Eidamas 85-uosius metus vėlyvą šeštadienio vakarą į amžinybę iškeliavo teatro aktorius, poetas, prozininkas ir dramaturgas Antanas Žekas. Menininkas, Žmogus… Visas gražiausias gyvenimo etapas prabėgo Kaune, kuriant Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Daugiau nei šimtas vaidmenų teatre ir televizijoje, aštuonios knygos. Kolegų ir amžininkų širdyse Jis išliks kaip jautrios širdies bičiulis bei šmaikštaus žodžio virtuozas.
Antanas gimė 1931 m. gegužės 17 d. Kėdainių apskrityje, Šėtos valsčiuje, Kirdeikių kaime ūkininkų šeimoje ant Obelies upės kranto. Gimė sekmadienio rytą, tekant pavasario saulei. Visuomet su pasididžiavimu cituodavo savo eilėraščio posmą
„Jei kojos ar mintis nuklys,
Vis sugrįžtu – yra tokia vieta:
Balta bažnyčia, teka Obelis,
Ir Tėvo kapas… Tai Šėta.“
1945 m. persikėlė į Kauną. Baigė Kauno „Aušros“ gimnaziją. Antanas visuomet didžiavosi, kad mokėsi kartu su Prezidentu Valdu Adamkumi, Atkuriamojo Seimo pirmininku prof. Vytautu Landsbergiu ir kitais Lietuvai pasišventusiais klasiokais.
Vaikystėje svajojęs tapti siuvėju, o vėliau net tėviškės trobos gonkelyje susimeistravęs altorėlį, prieš savo bendraamžius išbandė kunigo tarnystę, taip pažadindamas save Aktorystės pašaukimui.
1953–1957 m. studijavo aktorystę Vilniaus valstybinėje konservatorijoje kartu su Vytautu Paukšte, šiomis dienomis Amžinybėn iškeliavusia Elena Gaigalaite ir kitais (pedagogai Juozas Gustaitis, Regina Senkutė, Jonas Kavaliauskas).
1956–1958 m. dirbo aktoriumi Marijampolės dramos teatre. 1958–1959 m. kūrė Kauno jaunojo žiūrovo teatro trupėje, o jį reorganizavus, nuo 1959 m. – Kauno valstybiniame dramos teatre ( dabar Nacionalinis Kauno dramos teatras). Antanas Žekas sukūrė 100 spalvingų vaidmenų teatro scenoje. Autobiografijoje aktorius išskyrė šiuos vaidmenis: Žiogas – K. Binkio „Atžalynas” (1956), Anupras – K. Borutos „Baltaragio malūnas“ (1966), Radvila Juodasis – J. Grušo „Barbora Radvilaitė“ (1972), Antanas – Keturakio „Amerika pirtyje“ (1974), Marcelinas Šeškas – B. Sruogos „Dobilėlis penkialapis“ (1973), Dundzilas bei Kalibatas – K. Sajos „Šventežeris“ (1970).
Puikiai žodį valdantis scenos meno žmogus parašė keliolika scenos veikalų iš kurių šeši pastatyti Kauno valstybiniame lėlių teatre, vienas – Panevėžio lėlių teatre ir du – „Stebuklingas žodis“ (rež. V Eidukaitis, 1967 m.,) ir „Slankų medžioklė“ ( rež. A. Lebeliūnas, 2000 m.) – Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre.
Kūrėjas dalyvavo satyrikų-humoristų klubo „Šaipokai“ (nuo 1980 m.) veikloje, taip pat pirmuosiuose poezijos vakaruose Kauno menininkų namuose kurtame poezijos teatre. Aktyviai bendradarbiavo periodikoje, „Kauno dienoje“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“ ir kt., pristatydamas kolegų aktorių portretus, teatro gyvenimą.
Aktoriaus šeima – žmona Elena Žekienė, Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė, lėlių muziejaus įkūrėja, sūnus Marius ir dukra Karolina, anūkas Kristijonas.
Paskutinį dešimtmetį kūrėjas daugiausia dėmesio skyrė literatūrinei veiklai ir publicistikai. Nuo 2003 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. Parašė ir išleido aštuonias knygas: „Kelionė apie teatrą“ (atsiminimai, 2000), „Savy save“ (eilėraščiai, 2003), „Kasdieniai kalbėjimai“ (eilėraščiai, 2003), „Prietemos paukščiai“ (pjesės, novelės, 2006), „Vėlyvos alyvos“ (eilėraščiai, 2006), „Prisiminimų medis“ (eilėraščiai, 2009) ir „Žemė kėlė žolę“ (poezijos rinktinė, 2011) „Dovanoti metai“ ( keturių sonetų vainikų pynė, 2014).
Antanas, kad ir kaip keistai tai skambėtų, buvo nepakeičiamas nekrologų rašytojas. Nei vienas teatro žmogus neišėjo amžinybėn, nepalydėtas pagarbaus, įžvalgaus ir itin tiksliai gyvenimo prasmes atskleidžiančiais Antano žodžiais. Kitam gero žodžio Antanas niekad nestokojo, kiek skūpesnis buvo kalbėdamas apie save. Nors juokaudamas sakė, kad garbės raštų susidarytų virš 3 kilogramų, bet visad nuoširdžiai džiaugėsi teatro ir literatūros kritikų geru žodžiu, kurių buvo išties daug…
Paskutinę rinktinę aktorius ir poetas pristatė Nacionalinio Kauno dramos teatro Rūtos salėje 2014 m. spalio 27-ąją – jautriai, asmeniškai, su žiupsniu autoironijos žvelgdamas į ilgą spalvingą it pynę gyvenimo kelią. Pabaigai aktorius perskaitė šias soneto eilutes:
„Išėjau į rudenio lygumas.
parudavusią finišo baigmę, –
savo ilgo keliavimo žygyje
nugalėjęs išeinančio baimę.
Neapkarto dalia skirtoji
Ir neiškreipė kelio pagundos,
Atsibudęs kaskart kartoju
pačią pradžią jaunystę ir brandą.
Rudeninių troškimų margumas
apsvaigina lyg jūros mirgėjimas.
Tas pasaulis – degantis krūmas–
Šurmuliuoja šviesos palydėjimais.
Nepabodo gyventi, negana,
Nes širdis trokšta būti jauna.“
Šių metų vasarą Antanas darbavosi kurdamas sonetų ciklą „Kryžiaus kelias“. Kūrė rašydamas rašikliu (kompiuteriu niekad nesinaudojo). Kūrė sėdėdamas paties rankomis suręsto sodo namelio terasoje, tarsi atkartodamas savo vaikystės pokalbius su Kūrėju tėviškės gonkelyje. Kaip pats atviravo: „Šis kūrybos etapas buvo savotiška malda“. Per savo diaugiabriaunę kūrybą suvokęs Žmogaus atpirkimo istoriją, artimai susibičiuliavęs su Geruoju Ganytoju, vėlų šeštadienio vakarą Antanas įsiliejo į Amžinybe apdovanotųjų gretas.
Tekant sekmadienio saulei, netekties ilgesys persmelkė likusiųjų širdis, o tuo pačiu sualsavo gilia pagarba ir padėka Antanui už Jo Gyvenimą.
Informacija apie laidotuves:
Velionis pašarvotas Nacionalinio Kauno dramos teatro didžiojoje scenoje.
Atsisveikinimas – gruodžio 7 d. 12-21 val., gruodžio 8 d. 9-12 val.
Šv. Mišios už Velionį bus aukojamos gruodžio 8 d. 8 val. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje.
Karstas išnešamas gruodžio 8 d. 12 val. Laidotuvės Petrašiūnų kapinėse.
