamas garsas nutilo; tikėtina, kad jis žuvo.
2015 metais didieji apuokai buvo išauginti Kauno zoologijos sodo apuokams pritaikytame voljere. Keturi apuokiukai išsiperėjo ant specialių išmūrytų pakylų – lizdaviečių, kurių gruntas – žvyras. Per keturis mėnesius užaugę paukščiai rugsėjo 24 dieną buvo pervežti į Petro Adeikio adaptacinį voljerą Kurtuvėnų regioniniame parke, Naisių kaime. Čia jie įprato tupėti medžiuose ir du mėnesius mokėsi medžioklės meno: ne tik maitinosi sumedžiotais kormoranais, lapėmis ir usūriniais šunimis, bet ir patys gaudė gyvus triušius. Tai išmokti gyvybiškai svarbu – laisvėje sumedžioto grobio nieks neatneš.
2015 m. lapkričio 18 d. iš adaptacinio voljero apuokai paleisti į laisvę. Tiksliau, pradarius voljero tinklą, paukščiai patys paliko voljerą vakarop, kai jiems niekas netrukdė. Toks, vadinamas „minkštasis“ paukščių paleidimo būdas yra daug priimtinesnis, negu kitas, kai atvežtas paukštis „išmetamas“ į jam svetimą aplinką, sukeliant stresą.
2016 metais savo veislyne išaugintus apuokus Petras Adeikis planuoja paleisti balandžio mėnesį. Juos žada išleisti toje pačioje vietoje kaip ir šių metų rudenį, nes, šeimininko teigimu, vieta puikiai tinka adaptavimui ir paleidimui. Reikia paminėti, kad pasibaigus projektui, veislyno savininkas apuokus augina ir į laisvę paleidžia savo iniciatyva, nieko neremiamas.
Jei aptiksite didįjį apuoką
Kaip jau minėta straipsnio pradžioje, Lietuvoje labai trūksta informacijos apie didžiojo apuoko paplitimą. Gal prieš dešimtį metų autoriui yra tekę girdėti pasakojimų apie „didelio apuoko“ (arba „didelės pelėdos“, kuri nešėsi kiškį) stebėjimą keliose Šiaulių krašto vietose. Gali būti, kad dalis tų stebėjimų buvo didžiojo apuoko. Tokia informacija labai reikalinga, renkant duomenis apie nelaisvėje išaugintus ir į laisvę paleistus apuokus.
Tad šio straipsnio skaitytojų norisi paprašyti: jei grybaudami, uogaudami, keliaudami ar dirbdami miške pamatysite didįjį apuoką, žinokite, kad jūsų atradimas labai svarbus.
Radę perintį apuoką, kuo greičiau palikite jį ramybėje, bet nuėję toliau būtinai užsirašykite stebėjimo duomenis (datą, stebėtojo vardą ir pavardę, koordinates arba miško pavadinimą, miško kvartalą, kas buvo stebėta). Tokius duomenis perduokite patikimam gamtininkui, ornitologui. Po to šie duomenys bus įvesti į SRIS – saugomų rūšių informacinę sistemą ir perimvietę bus galima išsaugoti nuo miško kirtimų, nes pagal galiojančias miškų kirtimo taisykles mišką draudžiama kirsti 200 metrų spinduliu nuo aptiktos didžiojo apuoko lizdavietės. Privatiems miškų savininkams už kirtimų apribojimus gali būti mokamos kompensacijos.
Aptikę negyvą didįjį apuoką, jo neimkite, bet praneškite regiono aplinkos apsaugos departamentui, apibūdindami jo žuvimo vietą ir aplinkybes. Labai gerai būtų užrašyti radimvietės koordinates. Jei didįjį apuoką pastebėsite saugomoje teritorijoje, praneškite saugomos teritorijos direkcijai, Lietuvos gamtos fondui, vykdžiusiam didžiųjų apuokų veisimo projektą. Direkcijų ir fondo kontaktus galima rasti internete.
Kurtuvėnų regioniniame parke ar už jo ribų, Šiaulių apskrities teritorijoje, pastebėję gyvą didįjį apuoką, informuokite Kurtuvėnų regioninio parko direkciją ir apuokų veislyno savininką Petrą Adeikį (mob. t. 868624206), nes gali būti, kad šis apuokas paleistas iš jo adaptacinio voljero. Radę negyvą paukštį, paskambinkite ir Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos inspekcijai.
Rašant straipsnį pasinaudota įdomia Lietuvos zoologijos sodo paukščių skyriaus vedėjos Raimondos Varlauskienės ir didžiųjų apuokų veislyno savininko Petro Adeikio medžiaga bei nuotraukomis, Lietuvos gamtos fondo specialisto Alvydo Gintaro pateiktais duomenimis apie paukščių keliones.
