S. Poderis. Ar buvo rasti Vytauto Didžiojo palaikai karalių kriptoje 1931 m. rugsėjo 21 d.?

[…] Gražus yra užjūrio hieroglifų skaitymo menas, tačiau ne mažiau gražus yra tas sugebėjimas skaityti ir pajusti tiesą iš mūrų ir plytų, jų matmenų, rišimo ir sudėliojimo, nors jokių užrašų ant savęs jie neturi. […]

Marijanas Morelovskis
Apie karalių kriptos atradimą
(1931 09 23)

Vytautas Didysis – viena iškiliausių asmenybių Lietuvos istorijoje. Deja, tačiau šio valdovo kapo likimą ir šiandien gaubia paslaptis. Prielaidų, kur ir kada šis kapas „dingo“ istorinių įvykių verpetuose, būta ir yra įvairių. Paskutinįjį dešimtmetį apie Vytauto Didžiojo kapą publikuota nemažai straipsnių – šiuo klausimu buvo kalbinami istorikai. Štai keletas vyraujančių nuomonių:

Tomas Baranauskas: Vytauto kapas Vilniaus katedroje buvo žinomas ir laikomas pagarboje iki 1655 metų, kuomet Vilnių užėmė Rusijos kariuomenė. Po 6 metus užtrukusios Vilniaus okupacijos, kurios metu miestas, ir ypač pilių teritorija, buvo smarkiai nuniokotas, Vytauto, kaip ir kai kurių kitų garbingų asmenų kapai, buvo išplėšti, sunaikinti ir nuo to laiko nebėra žinomi. Galbūt Vytauto palaikus kas nors paslėpė pačios katedros požemiuose ar išgabeno kur nors kitur – dėl to buvo pareikšta įvairių spėliojimų, bet iki šiol konkrečių žinių apie dabartinę Vytauto palaikų vietą nėra [1].

Napalys Kitkauskas: Per karus lietuviai slėpdavo savo iškilių valdovų palaikus, kad šie nebūtų išniekinti, ir pergabendavo juos į saugesnes vietas. Todėl yra tikimybė, jog kada nors katedroje netikėtai bus atrasti ir Vytauto palaikai.

Buvo svarstoma ir tai, kad per XVII a. viduryje vykusį karą su Maskva Vytauto palaikai galėjo būti laikinai išgabenti iš Vilniaus. Pavyzdžiui, Kazimiero karstas tuomet buvo išvežtas ir paslėptas Karaliaučiuje. Tačiau yra visokių spėjimų dėl Vytauto – jo palaikų išvežti galėjo nespėti arba palaikus galėjo išbarstyti užpuolę plėšikai.

Per karus Vytauto palaikai galėjo būti ne išvežti į užsienį, o įmūryti į kokią nišą sienoje ar kolonoje katedroje. Kai kur kolonų storis siekia 2–3 metrus, taigi visai tikėtina, kad Vytauto Didžiojo kapvietė dabar ten kur nors ir yra. Tačiau tada tikriausiai palaikai buvo įmūryti ne visu ilgiu, o kaulus sudėjus į kažkokią urną [2].

Domininkas Burba: Vytauto palaikai galėjo pasimesti: Juk karstas per marus, karus ir potvynius buvo ne vieną kartą perkraustytas iš vienos vietos į kitą. Žmonių kaulų katedroje buvo rasta labai daug ir Vytauto Didžiojo palaikai tarp jų galėjo tiesiog pasimesti. Juk net XIX a., kai nebuvo tokių didelių neramumų, pasimetė vieno žymiausių dailininkų Pranciškaus Smuglevičiaus palaikai. Gali būti, kad Vytauto Didžiojo palaikų niekada ir nerasime, tačiau nereikia prarasti vilties [3].

Vydas Dolinskas: Esama prielaidų, kad Vytautas galėjo būti palaidotas ir katedros viduryje, ant presbiterijos ir didžiosios navos ribos, kur yra buvęs lektoriumas ir Vytauto funduotas Šv. Kryžiaus altorius, dažnai vadintas tiesiog Vytauto vardu. Prie jo turėjo būti palaidotas vyskupas Valerijonas Protasevičius, o XVII a. pradžioje po altoriumi esančioje kriptoje buvo sudėti ir 1931 m. rastų Lietuvos bei Lenkijos valdovų Aleksandro Jogailaičio ir Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės bei Barboros Radvilaitės – palaikai. 1931 m. sklido kalbos, kad Lenkijai priklausančiame Vilniuje kartu su kitų valdovų kapais galėjo būti surasti ir Vytauto palaikai. Iš esmės po XVII a. vidurio nebėra patikimų žinių apie Vytauto palaidojimo vietą. Tiesa, nelabai patikimas XVIII a. šaltinis pamini, kad 1734 m. per Vilnių žygiuojanti Rusijos kariuomenė įsiveržė į katedrą ir sudaužė Vytauto epitafiją, o iš auksinės dėžutės išmetė valdovo širdį. Bet kuriuo atveju Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto palaidojimo vietos mįslė lieka neįminta [4].

Šio straipsnio tikslas – patikrinti prielaidą, ar katedros tyrimų metu 1931 m. galėjo būti surasti Vytauto Didžiojo palaikai, o juos radus, sąmoningai nuslėpti.

Šią prielaidą tirti pradėjau dar 2008–2009 m., perskaitęs Romo Kazlausko straipsnius, rašytus prieš 20 metų įvairiuose to meto leidiniuose, kuriuose autorius citavo karalių kriptos atradimo liudininkus bei tuo metu sklandžiusius gandus. Visgi jau tuo metu šmėstelėdavo mintis, jog didžiausi šansai rasti šiuos palaikus buvo tarpukario restauratoriams-konservatoriams, kurie pirmieji kompleksiškai tyrė katedros požemius. Išties ir šiandien „keistai ir politiškai“ atrodo tai, jog tarpukariu tiriant katedrą atrasti tik tų valdovų palaikai, kurie buvo susiję su Lenkijos karūna, o išskirtinai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių palaikai neatrasti nei vieni. Taigi, mano giliu įsitikinimu, tik paneigus prielaidą, jog tarpukariu buvo rasti Vytauto Didžiojo palaikai, būtų galima bandyti ieškoti jų toliau.

Gandai

Išties tarpukario spaudoje sklandė kalbos apie Vytauto kapo atradimą gelbstint Vilniaus katedrą nuo 1931 m. potvynio padarinių. Tačiau gandai (jei tokie ir buvo) apie šio kapo atradimą ne kur kitur katedroje, o būtent greta kitų valdovų – karalių kriptoje, spaudoje nepasirodė. Bene vienas pirmųjų, kuris kalbėjo apie Vytauto kapo atradimą karalių kriptoje, buvo mano minėtasis architektas Romas Kazlauskas, 10 metų ieškojęs Vytauto Didžiojo palaikų. Tikrai negaliu sutikti su visomis jo straipsniuose pateiktomis išvadomis, spėjimais, tačiau ypač atkreipiau dėmesį į šią prielaidą aiškinančius teiginius. Jis teigė, jog Vilniaus kultūros veikėjai – istorikas J. Maceika, kunigas K. Čibiras, skulptorius R. Jakimavičius, buvo įsitikinę, kad lenkai rado Vytauto palaikus ir katedroje juos paslėpė [5]. Štai ką jis rašė savo straipsniuose: <…>istorikas J. Maceika pasakojo: „Tą dieną (kai buvo rasti valdovų palaikai 1931 m. rugsėjo 21 d. – aut. past.) M. Morelovskiui pietaujant dabartinėje literatų svetainėje atbėgo darbininkas, nuvalęs dulkes ir kalkes nuo atrastų palaikų: „Pone, rastas Vytautas!” Morelovskis tuoj pat nubėgo į katedrą. Kitą dieną jis svetainės lankytojams pabrėžtinai pasakojo, kad atsiklaupęs prieš Vytautą melstis, žiūri: „guli dviejų metrų ilgio griaučiai.“ O Vytautas, kaip žinia, buvo nedidelio ūgio [6]. Ką šiuo klausimu žinojo ar manė kunigas K. Čibiras, jokių žinių aptikti nepavyko (aut. past.). R. Kazlauskas pasakojo ir apie R. Jakimavičių: Skulptorius R. Jakimavičius savo mokinei Dailės instituto studentei pasakojo, kad lenkai 1931 m. surado Vytautą ir, Vilniaus vaivadijos valdžiai reikalaujant, paslėpė jį kitur [7]. Deja, bet R. Kazlauskas šiais straipsniais dar 1990-ųjų pradžioje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ažiotažo visuomenėje nesukėlė. Per šiuos du dešimtmečius neatsirado istorikų-archeologų, kurie būtų bandę tikrinti šią versiją, o savo tyrimų rezultatus publikuoti. Kalbant šia tema su ilgamečiu Vilniaus pilių komplekso tyrinėtoju, architektu dr. Kaziu Napaleonu Kitkausku, jis teigė, jog apie R. Jakimavičiaus kalbas taip pat yra girdėjęs iš Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio lūpų, o R. Jakimavičius sužinojęs apie tai iš F. Ruščico [8]. Paklausus apie R. Jakimavičių paties R. Budrio, jis straipsnio autoriui asmeniškai teigė: R. Jakimavičius visą likusį gyvenimą uždavinėjo sau klausimą: kodėl Katedros gelbėjimo komitetas visuomenei nepasakė tikrosios tiesos apie Vytauto Didžiojo palaikus? Apie tai, jog kriptos atradėjai rado ne trijų, o keturių valdovų kapavietę, kalbėjo ir archeologai Vytautas Daugutis bei Vytautas Urbonavičius [9].

Dokumentų, susijusių su katedroje vykdytais darbais, archyvuose išlikę nemažai [10], tačiau pabandžius juos surinkti į visumą išryškėjo dideli jų trūkumai. Trūksta kriptose atrastų palaikų aprašų, ataskaitų, didžiosios dalies su požemių tyrimais susijusių protokolų. Išties, sunku patikėti, kad taip skrupulingai atliktas Katedros gelbėjimo komiteto (toliau – KGK) darbas, susijęs su katedros pamatų tvirtinimu, geologiniais tyrimais ir jos restauracija, atliekant archeologinius tyrimus, nebuvo stropiai fiksuojamas. Kaip paaiškėjo vėliau, archyvuose nėra būtent tų dokumentų, kurie galėtų patvirtinti ar paneigti šią hipotezę. Nepavyko aptikti nei vieno KGK dokumento, kuriame būtų parašyta, jog Vytauto Didžiojo palaikai yra surasti. Tačiau neradau ir tokių dokumentų, kuriuose būtų nors žodžiu užsiminta apie Vytauto kapo paieškas.

Jubiliejus. 1930 m. – Vytauto Didžiojo metai

1930 m. nepriklausomos Lietuvos Respublika šventė Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių jubiliejų. Apie šią šventę daug rašė to meto spauda, Kaune buvo įsteigtas Vytauto Didžiojo vardu pavadintas komitetas, kuris rūpinosi jubiliejaus organizaciniais klausimais (Vyriausiasis Vytauto Didžiojo 500 metų mirties minėjimo komitetas – red. past.). Buvo rengiami banketai, statomi paminklai, organizuojama dainų šventė, sodinami medžiai, leidžiami atvirukai su kunigaikščio atvaizdu, per Lietuvą nešamas Vytauto Didžiojo paveikslas. Nebuvo nė dienos, jog spaudoje nebūtų minimas didžiojo kunigaikščio vardas. Išties, tetrūko tik vieno – nuoseklaus lietuvių mokslininkų darbo dar kartą renkant informaciją apie šio didžiavyrio palaikų likimą Vilniaus katedroje ir galimą jų vietą. Deja, tačiau to atlikti neleido diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos nutraukimas. Pasikliaujama buvo tik Nepriklausomybės akto signataro D. Malinausko iškelta versija, jog Vytauto Didžiojo palaikai kartu su vysk. V. Protasevičiaus jau yra surasti 1910 m. ir guli sukrauti dėžėje katedros požemyje.

Štai ką to meto spauda pasakojo apie signataro D. Malinausko versiją:

Nežinau, ar beturime dar nors vieną mums brangesnę tautos relikviją už didžiausio mūsų monarcho Vytauto kaulus, palaidotus jo paties pastatindytoje Vilniaus katedroje? […] (Vytautas – aut. past.) įsakė patį save palaidoti nebe vyskupų kriptoje, bet Vytauto karsto rūsy. Protasevičiaus papėdiniai baigė tą naikinimo darbą lig pat galo ir taip rūpestingai nutrynė visas Didžiojo Vytauto atminties žymes, kad pereitą šimtmetį jau tik iš juodos marmurinės lentos sienoje tegalėjai patirti, kad kadaise kažkur apie tą vietą kaulų palaidotų būta, nes įėjimas į rūsį buvo taip rūpestingai grindimis uždengtas, kad niekas jau nebegalėjo jo rasti. Visai atsitiktinai tiktai senelis Jonas Gira, daug nusipelnęs katedros zakristijonas, kuo rūpestingiausiai ėjęs tas pareigas penkiasdešimt kelis metus, dasiprotėjo, kurioje būtent vietoje turi būti įėjimas, ir patikėjo tai savo viršininkui – katedros kustušui kun. Kurčiauskiui [Kurčevskis], kuris tuojau pasidalino ta naujiena su savo draugu gydytoju Zahorskiu. Tatai buvo neilgai prieš pradedant ruoštis švęsti Žalgirio laimėjimo 500 metų sukaktuves. Ir šit, vieną dieną po pietų staiga atvyko į katedrą kun. Kurčiauskis, su ponu Zahorskiu, kun. Savickiu ir keletu darbininkų ir, įsakęs uždaryti bažnyčią ir pašalinti visus jos tarnautojus, paliekant tiktai zakristijono sūnų, kuriam uždraudė išeiti iš zakristijos, pasiėmė senelį Girą, pradėjo laužtis į karsto rūsį. Zakristijonui protestuojant, kad exhumacia tegalima daryti tik tam tikromis aplinkybėmis, būtinai laikantis tam tikrų formalumų, su tam tikru ceremonialu ir prie liudininkų, bet ne vogčia ir slaptai, – jam buvo atsakyta, kad ne jo dalykas mokyti kunigą prelatą ir kustošą, o slaptai tai daryti esą reikalinga, atsižvelgiant į maskolių caro valdžią, kuri galinti neleisti. Nesuvokdamas, kaip dar būtų galėjęs daugiau priešintis savo vyriausybei, tas doras žmogelis turėjo palikti tiktai nebyliu liudininku to plėšikiško užpuolimo, įsilaužiant į karsto rūsį, iki pagaliau neteko jėgų. Mat, kai tikrai įėjo į rūsį, jis kuo aiškiausiai pamatė du šalia viens kito stovėjusius karstus, bet jam nė iš akių jų neišleidžiant, staiga abu karstai išnyko, nes jiedu buvo jau taip sutrūniję, kad nuo įsiveržusio oro bematant abu į dulkes subyrėjo. Tatai taip jį išgąsdino, kad iš rūsio teko jį apalpusį išnešti. Vėliau jis tematė, kaip buvo surinkti į medinę nuo makaronų dėžę kaulai ir išnešti paskum į rūsį, esantį už didžiojo altoriaus, ir kaip p. Zahorskis, pasiėmęs iš zakristijos seną kamžą, įsirišo į ją iš karsto rūsio išneštus į laikraščius įvyniotus kažkokius metalinius daiktus, kuriuos pasiėmė su savim, išeidamas apie 11 valand. naktį iš bažnyčios. Be paliovos sąžinės graužiamam, kas toliau gali atsitikti su iš Vytauto karsto išneštais jo kaulais, tam doram zakristijonui taip suiro nervai, kad bemaž visiškai nebegalėjęs daugiau miegoti nei valgyti. Negalėdamas nusiraminti, jis atėjo vieną dieną pas p. Donatą Malinauską, kuriuo visiškai pasitikėjo, ypač po to, kai šis sugebėjo priversti pirmą buvusį katedros kustušą prelatą Gerasimavičių sugrąžinti į tą pat katedrą jau buvusi išvežtą iš jos Vytauto portretą, – ir prašė išklausyti tą baisią paslaptį, kurią ir jam tesiryžo patikėti tiktai su sąlyga, kad iškilmingai būtų pažadėta laikyti tatai paslapty bent iki jo mirties, kurios jis netrukus tikėjosi. Gavęs sutikimą, jam viską kuo smulkiausiai papasakojo, prašydamas rytojaus dieną sutartą valandą susitikti su juo suodely prie katedros, kad galėtų jam parodyti viską, kas dar buvo likę. P. Malinauskas tuo būdu matė Vytauto ir Protasevičiaus kaulus, supiltus jau į dėžę, ir išilgai visos Vytauto kaktos, truputį įžambiai, tebebuvo dar liekana jau sutrūnijusio papuošalo šniūrelio, ant kurio aiškiai buvo matyti dar tebeblizganti, be abejojimo, nuimtos karūnos žymė. Tuo tarpu ant Protasevičiaus galvos buvo nedidelė ir nevisai sutrūnijusi tiktai jo vyskupiška kepurėlė. Baisiausiai viso to, ką savo akimis pamatė, sujaudintas, p. Malinauskas tiesiog bėgte išbėgo iš katedros toli už miesto, stengdamasis bent fiziškai nuvargti ir nuo žmonių pasišalinti. Sugrįžęs nebeiškentė nepasidalinęs tatai su d-ru Basanavičium, įprašęs jį garbės žodžiu laikyti paslaptį, iki numirs Gira. Gira netrukus, maždaug po metų, ir pasimirė. Ir kai netrukus po jo mirties pasklido žinia apie kažkokią paslaptigą karūną ir šalmą, padėtus Krokuvos Vavelio skarbyne, d-ras Basanavičius pareikalavo iš p. Malinausko leisti jam nebelaikyti ilgiau paslapties ir, gavęs sutikimą, kreipėsi į prokurorą, prašydamas ištirti tą bylą ir nusikaltėlius patraukti tieson. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo prokuroras, kažkoks Akermanas, pavedė tą bylą taip, kad kuo greičiausiai patyrė apie ją asmenys, iš kurių galima buvo tikėtis už pėdsakų nutrynimo didelio atlyginimo. Kiek jis už tai gavo, nelengva pasakyti, bet žinoma tėra, kad tas jo biznis labai blogai jam teapsimokėjo. Nes, kai jis atsiuntė pas p. Malinauską kažkokį ponelį, kuris prisistatė kriminalinės policijos viršininku Tiškevičium ir paprašė duoti jam toj byloj savo parodymą, tai p. Malinauskas pareiškė, kad po to visko, kas įvyko, ne tik nesuteiks jam jokių žinių, bet dar prašys aukštesnę vyresnybę ištirti pono prokuroro bešališkumą ir kad į jo atsiųstus paklausimus atsakys tiesiog tiktai aukštiems teismo valdininkams. Netrukus po to Akermanas, stengdamasis išsisukt iš tos bylos, turėjo baigti savo teismo karjerą ir eiti savanoriu į frontą. Tuo tarpu Vytauto karsto apiplėšėjai buvo taip pasitikėję tuo savo protektoriu, kad paskutinėmis dienomis, jam dar tebesant prokuroru, vienas labiausiai toje byloje įsivėlusių – p. Zahorskis pagrasė vienam Vilniaus lenkų laikraštėly, net p. Malinauską trauksiąs tieson, į ką tačiau šis atsakė valdžios organe, kad tatai telaiko tik bergždžiu pasigyrimu, ir įrodymui, kad Zahorskis neišdrįs tuo reikalu traukti jį į bet kurį teismą, pasisiūlė eiti lažybų iš gana didelės pinigų sumos visuomenės tikslams. P. Zahorskis tačiau turėjo po to nutilti, nes gerai žinojo, kad dar tebegyvena Vytauto kaulų kuklaus gynėjo Giros sūnus, kuris taip pat buvo ne mažai matęs. To biauraus nusikaltimo žymėms nutrinti daug vėliau paskum buvo sufabrikuotas kažkoks „aktas“, kuris, kaip ir anie Vytauto kaulai neva tai buvęs drauge įdėtas į bendrą karstą su Protasevičiaus kaulais ir paliktas karsto rūsy [11].

Būtent šiems, o ne jokiems kitiems kaulams [12] D. Malinauskas Čekijoje buvo užsakęs karstą, kuris turėjo būt įkeltas į pagal pagal V. Grybo projektą pagamintą sarkofagą taip pat Čekijoje. Sarkofagas turėjo būt pastatytas Vilniaus katedroje, o karstas su didžiojo kunigaikščio relikvijomis į jį įkeltas.1930 m. kovo mėnesį Vilniaus bazilikos kapitula atsisakė duoti leidimą sarkofagą statyti Vilniaus katedroje, motyvuodama tuo, jog paminklas Vytautui jau esąs katedroje, o apie sarkofagą net nenorinti kalbėti, nes nežinanti, kurioje Bazilikos vietoje yra kunigaikščio palaikai, o D. Malinausko kalbos apie tariamą jų atradimą neturi nei menkiausio pagrindo [13]. Karstas sarkofagui po jo pagaminimo Čekijoje 1933 m. buvo atgabentas į Vilnių ir laikytas Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Panašu, jog šia versija apie neva „autentiškus“ didžiojo kunigaikščio Vytauto kaulus, surastus katedroje 1910 m., D. Malinauskas tikėjo visą likusį gyvenimą. Dar 1939 m., būdamas 70 metų, D. Malinauskas pagerėjus sveikatai, ruošėsi važiuoti į Vilnių ir priversti kapitulą grąžinti šiuos kaulus bei sudėti į karstą [14]. Sarkofago projektas taip ir nebuvo realizuotas, šiandien – tai vienintelis V. Grybo neįgyvendintas sumanymas. Nenoriu plėstis į šią istoriją, juo labiau kad tai jau yra atlikęs Viktoras Jencius-Butautas savo knygoje, skirtoje D. Malinausko biografijai [15].

Deja, bet nepavyko rasti žinių, jog tarpukariu nepriklausomos Lietuvos istorikai, kultūros veikėjai ar politikai bent būtų bandę aiškintis, tikrinti D. Malinausko iškeltą versiją dėl šių kaulų autentiškumo.

O Vilniuje įsteigtas Vyriausiasis Vytauto Didžiojo 500 metų mirties minėjimo komitetas iškėlė keletą uždavinių:

1) surinkti istorinių žinių apie dingusius Vytauto ir kitų valdovų palaikus Vilniaus katedroje,

2) pastatyti sarkofagą Vytauto kaulams sudėti, jei pavyktų juos atrasti.

Sarkofagą Vytauto Didžiojo palaikams projektavo artimas F. Ruščico bičiulis, skulptorius prof. Boleslovas Balzukevičius. Projekte kunigaikštiška mitra papuoštas Vytauto kūnas vaizduotas gulintis ant postamento, ant krūtinės sudėtose rankose laikantis kalaviją (pav. 1)

Rūpestinga istorinių žinių paieška užsiėmė kapitulos atstovai, mokslo ir techniškoji komisijos, o joms vadovavo konservatorius dr. Stanislovas Lorentzas (Stanisław Lorentz) bei prof. Julius Klosas (Julius Closs). Lieka neaišku, kiek tų istorinių žinių buvo surinkta, tačiau akivaizdu, jog jų buvo ieškoma ne tik kapitulos archyve, istoriniuose dokumentuose, praeities istorikų darbuose, bet ir žodinėje tradicijoje.

Iš šių žinių bene svarbiausia buvo aptikta kun. Pranciškaus Ksavero Bohušo (Franciszek Ksawery Bohush) laiške, rašytame 1806 m. kunigaikščiui Kazimierui Čartoriskiui (Kazimierz Czartoryski), dabar esančiame Čartoriskių archyve Krokuvoje: […] Būdamas Vilniaus Katedros prelatu, smalsumo vedamas norėjau pamatyti rūsį, kuriame yra Vytauto ir Aleksandro palaikai. Niekas man jo parodyti nemokėjo. Zakristijonas net nežino, kad čia yra palaidoti. Juk tai katedros fundatoriai! [16]

Kunigas, Vilniaus katedros prelatas, kapitulos narys K. Bohušas tyrinėjo kapitulos aktus, darė jų išrašus [17], parengė Vilniaus katedros kapitulos 1501–1783 m. aktų santraukas (1895), domėjosi valdovų kapais, taip pat ir karaliaus Mindaugo. Iš šio laiško buvo aišku, jog kun. Bohušas yra radęs duomenų, su kuo vienoje kriptoje galimai yra palaidotas Aleksandras Jogailaitis.

Kas jei ne šios šventovės prelatas, privalėtų apie Vytauto kapą žinoti? Svarbu yra ir tai, kad čia turime reikalą su asmeniniu laišku kunigaikščiui, su kuriuo prelatą jungia artimi santykiai. Kuriam juo labiau nori ir gali rašyt tiesą [18], – straipsnyje, skirtame Vytauto Didžiojo karūnos ir kitų valdovų palaikų klausimui, teigė M. Morelovskis.

Paieškos Vilniaus katedroje prasidėjo liepos mėnesio pabaigoje [19]. Katedra tyrinėta dėl keleto priežasčių, viena jų – ištirti ir parengti kriptą, esančią po centriniu altoriumi, profesoriaus B. Balzukevičiaus kuriamam Vytauto sarkofagui pastatyti. Jo pastatymas buvo šio jubiliejaus „vinis“ [20]. Ištyrus kriptą po centriniu altoriumi, konstatuota, jog joje nėra skliautų nei požemių [21]. Buvo ištirtos ir kriptos po koplyčiomis, tos, į kurias buvo galima patekti – karališkoji („Valavičių“ – aut. past.) ir „Goštautų“, kurioje rasta nemažai žmonių kaulų [22], tačiau Vytauto Didžiojo palaikų, kaip teigė spauda, aptikti nepavyko. Nors to meto spaudoje to neafišuota, reiktų atkreipti dėmesį, jog buvo ieškota Vytauto ir Aleksandro palaikų, manant, jog jie palaidoti ne po Šv. Kazimiero koplyčia, o atskiroje kriptoje. Tai įrodo J. Kloso interviu tyrimams pasibaigus [23]. Rudens pradžioje Vilniaus kapitula, nepaaiškindama priežasčių, atsisakė duoti leidimą B. Balzukevičiaus sarkofago statybai, kurio projektas jau buvo baigtas rugpjūčio mėnesį.

Šokiruotai tokio netikėto sprendimo spalio 15 d. susirinkusiai Vyriausiajai Vytauto Didžiojo 500 metų mirties minėjimo komiteto meninei komisijai Komiteto prezidentas Folejevskis (Folejewski) perskaitė profesoriaus F. Ruščico atsistatydinimo laišką:

Didžiai Gerbiamas Pone Prezidente,

Eilę mėnesių d. k. Vytauto 500-ųjų mirties metinių minėjimo Laikinojo Komiteto Organizacinė Komisija dirbo ties tų metinių pagerbimo būdu. Apsistojęs ties sarkofago Vilniaus Bazilikoje pastatymo projektu Komitetas specialiai komisijai pavedė ištirti kriptą ir pamatus bei skyrė reikiamas lėšas. Tiriamieji darbai buvo įvykdyti. Be to, Organizacinei Komisijai buvo žinoma, kad vienas iš Vilniaus dailininkų-skulptorių savo iniciatyva kuria sarkofago projektą.

Sprendžiant dėl tiriamųjų darbų ir visose diskusijose šia tema dalyvavo Vilniaus Kapitulos atstovas ir iš tos pusės prieštaravimo nebuvo.

Dabar Vilniaus Kapitula atsisakė suteikti leidimą pastatyti d. k. Vytauto sarkofagą Vilniaus Bazilikoje.

Manydamas, kad Organizacinė Komisija finansiškai ir moraliai jau įsitraukė, o dabartinis projekto realizavimo negalimumas nenubraukia pačios idėjos, tačiau bet koks kitas Vilniaus Katedroje besiilsinčio jos fundatoriaus mirties metinių minėjimo būdas pakeistų pirminį Organizacinės Komisijos sumanymą, su kuriuo aš kaip Komisijos narys solidarizavausi, labai prašau Jus, Pone Prezidente, išbraukti mane iš Organizacinės Komisijos narių sąrašo.

Ferdinandas Ruščicas

Vilnius, 1930 m. spalio 13 d. [24]

Po. F. Ruščico atsistatydinimo bei uždraudimo statyti sarkofagą Komitetas atsidūrė keblioje padėtyje. Laiko parengti naująjį jubiliejaus scenarijų nebeliko. Reikėjo greitai ko nors imtis. Dar tame pačiame posėdyje naujuoju Komiteto pirmininku buvo išrinktas prof. Liudomiras Slendzinskis (Ludomir Sleńdziński). F. Ruščicui buvo pasiūlyta tapti Komiteto nariu. Peržiūrėta keletas projektų, susijusių su Vytauto atminimo medalio kūrimu, atminimo lentos fundacija Trakuose, tačiau apsistota ties red. Mackevičiaus (Mackiewicza) idėja pastatyti paminklą Vytautui Didžiajam Aukštutinės pilies bokšte [25], taip pat Aukštutinės pilies bokšte funduoti Vytauto Didžiojo atminimo muziejaus projektą [26]. Tačiau po dviejų susirinkimų (1930 m. spalio 25 d. susirinkime – aut. past.) Komitetas savo planus kiek pakoregavo – vienbalsiai buvo nuspręsta paminklą statyti Aukštutinės pilies kieme, priešais rūmų griuvėsius, o šiuo projektu rūpintis pavesta profesoriams B. Balzukevičiui, J. Klosui ir L. Slendzinskiui [26]. Komisija taip pat pasiūlė iš prof. B. Balzukevičiaus išpirkti sarkofago projektą [27]. Buvo manoma, jog paminklo pastatymas Aukštutinėje pilyje nereiškė sarkofago pastatymo galimybės nutraukimo, kuris būtų vienintelis tinkamas unijos šalininko bei didžiojo Žalgirio mūšio didvyrio pagerbimas [29]. Gruodžio 6 d. Komiteto posėdyje nutarta, jog pats paminklas, anot S. Lorentzo, turėtų kainuoti apie 50–60 tūkst. zlotų ir būti apie 9 m aukščio. Anot F. Ruščico, tos dienos posėdis buvo išties aistringas, dar kartą negailėta kritikos kapitulai. Ypač pasireiškė prof. Limanovskis (Limanowski) [30], prof. L. Slendzinskis buvo dėl visko nusivylęs ir praradęs norą [31]…

Pamaldos už didžiojo kunigaikščio vėlę Vilniaus arkikatedroje bazilikoje laikytos tik lapkričio 7 d. 9. 30 val. ryto. Tą pačią dieną, tik prieš 500 metų, didžiojo kunigaikščio palaikai buvo atgabenti iš Trakų Salos pilies į Vilniaus katedrą. Šventovės viduryje buvo pastatytas katafalkas, apstatytas žalumynais. J. E. arkivyskupas R. Jalbžykovskis laikė mišias, o pamokslą šioms metinėms pasakė J. E. kun. K. Michalkevičius. Mišiose bazilikoje pirmose eilėse dalyvavo visų valdžių, universiteto atstovai, taip pat vaivada Račkevičius (Raczkiewicz), visi laikinojo Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metinių minėjimo komiteto nariai, daugelis miesto inteligentijos atstovų [32]. Netrumpoje savo kalboje kun. K. Michalkevičius palietė ir Vytauto kapo klausimą:

[…] Čia palaidojo Didysis Kunigaikštis Vytautas savo mylimą žmoną Oną ir šalia jos liepė amžinam poilsiui jį paguldyti. Deja, katedros perstatymo metu (pabaigta 1800 m.) visi karstai (Aleksandro, Barboros, Elžbietos), taip pat ir Vytauto buvo ne tik iš vietos išjudinti, bet, kas blogiausia, nežinoma, ar ir kur buvo padėti… [33]

[…] Daug prieštaravimų ir nenatūralumo. Buvo visi įprastiniai reprezentantai, iš karininkų (dėl santykių su arkivyskupu) – nieko […] [34]. Taip savo dienoraštyje F. Ruščicas apibūdino šį jubiliejaus minėjimą katedroje.

Apie „antilietuviškas“ J. E. arkivyskupo R. Jalbžykovskio pažiūras tuo metu buvo kalbama nemažai. R. Jabžykovskio paskyrimas vyskupu tenkino tik vieną pusę, t. y. lenkus. Lietuviai su baltarusiais dažnai priekaištaudavo, kad vyskupo veikla šališka. Kad iš parapijų, kuriose gyvena įvairių tautybių žmonės, bet daugiau yra nelenkų, nepagrįstai šalinami kunigai nelenkai. 1928 m. popiežiaus nuncijui buvo pateiktas skundas, kad arkivyskupas nėra šališkas ganytojas ir prašymas pranešti apie lietuvių padėtį popiežiui [35]. R. Jalbžykovskio „antilietuviškos“ nuotaikos išliko ir iki pat Vilniaus krašto atsiėmimo 1939 m.

Karalių kriptos atradimas

1931 m. pavasario potvyniui nusiaubus miestą ir paplovus katedros pamatus, šventovės sienose ir lubose atsivėrė dideli įtrūkimai. Sutrūkinėjo katedros frontonas, įdubo Šv. Kazimiero koplyčios grindys, katedrai kilo griūties pavojus. Reikėjo imtis skubių priemonių. Dėl to liepos 17 d. buvo sušauktas KGK, kurio sudėtyje buvo 5 komisijos ir Vykdomasis komitetas. KGK vadovu vienbalsiai išrinktas architektas, paveldosaugininkas J. Klosas, bendradarbiauti pasikvietęs jauną techniką, būsimą architektą Joną Pekšą. Reiktų pastebėti, jog didelę dalį KGK narių sudarė laikinojo Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metinių minėjimo komiteto Organizacinės komisijos nariai, kurių santykiai su kunigais po Vytauto Didžiojo jubiliejaus metų įvykių liko įtempti. Įsteigus KGK, pirmiausia reikėjo rasti būdą, kaip sutvirtinti katedros pamatus ir apsaugoti statinį nuo griūties pavojaus. Detalūs inžineriniai-konstrukciniai pastato pamatų tyrimai buvo galimi tik patekus į jo požemius. Pirmieji katedros gelbėjimo darbai pradėti nuo Šv. Kazimiero koplyčios požemio tyrimų, kur, remiantis turimais istoriniais duomenimis, buvo karalių palaidojimo vieta ir kurioje po potvynio įdubo grindys. Tačiau tyrėjams greitai teko nusivilti. Nuėmus koplyčios grindų plyteles ir pradėjus kasinėjimus, paaiškėjo, jog rūsys po koplyčia buvo neįrengtas ir karališkieji palaikai ten niekada negulėjo… Tiriant altoriaus aplinką rugpjūčio 24 d. buvo surastos dvi švino-alavo dėžutės su Vladislovo Vazos IV širdies ir vidaus organų liekanomis. Daug skylių dėžutėse rodė tai, kad jos buvo apiplėštos per karus.

[…] Geriau išlikusi dėžė, su karališka (Vladislovo Vazos IV) širdimi ir viduriais turi nuplėštą dugną, o keliose vietose yra aštriu įrankiu perpjauta, jos kaklelis su užsukimu yra visiškai nupjautas. Kita dėžė yra visai sudaužyta, jos išlikę tik fragmentai. Lengvai randamas paaiškinimas, kodėl dėžės taip ženkliai sunyko. Jos buvo sudėtos po koplyčios altoriumi, neabejotinai brangioje urnoje, 1648 m.

Plėšikai paėmė urną, dėžėse ieškojo brangenybių, o jų neradę dėžes paliko. Sunku su visu užtikrintumu pasakyti, kada abi dėžės galėjo būti sudėtos atgal į nišą. Sprendžiant iš to, kad jos buvo tiesiog užpiltos žemėmis ir nuolaužomis reikėtų manyti, kad tai atsitiko dar Maskvos kariuomenei plėšikaujant, arba betarpiškai po kapitulos sugrįžimo į Vilnių, kai visa katedra buvo griuvėsiuose […] [36].

Atradus išniekintas dėžutes buvo iškelta hipotezė, jog jos buvo apiplėštos per karą su Maskva 1655–1661 m. ir vėliau perlaidotos į nišą po altoriumi.

Neradus karališkųjų palaikų po Šv. Kazimiero koplyčia, pradėta jų ieškoti kitur. Buvo keliamos dvi versijos – arba šie palaikai yra dingę amžiams, arba, kaip teigė kunigas Savickis, buvo iš Karalių koplyčios perkelti XVII a. į garbingą ir sausesnę vietą, greičiausiai esančią po presbiterija [37]. Antrajai hipotezei pritarė ir S. Lorentzas su J. Klosu. Šioje vietoje reiktų atkreipti dėmesį ir į tai, kad nepasitvirtinus spėjimams, jog abiejų karalienių palaikai yra palaidoti po Šv. Kazimiero koplyčia, turėjo būti neatmetama galimybė, jog ir Vytauto Didžiojo, ir Aleksandro Jogailaičio bei abiejų Žygimanto Augusto žmonų palaikai gali gulėti ne atskirose kriptose, o vienoje.

Kun. P. Sledzevskis, remdamasis savo užrašais, atliktais 1931 m. rugsėjo 18–21 d., taip apibūdino kriptos su karališkaisiais palaikais atradimo seką:

Rugsėjo 18 d. (penktadienis) – p. J. Pekša kalbėjo su prof. J. Klosu apie skersinį, paslaptingą viduramžių pamatų mūro bloką, esantį bazilikos viduryje, po šiandienine presbiterija. Buvo kalbama apie jo kilmės nustatymą. Bendru sutarimu nutarta, kad tai pamatinis blokas kažkokios ankstesnės pilies bažnyčios išorinės sienos. P. J. Pekša ir prof. Klosas kalbėjo […] apie prie presbiterijos iškastų perkasų panaikinimą, kadangi matavimo darbai toje vietoje jau baigti. Buvo nuspręsta perkelti darbus į kitą katedros dalį!

Rugsėjo 19 d. (šeštadienis) – p. J. Pekšos pokalbis su konservatoriu dr. Stanislovu Lorentzu apie tą patį pamatų mūrą. Suabejota dėl skersinio bloko apibrėžimo kaip minėtos tariamos bažnyčios sienos pamato. Laikoma buvo, kad tai viduramžių šv. Kryžiaus altoriaus fundamentas. Altorius buvo didžiojo kunigaikščio Vytauto pastatytas vyskupo Mikalojaus laikais. Šia proga dar kartą buvo nustatyta, kad šio bloko plokštumoje ir ką tik atrastoje arkutėje virš gretimos barokinės kriptos skliauto yra 8–9 cm storio viduramžių plytos. Tokiu atveju šios įdomios, senos požemių dalies tyrimai nebuvo nutraukti. Toliau tyrinėdamas J. Pekša atliko tikslius matavimus ir nustatė viduramžių sienos plokštumos padėties 16 cm nesutapimą su plokštuma sienos, turinčios barokinę apdailą. Iš to sekė, jog barokinė apdaila yra iš pusės plytos, tačiau plytų rišimas rodė, kad turėjo būti ne mažesnė kaip vienos plytos. Jeigu taip, tai viduramžių sienoje turi būti tuštuma (niša, praėjimas), kurioje tilptų visa plyta išilgai, o kur tokios tuštumos nėra, pusė plytos. Šias išvadas patvirtino: 1. Vienos plytos išėmimas iš barokinės apdailos ir nustatymas, jog išties plyta buvo skelta pusiau, 2. Skylės tam tikroje viduramžių bloko vietoje išmušimas link didžiojo altoriaus prie gretimos barokinės kriptos skliautų ir nustatymas, kad tai yra įėjimas į gotikinės kriptos vidų.

Tarp kitko, šio įėjimo užmaskavimas „dekoratyvia“ barokine apdaila buvo tiek profesionalus, kad jo nepastebėjo, pvz., arch. Gucevičius, kuris gretimoje barokinėje kriptoje, be abejonės, buvo, nes įėjimas į ją užmūrytas Gucevičiaus laikų plytomis. Reiktų pažymėti, kad nustačius senos kriptos egzistavimą, J. Pekšai gimė aiški mintis, jog taip gerai ją užmaskavus, tikėtina, kad išlikus nepaliestai nuo XVII a. bus kažkokių įdomių radinių. Tačiau net nebuvo galvota, kad ant jos dugno yra karališki palaikai.

Rugsėjo 20 d. (sekmadienis) – daugkartiniai J. Pekšos plytų dydžių ir apdailos skirtumų patikrinimai ir šimtaprocentinis įsitikinimas dėl gotikinės kriptos atradimo.

Rugsėjo 21 d. (pirmadienis!) – ryte išmušamas praėjimas į tą kriptą iš viršaus, arkutės vietoje, kad galima būtų nusileisti ir išmatuoti. Netikėtai J. Pekša pastebi karalienės Elžbietos karūną ant išsikišančios iš sienos akmeninės plokštės ir kaukolę su k. Aleksandro karūna bei karalienės Barboros karstą! Pirmasis J. Pekšos lydimo techniko Kazimiero Vilkaus nusileidimas į kriptą ir „karališkų kapų“ atradimas. Išeinant iš kriptos užfiksuotas tikslus laikas: 8.45 val. Nedelsiant karališki kapai apsaugomi ir J. Pekša asmeniškai praneša apie netikėtą radinį konser. St. Lorentzui ir prof. J. Klosui. Tik 12 val. kai kurie Katedros gelbėjimo komiteto nariai įėjo į kriptą tokiu eiliškumu: p. J. Pekša, kun. Prel. A. Savickis, prof. J. Klosas, p. konservatorius dr. St. Lorentzas, p. dr. M. Morelovskis ir atsitiktinai ten buvęs p. dek. Ferdinandas Ruščicas. 14 val. Trečias nusileidimas bažnytinių ir valstybinių dignitorių į gotikinę kriptą su karališkais kapais. Šią akimirką įamžino p. J. Bulhako nuotrauka [38].

Štai kaip kriptos atradimo momentą duodamas interviu Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui apibūdino J. Pekša:

…Pagaliau paskutinis nervų įtempimas, ir pasidaręs sau patogų pastolėlį, kišu ranką ir galvą į paslaptingą tamsą. Kažkodėl nenorėjau žiebti lemputės, neįkišęs galvos į kriptą. Galų gale paspaudžiu mygtuką, ir iš kairės sužibo karūna ant kaukolės (!) (stebint iš koridoriaus, Aleksandro palaikai buvo iš dešinės – autoriaus past.). (pav. 2)

Pro siaurą angą pasistūmėjau pirmyn ir mano neapsakomam nustebimui nebuvo ribų – prieš mane, nišoje, trys įgriuvę karstų likučiai! Ant vidurinio karsto matau uždėtą kažkokią lentelę, o nuvedus šviesą kriptos sienomis staiga kažkas sužibo. Ant akmens iškyšulio matau aukso karūną… Vos neapalpau – ko gero, Vytautas!

Kriptoje per sprindį vandens. Įelektrintas nepaprasto reginio, karštligiškai imu ardyti kitas plytas, kad galėčiau įlipti ir pažiūrėti iš arti. Esu jau kriptoje – ant vidurinio karsto alavo lentelė su lotynišku įrašu. Tai kunigaikštienės Barboros Radvilaitės metrika. (pav. 3)

Vėliau paaiškėjo ir kitų karstų turinys: karaliaus Aleksandro iš kairės ir karalienės Elžbietos iš dešinės. Aukso karūna, matyt, tyčia buvo padėta ant akmens iškyšulio apie metrą virš kriptos grindų.

Kiek atsipeikėjęs, grįžau į savo kriptą ir galvojau, kas daryti. Nieko gudresnio negalėjau sugalvoti, kaip parodyti savo turtą gerajam draugui mūrininkui. Sunku ir atpasakoti, ką išgyveno tas paprastas, nemokytas, bet išmintingas ir sumanus žmogus. Aptarėm padėtį, ir nutariau pirmiausia su jo pagalba užtaisyti sienos angą ir tuo tarpu laikyti viską paslaptyje. […] Tačiau greit paaiškėjo, kad radinį slėpti netikslu ir viską reikia perduoti į istorikų rankas. Kad kurija būtų mane pagyrusi už šį darbą ar kuo atžymėjusi, pasigirti negaliu [39].

Technikas Kazimieras Vilkus apie kriptos atradimo momentą pasakojo kiek kitaip:

Koridoriaus skliauto viršuje padidinome angą, kad būtų galima patekti į vidų. Aš įlindau pirmas, po to atsigręžiau, žibintuvėliu apšviesdamas įėjimą J. Pekšai. Koridoriukas buvo siauras, eidamas priekyje apšviečiau grindis, ir atsidūrėme nedidelėje, apie 3 x 4 dydžio, kriptoje. Prieš mūsų akis atsiskleidė neįprastas vaizdas; priešais įėjimą dumble ir griuvenose žibintuvėlio šviesoje pastebėjome kažkokį daiktą, prisiartinęs prie jo kreipiausi į Pekšą: „Pone, pažvelkite, čia guli kažkoks šalmas.“ Pasilenkiau ir pamačiau, kad tai ne šalmas, o žmogaus kaukolė su karūna. Pasukau šviesą į dešinę – kriptos kampe ant išsikišusio akmens gulėjo karūna. Sujaudintas nekasdienio įvykio, šiek tiek prislopintu balsu šūktelėjau: „Karūna.“ Tokio netikėto atradimo buvome smarkiai sukrėsti. Slinkdami palei sieną, kurioje buvo anga, neidami gilyn į kriptą, prisiartinome prie karūnos. Apšvietėme ją žibintuvėliu iš arti, ji gulėjo ant pomirtinės lentelės, o ant jos – aukso grandinėlė. Mano kolega paėmė į rankas grandinėlę, pakėlęs apžiūrėjo ir atsargiai padėjo atgal. Apsigręžėme išeiti, dar sykį pažvelgėme į kriptos vidų: priešais angą, iš dalies panirusi į dugną, po plytų ir kalkių nuolaužomis, gulėjo kaukolė su karūna, šalia buvo išmėtyti pajuodę kaulai. Toliau į dešinę – ant tašų, pelenų spalvos perlūžęs luitas, kurio išvaizda priminė karstą. Gale, prie sienos – vėl kaukolė be karūnos, o šalia krūvelė kaulų, ne išmėtytų, o tartum žmogaus rankomis sudėtų į vieną vietą. Visa tai gulėjo dumble, po plytų ir kaulų nuolaužomis. Karstų nebuvo, tik supuvusių lentų ir tašų fragmentai, ant kurių kažkada buvo padėti karstai. Ant kriptos sienų apie 35 cm aukštyje buvo matyti pajuodusių nuosėdų, tai pakilusio vandens pėdsakai.

Pasukome išėjimo link… Atsitokėję nuo pirmo įspūdžio, išėjome iš kriptos, angą pridengėme plokšte. Buvo pirmadienis, 1931 m. rugsėjo 21 d. 8 val 45 min. [40].

Vaivadijos konservatorius S. Lorentzas šį atradimą nupasakojo dar kitaip:

Po centrine nava atidengta nemažai pavienių kriptų. Jose daug bevardžių kaulų. Profesorius Klosas ir aš laukėme ir tikėjomės rasti kriptą su karališkaisiais palaikais. Rugsėjo 20 d. po centrine nava arčiau presbiterijos randama nežinoma kripta, nuvaloma nuo gruzo, kurio pašalinimas leidžia priartėti arčiau kriptos. Įėjimą į kriptą nutarta pramušti kitą dieną, anksti ryte. Rugsėjo 21 d. pas mane į kitą katedros aikštės pusę (vaivadiją) atėjo Pekša, nutaisęs liūdną miną pasakė, jog anksti ryte išmušė vieną plytą iš užmūryto įėjimo į kriptą, pašvietė elektrine lempute ir pamatė karūną – tai kripta su karalių karstais. Liepėme jam į tą vietą nuvesti profesorių Klosą, o pats paskambinau į Varšuvą. Po to pats nuėjau iki katedros, pakviečiau vyskupą Michalkevičių (Michalkiewicza) ir prelatą Savickį (Sawickiego). Labai greitai susirinkome katedroje. Nusprendėme išmušti sienelę, kuri užmūrijo įėjimą, ir įžengėme į kriptą, nedidelę gotikinę rūsio patalpą, netinkuotą, mūrytą iš raudonų plytų. Karalių kapavietė atrodė labai prastai! Vanduo ir čia padarė baisius nuostolius. Netvarkingai dumble gulėjo Aleksandro Jogailaičio ir karalienės Elžbietos, pirmosios Žygimanto Augusto žmonos, kaulai. Iš dumblo lindėjo karališka kaukolė su karūna. Šalia gulėjo sulaužytas bei surūdijęs kalavijas. Tik Barboros Radvilaitės palaikai išsilaikė geriausiai, kadangi buvo užpilti kalkėmis [41].

Išties, apie tai, kad J. Pekšos svajonė buvo surasti Vytauto Didžiojo palaikus, jis pats prisipažino Vytautui Landsbergiui-Žemkalniui [42]. Tas noras, manau, ir lėmė tai, kad be KGK vadovų leidimo jis įsibrovė į valdovų kapavietę 1931m. rugsėjo 21 d. rytą. Išties, nors ir yra K. Vilkaus, J. Pekšos, S. Lorentzo prisiminimuose nesutapimų, kyla klausimas, ar tie „prisiminimai“ nėra skirti viešumai. O mus domina, ar galėjo būti taip, kad šioje kriptoje greta Aleksandro Jogailaičio palaikų (kaip teigė kun. Bohušas) galėjo būti surasti Vytauto Didžiojo palaikai. Norint tai įrodyti ar paneigti, reikia pažvelgti į įvykių seką.

Radus valdovų kapavietę, atradėjai suskubo apie tai informuoti KGK vadovus ir kapitulos narius. Pekša nuskubėjo į vaivadiją ir pranešė apie atradimą S. Lorentzui, šis liepė pakviesti į katedrą KGK vadovą J. Klosą, o pats paskambino į Varšuvą ir apie kriptos atradimą informavo vyriausybės narius. Po to nuskubėjo į katedrą ir pakvietė vysk. K. Michalkevičių ir prelatą A. Savickį. Kas informavo M. Morelovskį, sužinoti nepavyko. Galėjo tai būti darbininkas Vituška, kuris taip pat buvo katedroje, kai K. Vilkus ir J. Pekša rado valdovų kapavietę, galėjo ir K. Vilkus. Čia reiktų prisiminti ir R. Kazlausko žodžius, kuriuos citavau straipsnio pradžioje apie iš katedros į „Literatų kavinę“ atbėgusį darbininką ir M. Morelovskį pranešusį apie Vytauto kapo atradimą. Tikėtina, jog darbininko žodžiai, ištarti M. Morelovskiui: „Pone, rastas Vytautas!“, galėjo būti pasakyti ir S. Lorencui, o šis apie tai informavo Varšuvą, ir mano nuomone, gavo nurodymus, kaip elgtis toliau. 13 val. į katedrą atvykęs F. Ruščicas kitą dieną rašytame laiške žmonai pasakojo:

[…] Kai vakar beveik tik instinkto vedinas atėjau 1 valandą dienos į katedrą, aptikau iškastą vietą grindinyje prieš presbiteriją. Iš angos pažvelgė Kloso pagalbininkas, buvęs mūsų studentas, jaunas architektas Pekša ir man į ausį pranešė, kad buvo atrasti tie kapai, kurių taip uoliai ieškota ir dėl kurių nuogąstauta, kad buvo apiplėšti, o kaulai supainioti […] [43].

Tos pačios dienos vakare F. Ruščicas tęsė:

[…] Tai, kad pataikiau į tą momentą buvo atsitiktinumas. Man atrodė, kad mūsų Istorinės-artistinės komisijos posėdį paskyriau pirmadienį 1 val. ir į katedrą įėjau tuo metu, kai į kriptą jau buvo nusileidę kun. Savickis, Klosas, Lorentzas, Morelovskis ir Pekša. Įspūdis buvo sukrečiantis. Mažoje kriptoje, kur vietos buvo tik trims karstams, grindis dengia lyg juodas sluoksnis. Iš jo atsiskleidžia kaukolė su karūna, šlaunikauliai – tai karalius Aleksandras. Kaukolė palinkusi natūraliai, kaip miegant. Šalia šviesesnė masė – tai iš dalies išlikęs Barboros Radvilaitės karstas. Prie tekstilinio kryžiaus pritvirtina metalinė lentelė. Toliau ir vėl juoda neraiški masė, ant mūro iškyšulio žvilganti, plona, auksinė karūna, o po ja auksinė grandinėlė ir lentelė.

Stovėjome siaurame pakraštyje, kuris tarp palaikų buvo likęs prie sienos. Turėjome rankinius elektrinius žibintus. Lorentzas iššifravo lentelių užrašus. Nebuvo menkiausios abejonės. Stovėjome prieš autentiškus, nuo amžių ieškotus karališkus palaikus […] [44].

S. Lorentzas perskaitė įkapinių lentelių turinį, kurios liudijo čia palaidotas abi Žygimanto Augusto žmonas, Aleksandro Jogailaičio palaikai buvo identifikuoti pagal karališką karūną, buvusią ant karaliaus galvos. Kaip žinia, tai vienintelis Lenkijos karalius, palaidotas Vilniaus katedroje.

Toliau F. Ruščicas tęsė:

[…] Tuojau buvo paskambinta vyskupams. Arkivyskupas atėjo po pusvalandžio ir nenorėjo laukti vaivados, kuris tuo metu atliko patikrinimą mieste. Galiausiai susirinko visas būrys asmenų, kurį Bulhakas nufotografavo prie įėjimo į kriptą (pav. 4). Daug ką turėjome atlikti. Dvasininkų požiūris buvo skandalingas, nes nors šis įvykis kardinaliai keičia katedros sutvirtinimo ir sutvarkymo galimybes, jie stengėsi viską suvesti iki minimumo, lyg užtušuoti. Mūsų pastangos buvo ir yra sutelktos ties būtent šio nepaprasto ir didžiulės reikšmės Vilniui įvykio prasmės iškėlimu ir paryškinimu […] [45].

Vakare į katedrą buvo įleistas dienraščio „Słowo“ žurnalistas, kuris apibūdino Savickį, Ruščicą, Klosą, Pekšą, Morelovskį susijaudinusius, susigraudinusius, kaip išties ir reiktų jaustis tokią iškilmingą akimirką [46]. Keista, tačiau J. Bulhako fotografijoje šis džiugesys atradėjų veiduose neatsispindi.

Ieškodamas atsakymų į pagrindinį šio straipsnio klausimą ir apsilankęs Lietuvos centriniame valstybės archyve (LCVA), Vilniaus vaivadijos fonde visiškai netikėtai atradau raštelį – kvietimą, adresuotą S. Lorentzui atvykti į Istorinės-meninės komisijos posėdį 1931 m. rugsėjo 22 d. Šio kvietimo vienoje pusėje (nugarėlėje) yra raudono grafito pieštuku atliktas piešinys [47], (S. Lorentzas tokiu pat raudono grafito pieštuku pasirašinėjo kvietimų lapelius, esančius toje pačioje byloje) (pav. 5) kurį atidžiau pastudijavus (pav. 6) paaiškėjo, jog tai su valdovų kriptos kontekstu susiję vaizdiniai.

Viename iš jų vaizduojamas karstas, buvęs prie šiaurinės kriptos sienos, ir linija, vaizduojanti jo išnešimą iš kriptos. Kitame – karūna, kuri yra nepanaši nei į vieną iš oficialiai rastųjų. Rugsėjo pabaigoje–spalio pradžioje Varšuvoje buvo įsteigtas Vyriausybinis karališkųjų palaikų globos komitetas (Komitet Rządowy Opieki nad Grobami Królewskiemi w Wilnie), kurio pirmininku tapo artimas J. Pilsudskio draugas ir bendražygis, L. Želigovskio politikos šalininkas, premjeras A. Prystoras. Šis 4 asmenų komitetas perėmė visapusę karališkųjų palaikų bei su jais susijusių darbų kontrolę.

Kriptos fotografijos

J. Bulhako atliktos Karalių kriptos fotografijos yra neįkainojamas įrodymų šaltinis, kurį privalu išanalizuoti, norint rasti papildomų įrodymų šiai prielaidai patvirtinti arba paneigti. Fotografijų analizei iškėliau keletą uždavinių:

1) Analizuojant fotografijas, konsultuotis su profesionaliais archeologais.

2) Fotografijose užfiksuotą valdovų palaikų padėtį palyginti su natūra, įsitikinti, ar kriptoje galėjo tilpti daugiau nei 3 karstai.

3) Padedant archeologijos specialistams, pasistengti surasti „nelogiškas“ vietas fotografijose ir tik po to žiūrėti, kaip jas aiškino KGK nariai.

J. Bulhakas buvo vienintelis oficialus katedroje vykdomų darbų bei karališkųjų palaikų fotografas. Nuotraukose, kaip teigė KGK nariai, viskas fiksuota taip, kaip ir buvo rasta. Niekas nejudinta iš pirminės radimo vietos [48]. Šiuo atveju reikėjo išsiaiškinti, ar tikrai taip yra? Jei Vytauto Didžiojo palaikai buvo rasti Karalių kriptoje ir iš jos išnešti, vadinasi, turėjo likti įkalčių, kurie šiose fotografijose turėtų matytis. Paaiškėjo, kad buvo fotografuota ne tą pačią dieną, kai buvo atrasti palaikai, o tik po to, kai buvo įstatytos geležinės durys, apsaugančios kriptą, ir įvesta elektra. Saugančios kriptą durys buvo įrengtos atradimo dienos vakare, o elektra įvesta tik po rugsėjo 23 d. Ir durys, ir elektros laidai matomi fotografijose. (pav. 2) Iš to galima spręsti, jog buvo fotografuota tarp rugsėjo 24 ir 31 d. Tai liudija ir žinutės spaudoje [49]. J. Bulhakas pirmines palaikų nuotraukas (21 nuotrauką) [50] KGK svarstyti pateikė spalio 1 d. KGK jų kokybei ir turiniui neprieštaravo [51]. Po 2 dienų fotografui už jas buvo sumokėta [52]. Didžioji dalis šių istorinių-meninių fotografijų kolekcijos šiuo metu saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA), keletas jų – Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje (LMAVB), Lietuvos dailės muziejuje (LDM) saugomos padidintos fotografijos, kurios buvo eksponuojamos specialiai šiam atradimui skirtoje parodoje Vilniaus katedros zakristijoje. Surinkęs šias nuotraukas nutariau jas nuosekliai sudėlioti, remdamasis datomis, užrašytomis ant dalies nuotraukų nugarėlių, bei įvykių seką kriptoje aprašančiais dienraščiais. Iš to paaiškėjo, kokie darbai, kaip ir kada buvo atliekami kriptoje. Paaiškėjo, kad Karalių kripta fotografuota ne mažiau nei 7 kartus, o joje atlikta ne mažiau nei 65 tarpusavyje nesikartojančios fotografijos:

1) Tarp 1931 09 23 ir 1931 10 01 atlikta pirminė karalių palaikų fotofiksacija 21 oficiali fotografija iš ne mažiau nei 25.

2) 1931 10 26 atliktos ne mažiau nei 5 fotografijos, jose fiksuotos kalkių dėmės, esančios prie pietinės kriptos sienos, preparavimo momentai, dėžės su šiomis kalkėmis išneštos iš kriptos.

3) 1931 10 27 atliktos ne mažiau nei 2 fotografijos. Vienoje – išpreparuota Aleksandro Jogailaičio palaikų vieta, kitoje – Barboros Radvilaitės karstas ir išpreparuota Elžbietos Habsburgaitės palaikų vieta.

4) 1931 10 28 atliktos ne mažiau nei 6 fotografijos, vaizduojančios Barboros Radvilaitės palaikų preparavimo pradžią, kalkių luitų nuėmimą galvūgalio srityje, tekstilinio kryžiaus nuėmimą nuo karsto dangčio liekanų.

5) 1931 10 29 atlikta ne mažiau nei 11 fotografijų, vaizduojančių Barboros Radvilaitės palaikų preparavimo tąsą. Fotografuoti palaikai nuosekliai, apeinant juos ratu.

6) 1931 10 30 atlikta ne mažiau nei 13 fotografijų, iš kurių 11 vaizduoja detalų Barboros Radvilaitės palaikų preparavimą. Kaulų, kaukolės, insignijų padėtį. 2 fotografijos vaizduoja kriptoje dirbančius dailininkus – J. Hopeną ir F. Ruščicą.

7) 1931 11 07 atliktos ne mažiau nei 4 fotografijos. Visos jos vaizduoja Barboros Radvilaitės skeletą su insignijomis.

Šiai analizei svarbiausios yra pirminio palaikų fiksavimo fotografijos [53]. Atlikdamas vaizdų analizę, konsultavausi su archeologais G. Gendrėnu ir E. Ožalu.

Pirmiausia nutariau atsakyti į klausimą, ar šioje kriptoje buvo vietos kitiems Karstams ar karstui? Atsakymui gauti reikėjo išmatuoti karalių kriptą iš natūros. Buvo matuojami kriptos sienų ilgiai bei pločiai, plytų padėtis sienose, jas lyginant su J. Bulhako fotografijomis [54] ir karstų padėtimi jose.

Matuojant natūroje, paaiškėjo, jog Karalių kriptos šiaurinės sienos ilgis iki skliauto yra 1,79 m, skliauto plotis sienoje 1,16 m, tad bendras šiaurinės sienos ilgis – 2,95 m. Rytinės sienos ilgis 3,73 m, pietinės analogiškas šiaurinei, tik skliauto plotas joje 1,28 m. Vakarinės sienos, matuojant nuo pietinės sienos iki koridoriuko angos, ilgis apie 2,50 m. Į kriptą vedančio koridoriuko ilgis 1,70 m, plotis apie 69 cm. Natūroje lyginau kriptos rytinėje sienoje esančias plytas ir tas pačias plytas fotografijoje. Remdamasis LVIA fotografijomis, nustačiau, kad Aleksandro Jogailaičio karsto kojūgalio plotis buvo apie 50 cm (fotografijoje užfiksuotas karsto kojūgalio apkalas, jo duomenys ir padėtis naudoti kaip orientyrai), o pats karstas, stovėjęs nuo šiaurinės sienos, nutolęs apie 90 cm. Vadinasi, tarp šiaurinės sienos ir Aleksandro Jogailaičio karsto buvo pakankamai vietos dar vienam karstui. Toliau lyginant plytų padėtį rytinėje sienoje ir karstų vietas fotografijoje, paaiškėjo, kad Barboros Radvilaitės karstas nuo šiaurinės sienos yra nutolęs apie 2,40 m, o jo kojūgalio plotis buvo apie 55 cm. Vadinasi, tarp Aleksandro Jogailaičio ir Barboros Radvilaitės karstų buvo 1 m pločio tarpas, kuriame buvo pakankamai vietos dar vienam karstui. Matavimų duomenis ir galimas karstų vietas pažymėjau fotografijoje (pav. 7).

Apie galimą karsto vietą tarp šiaurinės sienos ir Aleksandro palaikų jau yra kalbėjęs ir archeol. dr. Vytautas Urbanavičius:

Ant dviejų rąstų sustatyti karstai lūžo į tris dalis. Didžiojo kunigaikščio Aleksandro karsto dugnas kartu su kojų kaulais įsmuko tarp tų rąstų ir atsirėmė į dumblą. Juos dengė sutrešusio karsto dangčio likučiai. Tik kairysis šlaunikaulis guli atskirai nuo griaučių ir ne tarp rąstų, o ant vieno iš rąstų, šalia karsto, arčiau kriptos šiaurinės sienos, lyg čia būtų padėtas specialiai. Šiauriniame kriptos pasienyje matyti keleto lentų likučiai, kurių padėtis (kryptis) rodo, kad tai greičiausiai dar vieno karsto dugno liekanos [55].

Kitų argumentų autorius nepateikė. Šiauriniame kriptos pasienyje veikiausiai guli ne karsto dugnas, o kriptoje buvusių medinių grindų fragmentas. Apie šių grindų egzistavimą kalbėjo ir KGK nariai. Jų liekanos matomos ir po Aleksandro Jogailaičio karsto kojūgalio apkalu.

Mečislovas Limanovskis vaizdingame rašinyje šias grindis apibūdino kaip Aleksandro karsto dangčio liekanas, kurias į šį kampą (kaip, beje, ir kaulus) nuplovė vanduo:

[…] Kaulai (Aleksandro – autoriaus past.) nėra vienoje eilėje, kaip tai reikalautų skeletas, jei jie būtų vienoje vietoje. Matyt, jie yra sumaišyti. Arčiau galvos yra kojos kaulas, toliau palei sieną link kojų yra kaklo slankstelis. Patyręs anatomas, koks yra prof. Reicheris, atskleidžia tų kaulų kriptoje išsibarstymą. Kaulų buvimas palei sieną liudija vandens veiklą.[…] vanduo karstą sugriovė ir išbarstė, nes matosi, kaip supuvę ir sutrūniję karsto dangčio likučiai guli šone. Turėjo tas dangtis plaukioti kriptoje, atsimušti į sieną, paskui save tempdamas kaulus ir taip griaudamas tvarką. Vanduo judėjo kriptoje, ir tai yra taip keista, kad net neįtikėtina. Viskas aiškiausiai kalba apie judesį kriptoje, […] buvusį kriptos rimties sudrumstimą [56].

Kalbant apie vandenį, kuris neva išsklaidė Aleksandro Jogailaičio kaulus, archeologas dr. V. Urbanavičius labai taikliai pastebėjo:

[…] Kriptą apsėmė gruntinis, stovintis vanduo, ir jis tų kaulų nebūtų galėjęs pajudinti, nes jie primirkę, sunkūs, susmegę į dumblą […] [57].

Kalbant apie lentų likučius tarp Aleksandro Jogailaičio palaikų ir šiaurinės kriptos sienos, mano manymu, šios lentos yra per plonos, kad būtų karsto dugno ar dangčio lentomis. Apmuštas tekstiline medžiaga karsto dugnas aiškiai matyti į vakarų pusę nuo vidurinio rąsto, o tekstilės likučiai apgobia kriptos centre esantį rąstą (pav. 8). Šalia jų ant to paties rąsto KGK narių padėtas guli dar šlapias, neseniai dumble gulėjęs Aleksandro šlaunikaulis. Tai, kad jis čia buvo padėtas specialiai, išdavė šio kaulo spalva ir aukštis, kuriame jis gulėjo. Šlaunikaulis juodas (pav. 9), prisisunkęs vandens, o kriptoje pajuodo tik nuolat drėgmėje buvę ir turėję sąlytį su dumblu bei įvairia organika kaulai.

Tai įrodo Elžbietos Habsburgaitės kaulų spalvos. Krūvoje gulintys kaulai pajuodo dalinai. Juodais tapo tik tie, kurie nuolat gulėjo drėgmėje (pav. 10a). Tie kaulai arba kaulų vietos, kurios tokio ilgalaikio sąlyčio su vandeniu neturėjo, liko balti ar gelsvi (pav. 10b).

Šią teoriją patvirtina ir Aleksandro Jogailaičio kaukolės spalva. Kad ir ant jos, karūną veikiant vandeniui ir drėgmei, susidarė sidabro oksidų, kaukolė pažaliavo, tačiau jos pakaušis liko šviesios spalvos. Kaukolė gulėjo žemiau padėtojo kaulo ir buvo veikiama vandens gerokai labiau. Vadinasi Aleksandro Jogailaičio šlaunikaulis pajuosti galėjo tik gulėdamas žemiau kaukolės viršugalvio, o ne atvirkščiai, kaip kad matome fotografijose. Dar vienas argumentas tas, kad toks didelis ir vandens prisisunkęs kaulas tikrai negalėtų pakilti virš vandens per potvynius, kurie užliedavo kriptą, ir kurių metų tėkmėje buvo keletas, ir gražiai nusileisti ant rąsto. Juk Elžbietos kaulai taip ir liko gulėti gražiai sudėti į krūvą, o juos veikė tas pats gruntinis vanduo, tik patys smulkiausieji buvo išjudinti vos keletą centimetrų.

Išsiaiškinus, jog Aleksandro šlaunikaulis ant rąsto buvo padėtas specialiai, kyla klausimas kodėl? Manau, į šį klausimą niekieno neklaustas atsako M. Morelovskis savo straipsnyje, parašytame praėjus 2 dienoms po šios kriptos atradimo:

[…] Verta atkreipti dėmesį į tai, kaip reikėtų aiškinti […] įnešant jo (Aleksandro – autoriaus past.) karstą, paskutinį iš eilės į kriptą, nešantiems iš kojų ir galvos pusės reikėjo laisvos erdvės, prie besibaigiančio čia skliautų nuolydžio. Kitaip su tokiu ilgu daiktu neįmanoma būtų įeiti ir išeiti iš šio siauro praėjimo. Tuo ir aiškinčiau tos laisvos mažos erdvės į kairę nuo žiūrovo atsiradimą. Į ją laikui bėgant nukrito šoninė karsto lenta su vienu supuvusiu kaulu, lenta iš vidaus buvo apmušta medžiaga, aiškius jos pėdsakus dar galime patvirtinti […] [58].

Taigi, mano manymu, šis šlaunikaulis čia padėtas bandant įrodyti, jog tarp Aleksandro Jogailaičio palaikų ir šiaurinės sienos buvo tuščia vieta, o joje gulintį karsto dugną (pav. 8c) „pateisinti“, jog tai ne karsto dugnas, o šoninė Aleksandro karsto lenta, apmušta tekstiline medžiaga. (Jokiuose šaltiniuose nepavyko aptikti žinių, jog preparuojant Aleksandro Jogailaičio palaikus buvo rasta ir daugiau tos pačios medžiagos fragmentų.) Jei tai būtų Aleksandro karsto šoninė lenta, tai ji gulėtų greta jo palaikų, o ne nuo jų nutolusi. „Viską paaiškinantis“ M. Morelovskio straipsnis spaudoje pasirodė praėjus 2 dienoms po kriptos atradimo, o tai reiškia, kad nuotraukose matomas vaizdas buvo „padėliotas“ ir „nurinktas“ tų dviejų dienų laikotarpiu [59]. Vietoje, kurioje anatomiškai turėtų gulėti kairysis Aleksandro šlaunikaulis, tikėtina, jog atsitūpęs žmogus galėjo „nurinkinėti“ kaulų ar karsto liekanas, buvusias šiaurės rytų kampe.

Analizuojant galimą 2 karsto vietą tarp Aleksandro Jogailaičio ir Barboros Radvilaitės karstų, į akis krenta ant abiejų rąstų paviršių, lygiagrečiai jiems, padėti du objektai. Ant gulinčio palei kriptos rytinę sieną – gotikinė plyta (pav. 11b), o ant antrojo, esančio kriptos centre, masyvus kalkių (?) luitas (pav. 11a).

Šie du objektai, mano manymu, ne kas kita, o karsto pakila, norint jį pakelti virš rąstų. Tarp šių dviejų pakilų aiškiai matyti platus, masyvus, lūžęs karsto dugnas (pav. 11c, 12). Labai panašus lentų pločiu ir storiu į Barboros Radvilaitės (pav. 13) bei pirmojo karsto dugną (pav. 8c).

Kyla klausimas, kodėl šis viduriniojo karsto dugnas pakeltas aukščiau kitų? Į šį klausimą padėtų atsakyti Elžbietos Habsburgaitės kaulų padėtis. M. Morelovskis apie Elžbietos palaikus kalbėjo taip:

[…] Be to, verta atkreipti dėmesį į tai, kaip reikėtų aiškinti metalinės karūnos su 20 subtilių viršūnėlių, auksinės grandinėlės ir lentelės su užrašu apie Elžbietą radimą šalia jos palaikų mūro šone, padėtyje, rodančioje į ankstesnį jų kruopštų sudėjimą. […] Sugretinkime šį faktą su kitu, kad iš karalienės karsto liko tik likučiai, o karalienės palaikai apverktinai sunykusios būklės. O visai šalia, karalienės Barboros karstas pasirodo visai gerai išlikęs – beveik visas [….]. Kai viską vienu metu įsisąmoninsime, mus užplūs paaiškinimų, link kurių mus veda pokalbis su prof. Klosu, tikėtinumas. Taigi, perkeliant šiuos trejus palaikus, po 1623 m., karalienės Elžbietos palaikai sudėti kadaise mažiau solidžiame karste turėjo pabirti, kaip ir pats karstas. Karūna pati nuslinko į šoną ir nukrito nuo galvos, tapusi jai per didele po to, kai sunyko šukuosena ir kitos jos puošmenos. Karaliaus Aleksandro karūna gerai išsilaikė ant jo vyriškos, kitokių puošmenų neturėjusios galvos […] [60].

Taigi, KGK nariai teigė, kad šie palaikai sudėti kriptos kampe iškart po jų perkėlimo iš karališkosios koplyčios, o karūna padėta ant sienos atbrailos, nes nesilaikė ant karalienės galvos. Galima spėti, jog Elžbietos ir vidurinįjį karstus buvo bandyta apsaugoti nuo gruntinio vandens poveikio. Elžbietos karsto liekanų KGK nariai nerado. Kalkės, kuriomis buvo užpiltas karalienės kūnas, rastos greta jos kaulų sustengusios į kietą dėmę, kurią preparuojant tarp kalkių rastas žiedas. Tikėtina, kad karalienės karstas su palaikais kurį laiką stovėjęs kriptoje, metams bėgant ir periodiškai apsemiamas vandens pradėjo irti. Iš dar nespėjusių suaušti kalkių, buvusių karste, buvo iškelti karalienės kaulai bei insignijos. Kaulai sudėti ant rąsto palei pietinę sieną, (pav. 14b) o insignijos ant pietinės sienos iškyšulio.

Tarp kalkių pasimetęs žiedas taip ir liko jose. Karsto liekanos buvo pašalintos iš kriptos tuo pat metu, kada buvo iškelti kaulai ir ant akmens perkeltos insignijos. Vidurinysis karstas ar jo likučiai taip pat gelbėti nuo gruntinio vandens poveikio pakeliant jį virš rąstų, pakyloms panaudojant plytą ir kalkių (?) luitą. (pav. 11a, b) Galima tik spėlioti, kodėl analogiškai nebuvo pasielgta su Aleksandro Jogailaičio ir Barboros Radvilaitės karstais? Veikiausiai jie buvo kur kas geresnės būklės nei pastarieji…

Grįžtant prie argumentų, labai svarbus momentas, parodantis, jog dalis kriptos inventoriaus iš jos buvo pašalinta prieš fotografuojant, yra Elžbietos Habsburgaitės ir Radvilaitės karstuose buvusios kalkės. Elžbietos karsto kalkes, gulėjusias ant grindinio paviršiaus po jos karsto pašalinimo, dar joms nespėjus suaušti į kietą dėmę, kildamas gruntinis vanduo sujudindavo ir paskleisdavo. Kriptoje pakilus gruntiniam vandeniui, dalis jų veikiausiai plūduriuodavo vandens paviršiuje, o vandeniui nuslūgstant nusileisdavo ant karstų ir palaikų paviršių. Taigi, tos vietos, iš kurių buvo pašalintos karstų liekanos, kaulai ir t. t., liko be kalkių, ir jose matyti švarios dėmės. Viena iš svarbiausių „nurinktų“ vietų yra 1-ojo karsto vietoje, ant vidurinio rąsto tarp šiaurinės sienos dešinėje, ir medžiagos likučių ant to paties rąsto kairėje (pav. 8b). Tikėtina, jog ant šio rąsto buvo sukrauti mirusiojo kaulai, lygiai taip, kaip ir kitoje kriptos pusėje buvo sudėti Elžbietos Habsburgaitės kaulai. Kalkių ruožas, tęsęsis ant rąsto, toje vietoje nutrūksta ir toliau tęsiasi tik ant medžiagos fragmento greta padėtojo šlaunikaulio. Analogiškos „nurinktos“ vietos yra ir viduriniojo karsto vietoje. (pav. 15). Ant kalkių (?) luito ir greta jo matyti storas šių kalkių sluoksnis (pav. 15a), tačiau ir ant greta esančio karsto dugno (pav. 15b) šių kalkių dėmių nėra. Turėdami pakankamai daug argumentų, galime tvirtinti jog iš 5 kriptoje buvusių karstų trys buvo paviešinti, du – ne. Apie tai, jog pirminėse karalių kriptos fotografijose užfiksuoti ne „pirminiai“, o jau „sujudinti“ paviršiai, patvirtino ir abu mano minėti archeologai, dar nespėjus jiems išsakyti savo argumentų. Tęsiant mano įžvalgas, reiktų atkreipti dėmesį į vieną momentą: visi 5 valdovų karstai kriptoje paguldyti neatsitiktine tvarka, o pagal rangą, garbę, nuopelnus bažnyčiai ir valstybei. Skaitant juos iš kairės į dešinę, pradedant vyrais ir baigiant moterimis. Tad pirmasis asmuo, palaidotas prie šiaurinės sienos, yra vertintas labiau nei Aleksandras, be jokios abejonės (remiantis Bohušo laišku), turėjo būti identifikuotas kaip Vytautas Didysis, antrasis, kaip jau žinome, Aleksandras Jogailaitis, trečiasis, manau, turėjo būti kunigaikštienės Onos karstas, o likusieji karstai abiejų karalienių – Barboros ir Elžbietos. R. Kazlauskas, o po jo ir V. Urbanavičius, manau, teisingai spėjo, jog paviešinti buvo tik tie asmenys, kurie susiję su Lenkijos karūna, buvę abiejų tautų valdovai, o išskirtinai LDK kunigaikščiai liko nuslėpti. Tai, kad KGK stengėsi įtikinti visuomenę, jog kriptoje buvo vietos tik trims karstams, rodo B. Balzukevičiaus atliktas kriptos maketas (pav. 16), kuriame B. Radvilaitės palaikai atvaizduoti Karalių kriptos centre. K. Vilkaus Karalių kriptos schemoje [61] palaikai išdėstyti taip pat (pav. 17).

Remiantis J. Bulhako fotografijomis ir natūros tyrimais, 2014 m. buvo atlikta tiksli karalių palaikų išdėstymo Karalių kriptoje rekonstrukcija (pav. 18).

Įdomu tai, jog pirmą kartą fotografijos iš valdovų kriptos publikuotos spaudoje tik 1931 m. lapkričio 5 d. Krokuvos dienraštyje [62], t. y. po to, kai kriptoje aplink Barboros Radvilaitės karstą buvo viskas išpreparuota. Jose – Barboros Radvilaitės karstas bei Elžbietos Habsburgaitės karūna. Aleksandro palaikų fotografijos publikuotos tik lapkričio 26 d. [63]. Jose – karaliaus kaukolė ir vaizdas iš koridoriaus pusės (pav. 3). Detalios fotografijos, kuriose J. Bulhakas fiksavo pirmųjų trijų karstų vietoje esančius objektus ( karstų dugnus, Aleksandro Jogailaičio palaikus, ant rasto padėtąjį šlaunikaulį) tuo metu viešai nepublikuotos. Didžiajai daliai šių fotografijų publikavimas buvo leidžiamas tik gavus leidimą, ką liudija užrašai ant fotografijų nugarėlių.

Keletas apibendrinimų:

1) Dvasininkų pozicija Vytauto kapo atradimo atžvilgiu buvo neigiama ne tik 1930 m., bet ir atradus valdovų kapavietę jie stengėsi viską suvesti iki minimumo, lyg užtušuoti. Šie žodžiai, manau, reiškė nenorą paviešinti „politiškai netinkamus“ Vytauto ir jo žmonos Onos palaikus.

2) Po kriptos atradimo 1931 m. rugsėjo 21 d. nuo 8.45 val. iki 14val. buvo užtektinai laiko iš ten išnešti dvejus palaikus.

3) Suradus kriptoje daugiau negu 3 palaikus ir tarp jų identifikavus karališkuosius, remiantis kun. Bohušo laišku, turėjo būti aišku, kieno dar palaikai guli joje, net jei jie ir būtų buvę rasti be įkapinių lentelių ar valdovų atributų – insignijų.

4) Atrastasis piešinys vaizduoja prie šiaurinės kriptos sienos prigludusį karstą ir jo išnešimą. (Spėjama, jog tai Vytauto Didžiojo karstas.)

5) Atlikus natūrinius kriptos matavimus ir palyginus J. Bulhako fotografijas, paaiškėjo, jog kriptoje tilpo 5 karstai, kurių kojūgalių pločiai buvo apie 50–55 cm.

6) Karalių kriptos fotografijose matomi dviejų nepaviešintų karstų dugnai, o virš ir greta jų buvę objektai pašalinti.

7) F. Ruščicas su mokslininkais nepritarė dvasininkų draudimui 1930m. statyti B. Balsukevičiaus sarkofagą “ateityje galbūt surastiems” Vytauto didžiojo palaikams, nepritarė ir 1931m. karalių kriptoje atrastų politiškai netinkamų palaikų „užtušavimui“ ir „suvesti iki minimumo“, o tai, mano nuomone, reiškė pašalinimui, tačiau tam pakluso.

Apie skeptrą ir kalaviją…

Kitą dieną po kriptos atradimo, kai visa spauda mirgėjo nuo „karališkojo atradimo“ sensacijos, Vilniaus dienraštis „Słowo“ („Žodis“) išspausdino trumpą žinutę, kurioje skelbė, jog kriptoje rugsėjo 22 d. rytą prieš jos užantspaudavimą buvo aptiktas Aleksandro Jogailaičio skeptras (pav. 19).

Įprastai klaidingą informaciją pasirodžiusią spaudoje apie katedroje vykstančius tyrimus, ar įvairias sensacijas KGK iškart paneigdavo, tačiau šios žinutės nepaneigė, o vėliau žinią apie skeptrą citavo ir kiti laikraščiai, tarp jų ir nepriklausomos Lietuvos [64]. Daugiau šis skeptras neminėtas niekur. Oficialiuose KGK pranešimuose teigta, jog preparuojant Aleksandro Jogailaičio palaikus, ant karaliaus galvos buvusi karūna, po galva rasti du žiedai, o prie dešinės kojos ant rąsto rastas į kelias dalis lūžęs kalavijas. Nėra skeptro ir nuotraukose, kuriose buvo fiksuotos iš kriptos iškeltos karališkosios insignijos, nei šių insignijų aprašuose. (Beje, tikėtina, kad Aleksandro Jogailaičio palaikų preparavimo momentai nuotraukose fiksuoti nebuvo. Tokių fotografijų aptikti nepavyko.) Tad kurgi dingo skeptras, kodėl apie jį daugiau nebekalbėta? Aleksandrui Jogailaičiui bei Elžbietai Habsburgaitei mirus Vilniuje, insignijas valdovų palaikams gamino vietos meistrai. Prie šių valdovų palaikų nerasta skeptrų ir valdžios obuolių. Kodėl? Į šį klausimą bandė atsakyti dr. Gitana Zujienė. Ji, nežinodama apie spaudoje pasirodžiusią skeptro atradimo žinutę, spėjo, jog šios insignijos galėjo sunykti [65]. Ar tikrai? Kriptoje išliko organinės medžiagos, kaip kad odinės kalavijo makštų liekanos, karstų lentų ir jų apmušalų fragmentai, trinti ir t. t. Turėjo išlikti ir skeptrai, net jei jie ir būtų buvę pagaminti iš organinės kilmės medžiagų. Labiau tikėtina, jog nei į Aleksandro, nei Elžbietos karstus ši insignija įdėta nebuvo. Anot G. Zujienės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio insignijos buvo kunigaikštiška karūna ir kalavijas. Skeptro ir valdžios obuolio jie niekada nenaudojo. Tai buvo išskirtinai karalių ir imperatorių atributas [66]. Vadinasi, ir Aleksandras Jogailaitis, ir Elžbieta Habsburgaitė buvo palaidoti kaip Lietuvos didieji kunigaikščiai, nors ir su karališkomis karūnomis…

Vis dėlto kyla klausimas: kieno skeptras buvo rastas? Ar negalėjo šis skeptras būti Vytauto? Jei taip, ar jis buvo palaidotas kaip karalius, o ne kaip Lietuvos didysis kunigaikštis? Šioje vietoje aš prisiminiau kun. Petro Sledzevskio straipsnį ir jame iškeltą mintį apie renesansines insignijas, kurias į Vytauto kapą Bonos Sforcos paliepimu sudėjo vysk. Protasevičius [67]. Kun. P. Sledzevskis, būdamas KGK istorinės-meninės komisijos nariu, kaip ir kiti šios komisijos nariai, tiesiogiai dalyvavo su kriptos atradimu, palaikų preparavimu susijusiuose darbuose bei žinojo visus su šių palaikų atradimu susijusius niuansus. Manau, KGK nariai šį skeptrą palaikė Aleksandro skeptru, manydami, jog tai karališka insignija, o vėliau, įsitikinę, jog jis nepriklauso karaliui, jį pašalino. Juk anot P. Sledzevskio, Vytauto ir Aleksandro insignijos buvo renesanso stiliaus ir, mano manymu, galėjo būti sumaišytos.

Nors ir nepavyko surasti nei vienos fotografijos, kurioje būtų fiksuotas Aleksandro Jogailaičio palaikų preparavimas, atrodo išties keistai ir tai, jog oficialiame KGK pranešime teigta, kad prie karaliaus palaikų iš dešinės, juos preparuojant, buvo rastas kalavijas [68]. Šio kalavijo skersinis jau matėsi prieš tai, manant, kad tai šonkaulis. Pasirodo, tai nebuvo šonkaulis, o kalavijo rankena, kurios išlikusi dalis yra apie 1 m ilgio. Žinoma, kalavijas buvo žymiai ilgesnis, o jo ašmenų galas neišliko [69], – taip buvo aiškinama vieta, kur gulėjo kalavijas. S. Lorentzas savo prisiminimuose mini, jog ant drėgno medinio rąsto gulėjo sulūžęs ir rūdžių suėstas kalavijas [70]. Keista, tačiau jokių kalavijo pėdsakų nesimato nei ant rąsto, nei prie Aleksandro dešiniojo šono tarp jų. Nėra jo nei vienoje pirminėje palaikų fiksavimo fotografijoje. Toks didelis ir ilgas daiktas negali būti nepastebimas. Keista ir tai, kad jis „tilpo“ tarp rąstų [71], tarp kurių buvo mažiau nei 90 cm. Mano manymu, panašiai kaip su skeptru, galėjo būt pasielgta ir su šiuo kalaviju, tik atvirkščiai – pirma jis buvo nuslėptas (todėl jo nesimato fotografijose), manant, jog jis ne Aleksandro insignija, o vėliau įsitikinus, jog jis priklauso būtent šiam valdovui, išpreparavus jo palaikus, paskelbtas kaip rastasis karaliaus palaikų dešinėje.

Vienas prieš visus ir visi prieš vieną…
J. Kloso Karališkojo mauzoliejaus projektas. Įvykiai, sekę atradus kriptą

Jau kitą dieną po kriptos atradimo tyrimų vadovas prof. J. Klosas, duodamas interviu dienraščiui „Słowo“, teigė, jog tai, ko nepavyko atlikti XVII a. Vazoms, pasitelkiant šiuolaikines technologijas, galima atlikti šiandien. Gruntinių vandenų veržimasis po Šv. Kazimiero koplyčia nėra kliūtis, ir po koplyčios grindimis įmanoma įrengti mauzoliejų karališkiems palaikams. Tiesa, mauzoliejaus idėja atrastiesiems valdovų palaikams jau buvo gvildenta per KGK susirinkimus dar prieš karališkų palaikų atradimą [72]. Rugsėjo 24 d. Techninės komisijos posėdyje nutarta, kol Vilniaus vaivada kartu su konservatoriumi S. Lorentzu viešės Varšuvoje ir aptars mauzoliejaus įrengimo klausimus, prof. J. Klosui pavedama sudaryti sąmatą, kiek kainuos atnaujinti Šv. Kazimiero koplyčią, įrengti mauzoliejų ir karalių sarkofagai [73]. Rugsėjo 25 d. profesorius suskaičiuoja, jog 4(!) sarkofagų ir urnos pagaminimas kainuos apie 110 000 zlotų [74]. Vėliau, spalio mėnesį, ši sąmata sumažinta iki 100 000 zlotų. Archyvuose ieškojau nors kokios užuominos, kam buvo projektuotas 4 sarkofagas iškart po Karalių kriptos suradimo. Nepavyko rasti nei vieno oficialaus ar neoficialaus dokumento, kuriame būtų aiškiai įvardytas šis asmuo. Vienintelę užuominą, jog J. Klosas projektavo ketvirtą karstą Vytautui Didžiajam, galima rasti P. Sledzevskio straipsnyje, rašytame 1939 m. [75]. Jame autorius teigia, jog 4 sarkofagas buvo skirtas Vytauto Didžiojo palaikams, jei tik tuos palaikus būtų pavykę rasti. Būtent šiuo teiginiu ir vadovaujasi dabartiniai istorikai, kalbėdami apie J. Kloso mauzoliejaus projektą ir 4 karsto priskyrimą Vytautui Didžiajam. Išties keistai atrodo šio karsto projektavimas palaikams, kurie „dar neatrasti“. Juolab kad J. Kloso Karališkojo mauzoliejaus skirtingų koncepcijų variantuose matome nišas sienose, kuriose turėjo būti patalpinti sarkofagai [76]. Kyla klausimas, ar verta projektuoti ir statyti mauzoliejų, kuriame, neradus valdovo palaikų, nebus galima atsisakyti šio karsto ir pakeisti mauzoliejaus plano bei sarkofagų išdėstymo simetrijos? Kodėl reikėjo numatyti sarkofagą Vytauto palaikams, žinant, jog kapitula yra tam priešiška? Tačiau dabar turėdami argumentų prielaidai, kad Karalių kriptoje buvo atrasti 5 palaikai, o Vytauto kaulams perlaidoti sarkofagas jau suprojektuotas B. Balzukevičiaus dar 1930 m., galime spėti, jog P. Sledzevskis ne konkrečiai nurodė, kam buvo skirtas sarkofagas, o tik davė užuominą, su kieno palaikais jis yra susijęs. Taigi būtų logiška manyti, kad Vytauto palaikai turėjo atgulti į B. Balzukevičiaus pagamintą sarkofagą, o J. Klosas 4 sarkofagą projektavo kunigaikštienei Onai. Ketvirto sarkofago projektavimas, turint omenyje, kad valdovo kaulai surasti, reikštų, kad jie nuslėpti negalutinai. Negalutinis jų nuslėpimas paaiškintų asmenų, kurie su šiuo nuslėpimu nesutiko (Ruščico, Kloso ir kt.), nenorą viešinti informaciją apie jų atradimą greta Lenkijos karalių.

Atsakymą į klausimą, kam buvo skirtas 4 sarkofagas, galėtų pateikti vienas iš mauzoliejaus projekto variantų, kuriame sarkofaguose profesorius vaizdavo visafigūrius valdovų atvaizdus. Deja, ketvirto karsto vieta archyve esančiame plane, kuris buvo braižytas pieštuku, yra ištrinta [77]. Nepavyko įžiūrėti, ar buvo vaizduota vyro, ar moters figūra…

Išlieka klausimas, ar tai, ką braižo profesorius, parodė KGK nariams? Nors ir išlikę Techninės komisijos posėdžių protokolų, kuriuose aptariamas mauzoliejaus projektas, išties keistai atrodo žinutės spaudoje, kuriose apie ketvirto karsto egzistavimą šiame projekte nėra nei žodžio. Nekalbėjo apie jį ir M. Morelovskis spalio mėnesio pabaigoje rašytame išsamiame straipsnyje, skirtame mauzoliejaus projektui, įvardydamas tik 3 karstus ir urną [78]. Dar keisčiau atrodo Vilniaus vaivados Zigmunto Bečkovičiaus, vysk. Kazimiero Michalkevičiaus ir Jano Maleckio viešnagė Varšuvos pilyje pas prezidentą 1931 m. gruodžio 12 d. ir jų nuvežta 1931 m. gruodžio 9 d. parengta Vilniaus katedroje vykdomų darbų ataskaita su kainoraščiu 3 sarkofagams ir urnai, kurių sąmata visiškai sutampa su J. Kloso sąmata 4-iems [79]. Jiems išvykus į Varšuvą, Vilniaus laikraščiai skelbė, jog jau lapkričio mėnesį KGK nutarė surengti parodą, skirtą „karališkųjų palaikų atradimui“ [80]. Tam reikalui S. Lorentzas gruodžio 14 d. išvyko į Varšuvą tvarkyti su šia paroda susijusių reikalų. Parodoje turėjo būti eksponuojamos kriptoje darytos nuotraukos, dailininkų sukurti kūriniai, vaizduojantys karališkus palaikus, mauzoliejaus projekto brėžiniai [81]. Kyla klausimas, ar vaivada ir Vykdomojo komiteto pirmininkas, rengdami šią ataskaitą prezidentui, nežinojo, ką braižo KGK vadovas, ar žinodami sąmoningai tai slėpė nuo centrinės valdžios?

Kaip ten bebūtų, gruodžio 22 d. įvykęs bendras Techninės ir istorinės-meninės komisijos posėdis atskleidė J. Kloso užmačias.

1932 m. sausio 13 d. įvykusiame Vykdomojo komiteto susirinkime buvo nutarta atidėti „karalių kriptos atradimui“ skirtą parodą iki kovo mėnesio vidurio, motyvuojant, kad nespėjama parengti eksponatų, taip pat iš vaivados pareikalauta grąžinti KGK mauzoliejaus statybai skirtus pinigus [82]. Po 2 dienų laikraštis „Slowo“ teigė: Istorinė-meninė komisija pritarė J. Kloso mauzoliejaus statybos eskizui, o pats mauzoliejaus projektas bus nusiųstas į Varšuvą galutiniam centrinės valdžios pritarimui, ir jei ji greitai projektui pritars, statybos darbai turėtų prasidėti vasario pabaigoje [83]. Kitą dieną laikraštis paskelbė, kad Lenkijos valdžia perima Karališkojo mauzoliejaus statybos kontrolę [84]. Istorinė-meninė komisija galutinai apžiūrėjo ir priėmė įvairių mauzoliejaus koncepcijų brėžinius tik 1932 m. sausio 26–27 d. [85]. Tačiau plačiajai visuomenei projektas 4 karstams taip ir liko nepristatytas. Vasario mėnesį duodamas interviu S. Lorentzas teigė, kad mauzoliejaus projekte yra numatyti 3 karstai ir urna [86]. Tuo tarpu J. Klosas važinėjo į Varšuvą pristatyti mauzoliejaus projekto atitinkamiems valdžios atstovams [87]. Toliau tiriant požemius, iki 1932 m. kovo mėnesio jau buvo atvertos 28 kriptos [88]. Baiminantis naujo potvynio grėsmių, balandžio 10 d. bazilika buvo uždaryta lankytojams. Tuo pat metu sudvejota, ar J. Klosas yra pamatų tvirtinimo srities specialistas [89]. Iš Varšuvos atvykusi komisija konstatavo grėsmingą bazilikos būklę. Reikėjo skubaus pamatų tvirtinimo plano.

Laiške KGK Vykdomajam komitetui 1932 m. gegužės 20 d. profesorius rašė:

[…] dėl laiko stokos ir didelio krūvio manyčiau esąs priverstas apsiribot vienu man artimiausiu reikalu, t. y. Karališkojo mauzoliejaus po Šv. Kazimiero koplyčia statyba. Labai norėčiau, kad būtų nuspręsta realizuoti mano parengtą projektą, kuris reikalaus daug didelio darbo ir daug laiko. Manydamas, kad šio projekto realizavimas jokiu būdu negali būti delsiamas, norėčiau savo laiką ir jėgas rezervuoti šiam darbui, kad jį kruopščiai ir sąžiningai atlikčiau. Tikėdamasis, kad šie motyvai yra pakankamas mano sprendimo pagrindas, prašau atleisti mane iš pareigų. Tame pačiame laiške profesorius paliko prierašą: svarbiausia savo užduotimi laikau tyrimų rezultatų paskelbimą mokslinio darbo forma, kas užims daug laiko [90].

Ar tai reiškė, kad J. Klosas nori paviešinti „tikrąją“ atradimų istoriją?

Kitą dieną Vykdomojo komiteto posėdyje buvo paviešintas J. Kloso laiškas, kuriame jis prašo atleisti jį iš komiteto vadovo pareigų, nes jo parengtas katedros pamatų tvirtinimo projektas buvo atmestas [91]. 1932 m. birželio 8 d. Viešųjų darbų ministerija Varšuvoje mauzoliejaus projektą patvirtino [92]. Tačiau nesant katedros pamatų tvirtinimo projekto, mauzoliejaus statyba buvo negalima. Naujos bėdos profesorių užklupo liepos mėnesį – jis turėjo aiškintis dėl lėšų katedros tyrimams ir tvirtinimui panaudojimo. Negana to, rašytojas Edvardas Bojus (Edward Boye) savo rašinyje teigė, jog išgertuvių metu prof. J. Klosas padovanojo jam Barboros Radvilaitės karsto tekstilinio kryžiaus gabalėlį [93]. Prof. J. Klosas išsigynė, jog nieko nei rodė, nei dovanojo. Tai buvo E. Bojaus vaizduotės vaisius, ką vėliau jis pats, atsiprašydamas profesoriaus, prisipažino [94]. Deja, per tą laiką gandai apie šį įvykį spėjo išplisti ir Varšuvoje bei Krokuvoje, ir Lietuvoje. Kilo klausimas, kur apskritai yra insignijos, kokios būklės, kodėl profesorius jas visiems dalija? Rugpjūčio mėnesį, kaip rašė P. Sledzevskis, J. Klosą užklupus bėdoms jis nusišalino nuo mauzoliejaus projekto [95]. Ar tai buvo priežastys visko atsisakyti?!

***

1933 m. sausio 5 d. naktį profesorius rašė savo naująjį „Vadovą po Vilnių“. Apie 6 val. ryto baigęs darbą išėjo su šunimi iš dabartinės Dailės akademijos rūmų namų link. Likus kelioms minutėms iki 7 val. ryto, durininkė išgirdo šuns lojimą, atidariusi duris pamatė į rengiamo lifto šachtą įkritusį J. Klosą. Profesorius buvo rastas negyvas savo name Gdansko g. 6. Šį įvykį aprašę žurnalistai stebėjosi, kaip būdamas mažo ūgio J. Klosas galėjo persisverti per gana aukštą turėklą, kuris buvo virš jo juosmens, ir nukritęs iš žemos vietos užsimušti. Oficialia mirties priežastimi įvardytas profesorių ištikęs širdies smūgis [96].

Po tragiškos prof. J. Kloso mirties katedra įklimpo į skandalus, norėdama parduoti gobelenus ir gauti pinigų restauracijai. 1976 m. S. Lorentzas rašė, jog būtent jam, kaip Vilniaus konservatoriui, pavyko išgelbėti šiuos gobelenus atsisakius ark. Jalbžykovskiui duoti leidimą juos išvežti į užsienį ir parduoti… [97]. Gegužės mėnesį buvo parengtos katedros gelbėjimo darbų pirmojo etapo ataskaitos. Dar 1932m. rudenį F. Rušcicą ištikus paralyžiui ir sunkiai taisantis sveikatai, Istorinės-meninės komisijos ataskaitą, susijusią su katedros požemių tyrimais, parengė M. Morelovskis. Ją sudarė tik 1(!) lapas [98]. Ataskaitoje M. Morelovskis bendrais bruožais mini, jog buvo surasti Aleksandro Jogailaičio, Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės palaikai su insignijomis, dėžutės su V. Vazos IV širdimi, V. Protasevičiaus antkapinės plokštės fragmentas, vysk. S. Kiškos antkapinė lentelė… Apie Vytauto kapo paieškas ar patį kapą nei žodžio. Rugpjūčio 31 d. 3 karalių karstai ir urna su V. Vazos širdimi buvo pristatyti visuomenei provizoriniame mauzoliejuje, buvusioje Karalių koplyčioje. Ar J. Kloso mirtis nutraukė įtampą dėl Vytauto kapo paviešinimo?! Klausimai, susiję su J. Kloso mauzoliejaus projektu, profesoriaus likimu, lieka neatsakyti ir šiandien…

Gandai apie kapo atradimą 1931–1933 m.

Galima tik spėlioti, kur ir kokiomis aplinkybėmis šie palaikai turėjo būt paviešinti. Pirmieji gandai apie neva atrastą Vytauto kapą pasklido Vilniuje,Varšuvoje ir Krokuvoje 1931 m. spalio 31 d. Dienraščių žinutės skelbė: iš patikimų šaltinių yra sužinota, jog paskutinėmis tyrimų dienomis surasti didžiojo kunigaikščio palaikai, o prie jų rastas didžiojo kunigaikščio šalmas. Atradimas laikomas didele paslaptimi [99]. KGK 1931 m. lapkričio 1 d. atskiru komunikatu šiuos gandus paneigė [100]. Išties tie gandai kilo, nes kaip tik tomis dienomis buvo kasinėjamos kriptos greta Vikarų altoriaus, vietoje, kur XVI a. pab. vysk. V. Protasevičius pastatė Bonos Sforcos užsakymu pagamintą sarkofagą Vytautui ir į jį perkėlė kunigaikščio kaulus. Antroji gandų banga kilo, kai 1931 m. gruodžio 7 d. buvo atrasti menami vysk. Protasevičiaus palaikai [101]. Iš istorinių duomenų žinota, kad vyskupas prašė jį palaidoti Vytauto kapo vietoje. Tuo reikalu ypač susidomėjo lietuviai:

Vilniuje pradėjo plisti tylūs gandai, kad toje pačioje vietoje buvo surasti ir Vytauto Didžiojo palaikai. Buvo kalbama, kad komisija radusi vyskupo Protasevičiaus karstą ir Vytauto Didžiojo palaikus, pranešusi tik apie pirmąjį radinį, o apie antrąjį nutylėjo. […] iki šiol gandai nepasitvirtino, komitetas ir komisija tyli. Bet štai N. Lietuvos laikraščiuose pasirodė žinutė, kad Vilniaus bazilikoje esą tikrai rastas Vytauto Didžiojo karstas; tą žinią parvežęs Kaunan neseniai viešėjęs profesorius Z. Žemaitis […] [102].

Įdomią žinutę pavyko aptikti tų dienų Varšuvos laikraštyje: Didelį galvosūkį kelia faktas, kad tarp nuolaužų požemyje atrasta labai sunykusi Didžiojo kunigaikščio mitra. Kam ji priklausė ir kokiu būdu atsidūrė tarp nuolaužų, lieka galvosūkiu [103]. Oficialiai KGK apie mitros atradimą niekur neskelbė.

1932 m. gandai aprimo. Balandžio 1-osios proga nevengta ir pasišaipyti. „Dziennik Wileński“ („Vilniaus laikraštis“) išspausdino straipsnį [104], kuriame buvo skelbiama sensacija, jog Vytauto kapas surastas, jame, be įkapių lentelės, kunigaikštiškos mitros, kalavijo, rasta ir pagoniško stabo statulėlė. Straipsnio teksto centre publikuotas piešinys, neva atliktas naktį į kriptą įleisto žurnalisto. Jame – „iš natūros“ nupieštas kriptos vidaus vaizdas. (Piešinys, beje, priminė karalių kriptos vaizdą.) Žinoma, tai tebuvo balandžio 1-osios pokštas (pav. 20).

1933 m. tragiškai žuvus prof. Klosui, per Vilnių nusirito gandų banga, jog profesorius galėjo būti nužudytas, o nužudymas susijęs su nuslėptu Vytauto kapo atradimu. Pavasarį šiems gandams įsismarkavus, S. Lorentzas ėmėsi gesinti aistras. Tai autorius pripažino savo atsiminimų knygoje: Pradėta skleisti gandus, kad politiniais sumetimais slepiame kapo atradimą ir kiti – kad nenorime atrasti kapo. 1933 m. gandai taip išplito, kad reikėjo visą reikalą išsamiai paaiškinti. Sekmadieniniame 1933 m. liepos 16 d. „Kurier Wileński“ numeryje paskelbiau išsamų straipsnį „Losy szczatków w. ks. Witolda“ [105]. Straipsnyje S. Lorentzas paryškindamas sakinį daro išvadą, jog maskvėnų antpuolio metu Vytauto antkapis buvo sudaužytas ir apiplėštas, o jo kaulai išniekinti. […] jeigu jie ir tebėra katedroje, tai tik sumaišyti tarp daugybės bevardžių kaulų katedros požemyje. Šis straipsnis turėjo padėti tvirtą ir neginčijamą tašką Vilniuje sklandžiusiems gandams apie Vytauto kapo suradimą ir šio atradimo nuslėpimą. Ir iš tikrųjų gandai Vilniuje nurimo, nenurimo tik lietuviai, kurie jautė, jog straipsnis buvo skirtas ne tiesai atskleisti, o aistroms nuraminti… [106]

Politika yra politika, o …kultūra yra kultūra, broliai lietuviai… [107]
…kas tarp eilučių parašyta?

Išties, radęs ir atsekęs daugelį nors ir ne tiesioginių, tačiau šią prielaidą patvirtinančių įrodymų, didelį dėmesį atkreipiau į straipsnius, kuriuos parašė Karalių kriptos atradimo dalyviai bei kiti glaudžiai su šiuo atradimu susiję asmenys. Jų tekstuose pabandžiau rasti užuominų, kurios gal ir ne tiesiogiai patvirtintų šio kapo nuslėpimą ar suteiktų apie jį informacijos. Jau žinome, jog tiesiogiai atrandant kriptą dalyvavo kun. Savickis,

J. Klosas, S. Lorentzas, M. Morelovskis, J. Pekša ir F. Ruščicas. Jų straipsniams, dienoraščiams bei pasisakymams teikiau ypatingą dėmesį. Žinant, jog J. Klosas ir F. Ruščicas nenorėjo paklusti kapitulos nuomonei, tapo aišku, kad būtent jie yra tie, kurie galėjo palikti užuominų.

Kalbant apie J. Klosą, jis išsamaus straipsnio ar straipsnių apie Karalių kriptos atradimą neparašė. Nėra jokių užuominų apie Vytauto kapo paieškas ir jo „Vadove po Vilnių“, išleistame ir papildytame po profesoriaus mirties.

1932 m. spalio 28 d. naktį F. Ruščicą ištiko paralyžius dailininkas prarado kalbos dovaną, iki pat mitries tegalėjo ištarti vos 3 žodžius. Kaip rašė J. Bulhakas, po šios nakties Vilnius neteko savo Ruščico. Nors laikui bėgant dailininkas ir išmoko rašyti kairiąja ranka, bandė tapyti, tačiau sveikata nepagerėjo. Prieš paralyžių, kai dar rašė savo dienoraštį, 1932 m. spalio 9 d. apgailestavo, kad Varšuvoje apie Vilnių iš esmės niekas nieko nežino, nei apie čionykščias pastangas, nei apie faktus. Pvz., apie karalių palaikų atradimą – jei jau kas prisimins, tai lyg apie kažkada skaitytus, kažkokius kasinėjimus mieste… [108]. 1935 m. F. Ruščicas išvyko gyventi į Bohdanovą, kur po metų mirė.

1935 m. vasarį Vilnius neteko ir skulptoriaus, Vytauto sarkofago kūrėjo B. Balzukevičiaus.

Vytauto Didžiojo ir karalių palaikų tematika nemažai rašė S. Lorentzas, kuris Vilniuje gyveno iki 1936 m. S. Lorentzas savo likusį gyvenimą pyko ant J. Pekšos, jo įsibrovimą į Karalių kriptą laikydamas „dideliu nelojalumu“ [109], o tikraisiais karalių palaikų atradėjais laikė save ir J. Klosą. Apie M. Morelovskį kaip apie mokslininką ir žmogų buvo pačios prasčiausios nuomonės [110]. Bene svarbiausias įrodymas, kuriuo tiki ir šiandien remiasi istorikai, teikdami, jog KGK Vytauto palaikų nerado, yra S. Lorenzo straipsnis, skirtas gandams ir aistroms nuraminti [111]. Aistros kilo ir dėl kitos priežasties. Taip jau sutapo, kad tuo pat metu iš Čekijos buvo atgabentas D. Malinausko užsakymu pagamintas karstas menamai 1910 m. surastiems Vytauto palaikams. Buvo kreipiamasi ir į kapitulą dėl leidimo šį karstą pastatyti katedroje, o į jį sudėti kaulus, kuriuos D. Malinauskas teigė dar tikrai tebesant katedroje:

[…] Iš Varšuvos Vilniun karsto pervežimas truko ištisą pusę metų: nuo praeitų metų gruodžio mėn. Aš jį tegavau Vilniuje tiesiog iš traukinio tiktai birželio 19 d. šiemet. Ir išpakavus karstą, teko stebėtis jo pabuvojimo lenkų muitinėse Zebrzyvicuose ir Varšuvoje paliktomis žymėmis. Pačiam karstui pakenkti dėl jo atsparumo, matyti, negalėjo jokiu būdu. Užtat buvo išplėšytas iš neuždaryto karsto vidaus škarlatino aksamito apmušalas, ugnyje storai paauksuotos karsto rankenos, matyti, buvo tirpdytos vadinamuoju karališkuoju vandeniu, buvo trintos viršaus politūruotos vietos, o karsto sienos buvo apipiltos kažin kokiu juodu smalkiu. Vilniuje teko dar remontuoti atvežtąjį karstą.

Suremontavęs karstą, kreipiausi birželio 28 d. į kun. metropolitą vyskupą Jalbžykovskį, siūlydamas priimti tą karstą Vytauto Didžiojo kaulams jin perdėti. Kartu pridūriau, kad dabar jau taip nuodugniai išieškojus visus bazilikos požemius, visus rūsius ir visas skyles, juk nebegali būti tie kaulai nesurasti, nes tai būtų gėda ne tik dvasiškijai, bet ir visai visuomenei. Esant tik davinių, kad Vytauto Didžiojo kriptoje esantieji tariamojo „nežinomojo“ kaulai iš tikrųjų yra ar bent gali būti Vytauto kaulai, prašiau sutikimo perdėti juos iš medinės dėžutės į atvežtąjį karstą, palikdamas ir toliau atvirą kaulų autentiškumo klausimą, kuris galės būti galutinai išaiškintas artimesnėje ar tolimesnėje ateityje. […] arkivyskupas atsakė man, kad visi esame mirtingi ir kad jis nenori savo sąžinei imtis tą atsakomybę, bet dar šiandien pat pavesiąs kapitulai duoti atsakymą į mano raštą.

Laukiau net iki liepos 10 d. Paskum vėl atvykau į arkivyskupą, kuris, man girdint, telefonu įsakė greičiau baigti redaguoti atsakymą, kuris būtinai dar šiandien turi būti man pasiųstas. Čia pat arkivyskupas kalbėjo dar man, kad reikia sušaukti kažin kokią susitarimo komisiją, nes, girdi, Lenkijos vyriausybė pareiškė pageidavimą pati paaukoti karstą Vytauto kaulams, taigi, girdi, nežinia, ar lenkų vyriausybė norės kam kitam tai užleisti. Atsakiau į tai, kad lenkų vyriausybė tiktai pageidavimą tepareiškė, o tuo tarpu lietuvių jubiliejinis komitetas jau seniai tai padarė, […].

Grįžęs iš metropolito po kelių valandų gavau pagaliau atsakymą iš kapitulos, kuriuo atsisakoma priimti aukojamą karstą, nes neva ligtol nesą rasta Vytauto kaulų, ir kvalifikuojama patį pasiūlymą kaip neturintį pagrindo ir neaktualų.

Gavės tokį atsakymą, pasiryžau bet kurias tolimesnes pastangas tuo tarpu atidėti, ir deponuoti tą karstą į patikimas rankas, kurios padės jį į tinkamą vietą iki laiko, kada bus galima perdėti jin taip brangius mums kaulus […] [112].

Panagrinėjęs S. Lorentzo straipsnį atidžiau, pastebėjau, jog autorius ignoruoja Strijkovskio kroniką, iš kurios galima suprasti, jog Vytauto kaulai po 1530 m. gaisro, remontuojant katedrą, buvo perkelti į Karalių koplyčią, teigdamas, jog jie veikiausiai atgulė į vieną iš naujai remontuotos katedros kriptų. Kodėl taip galėjo būti pasielgta, pabandysiu atsakyti karalių ir Vytauto kapų istorijai skirtame skyriuje. Straipsnį S. Lorentzas užbaigė žodžiais: <…> užbėgdamas visoms galimoms abejonėms už akių, priminsiu dar, kad katedros požemiai buvo išsamiai ištirti, ir jau nebegalime tikėtis jokių naujų atradimų. To įrodymas yra karalių kriptos atradimas, apie kurią iš archyvinių šaltinių nebežinojo kapitulos nariai XVIII a. pabaigoje.

Dabar, turint įrodymų ir argumentų dėl Vytauto Didžiojo palaikų nuslėpimo, tampa aišku, ką norėjo pasakyti S. Lorentzas: nėra jokios prasmės bandyti ieškoti šių palaikų kitur, nes jie buvo surasti Karalių kriptoje.

Po šio straipsnio pasirodymo, 1933 m. rugpjūčio 30 d., prieš pristatant karališkuosius palaikus plačiajai visuomenei, S. Lorentzas parašė dar vieną straipsnį, pavadintą „Karališkieji palaikai Vilniuje“ [113]. Straipsnio išleidimo diena buvo simboliška, kaip rašė pats S. Lorentzas: Pirmas darbų etapas, susijęs su karstų atradimu, baigėsi ketvirtadienį rugpjūčio 31, 1933 m. [114]. Jau kitą dieną keturių karalių palaikai buvo pristatyti plačiajai visuomenei 3 provizoriniuose karstuose ir urnoje laikinajame mauzoliejuje, buvusioje Karalių koplyčioje. Šiame straipsnyje S. Lorentzas prisimena 1931 m. rugsėjo 21 d. įvykius, pateikia pamąstymus. Straipsnį užbaigia tuo, ko nepasakė straipsnyje, skirtame Vytauto palaikams, įrodinėdamas, jog kriptos su karalių palaikais vieta katedroje buvo nežinoma nuo XVIII a. pab., ir pateikia „įrodymą“:

[…] Neaptiko kriptos ir Gucevičius esminio katedros perstatymo prieš 150 metų, ko tarpinį įrodymą randame laiške, kun. Bohušo rašyto kunigui Čartoriskiui 1806 m.: „Būdamas Vilniaus katedros prelatu, smalsumo vedamas norėjau pamatyti rūsį, kur yra Vytauto ir Aleksandro palaikai. Niekas man jo parodyti nemokėjo […].

Straipsnis užbaigiamas tokiais žodžiais:

[…] Karališkų kapų Vilniuje, buvusios valstybės galios ir jungčių, jungusių Lietuvą su Karūna, simbolį globoti apsiėmė Lenkijos vyriausybė.

Apibendrinus abiejų straipsnių išvadas seka:

1) S. Lorentzas, cituodamas Bohušo laišką ir kalbėdamas, jog nuo XVIII a. kapitulos nariai nebežinojo, kur yra valdovų palaikai, nori pasakyti, kad Vytauto palaikai gulėjo kartu su karalių palaikais ir buvo atrasti tuo pačiu metu, o už jų nuslėpimą atsakinga Lenkijos vyriausybė…

2) Dvasininkams dar XVIII a. pabaigoje buvo žinoma, kad Vytauto palaikai yra rūsyje kartu su karalių palaikais, bet nežinoma, kur tas rūsys yra.

3) Nėra jokios prasmės bandyti ieškoti šių palaikų kitur, nes jie buvo surasti Karalių kriptoje.

S. Lorentzas, dar gyvendamas Vilniuje, rengė monografiją „Vilniaus katedra“, tačiau jos nebaigė…

Antrasis, kuris apie tai prabyla, istorikas, kariuomenės kapelionas, KGK Istorinės-meninės komisijos narys, kunigas Petras Sledzevskis (Piotr Śledziewski). Jis prabyla po to, kai kitas kunigas Valerijonas Meištovičius (Walerjan Meysztowicz) 1934 m. lapkričio mėn. leidinyje „Pax“ parašo straipsnį apie galimą Vytauto kapo vietą po Kęsgailų koplyčia [115]. Išties V. Meištovičius nebuvo susijęs nei su katedros tyrimais, nei su prie jų dirbusiais žmonėmis. Tad jo išvados neturėjo svaraus pagrindo. Archyve radęs šio kunigo dienoraštį, buvau nemaloniai nustebintas. Dienoraščio lapai, kuriuose kunigas kalba apie Vytauto kapą – išplėšyti. Tai, kad kažkas sistemingai naikino dokumentus, susijusius su šiuo kapu ir katedros kriptų tyrimais, jau minėjau. Tačiau, mano manymu, kunigas nežinojo tikrosios tiesos. Nors ir išplėšyti jo užrašai, tačiau po jais išlikę kunigo eilės Vytauto kapui, kuriomis nuogąstaujama, jog niekas nežino, kur šis kapas yra. KGK kitame „Pax“ numeryje [116] paneigė šiuos teiginius ir vėl pareiškė, jog Vytauto palaikai nerasti. Po šio straipsnio P. Sledzevskis jau 1935 m. parašė savo versiją – „Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai?” [117] Jis siekė įrodyti, jog S. Lorentzo straipsnyje „Losy szczątków W. Ks. Witolda“ padarytos išvados, jog Vytauto kapas buvo sunaikintas per karą su Maskva (1655–1661), neturi jokio pagrindo. Kun. P. Sledzevskis, būdamas kapitulos nariu, visas su šio kapo slėpimu susijusias paslaptis žinojo. Panagrinėjęs šį straipsnį atidžiau, pabandžiau paieškoti paslėptų minčių. Pirma, kas krito į akis, tai, kad kunigas mini:

1) […] reikia prileisti, kad mažų mažiausia stambesnės Vytauto kaulų relikvijos iki nūdienos išliko.

2) Rodos, vyskupas Protasevičius ossa Vitoldi aprūpino didžiųjų kunigaikščių insignijomis. Tokiomis, kokiose, renesanso žmonių nuomone, buvo pasodintas į Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sostą.

3) Po karo su Maskvos caro kariuomene, […] galėjo būti paslaptis, beveik prisaigdintas tylėjimas, (iš čia pasireiškia visiška tyla kapitulos aktuose ir žodinėj tradicijoj) dėl vietos, kurioje buvo paslėpti karalių palaikai su insignijomis ir, galbūt, Vytauto palaikai.

4) Šiaip ar taip, nagrinėjant Vytauto kaulų klausimą, negalima nenusistebėti ramiu kapitulos laikymusi prieš faktą: ar dar tebėra ir kur yra karalių grabai ir taip pat Vytauto grabas. Netgi 1697 m. spalio 8 d. kapitulos nutarime pastatyti Vytautui didingą antkapį nėra nieko neraminančio.

Išties išsamus ir nuodugnus analitinis P. Sledzevskio straipsnis (cituojamas daugelio autorių ir šiais laikais) buvo dar kartą perspausdintas 1940 m. jau lietuviams atsiėmus Vilnių lietuvių kalba žurnale „Naujoji Romuva“. Žinodamas subtilybes apie Vytauto palaikų slėpimą ir tai kad lietuvių istorikai remiasi P. Sledzevskio straipsniu, parašytu 1940 m. lietuvių kalba, pabandžiau 1935 ir 1940 m. straipsnius palyginti ir išsiaiškinti, ar jie yra identiški. Ir paaiškėjo, jog jie iš dalies skiriasi:

1) 1935 m. straipsnyje kalbama, jog Vytauto kaulai turi būti „išlikę” [118], 1940 m. straipsnyje tas pats sakinys pakeistas į Vytauto kaulai tūri būti „paslėpti“ [119].

2) 1935 m. straipsnyje sakoma, jog Vytauto palaikų reikia ieškoti ten, kur dar iki šiolei nėra ieškota, ir kad jie gali būti paslėpti tokioje vietoje, kuri pridera Vytautui pagal jo statusą [120], 1940 m. straipsnyje šių minčių nebėra.

3) 1940 m. straipsnis papildytas antrašte „Karalių palaikų atradimas ir Vytauto kaulų paslėpimas“ [121].

4) Ir išvada – palaikai galėjo būti išgabenti iš katedros ir kurioje nors kitoje Vilniaus bažnyčioje paslėpti [122], ko nėra 1935 m. straipsnyje…

Iš šių sugretinimų galima daryti prielaidą, jog:

1) Didieji Vytauto kaulai, atrasti su renesansinėmis insignijomis Karalių kriptoje iki 1935 m., dar nebuvo paslėpti. O jei ir buvo slepiami, tai negalutinai, garbingoje vietoje, priderančioje jam pagal statusą.

2) 1940 m. palaikai jau paslėpti katedroje arba išgabenti iš katedros ir paslėpti kitoje Vilniaus bažnyčioje.

Nuo 1936 m. P. Sledzevskis jau nebegyveno Vilniuje ir palaikų išnešimo iš katedros, žinoma, nematė. Tačiau apie tokį faktą jis galėjo būti girdėjęs. Apie neva į dėžę sukrautų Vytauto palaikų išnešimą iš katedros arkivyskupo R. Jalbžykovskio paliepimu 1939 m. rudenį, kai buvo atsiiminėjamas Vilnius, kalbėta laiške, 1995 m. balandžio 22 d. rašytame nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ vyr. redaktoriui [123]. Šioje vietoje būtų logiška manyti, kad jei ir buvo toks veiksmas atliekamas, iš katedros galėjo būti išnešti kaulai, kuriuos kaip galimai autentiškus Vytauto Didžiojo kaulus įvardijo D. Malinauskas. Juolab kad jis pats tais metais ketino važiuoti į Vilnių ir priversti kapitulą leisti juos sudėti į Čekijoje pagamintą karstą. Kaulų, kurie buvo surasti Karalių kriptoje, nebuvo jokios prasmės nešti iš katedros, gerbiant Vytauto Didžiojo valią, juolab kad lietuviai apie juos nieko nežinojo. Iš to seka, kad jie turėtų būti paslėpti katedroje. Kun. P. Sledzevskis kriptoje atrastų karalių kaulų mums pataria ieškoti:

1) Kun. Meištovičius pasirinko gerą kelią, jei Vytauto karsto ieškojo ten, kur pagal istorinius samprotavimus visai jo ieškoti nepritiktų.

2) Kaulai dar gali būti paslėpti tokioje katedros užuolankoje, kurios jokia žmogaus akis nematė, o tarp kitko nei paskutinysis katedros statytojas Gucevičius, nei paskutinieji restauratoriai.

3) Jų ieškoti reikia ten, kur dar iš pagrindų negalėjo būti ieškomi.

Vytauto ir kitų valdovų kapai Vilniaus katedroje. Istorinė rekonstrukcija

Išties apie Vytauto Didžiojo kapavietės paieškas Vilniaus katedroje yra parašyta nemažai. Skurdi rašytinių šaltinių informacija duoda daug laisvės įvairioms interpretacijoms, kur, kaip, kada Vytauto palaikai buvo kilnojami iš vienos katedros vietos į kitą. Tačiau aš nenorėčiau eiti istorikams įprastu keliu, rašytiniuose šaltiniuose renkant trumpas žinutes apie Vytauto kapą ir bandant atsekti galimas Vytauto Didžiojo kapo vietas. Tam, kad galėtume suprasti, kaip šie palaikai galėjo būti palaidoti 1931 m. atrastoje Karalių kriptoje, reikia pasitelkti daug žinių apie įvairius įvykius Vilniaus katedroje, netgi tas, kurios iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, šiam tyrimui neturi jokios įtakos. Rekonstrukcijai atlikti bandžiau surinkti kuo daugiau informacijos apie viską, kas galėjo turėti tam įtakos, pvz., gaisrus, remontus, katedros požemių užliejimus ir t. t. Didžiausią dėmesį skyriau kun. P. Sledzevskio, S. Lorentzo, N. Kitkausko surinktoms istorinėms žinioms, papildydamas jas naujausiais istoriniais duomenimis ir tyrimais, susijusius su šiais palaikais Vilniaus katedroje.

Remdamasis istoriniais duomenimis, kuriuos pavyko surinkti iš įvairių leidinių, pabandysiu atkurti vaizdą katedroje, kaip ir kada buvo kilojami didžiųjų kunigaikščių palaikai.

Vytautas Didysis mirė Trakuose 1430 m. spalio 27 d. sulaukęs 80 metų. 7 dienas buvo pašarvotas Trakų Salos pilies centrinių rūmų didžiojoje menėje. Po to velionio karstas pervežtas į Vilnių ir pildant jo valią palaidotas Vilniaus katedroje, prie Šv. Mykolo arkangelo altoriaus, šalia pirmosios žmonos Onos, mirusios 1418 m., kapo. Apie Vytauto laidotuves XVI a. pirmoje pusėje buvo rašoma taip:

Karalius Jogaila gedėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto ir verkė kaip brolis mylimo brolio. Ir palaidojo jį, graudžiai raudodami, ir ten buvo visi jo tarnai, ir visi vyskupai, ir giedojo jam įprastines giesmes, ir paguldė jo kūną Vilniaus pilyje, Švento Stanislovo katedroje, kairėje altoriaus pusėje prie zachristijos durų [124].

1440 m. Trakuose nužudytas Žygimantas Kęstutaitis, o 1452 m. nužudytas ir jo sūnus Mykolas Žygimantaitis (Kęstučio sūnaitis) bei tais pat metais Lucke miręs Jogailos brolis Švitrigaila – visi jie palaidojami Vytauto rūsyje, Vilniaus katedroje. Išties katedros požemyje atsiradus net 5 didžiųjų kunigaikščių karstams (Vytauto Didžiojo, Onos Vytautienės, Žygimanto Kęstutaičio, Mykolo Žygimantaičio ir Švitrigailos) 1473 m. ar 1484 m. pastatoma koplyčia [125], kuri tada vadinta Šv. Marijos vardu. 1484 m. kovo 4 d. Gardino pilyje miršta Kazimieras Jogailaitis, kuris laidojamas naujojoje koplyčioje Vilniaus katedroje. Į šį naująjį didžiųjų kunigaikščių panteoną [126] buvo perkelti ir Vytauto kapo vietoje palaidoti didieji kunigaikščiai (lieka neaišku, kada tai padaryta: ar iškart po koplyčios pastatymo ar po 1530 m. gaisro, kartu su Vytauto palaikais) bet kokiu atveju, 1492 m. liepos 20 d. Aleksandras Jogailaitis Vilniuje susirinkusių Lietuvos bajorų buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Pakėlimo ceremonija įvyko liepos 26 d. Vilniaus katedroje. Aleksandras buvo vainikuotas didžiojo kunigaikščio karūna ir pasodintas į sostą. Valdovą palaimino Vilniaus vyskupas Albertas Taboras, o Lietuvos didysis maršalka Petras Mantigirdaitis įteikė kalaviją. Ceremonijos metu Aleksandras paragintas valdyti pagal lietuvių papročius ir Vytauto pavyzdį [127]. 1499 m. likęs pirminėje savo vietoje, Vytauto kapas buvo prižiūrimas [128]. 1506 m. rugpjūčio 19–20 d. miršta Aleksandras Jogailaitis, kuris, neįvykdžius paskutinio jo noro būti palaidotam Vavelio katedroje Krokuvoje, tik spalio 19 d. palaidojamas greta savo brolio Kazimiero Jogailaičio Kazimiero koplyčioje Vilniaus katedroje. Lietuvos didikai pasižadėjo gerbti kapą ir švęsti karaliaus mirties metines:

[…] palaidojo Aleksandrą prieš jo valią Vilniaus pilyje, Šv. Stanislovo bažnyčioje, toje koplyčioje, kurioje ir jo brolis Kazimieras, kunigaikštis šventumo stebuklais pagarsėjęs, buvo palaidotas, „ir kur prieš tai Vytautas, anksčiau, kol vyskupas Valerijonas jo kaulų neperkėlė, gulėjo“, ir taip pat kunigaikščiai Žygimantas, jo sūnus Mykolas ir Švitrigaila [129].

Apie tai, kad Vytauto Didžiojo asmenybės kultas valdovų pakėlimo ceremonijose vaidino neantraeilį vaidmenį, byloja ne tik Aleksandro Jogailaičio pakylėjimo priesaika, bet ir 1526 m. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atstovų reikalavimas Lenkijos ir LDK karaliui Žygimantui Senajam vainikuoti savo sūnų Žygimantą Augustą Krokuvoje esančia ar turinčia būti Vytauto Didžiojo karališka karūna [130]. 1530 m. senomis trofėjinėmis karinėmis vėliavomis išdabintoje katedroje sudega (ar apdega) Šv. Mykolo altorius – pirminė Vytauto Didžiojo palaidojimo vieta, bei sudega antkapį atstojusi didelė karinė vėliava su ant žirgo sėdinčio Vytauto (?) atvaizdu. Po gaisro iškart suskubta restauruoti Kazimiero koplyčią ir tik vėliau – 1534 m. liepos 22 d. buvo pasirašytas kontraktas dėl visos katedros restauracijos [131]. 1534 m. į naujus – restauruotus Kazimiero koplyčios požemius perkeliami didžiųjų kunigaikščių, tarp jų ir Vytauto, karstai [132]. Reiktų atkreipti dėmesį į tai, jog nieko nežinome apie Onos Vytautienės karsto perkėlimą į Kazimiero koplyčią. Tačiau žinant Vytauto norą būti palaidotam greta žmonos, logiška manyti, jog jos palaikai taip pat turėjo būti perkelti. 1530–1535 m. Bonos Sforcos paliepimu (užsakymu) iš tamsaus marmuro iškalamas greičiausiai visafigūris renesansinis Vytauto sarkofagas – monumentas – atvaizdas, kuris išsiunčiamas į Vilnių 1535 m. rugsėjo 26 d. 1536 m. pavasarį katedroje LDK luomams prisiekus Žygimantui Augustui laikytis ankstesnių Lietuvos didžiųjų kunigaikščių krašto privilegijų [133], pradedamas jos remontas, kuriam vadovauja Bernardas Zanoblis de Džanotis (Bernardino Zanobi de Giannotis), prisižadėdamas katedrą perstatyti per 5 metus [134]. Deja, prisiekiant Žygimantui Augustui laikytis didžiųjų kunigaikščių krašto privilegijų, Bonos Sforcos užsakymu Italijoje pagamintas antkapis kunigaikščio kaulams dar nebuvo pastatytas. Remontuojant ir rekonstruojant katedros interjerą, keičiant jį į renesanso stilių, katedros grindys buvo pakeltos apie 90 cm. Viskas pakito. Koplyčios įgavo naujus titulus bei fundatorius, išskyrus Kazimiero koplyčią, kuri liko perstatyta savo vietoje? [135]. Rengiant renesansinį katedros interjerą buvo sunaikintas ir Šv. Mykolo altorius [136]. Remontuojant katedrą, užklupo dar vienas gaisras 1539 m. (?), po kurio restauracija užtruko. 1541 m. B. Zanoblis baigė savo darbą, po jo rekonstrukcijos katedros viduryje paliktas Šv. Kryžiaus altorius, dar vadintas Vytauto altoriumi. Po presbiterijos, buvusios už šio altoriaus, grindimis įrengiama didžiausia katedroje kripta – Kapitulos kripta [137]. 1544 m. Žygimantas Augustas kartu su motina Bona Sforca apsigyvena Žemutinėje pilyje kaip rezidencijoje.1546–1548 m. katedroje statybas tęsia Džovanis Činis (Giovanni Cinni). Metų tėkmėje 1545 m. birželio 15 d. ištikta epilepsijos priepuolio Vilniuje miršta „jaunoji karalienė“ pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elžbieta Habsburgaitė. Buvo vasara, o karalius tuo metu į laidotuves turėjo atvykti iš Krokuvos. Kad Elžbietos Habsburgaitės kūnas negestų, buvo užpiltas kalkėmis. Jis buvo laikomas tol, kol Vilnių 1545 m. liepos 24 d., t. y. mėnesį po jos mirties, atvyko karalius. 1545 m. rugpjūčio 25 d. Elžbietos Habsburgaitės kūnas palaidotas Kazimiero koplyčioje, greta Aleksandro Jogailaičio palaikų [138]. Po pusmečio 1546 m. sausio 9 d. Krokuvoje Žygimanto Augusto įgaliotinis Severinas Boneris (Seweryn Boner) pasirašo sutartį su skulptoriumi Džovaniu Marija Moska Padovaniu (Giovanni Marija Mosca Padovano) (kuris, kaip spėjama, kūrė ir Bonos Sforcos užsakytą antkapį Vytautui) dėl antkapio Elžbietai sukūrimo [139]. 1546 m. iš Kazimiero koplyčios požemio į Švč. Trejybės koplyčią jau turėjo būti iškelti Žygimanto Kęstutaičio, Mykolo Žygimantaičio ir Švitrigailos palaikai (tai yra paskutinės žinios apie šių kunigaikščių palaidojimą, kurias pavyko aptikti) [140]. Po penkerių metų 1551 m. gegužės 8 d. Krokuvoje miršta antroji Žygimanto Augusto žmona – Barbora Radvilaitė. Ji palaidojama Vilniaus katedroje birželio 24 d. 1552 m. į Vilnių buvo atvežtas antkapis karalienei Elžbietai [141]. Abiejų Žygimanto Augusto žmonų karstai Vilniaus katedroje atgulė laikinai, tik tol, kol bus pastatyta Šv. Onos ir Šv. Barboros bažnytėlė Žemutinės pilies teritorijoje, ir kurioje valdovas savo testamentu išreiškė valią būti palaidotas pats:

O jeigu ponas Dievas būnant [mums] Lietuvos Kunigaikštystėje iš šio pasaulio paims, norime, kad būtume palaidoti Vilniuje, pilyje, naujoje Šv. Onos bažnyčioje, […] prie zachristijos durų. […] mirusių ponių žmonų mūsų kūnai […] iš Šv. Kazimiero koplyčios, kur iki tam tikro laiko kaip depozitas yra, į tą pačią Šv. Onos bažnyčią kad būtų pernešti ir ten palaidoti. Jos malonybes karalienės Elžbietos kūnas įeinant į bažnyčią iš dešinės pusės, prie altoriaus […] o karalienės jos malonybės Barboros iš kairės […] [142].

Tačiau likimui lėmus,1572 m. valdovas mirė Lenkijoje ir buvo palaidotas karališkame Vavelyje, Krokuvoje, greta tėvo kapo. Pabaigus katedros remontą, prie naujo Šv. Mykolo altoriaus 1573 m. praėjus 38 metams po jo pagaminimo pastatomas Bonos Sforcos užsakytas sarkofagas Vytauto palaikams, į kurį Vilniaus vyskupas V. Protasevičius perkelia Vytauto kaulus, prie jo pridėdamas lotynišką įrašą, kuris skelbė:

Bona Sforca, Lenkijos karalienė ir t. t. šlovingam valdovui ALEKSANDRUI VYTAUTUI, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, didžiausių nuopelnų turinčiam savo tėvynei ir pagarsėjusiam atliktų darbų šlove visame pasaulyje, parūpino šią akmeninę plokštę. Vilniaus vyskupas Valerijonas pagaliau tąjį šios šventovės geradariui paminklinį antkapį pastatė joje šalia altoriaus ir jo kaulus, anksčiau netinkamai laikomus, jame uždarė 1573 Viešpaties metais [143].

Galime spėti, kad žodžiai „netinkamai laikomi“ reiškia viena – nėra palaidoti IŠSKIRTINIAME, atskirtame nuo karališkų palaikų, altoriuje, paminkle ar sarkofage. Šio sarkofago ir altoriaus derinys Vytauto Didžiojo palaikų garbę ir statusą iškėlė aukščiau visų valdovų, kurie buvo palaidoti tuometėje Vilniaus katedroje. Vytauto Didžiojo palaikų pagerbimas, užsakant jiems sarkofagą ir renesansines insignijas: skeptrą, kalaviją ir didžiojo kunigaikščio mitrą (tokias, kokiomis, anot P. Sledzevskio, renesanso žmonių nuomone, buvo pakylėjama į didžiųjų kunigaikščių sostą), didžiojo kunigaikščio sosto, į kurį atsisėdo jaunasis Žygimantas Augustas, reikšmę ypač sustiprino.

Taigi Vytauto palaikai iš Karalių koplyčios perkeliami ant naujos katedros grindų, prie naujo Šv. Mykolo altoriaus, į sarkofagą. Ar kartu buvo perkelti ir Onos palaikai, žinių aptikti nepavyko. Po 7 metų, 1580 m., netoli Šv. Kryžiaus altoriaus palaidojamas V. Protasevičius. Bonos Sforcos užsakymu pagamintame sarkofage Vytauto Didžiojo kaulai guli iki 1610 m. Tais metais liepos 1d. apie 9 val. ryto Vilniuje kilo didelis gaisras, kuris sunaikino katedros stogą, kai kuriuos altorius, ypač tuos, kurie stovėjo vidurinėje navoje. Gaisre sudegė (ar apdegė) ir Vytauto antkapis, kartu su Šv. Mykolo altoriumi. Po šio įvykio prie altoriaus jau nebebuvo galima laikyti pamaldų ir Švenčiausiasis sakramentas iš šio altoriaus buvo perkeltas į Vikarų altorių [144]. Apie gaisro padarinius buvo rašoma:

Pilin tas neprašytas svečias įsibrovė, / daug turto sunaikino, daug namų sugriovė,/ nuniokojo jis rūmus, bokštus apgadino, / visur žalos pridarė, eibių begalinių. […] tenai graži bažnyčia beregint sugriuvo, – / Altoriai ir vargonai – pelenuos pražuvo,/ Kazimiero koplyčia, tik jinai išliko – / matyt, jo karštos maldos Viešpačiui patiko [145].

Kas buvo daroma su Vytauto kaulais po gaisro, istorinių žinių nėra. Tačiau tai nuspėti galima gana lengvai, stebint istorinę tradiciją Strijkovskio kronikoje [146]. Po 1530 m. analogiškai sudegus Vytauto „monumentui“ jo kaulai buvo perkelti į Kazimiero koplyčios požemius, kol remontuojama katedra, ir kol bus statomas (restauruojamas) naujas altorius. Mano įsitikinimu, taip ir buvo pasielgta, juolab kad iš šio eiliuoto kūrinio matome, kad per gaisrą Kazimiero, ar dar vadinta Karalių koplyčia, ir, žinoma, po ja buvę karstai nenukentėjo ar nukentėjo labai mažai.

Mano nuomone, būtent dėl šios minties, nenorint, jog būtų atsekta istorinė tradicija, S. Lorencas ignoravo Strijkovskio kroniką, teigdamas, kad po 1530 m. gaisro padarinių, remontuojant katedrą, Vytauto ir Onos palaikai veikiausiai atgulė vienoje iš naujai įrengtų kriptų, o ne buvo perkelti prie karalių palaikų [147].

Taigi galima daryti išvadą – karalių karstai, esantys po Karalių koplyčia per 1610 m. gaisrą nenukentėjo. Ir visiškai logiškai pagrįstą prielaidą – iš apgadinto sarkofago Vytauto kaulai buvo perkelti po Karalių koplyčia į kriptą, greta karalių palaikų, kaip tai buvo daroma po 1530 m. gaisro, kai analogiškai buvo sunaikintas Vytauto antkapis ir kai vyko katedros remontas.

1613–1616 m. katedrą restauruoja karaliaus architektas Vilhelmas Polis (Wilhelm Pohl). Restauravimo darbais rūpinosi kapitula kartu su darbų prižiūrėtoju kanauninku Jonu Burba. Buvo naujai dengiamas stogas, restauruojami altoriai, keičiami per gaisrą išsilydę varpai [148]. Remonto metu 1617 m. gegužės 11 d. Leonas Sapiega pietinėje katedros pusėje buvusią vyskupo Povilo Alšėniškio koplyčią perleido vyskupui Eustachijui Valavičiui. Praėjus šešeriems metams, 1623 m. kovo 8 d. Valdovo Žygimanto Vazos III privilegija E. Valavičius „iškeičia“ turėtą koplyčią į senąją Karalių [149]. Taip „apsikeitus“ koplyčiomis, Karalių koplyčia tampa Valavičių, o buvusioje Valavičiaus koplyčios vietoje valdovas stato naują Karalių (Šv. Kazimiero) koplyčią, ketindamas jos altoriuje patalpinti sidabrinį sarkofagą su šventojo Kazimiero palaikais, užsakytą pagaminti dar 1619 m. Austrijoje [150], o koplyčios požemiuose įrengti mauzoliejų karališkiems palaikams sudėti. Susikeitęs koplyčiomis, vysk. E. Valavičius savo (buv. Karalių) koplyčioje daro remontą, 1624 m. vasario mėnesį pateikia suprojektuoto Šv. Kryžiaus altoriaus brėžinį, o projektą realizavus (?), buvusios Karalių koplyčios požemiuose gulėjusius karalių karstus, kartu su Vytauto Didžiojo palaikais, iškelia i nedidelę kriptą, esančią po Šv. Kryžiaus altoriumi, pirminės Vytauto Didžiojo palaidojimo vietos aplinkoje. Kada palaikai iš Karalių koplyčios buvo perkelti į laikinąją kriptą, sunku atsakyti. Jei šiuos palaikus perkėlė vyskupas E. Valavičius, tuomet tai turėjo būti atlikta 1624–1630 m. (1630 m. vyskupas mirė). Dendrochronologinis rastų, ant kurių šie palaikai buvo paguldyti, tyrimas liudija, kad jie buvo nupjauti tarp 1622–1642 m. [151]. Žinant, jog Žemutinėje pilyje medinės konstrukcijos, pvz., nuotekų vamzdžiai, buvo klojami iškart, nespėjus medienai išdžiūti, galime manyti, kad ir šie rąstai buvo panaudoti kriptoje iškart juos nupjovus. Ypač svarbi žinutė buvo aptikta pilies sąskaitoje, iš kurios galime spręsti, jog Onos Vytautienės ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų palaikai į kriptą po Šv. Kryžiaus altoriumi buvo perkelti pirma, ir tik po to į ją perkelti Vytauto ir Aleksandro palaikai [152]. Karalių palaikai ten turėjo gulėti tol, kol bus pastatyta Šv. Kazimiero koplyčia ir jos rūsyje įrengtas mauzoliejus, ir Vytauto, tol kol bus restauruotas gaisro metu sunykęs antkapis. Tai, kad šį antkapį ketinta restauruoti, liudija 1628 m. gegužės 16 d. kapitulos nutarimas, kuriame skelbiama:

Geros atminties Aleksandro Vytauto, didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Vilniaus katedros geradario, antkapio atnaujinimas. Jeigu Dievas, teikdamas žmonių giminei gausias malones ir laikydamas ją tėviškoje globoje, reikalauja iš mūsų dėkingumo ir garbės, tai tuo labiau palikuonys turi būti dėkingi tiems kunigaikščiams ir žemės galiūnams, dėl kurių geradarystės Dievo bažnyčia su visais savo tarnais klesti ir šviečia. Amžinos garbės nenugalimasis Vytautas, Lietuvos didysis kunigaikštis, buvo tos mūsų motinos ir gaivintojos Vilniaus katedros bažnyčios puikus geradaris ir globėjas, taip pat didesnės dalies jos gėrybių ir dovanų nuoširdus teikėjas, todėl garbingoji kapitula, visa tai atsimindama ir būdama dėkinga, šiuo nutarimu ryžtasi atnaujinti ir restauruoti antkapį, arba jo altorių, su iškaltu akmenyje atvaizdu [153].

Po šių darbų įgyvendinimo, galime spėti, jog karalių palaikai turėjo atgulti naujajame mauzoliejuje, o Vytauto – restauruotame antkapyje. Tačiau jie ten neatgulė. Įrengiant mauzoliejų, nesugebėta sulaikyti gruntinio vandens veržimosi į rūsį. Vanduo ten jau turėjo veržtis po 1626 m. potvynio ir smarkių liūčių [154], tad mauzoliejaus idėjos teko atsisakyti užpilant iškastą duobę žemėmis. Ar pavyko restauruoti Vytauto antkapį – žinių nėra [155]. Nėra žinių ir apie palaikų perkėlimą. 1630–1631 m. valdovui pageidaujant, buvo skubama užbaigti Šv. Kazimiero – naujosios Karalių koplyčios – statybos darbus, ir perkelti šventojo palaikus, bet tam sutrukdė tais metais Vilniuje siautęs maras [156]. O po metų 1632 m. Varšuvoje mirė ir pats valdovas, taip ir neišvydęs pabaigtos statyti koplyčios. Koplyčios statybą teko užbaigti mirusio valdovo sūnui – Vladislovui IV Vazai. Pabaigus statybas, 1636 m. rugpjūčio 14 d. į naujosios koplyčios altorių iškilmingai buvo perkeltas iki tol laikinai saugotas Goštautų koplyčioje sidabrinis karstas su karalaičio šv. Kazimiero palaikais. Dar rugpjūčio 13 d. buvo įrengtas milžiniškas katafalkas centrinėje navoje Vilniaus katedroje. Vilniaus nuncijaus Mario Filonardi rašytame laiške teigiama, kad tai būta medinės konstrukcijos, primenančios kupolinę šventovę ir remiamos aštuonių kolonų, virš kurių įkomponuota tiek pat mažesnių kolonėlių su tarpuose įrengtomis nišomis. Po kupolu ant specialios pakylos buvo įkeltas senas karstas su raudoname aksome suvyniotais šventojo palaikais, pridengtais nauja balta aukso gėlėmis siuvinėta ir gausiai brangakmeniais išpuošta kapa, paaukota karaliaus sesers Onos Kotrynos Konstancijos. Tarp kolonų stovėjo keliasdešimt sidabro žvakidžių, virš katafalko kabojo žvakėmis papuoštas vainikas [157]. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog ši medinė-kupolinė konstrukcija galėjo imituoti naująją Karališkąją koplyčią. Būtent tiek kolonų, kiek buvo panaudota šiai medinei konstrukcijai, yra Šv. Kazimiero koplyčios fasade ir jos kupole. Jei šios ceremonijos metu valdovų palaikai jau buvo sukelti į kriptą po Šv. Kryžiaus altoriumi (ten, kur jie ir buvo surasti 1931 m.), greta kurio turėjo stovėti ši konstrukcija, neatmetama galimybė, jog šios ceremonijos metu buvo „imituojamas“ karališkasis panteonas, kurio statant naująją Kazimiero koplyčią nesugebėta įgyvendinti. Kripta po konstrukcija katedros centre – tai lyg mauzoliejus valdovams, o medinė konstrukcija virš jos – Šv. Kazimiero koplyčia su iškeltais virš altoriaus šventojo palaikais. Galėjo ši konstrukcija „imituoti“ ir senąją Karališkąją koplyčią, kuri taip pat buvo kupolinė. Po ja įrengtoje kriptoje laikyti valdovų karstai, o jos altoriuje iki 1623 m. ilsėjosi šv. Kazimiero palaikai. Kitą dieną šventojo palaikai buvo nešami Pilies, Didžiąja bei Vokiečių gatve ir atgal į katedrą Dominikonų gatve pro šešerius triumfo vartus. Spalvinga eisena buvo lydima muzikos ir deklamacijos.

1648 m. sunegalavęs Merkinėje miršta Vladislovas IV Vaza. Mirtis valdovą ištiko gegužės 20-osios naktį. Gegužės 21 d. po pietų, dalyvaujant trims gydytojams, buvo atliktas valdovo kūno skrodimas. Mirties priežastis – akmenys inkste. Valdovo širdis ir viduriai buvo atskirti nuo kūno. Po skrodimo Vladislovo Vazos kūnas buvo balzamuotas Merkinėje. Vilniaus kapitula gegužės 22 d. savo lėšomis į Merkinę išsiuntė sidabrinių žvakidžių [158]. Valdovo širdis ir vidaus organai buvo patalpinti į dvi cino<švino> ir alavo lydinio dėžutes. Tarpukariu atradus šias dėžutes buvo spėjama, jog sprendžiant iš formos jos nebuvo sukurtos specialiai karališkiems palaikams, o skirtos šventiems aliejams laikyti Merkinės bažnyčioje [159]. Dėžutės turėjo būti sudėtos į urną. Birželio 19 d. prelatas Jonas Karolis Daugėla Zaviša (Jan Karol Dowgiałło Zawisza) pareiškė: vykdant Merkinėje prie karaliaus kūno buvusių senatorių valią, atvežė į Vilnių karališką širdį ir vidaus organus. Apie iškilmingas laidotuves Šv. Kazimiero koplyčioje kapitula tarsis su vyskupu [160]. Urna su karaliaus širdimi iki laidotuvių laikyta senojoje Karalių-Valavičių koplyčioje [161]. Birželio 26 d. vyskupas Abraomas Voina pavedė kapitulai tinkamai palaidoti karališką širdį Šv. Kazimiero koplyčioje. V. Zahorskis teigė, kad birželio 28 d., sekmadienį, po iškilmingų pamaldų vyskupas A. Voina valdovo širdį ir vidurius sudėjo rūsyje po Šv. Kazimiero koplyčia Vilniaus Šv. Stanislovo katedroje [162]. Šioje vietoje reiktų patikslinti, jog Zahorskiui nebuvo žinoma, jog rūsys po koplyčia nebuvo įrengtas. Tai paaiškėjo tik katedros tyrimų metu 1931 m. Kyla didelės abejonės, ar urna, kurioje turėjo būti sudėtos šios dėžutės, buvo palaidota požeminėje Šv. Kazimiero koplyčios dalyje. Labiau tikėtina, kad urna buvo pastatyta koplyčios interjere. 1649 m. sausio 15 d. Vladislovas IV Vaza buvo palaidotas Vazų koplyčioje Krokuvoje.

1653 m. Vilniuje siautė maras. Kapitula paliko miestą, palikdama katedrą globoti kan. Klečkauskiui. Jam paveda įspėti vyskupą Jurgį Tiškevičių (kuris taip pat pasitraukė) ir kapitulą, jei grėstų maskvėnų antpuolis, taip pat surasti būdą išvežti šv. Kazimiero relikvijas ir katedros brangenybes [163]. Apie Vytauto ir karalių karstų išvežimą ar kaulų perkėlimą bei slėpimą žinių nėra. 1654 m. maras aprimo, o Maskva pradėjo grąsinti Vilniui ir rytinėms LDK sienoms. Vyskupas ir kapitula grįžo. Nuo vasario iki rugpjūčio buvo ruošiamasi priimti priešą [164]. Prieš karą spėta evakuoti šv. Kazimiero relikvijas ir katedros lobyną. 1655 m. su visu žiaurumu maskvėnai puola Vilnių. Kas atsitiko su Bonos Sforcos užsakytu antkapiu Vytauto Didžiojo palaikams, jokių žinių neaptikta. Jokių Vytauto antkapio liekanų nerasta ir XX a. katedroje vykusių archeologinių tyrimų metu. Yra spėjimų, kad jį po karo maskvėnai galėjo išsivežti kaip karo trofėjų [165]. Tikėtina ir tai, jog po 1628 m. išgabenus restauruoti, jis į katedrą nebegrįžo ir kunigaikščio palaikai jame daugiau nebeatgulė. Karas su Maskvos caro kariuomene tęsėsi 6 metus (1655–1661). Valdovų palaikai, tikslingai užmaskuoti kriptoje po Šv. Kryžiaus altoriumi, šio karo metu liko nesurasti ir neapiplėšti. Šv. Kryžiaus altorius stovėjęs virš šios kriptos – sunaikintas [166]. Katedra nusiaubta, be stogo, apiplėšti ir sudaužyti sarkofagai, išniekinta dalis kriptų. 1662 m. birželio mėn. dėkodamas Viešpačiui, kad išlaisvino Vilnių nuo žiauraus priešo vysk. Jurgis Bialozoras (1661–1665) tuojau Verkiuose įkūrė Kalvariją. Birželio mėnesį mažiau apgadintoje Šv. Kazimiero koplyčioje kapitula pradėjo sesijas. [167] Koplyčią atnaujino meistras Salvadori už 3000 zlotų. [168] Į provizoriškai atnaujintą katedrą 1663 m. buvo pargabentos šv. Kazimiero relikvijos, o po metų, dalyvaujant karaliui Jonui Kazimierui bei karalienei, vyskupas Bialozoras iškilmių metu įžengė į katedrą. Veikiausiai dar kurį laiką buvo norima išlaikyti paslaptį, kur yra kripta su valdovų palaikais [169]. 1665 m. buvo bijomasi naujo priešų antpuolio, siunčiami archyvai į Tykociną. 1666 m. prasidėjusios derybos dėl faktiško kariuomenių ištuštėjimo baigėsi 13,5 metų paliaubomis, kurios vėliau pratęstos dar 13 metų. Sunku patikėti, jog po šio karo kapitula „nebežinojo“, kur yra valdovų palaikai, ir daugiau niekas į kriptą iki šių palaikų atradimo 1931 m. neįžengė. Stebėtinai ramus kapitulos elgesys Vytauto ir karalių palaikų klausimu verčia manyti, jog apie šiuos karą išgyvenusius palaikus kapitula žinojo. Apie 1668 m. Jonas Kazimieras Vilniaus vaivadai ir pilies prižiūrėtojui išleido įsakymą, kuriame nurodė, jog katedros rūsiai užlieti ir vanduo plauna jos pamatus. Jis liepė atidaryti užtvankas ir pilies kanalą, kuriuose dar iki tol buvo nuo karo likusių nuolaužų ir griuvėsių [170]. Kanalas kimšosi ir 1696 m. pavasarį sėmė rūsius [171]. Apie tai, jog į šią kriptą buvo įeita po karo su Maskvos caro kariuomene, kalbėjo ir šios kriptos atradėjai, manydami, kad siena, maskuojamai dengusi įėjimą į šią kriptą, buvo permūryta pakartotinai [172].

Mano manymu, po karo su maskvėnais nurimus grėsmei bei pasirašius paliaubų sutartis 26,5 m. tarp 1666 ir 1697 m. buvo įeita į rūsį, kur buvo valdovų palaikai. Tačiau radus juos nukentėjusius nuo vandens, 3 palaikus (Vytauto, Onos, Elžbietos) buvo bandyta gelbėti, pakeliant juos virš vandens. Vytauto ir Elžbietos – ant rąsto, buvusio kriptos centre, o Onos – kartu su karsto likučiais virš rąstų, pakiloms naudojant plytą ir kalkių (?) luitą. Pasibaigus paliaubų terminui ir matant, jog grėsmės nėra, mano manymu, 1697 m. kapitula, teigdama, jog per karą su Maskva (spėju, jog kalbama ne tik apie 6 Vilniaus okupacijos metus, o apie visą dvidešimtmetį karą 1648–1667 m.) nebuvo tinkamai saugotas geradario Vytauto atminimas (manytina, jog turima omenyje antkapis, kaip ir Bonos Sforcos laikais, Vytauto statusą iškeliantis aukščiau kitų valdovų) nutarė:

Visuotinė kapitula, įsakė antkapį įrengti šviesiausiam Lietuvos kunigaikščiui Vytautui didžiom geradarystėm, kuriomis garsios atminties D. kunigaikštis apdovanojo svarbiausią (pirmučiausią) LDK bažnyčią yra vertos, jog jas kapitula svarbiu paminklu ateinantiems laikams paliktų. Tad visuotinis susirinkimas nutaria, nepaisant išlaidų pastatyti savo geradėjui puikų iki šiolei apleistą antkapį katedros bažnyčioj.

Nieko grėsmingo Vytauto kaulų klausimu nėra ir šiame tekste. Naujasis antkapis taip ir nebuvo pastatytas. Veikiausiai užgriuvus naujoms nelaimėms nespėta to padaryti. 1702 m. balandžio 5 d. 2000 švedų karių įžengė į Vilnių. Šiam antpuoliui spėta pasiruošti. Kun. Sufraganas (Suffragan) išvežė šv. Kazimiero relikvijas į saugesnę vietą [173]. Galbūt prieš šį karą dar kartą spėta užmaskuoti įėjimą į valdovų kapavietę, imituojant barokinę sieną? 1706 m. Vilniuje siautė gaisras, švedai puola Vilnių, plėšikauja namuose ir bažnyčiose. Vyskupas pabėga į Tilžę, kanauninkai išsilaksto, likusiems 2 kunigams katedroje švedai grasina susidorojimu, jei nebus sumokėta 2000 talerių. Pinigai sumokami [174]. Po karų sekė maras.1710 m. buvusio antrojo Vytauto Šv. Mykolo altoriaus vietą užėmė nuo maro gelbėtojo Šv. Roko altorius [175]. Veikiausiai tarp 1697 m. ir 1712 m. žuvo žmonės, kurie žinojo tikslią Vytauto ir karalių palaidojimo vietą. Pamiršta, jog po Kazimiero koplyčia nebuvo įrengtas mauzoliejus ir kad šių palaikų niekados ten nebuvo. Po maro jau buvo manoma, jog rūsys su šiais palaikais yra po Šv. Kazimiero koplyčia, nes 1712 m. kunigas Jurgis (Jerzy) Ancuta skuba informuoti karalių Augustą II apie katedros požemio užliejimą ir kad reikia saugoti karalių palaikus, esančius kriptoje po Šv. Kazimiero koplyčia [176]. (Būtent ši tiesiogiai suprasta žinia dezorientavo vėlesnius istorikus, kurie teigė, jog karalių, t. y. Barboros Radvilaitės, Aleksandro Jogailaičio ir Elžbietos Habsburgaitės, palaikai yra kriptoje po Kazimiero koplyčia.) Apie tai, jog Vytauto Didžiojo palaikai esti po koplyčia esančiame požemyje, manau, girdėjo 1734 m. Vilnių ir katedrą siaubusi carinės Rusijos kariuomenė. Po jos antpuolio katedra, o ypač Kazimiero koplyčia, smarkiai nukentėjo ir iš čia, mano manymu, yra D. Burbos straipsnyje [177] paskelbta žinutė, jog kazokams plėšiant katedrą […] sudaužyta kunigaikščio Vytauto […], epitafija, iš auksinės dėžutės išmesta jo širdis. Mano manymu, čia kalbama apie koplyčioje rastas ir išniekintas Vladislovo Vazos IV relikvijas. Galima tik spėti, jog ant auksinės urnos buvo širdies motyvų vaizdas ar vaizdai, kurie ir leido šios žinutės autoriui daryti tokias išvadas. Suniokotos dėžutės iš šios urnos vėliau galėjo būt perlaidotos po altoriumi, tiesiog į žemę, o 1931 m. tyrėjų vėl surastos, klaidingai interpretuojant jų išplėšimą 1655–1661m. Kodėl ši urna buvo priskirta Vytautui ir jo širdžiai, manau, atsakymas yra paprastas – tuo metu dar žinota, jog Vytauto palaikai guli kartu su kitų valdovų palaikais. Visiškai sutinku su D. Burbos prielaida, jog siekdamas sustiprinti įspūdį apie Vilniaus apiplėšimą, kūrinio autorius paminėjo menamą Vytauto palaikų išniekinimą ne dėl nežinojimo, o todėl, kad Vytautas jo istorinėje sąmonėje buvo svarbesnis negu Vladislovas IV Vaza [178].

Po šio karo 1736 m. kovo 21 d. katedroje buvo paminėti jos geradariai – Vytautas Didysis ir Jogaila. O po šio minėjimo praėjus 2 dienoms, Augustui III buvo siūloma remontuoti sugriautą bei apiplėštą Šv. Kazimiero koplyčią [179]. 1746 m. užsikimšus kolektoriams, vėl buvo užlieti katedros požemiai [180], kurie buvo nusausinti po 2 metų išvalius Vilnelės vagą. 1750 m. katedroje prie pirmosios kolonos kabojo Vytauto portretas su užrašu lotynų kalba: Šią baziliką pastatė Vytautas (Hanc Basilicam erexit) [181]. 1769 m. rugsėjo 2 d. kilusi audra nugriovė pietinį katedros bokštą, praskėlė Marijos vardo koplyčios skliautus ir užmušė 6 žmones. 1771 m. balandžio 22 d. raporte, pranešta, kad prieš 2 metus per audrą griuvęs katedros bokštas sukrėtė pamatus, kanalas aplink katedrą užneštas dumblu, todėl katedros rūsiuose kaupiasi vanduo [182]. 1783 m. pavasarį Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pavedimu katedra pradėta restauruoti pagal Lauryno Stuokos Gucevičiaus projektą. 1783–1784 m. po naujai pristatomomis pastato dalimis buvo sukalti 2083 alksniniai – iki 4 sieksnių ilgio poliai [183]. 1801 m. katedros rekonstrukcija baigta. Jos metu sunaikinta Švč. Trejybės koplyčia, jos vietoje įrengtas pietinis įėjimas. Gucevičius netyrinėjo katedros rūsių, taip pat neperstatinėjo, nekeitė Šv. Kazimiero koplyčios interjero. Po remonto 1805 m. kunigas K. Bohušas rašė laišką, kurį jau gerai žinome…:

Būdamas Vilniaus katedros prelatu, smalsumo vedamas norėjau pamatyti rūsį, kur yra Vytauto ir Aleksandro palaikai. Niekas man jo parodyti nemokėjo.

Tad iš to seka išvada, jog dar XVIII a. pabaigoje dvasininkams buvo žinoma, kad Vytauto Didžiojo palaikai yra rūsyje kartu su karalių palaikais, bet nežinoma, kur tas rūsys yra. Sunku pasakyti, apie kurį rūsį rašė kun. Bohušas – esantį po Šv. Kazimiero koplyčia ar tą, kuriame šie palaikai buvo rasti?! Laikui bėgant, tikrosios žinios apie valdovų palaikus buvo iškraipytos ir virto legenda. A. H. Kirkoras (1818–1886), XIX a. rašė:

Nei Vilniaus vyskupas Masalskis, kuris perstatyti bažnyčią sumanė, nei garsus architektas Gucevičius, kuris pagal savo planus restauraciją bažnyčios atliko, nei žinote nežinojo, jog anksčiau Vytauto altorius ir antkapis yra buvę, o ir apie patį Vytautą neką ir težinojo [184]. Gucevičius visus, kokie tiktai į rūsius įėjimai buvo, neišskiriant įėjimo po Šv. Kazimiero koplyčia, sunaikino, akmenimis užvertė ir ant jų marmuro aslą padėjo [185].

Vietą, kur Bonos Sforcos sarkofagas Vytauto palaikams stovėjo, bei jo altorius, anot Kirkoro, nurodė Mykolas Holomickis, kuris tyrinėjo kapitulos aktus. Kirkoras dvejojo, ar tik nebus Vytauto sienoje paslėptų kaulų ją kaldamas sunaikinęs Righi’s, kuris „Dievo meilės“ alegorinę skulptūrą ten statęs ir sienoje rengęs jai nišą. Kirkoras visgi tikėjo, kad „Vytauto grabelis“ liko nepaliestas įmūrytas giliai sienoje. Laikui bėgant, tikrosios žinios apie Vytauto ir karalių kapavietę buvo dar labiau iškraipytos. Gandai apaugo gandais. Praėjus dar 4 dešimtmečiams 1839 m. Vyskupas Jonas Civinskis visiškai užtikrindamas pasakojo, kad į tą rūsį (po Kazimiero koplyčia, kur neva ilsėjosi karalių palaikai) prieš katedros restauraciją, kurią atliko Gucevičius, dar buvo įėjimas(!) iš koplyčios vidaus dešinėje pusėje po šoniniu ąžuoliniu suolu [186]. 1853 m. gegužės 27 d. Eustachijus Tiškevičius, Lietuvos didikų patariamas, atidengė ir pašventino Vytauto Didžiojo paminklinę marmurinę lentą su atnaujintu karalienės Bonos įrašu. Manoma, kad archeologinė komisija, rengdama šį paminklą, turėjo ieškoti kapitulos aktuose informacijos apie paskutinę Vytauto palaidojimo vietą [187].

1861 m. ta pati laikinoji archeologinė komisija, vadovaujama E. Tiškevičiaus, ketino pastatyti paminklą Barborai Radvilaitei. Buvo renkamos lėšos, tačiau sumanymas taip ir liko neįgyvendintas [188].

XIX–XX a. pr. istorikai visi kaip vienas tvirtino, kad karalių palaikų reikia ieškoti po Šv. Kazimiero koplyčia esančiame rūsyje. Dėl Vytauto Didžiojo palaikų istorikai spėliojo, jog jie galėjo būti sienoje ties E. Tiškevičiaus įrengta atminimo lenta, kiti – kad jie galėjo būti kažkur paslėpti, treti –apsistodavo ties Bonos Sforcos sarkofago likimu…

Vėlyviausia Vilniaus katedros kripta – vienintelė tarpukariu įrengta kripta

1985–1986 m. Vilniaus katedroje (tuometinėje paveikslų galerijoje) vyko kompleksiniai archeologiniai tyrimai. Pietinėje navoje, prie antrojo pilioriaus, einant iš vakarų pusės, nuėmus tarpukariu užklotas smiltainio grindis, 1 m gylyje tyrėjai rado išmūrytą kriptą. Kilo klausimas, kas joje yra? Ją atvėrus iš vakarų pusės, į akis krito nenurinkti skliauto klojiniai, kurie dengė joje gulėjusį anatomine tvarka išdėliotą skeletą (ar skeletų dalis?). Skeletas ne visas, likę tik didieji kaulai. Nustatyta, jog mirusysis – senyvo amžiaus vyras (turėjęs daugiau 60 m.), palaidotas galva į vakarus. Kripta išmūryta iš naujų plytų, o į ją perkelti palaikai tikrai seni, vadinasi, buvę prieš tai palaidoti kitur. Šiandien tai vėlyviausia ir vienintelė tarpukariu įrengta kripta katedroje. Neradus jokių valdovui būdingų insignijų, skubant darbams, tolesnių kaulų tyrimų buvo atsisakyta. Skeletas paliktas pirminėje vietoje, užmūrytas liko ten pat, virš kriptos užklojus naujas grindis. Jog tai galėjo būt Vytauto Didžiojo palaikai, spėjo ir archeologas dr. Vytautas Urbonavičius [189], dalyvavęs šiuose tyrimuose ir šios kriptos atidengimą fiksavęs kino juostoje (pav. 21).

Tiesa, autorius veikiausiai prie šios išvados priėjo ne iškart, o tik paskutiniaisiais metais. Kitaip nebūtų kilę minčių ieškoti Vytauto Didžiojo palaikų kitur (pvz., Merkinės bažnyčioje). Mūsų paskutinio pokalbio metu užklausus, ar tikrai toje kriptoje buvo vieno žmogaus skeletas? O gal visgi dviejų? Dr. V. Urbanavičius sudvejojo…

Kadangi turiu tik nedaug informacijos apie šiuos tyrimus ir vos keletą šių palaikų fotografijų su, pasitelkęs savo tyrinėjimus ir samprotavimus, pabandžiau padaryti tam tikras išvadas ir dėl šio skeleto ar skeletų.

Būtų logiška manyti, kad mirusysis į šią naujai sumūrytą kriptą palaidotas skubiai, nenurinkus iš jos vidaus mūrijimo klojinių (šie klojiniai rasti sukritę ant skeleto). Palaidotas pagarbiai, išdėliojant skeletą anatomine tvarka. Kripta įrengta po katedros grindimis ir ją rasti, nenuėmus šių grindų, būtų labai sunku. Smiltainio grindys katedroje buvo klotos ne anksčiau 1936 m. 1937 m. – suremontuota katedra atverta tikintiesiems. Žinant, jog ši kripta buvo įrengta skubotai, galima daryti prielaidą, jog ji įrengta prieš katedros grindų klojimą, norint joje paslėpti palaikus. Beje, KGK, o po jų ir katedroje šeimininkavę dvasininkai neidentifikuotus palaikus, atrastus 1931–1937 m. tyrimų metu, ne perlaidojo, o sukrovė į maišus ir dėjo į vieną krūvą. Tuomet kas tas mirusysis(-ieji), kuriam (-iems) net naują kriptą įrengė?! Remiantis mano tyrimais, karalių kriptoje buvo atrasti ir nuslėpti dveji palaikai – Vytauto ir jo pirmos žmonos Onos. Remiantis P. Sledzevskio nuorodomis:

1) Kun. Meištavičius pasirinko gerą kelią, jei Vytauto karsto ieškojo ten, kur pagal istorinius samprotavimus visai jo ieškoti nepritiktų.

2) Kaulai dar gali būti paslėpti tokioje katedros užuolankoje, kurios jokia žmogaus akis nematė, o tarp kitko nei paskutinysis katedros statytojas Gucevičius, nei paskutinieji restauratoriai.

3) Jų ieškoti reikia ten, kur dar iš pagrindų negalėjo būti ieškomi.

Ši kripta atitinka idealiai. Po 1935 m. katedroje neliko restauratorių (J. Kloso, F. Ruščico, S. Lorentzo), kurie žinojo tikrąją palaikų istoriją. Tie, kas dirbo joje 1936 m., šios istorijos nežinojo, arba buvo lojalūs ir tylėjo. Mano manymu, Vytauto Didžiojo ir jo žmonos Onos palaikai turėjo būti paslėpti kartu. Tuomet, jei šioje kriptoje identifikuoti būtų dveji palaikai – vyro ir moters, pagrįstai galima daryti prielaidą, jog ji ir yra toji kripta, kurioje paslėpti valdovų palaikai. Skubotas jos įrengimas, datos, mirusiojo amžius, neprieštarauja nei P. Sledzevskio užuominoms, nei logikai. Šiandien – tai tik spėjimas. Tiesa visada yra rankose tų, kurie ne spėja, o įrodo. Šiandien, atvėrus šią kriptą, mano manymu, pirma, ką reikėtų įrodyti, tai nebūtų DNR testai, kurie ne visada tobuli ir patikimi, o atvėrus Aleksandro Jogailaičio kapą, reiktų atlikti ir Aleksandro Jogailaičio, ir nežinomojo(-ųjų) iš šios kriptos kaulų analizę. Tyrinėti reiktų bakterijas, organikos likučius, dumblo liekanas kaulų porose ir t. t., įsitikinant, ar juos veikė ta pati aplinka daugiau nei 200 m. Jei prieisime išvados, jog tikimybė, kad jie gulėjo greta yra didelė, vadinasi, Vytautą Didįjį mes turime!

Išvados

1. Karališkieji palaidojimai Vilniaus katedroje nuolat sulaukdavo vėlesnių valdovų ir bažnyčios tarnų išskirtinio dėmesio. Siekiant juos tinkamai pagerbti ir išsaugoti, palaikai būdavo perlaidojami, kilnojami iš vietos, kol galiausiai XVIII a. pr. dėl politinės valstybės suirutės, karų ir marų tiksli karališkųjų palaikų palaidojimo vieta tapo pamiršta. Dar paskutiniojo katedros perstatymo metu XVIII a. pab. – XIX a. pr. buvo žinoma, kad karaliai (ir Vytautas Didysis), išskyrus šv. Kazimierą, yra palaidoti kartu.

2. 1930 m. surinktos istorinės žinios apie Vytauto Didžiojo kapo vietą leido daryti prielaidą, jog šio kapo reikia ieškoti kriptoje greta Aleksandro Jogailaičio palaikų.

3. Ir 1930 m., ir 193–1933 m. katedros tyrinėjimų metu dvasininkų pozicija Vytauto Didžiojo pagerbimo, sarkofago statymo, palaikų atradimo atžvilgiu buvo neigiama. 1931 m. neradus valdovų palaikų po Šv. Kazimiero koplyčia, jų ieškota vietose, priderančiose šiems palaikams laidoti pagal statusą. Viena iš tų vietų buvo kripta įrengta po buvusiu Šv. Kryžiaus altoriumi, pirminės Vytauto Didžiojo palaidojimo vietos aplinkoje.

4. Remiantis surinktais duomenimis, galima teigti, kad 1931 m. suradus valdovų palaidojimus jie lengvai buvo identifikuoti ir iš kriptos slapčia pašalinti Vytauto Didžiojo ir jo žmonos Onos palaikai. Paskelbta tik apie tuos, kurie susiję su Lenkijos karūna. Radimvietę leista nufotografuoti ir kriptoje atlikti piešinius tik po to, kai pirminis kriptos vaizdas jau buvo paskubomis „pakoreguotas“.

5. Vytauto Didžiojo kapas buvo atrastas su renesansinėmis insignijomis (skeptru, didžiojo kunigaikščio kepure, kalaviju), kurios jo palaikams buvo pagamintos Bonos Sforcos užsakymu. Surasti išlikę tik didieji Vytauto Didžiojo kaulai.

6. Paaiškėjus, kad Vilniaus katedroje surasti karališkieji palaidojimai, tolimesnę darbų eigą ir informacijos pateikimą visuomenei tiesiogiai kontroliavo Lenkijos vyriausybė. Objektyviai vertinant šį abiems valstybėms reikšmingą įvykį, būtina atsižvelgti į tuometinius sudėtingus šių valstybių politinius tarpusavio santykius.

7. Didelė tikimybė, kad 1985–1986 m. Vilniaus katedroje vykusių kompleksinių archeologinių tyrimų metu aptiktoje kriptoje surastos vyresnio nei 60 m. amžiaus vyro skeleto liekanos yra Vytauto Didžiojo palaikai, slapčia perlaidoti po 1935 m. Nors vienintelėje tarpukariu įrengtoje katedros kriptoje aptiktos mirusiojo (-ųjų) palaikų liekanos neturėjo jokių atpažinimo ženklų, bet vien jų lokalizacija ir pagarbus perlaidojimas anatomine tvarka išdėstant skeleto liekanas leidžia teigti, kad tai buvo išskirtinis atvejis. Kadangi detalesnių palaikų tyrimų atlikta nebuvo, galima tikėtis toje kriptoje rasti ir Vytauto Didžiojo žmonos Onos palaikus. Kokį ryšį šie palaikai turi ir ar turi su karališkąja kripta, atskleistų detalūs jų tyrimai. Pirmiausia būtų prasminga atlikti šių bei Aleksandro Jogailaičio kaulų, karališkosios kriptos žemės bei dumblo liekanų, ir šiandien esančių ant kriptos sienų, mikrobiologinį palyginimą.

Nuorodos:

[1] BARANAUSKAS, T. Dabartiniai politikai iš Vytauto Didžiojo galėtų pasimokyti politikos pradžiamokslio (2010). Prieiga per internetą: <https://alkas.lt/2010/10/27/istorikas-t-baranasukas-dabartiniai-politikai-is-vytauto-didziojo-galetu-pasimokyti-politikos-pradziamokslio/>.
[2] CHLYNOVA, K. Vytauto Didžiojo kapavietės paieškas gaubia paslaptis (2007). Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/pramogos/kultura/vytauto-didziojo-kapavietes-paieskas-gaubia-paslaptis.d?id=15255304>.
[3] Ibid.
[4] DOLINSKAS, V. Kur palaidotas Vytautas Didysis (2010). Prieiga per internetą: <http://v1.valdovurumai.lt/Naujienos/kur_palaidotas_vytautas_didysis.htm>.
[5] KAZLAUSKAS, R. Ieškome Vytauto Didžiojo kapo. In Vytautas Didysis ir Lietuva. Vilnius, 2009, p. 124–126.
[6] KAZLAUSKAS, R. Kur šiandien Vytauto palaikai? Kalba Vilnius, 1990, nr. 7, p. 4; Lietuvos paminklai, 1990, nr.1 (3), p. 4–5.
[7] Ibid.
[8] Ferdinandas Ruščicas – dailininkas, laikinojo Vytauto Didžiojo 500 metų mirties metinių minėjimo komiteto Organizacinės komisijos vadovas, Katedros gelbėjimo komiteto, istorinės-meninės komisijos, dalyvavusios tiriant kriptas ir randant valdovų palaikus, vadovas.
[9] Vytautas Urbonavičius 2010 m. sukūrė filmą iš ciklo „Šventaragio slėnio mįslės“ pavadinimu „Vytauto Didžiojo kapavietės“, kuriame spėjama, jog Vytauto Didžiojo palaikai kartu su kitų valdovų palaikais galėjo būti paslėpti prieš 1655 m. karą ir surasti 1931 m. Vėliau autorius, remdamasis filme pateikta medžiaga, parašė straipsnį „Vytauto Didžiojo kapavietės (nauja hipotezė)“ (Kultūros barai, 2011, nr. 1).
[10] Pagrindinį šių dokumentų rinkinį sudaro Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos (LMAVB) Retų spaudinių skyriuje saugomi, Vilniaus arkivyskupijos kurijos fondo dalį sudarantys KGK posėdžių protokolai, atsišaukimai, korespondencija, finansinės ataskaitos ir kt. Kita šio rinkinio dalis yra saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA), dalis – Lietuvos dailės muziejuje (LDM).
[11] Barbariškas lietuvių relikvijų profanavimas Vilniaus katedroje. Lietuvis, 1927 05 30, nr. 118, p. 1.
[12] Šiandien dažnai painiojamos žinios apie šį karstą ir jam skirtas didžiojo kunigaikščio relikvijas. Kartais klaidingai kalbama ir manoma, kad karstas buvo skirtas Vytauto Didžiojo relikvijoms, kurių katedroje ieškota 1930 m. ir vėlesniais katedros tyrinėjimų metais tarpukariu, o jų neradus, laikytinas Vytauto Didžiojo kenotafu. Šią klaidingą informaciją skelbia ir užrašas prie šio sarkofago, šiandien eksponuojamo Vilniaus katedros požemiuose.
[13] LMAVB RS, f. 242, vnt. 502, lap. 15R; LMAVB RS, f. 44, vnt. 131, lap. 1R.
[14] Donato Malinausko 70 metų sukaktis. Naujoji Romuva, 1939 03 19, nr. 11 (425).
[15] JENCIUS-BUTAUTAS, V. 1918 m. Nepriklausomybės Akto signataras Donatas Malinauskas. Trakai: Voruta, 2011.
[16] DĘBICKI, L. Puławy, monografia na podstawie archiwum ks. Czartoryskich w Krakowie, t. III, Lwów, 1888, p. 39.
[17] Zahorski, W. Katedra Wileńska. Wilno, 1904, p. 11, p. 180.
[18] MORELOWSKI, M. Korona i hełm znalezione w Sandomierzu a sprawa korony Witolda i grobowców dynastycznych w Wilnie. Ateneum Wileńskie, rocznik VII – zeszyt 3-4, Wilno, 1930, p. 624.
[19] Specjalna komisja konserwatorska zbada podziemia i fundamenty Bazyliki. Słowo, nr. 170(2380), 1930 07 27, p. 3.
[20] Wobec odmowy Kapituly. Kurjer Wileński, nr. 236 (1878), 1930 10 12, p. 5.
[21] Urzędowe wyjaśnienie w sprawie badania podziemi Bazyliki. Kurjer Wileński, nr. 242 (1884), 1930 10 19, p. 5.
[22] Ibid.
[23] Tyrimams pasibaigus, prof. J. Klosas davė interviu dienraščio „Słowo“ žurnalistui, iš kurio matyti, jog profesorius, o greičiausiai ir visa tyrimų komisija, manė, jog Aleksandro Jogailaičio ir Vytauto Didžiojo palaikai guli ne po Šv. Kazimiero koplyčia, o kriptoje, esančioje kitoje katedros vietoje (XIX–XX a. istorikai teigė, jog Aleksandras Jogailaitis yra palaidotas kartu su Elžbieta Habsburgaite ir Barbora Radvilaite kriptoje, po Šv. Kazimiero koplyčia – autoriaus past.). Paklausus profesoriaus, ar buvo tyrinėti Šv. Kazimiero koplyčios požemiai, jis atsakė: Žinoma, ne. Komisija netyrė jos požemių, tyrimų atveju reiktų uždaryti koplyčią tikintiesiems. Šioje koplyčioje ilsisi Lenkijos karalių palaikai: Barboros Radvilaitės, Elžbietos Habsburgaitės ir karaliaus Vladislovo IV širdis (Aleksandro Jogailaičio palaikai neminimi – autoriaus past.). Nowy loch w podziemiach Katedry. Słowo, nr. 235(2445), 1930 10 12, p. 3.
[24] Trudności w pracach Komitetu Obchodu Witoldowego. Kurjer Wileński, nr. 239 (1881), 1930 10 16, p. 3. Ibid Obchód Witoldowy. Słowo, nr. 238 (2448), 1930 10 16, p. 3.
[25] Ibid. Obchód…
[26] Ibid. Trudności…
[27] Uchwały komitetu Witoldowego. Kurjer Wilenski, nr. 248 (1881), 1930 10 26, p. 3.
[28] Ibid.
[29] Ibid. Trudności…
[30] Komitet obchodu W. Ks. Witolda. Słowo, nr. 282 (2492), 1930 12 07, p. 3.
[31] RUSZCZYC, F. Dziennik w Wilnie, część druga. Warszawa, 1996, p. 548.
[32] Nabożeństwo za duszę ś. p. W. Ks. Witolda. Kurjer Wilenski, nr. 258 (1900), 1930 11 08, p. 2.
[33] Nabożeństwo żałobne za duszę ś. p. Wielkiego Księcia Witolda. Słowo, nr. 257 (2467), 1930 11 08, p. 3.
[34] Ibid RUSZCZYC, F. Dziennik…, p. 539.
[35] MAKAUSKAS. B. Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais. Vilnius: Mokslas, 1990, p. 62.
[37] W bazylice Wileńskiej. Stan robót w kaplicy św. Kazimierza-Gdzie są groby królewskie?-W przededniu decydujących odkryć. Słowo, nr. 192(2700) 1931 08 23, p. 3.
[38] Śledziewski, P. Kościoł św. Anny – św. Barbary intra muros castri vilnensis. Ateneum Wileńskie, rocznik IX, 1934, p. 30–31.
[39] LANDSBERGIS-ŽEMKALNIS, V. Iš atminties ekrano. 2009, p. 325–326.
[40] KITKAUSKAS, N. Vilniaus arkikatedros požemiai. Kultūra. Vilnius, p. 33–34.
[41] LORENTZ, S. Album Wileńskie. Warszawa, 1986, p. 98–99.
[42] LANDSBERGIS-ŽEMKALNIS, V. Iš atminties ekrano. 2009, p. 330.
[43] RUSZCZYC, F. Dziennik w Wilnie część druga. Warszawa, 1996, p. 592–593.
[44] Ibid, p. 594.
[45] Ibid.
[46] Krypta królewska w podziemiach Katedry. Słowo. 1931 09 22, p. 1.
[47] LCVA, f.51, ap. 10, b. 1198, lp. 104.
[48] MORELOWSKI, M. Wielkie Święto Królewskiego Wilna. Kurjer Wileński, 1931 09 23, nr. 219(2161), p. 2.
[49] Hołd szczątkom Królewskim. Słowo, 1931 09 24, nr. 219(2727), p. 2.
[50] LVIA, f. 1135, ap.12, b. 95, lp. 35b.
[51] KGK Techninės komisijos posėdžio protokolas.
[52] 1931 10 03 komisija, sudaryta iš 3 asmenų (prof. J. Kloso, K. Vilkaus ir J. Pekšos), priėmė 21 karališkųjų palaikų fotografiją, už kurias J. Bulhakui buvo sumokėta po 10 zlotų, ir padaugintas fotografijas, už kurias fotografui sumokėta po 1 zlotą už vienetą. LVIA, f. 1135 12 95 (35b).
[53] Straipsnio autoriui yra žinomos 25 tarpusavyje nesikartojančiais vaizdais karalių palaikų pirminės fotofiksacijos nuotraukos. Neatmetama galimybė, kad jų buvo atlikta ir daugiau.
[54] Natūros tyrimui naudotos J. Bulhako fotografijos, esančios Lietuvos dailės muziejuje (fi-295, fi-286, fi-247, fi-288), taip pat fotografijos, esančios Lietuvos valstybės istorijos archyve (f. 1135-3-308 3,10).
[55] URBANAVIČIUS, V. Vytauto Didžiojo kapavietės (nauja hipotezė). Kultūros barai, 2011, nr.1, p. 87.
[56] LIMANOWSKI, M. Szczątki Aleksandra Jagiellończyka w katedrze wileńskiej. Ilustrowany kuryer codzienny, 1931 11 26, nr. 327.
[57] URBANAVIČIUS, V. Vytauto Didžiojo kapavietės (nauja hipotezė). Kultūros barai, 2011, nr. 1, p. 86.
[58] MORELOWSKI, M. Wielkie Święto Królewskiego Wilna. Kurjer Wileński, 1931 09 23, nr. 219 (2161), p. 2.
[59] J. Bulhako fotografijoje (pav. 4) matome, jog kriptos atradimo dieną po pietų į katedrą buvo pakviestas ir lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas lietuvis kun. P. Kraujelis (pirmoje eilėje, antras iš dešinės), jam kaip ir likusiems asmenims matomiems fotografijoje buvo parodytas kriptos vidus. Būdamas kovotoju už lietuvybę Vilniaus krašte, ir matydamas daugiau nei 3 palaikus kriptoje, mano manymu jis nebūtų tylėjęs, vadinasi, tuo metu kriptoje jau buvo palikti tik treji palaikai.
[60] MORELOWSKI, M. Wielkie Święto Królewskiego Wilna. Kurjer Wileński, 1931 09 23, nr. 219 (2161), p. 2.
[61] WILKUS, K. Odkrycie grobów królewskich w katedrze Wileńskiej. Studia do dziejów Wawelu / Państwowe zbiory sztuki na Wawelu, 1991, Kraków, p. 533.
[62] Szczątki królewskie w krypcie katedry wileńskiej. Ilustrowany kuryer codzienny, 1931 11 05, nr. 306, p. 1.
[63] LIMANOWSKI, M. Szczątki Aleksandra Jagiellończyka w katedrze wileńskiej. Ilustrowany kuryer codzienny, 1931 11 26, nr. 327.
[64] Karališka kripta Vilniaus katedros požemiuose. Židinys, 1931 10, nr. 10, p. 273. Didelės vertės istoriniai radiniai Vilniuje. Lietuvos aidas, 1931 09 26, nr. 217 (1295), p. 1. Istoriniai radiniai Vilniaus katedroj. Trimitas, 1931 10 01, nr. 40.
[65] ZUJIENĖ, G. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro laidotuvių Vilniuje ceremonialas. Lietuvos pilys, Vilnius, 2007, nr. 2 (2006), p. 70.
[66] Ibid. p. 75.
[67] Autoriaus teigimu, į Vytauto kapą turėjo būti įdėtos renesansinės insignijos, tokios, kokiomis, renesanso žmonių nuomone, buvo pasodintas į didžiosios kunigaikštijos sostą, t. y. kunigaikščio kepurė, kalavijas ir lazda (skeptras). SLEDZEVSKIS, P. Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai? Naujoji Romuva, nr.7 (475), p. 135.
[68] Miecz króla Aleksandra Jagiellończyka odnaleziony w bazylice wileńskiej. Słowo, 1931 10 25, nr. 246 (2754), p. 2.
[69] Przeniesienie prochów Królewskich. Słowo, 1931 10 27, nr. 247(2755), p. 1.
[70] LORENTZ, S. Album Wileńskie. Warszawa, 1986, p. 99.
[71] 2013 m. karalių kriptoje buvo atlikti 1 iš išlikusių rąstų, ant kurio buvo sudėti valdovų palaikai, natūriniai matavimai bei dendrochronologiniai tyrimai. Nustatyta, kad pušiniai 23,5 cm pločio (bei panašaus aukščio) rąstai nupjauti ir pakloti kriptoje tarp 1622 ir 1642 m. PŪKIENĖ, R. Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos karalių kriptoje ant grindų gulinčio rąsto-gulekšnio tyrimo išvada. 2014 06 27, Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus.
[72] KGK Techninės komisijos protokolas nr. 6. 1931 09 11, p. 2.
[73] KGK Techninės komisijos protokolas nr. 7. 1931 09 24, p. 1.
[74] KGK Techninės komisijos protokolas nr. 8. 1931 09 25.
[75] ŚLEDZIEWSKI P. Mauzoleum królewskie w bazylice Wileńskiej. Wilno, 1939 06, nr. 2, p. 115.
[76] LVIA, f. 1135, ap. 12, b.95 (8).
[77] LVIA, f. 1135, ap. 12, b. 100 (14).
[78] MORELOWSKI, M. Projekt królewskiego mauzoleum w Wilnie. Kurjer Wileński, 1931 10 25, nr. 247(2189), p. 2.
[79] LMAVB RS, f. 318, vnt. 22110, lap. 15.
[80] Wystawa komitetu ratowania Bazyliki. Słowo, 1931 12 15, nr. 288 (2796), p. 3.
[81] Komitet ratowania bazyliki. Słowo, 1933 05 20, nr. 135 (3274), p.
[82] KGK 1932 01 13 Vykdomojo komiteto posėdžio protokolas. LMAVB RS, f. 318, vnt. 22109, lap. 12.
[83] Budowa mauzoleum królewskiego w Bazylice Wileńskiej. Posiedzenie Komitetu Wykonawczego.- Wystawa wyników prac w podziemiach odroczona. Słowo, 1932 01 15, nr. 11 (2818).
[84] Nie zapominajmy o Bazylice Wileńskiej. Słowo, 1932 01 16, nr. 12 (2819).
[85] LMAVB RS, f. 318, vnt. 40103, lap. 8V.
[86] O serce króla Wladyslawa IV. Dziennik Wileński, 1932 02 10, nr. 32, p. 2.
[87] Sprawa budowy mauzoleum królewskiego w katedrze. Dziennik Wileński, 1932 02 27, nr. 47, p. 3.
[88] Dalsze prace w bazylice. Dziennik Wileński, 1932 03 01, nr. 49, p. 3.
[89] W groźnej chwili. W sprawie ratowania Bazyliki Wileńskiej. Słowo, 1932 04 16, nr. 87 (2894).
[90] LMAVB RS, f. 318, vnt. 22110, lap. 40V.
[91] KGK 1932 05 21 Vykdomojo komiteto posėdžio protokolas. LMAVB RS, f. 318, vnt. 40105, lap.13v.
[92] LMAVB RS, f. 318, vnt. 40103, lap. 8V.
[93] BOYE, E. Miłe memu sercu miasto Wilno. Express Wileński, 1932 07 15.
[94] Pan Boye daje słowa honoru. Słowo, 1932 08 02, nr. 185 (2992).
[95] ŚLEDZIEWSKI, P. Mauzoleum królewskie w bazylice Wileńskiej. Wilno, 1939 06, nr. 2, p.
[96] Tragiczny zgon prof. Juljusa Kłosa. Słowo, 1933 01 06, nr. 5 (3143).
[97] Vladas Drėma – laiškai, Stanisław Lorentz – listy. VDA leidykla, 1998, p. 230.
[98] Sprawozdanie komisji artystyczno – historycznej KRBW, od sierpnia 1931 r. Do maja 1933 roku. LMAVB, f. 318, vnt. 40103, lap. 9.
[99] Na śladach grobowca W. Ks. Witolda. Grobowiec odkryty?! Ilustrowany kuryer codzienny. 1931 11 01, Kraków, nr. 302, p. 6. Grób w. Księcia Witolda odnaleziony? Wieczór Warszawski. 1931 10 31. Odkrycie grobowca W. Ks. Witolda? Gazeta Warszawska, 1931 11 01, nr. 332.
[100] Prace w krypcie Królewskiej. Komunikat komisji Historyczno–artystycznej. Słowo, 1931 11 01, nr. 252 (2760), p. 1.
[101] Nowe odkrycie w bazylice Wileńskiej. Słowo, 1931 12 08, nr. 283 (2791), p. 1.
[102] Vėl kalbama apie Vytauto D. palaikus. Vilniaus rytojus, 1931 12 19, nr. 100 (278).
[103] Czy szczątki W. Ks. Witolda znajdują się pod płytą z herbem Brzeszcze. Wieczór Warszawski, 1931 12 15.
[104] Sensacyjne odkrycie grobowca w. x. Witolda. Dziennik Wileński, 1932 04 01, nr. 74, p. 3.
[105] LORENTZ, S. Album Wileńskie. Warszawa, 1986, p. 122.
[106] Vytauto Didžiojo palaikų klausimu. Trimitas, 1933 07 27, nr. 30.
[107] Taip kreipiasi į lietuvius kun. P. Sledzevskis kalbėdamas apie Vytauto palaikus, ragindamas lietuvius šia tema ne politikuoti, o išsiaiškinti, yra šie kaulai ar jų nėra? ŚLEDZIEWSKI, P. W poszukiwaniu kości W. Ks. Witolda. Pax, no. 9, p. 3.
[108] RUSZCZYC, F. Dziennik, część druga: „w Wilnie“. Warszawa, 1996, p. 646.
[109] LORENTZ, S. Album Wileńskie. 1986, Warszawa, p.
[110] Vladas Drėma – laiškai, Stanisław Lorentz – listy. VDA leidykla, 1998, p. 474.
[111] LORENTZ, S. Losy szczątków W. Ks. Witold. Kurjer Wileński, 1933 07 16, nr. 186 (2727), ,p. 1.
[112] Vytauto Didžiojo likučių apsaugojimas. Lietuvos Aidas, 1933 08 12, nr. 181 (1853), p. 3.
[113] LORENTZ, S. Groby królewskie w Wilnie. Kurjer Wileński, 1933, nr. 231 (2872), p. 2.
[114] LORENTZ, S. Album Wileńskie. Warszawa, 1986, p. 106.
[115] MEYSZTOWICZ, W. Gdzie jest grób Witolda? Pax, 1934 11, rok II – nr.7–8, p. 3.
[116] Sprawa grobu W. Ks. Witolda. Pax, 1934 12, nr. 9.
[117] ŚLEDZIEWSKI, P. W poszukiwaniu kości W. Ks. Witolda. Pax, no. 9.
[118] ŚLEDZIEWSKI, P. W poszukiwaniu kości W. Ks. Witolda. Pax, no. 9, p. 4, 2 pastraipa, 3 eilutė.
[119] SLEDZEVSKIS, P. Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai. Naujoji Romuva, nr. 6(474), p. 102, skyrius Vytauto antkapis ir jo kaulai, eil. 33.
[120] ŚLEDZIEWSKI, P. W poszukiwaniu kości W. Ks. Witolda. Pax, no. 9, p. 5, 2 pastraipa, 4 išvada.
[121] SLEDZEVSKIS, P. Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai. Naujoji Romuva, nr. 7 (475), p. 137.
[122] Ibid. p. 138, 6 išvada.
[123] Už šio laiško kopiją asmeniškai esu dėkingas nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ vyr. redaktoriui Juozui Vercinkevičiui.
[124] Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. 1971, p. 117.
[125] KITKAUSKAS, N. Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 21.
[126] Po Kazimiero Jogailaičio laidotuvių Švč. Marijos koplyčia buvo vadinama Kazimiero vardu. O po to, kai jos rūsyje atgulė Aleksandro Jogailaičio bei abiejų karalienių – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės – karstai, ši koplyčia pradėta vadinti Karališkąja.
[127] Prieiga per internetą: <http://www.ldm.lt/TDM/Aleksandro_par_st_tekstai.htm>.
[128] […] taip pat daviau 24 uolektis juodo aksomo Vytauto kapui, už kiekvieną po 1 kapą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio dvaro sąskaitų knygos (1494–1504), 1499 m. dvaro sąskaitų pirma knyga, Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2007 p. 47.
[129] STRIJKOVSKIS, M., 1582 m. išleistoje kronikoje. Citata – SLEDZEVSKIS, P. Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai. Naujoji Romuva, nr. 6(474), p. 105.
[130] RUTKAUSKIENĖ, V. Kur dingo karališkoji Vytauto karūna? Voruta, nr. 22 (760), 2012 10 27, p. 1, 9; 2012 11 10, nr. 23(761), p. 9.
[131] KITKAUSKAS, N. Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 24.
[132] SLEDZEVSKIS, P. Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai. Naujoji Romuva, nr. 6(474), p. 105.
[133] RAGAUSKIENĖ, R. Politiniai bei religiniai reikalai ir Vilniaus Žemutinė pilis. In Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2006, p. 337.
[134] ZAHORSKI, W. Katedra Wileńska, p. 25.
[135] SLEDZEVSKIS, P. Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai. Naujoji Romuva, nr. 6 (474), p. 104.
[136] Ibid.
[137] KITKAUSKAS, N. Vilniaus katedra. Vilnius: Mintis, 1976, p. 25–26.
[138] ZAHORSKI, W. Katedra Wileńska. P. 28.
[139] VITKAUSKIENĖ, B. R. Nauji Žygimanto Augusto rūmai ir Vilniaus Žemutinės pilies komplekso plėtra valdant Žygimantui Augustui. In Vilniaus Žemutinė pilis XIVa.–XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2006, p. 86.
[140] 1546 m. […] katedra pasižymėjo labai turtinga kasdiene liturgija, kurioje karališkoji šeima, būdama Vilniuje, galėjo dalyvauti. (Bona +Augustas??) Švč. Trejybės koplyčioje, prie didžiųjų kunigaikščių karsto, mišios vykdavo anksti ryte.[…] galiausiai Šv. Kazimiero koplyčioje kiti aštuoni vienuoliai […]. RAGAUSKIENĖ, R. Kasdienybė ir buitis. In Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys, 2006, p. 378.
[141] VITKAUSKIENĖ, B. R. Nauji Žygimanto Augusto rūmai ir Vilniaus Žemutinės pilies komplekso plėtra valdant Žygimantui Augustui. In Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2006, p. 86.
[142] GLEMŽA, L. Katedra, Šv. Onos ir Barboros bažnyčios, vyskupų rūmai, kanauninkų namai. In Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2006, p. 272.
[143] Patikslintas vertimas. RABIKAUSKAS, P. Krikščioniškoji Lietuva. Lietuvių katalikų mokslo akademija. Aidai, 2002, p. 238.
[144] ZAHORSKI, W. Katedra Wileńska. P. 28.
[145] VITKAUSKIENĖ, R. B. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų pastatai ir jų išvaizda. In Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2006, p. 211.
[146] STRIJKOVSKIS, M., 1582 m. išleistoje kronikoje. Citata – SLEDZEVSKIS, P. Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai. Naujoji Romuva, nr. 6 (474), p. 105.
[147] LORENTZ, S. Losy szczątków W. Ks. Witolda. Kurjer Wileński, 1933 07 16, nr. 186 (2727), p. 1.
[148] VITKAUSKIENĖ, B. R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų rekonstrukcija valdant Zigmantui ir Vladislovui Vazoms. In Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2006, p. 116.
[149] KIRKORAS, A. H. Kapai didžių kunigaikščių ir karalių Vilniuje, Tilžė, 1898, p. 109; taip pat VITKAUSKIENĖ, B. R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų rekonstrukcija valdant Zigmantui ir Vladislovui Vazoms. In Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2006, p. 117.
[150] Ibid.
[151] Pušiniai 23,5 cm pločio (bei panašaus aukščio) rąstai nupjauti ir pakloti kriptoje tarp 1622 ir 1642 m. PŪKIENĖ, R., Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos karalių kriptoje ant grindų gulinčio rąsto-gulekšnio tyrimo išvada. Vilnius: Bažnytinio paveldo muziejus, 2014 06 27.
[152] Nuo 1624 m. kovo 20 d. iki 1630 m. gruodžio pab. sąskaitos už statybas Vilniaus pilyje. […] už dvejas geležines grotas rūsiui, kuriame ilsisi šviesios atminties valdovų žmonos, o trečiąsias iš pynučių kalkėms sijoti, sumokėjo 21 kapą grašių. VITKAUSKIENĖ, R. B. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų statyba ir rekonstrukcija atskirais istoriniais laikotarpiais. In Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2006, p. 141.
[153] Lietuviškas vertimas – KITKAUSKAS, N. Vilniaus arkikatedros požemiai. Vilnius, 1994, p. 62–63.
[154] VITKAUSKIENĖ, R. B. Su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų statybomis ir pastatų priežiūra susiję amatininkai. In Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2006, p. 202.
[155] Čia paskutinį kartą kalbama apie Vytauto antkapį ir altorių. Apie šių užmojų atlikimą kapitulos aktai nutyli – KIRKORAS, A. H. Kapai didžių kunigaikščių ir karalių Vilniuje. Tilžė, 1898, p…. Kapitula savo kėslų iki galo neįgyvendino – ZAHORSKI, W. Katedra Wileńska. P. 34.
[156] VITKAUSKIENĖ, B. R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų rekonstrukcija valdant Zigmantui ir Vladislovui Vazoms. In Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2006, p. 127.
[157] MATUŠAKAITĖ, M. Išėjusiems atminti. Vilnius, 2009, p. 75–76.
[158] Kościół zamkowy, czyli Katedra wileńska, t. 3, s. 143.
[159] LORENTZ, S. Groby królewskie w Wilnie. Kurjer Wileński, 1933, nr. 232 (2873), p. 2.
[160] Ibid.
[161] RAGAUSKIENĖ, R. Lietuvos valdovų vilnietiški itinerariumai. In Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2006, p. 313.
[162] ZAHORSKI, W. Katedra Wileńska. Wilno, 1904, s. 37, 145.
[163] SLEDZEVSKIS, P. Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai. Naujoji Romuva, nr. 7 (475), p. 136.
[164] Ibid.
[165] URBONAVIČIUS, V. Vytauto Didžiojo kapavietės (nauja hipotezė). Kultūros barai, 2011, nr.1, p. 86.
[166] KITKAUSKAS, N. Teodoras Narbutas apie Vilniaus katedros fasadus ir Šv. Kryžiaus altoriaus pirmykštę vietą. Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis XV, Vilnius, 1999, p. 305.
[167] SLEDZEVSKIS, P. Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai. Naujoji Romuva, nr. 7 (475), p. 136.
[168] ZAHORSKI, W. Katedra Wileńska. Wilno, 1904, p. 40.
[169] SLEDZEVSKIS, P. Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai. Naujoji Romuva, nr. 7 (475), p. 136.
[170] KITKAUSKAS, N. Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 33.
[171] VITKAUSKIENĖ, B. R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų statyba ir rekonstrukcija atskirais istoriniais laikotarpiais. In Vilniaus Žemutinė pilis XIV a. – XIX a. pradžioje. 2002–2004 m. istorinių šaltinių paieškos. Vilnius: Pilių tyrimo centras „Lietuvos pilys“, 2006, p. 156.
[172] WILKUS, K. Odkrycie grobów królewskich w katedrze Wileńskiej. In Studia do dziejów Wawelu V. Państwowe zbiory sztuki na Wawelu, Kraków, 1991, p. 547.
[173] ZAHORSKI, W. Katedra Wileńska. Wilno, 1904, p. 42.
[174] Ibid. p. 43.
[175] SLEDZEVSKIS, P. Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai. Naujoji Romuva, nr. 7 (475), p. 137.
[176] Ibid.
[177] BURBA, D. Ar tikrai 1734 m. buvo išniekinti Vytauto Didžiojo palaikai? (Naujai atrastas šaltinis, minintis Vytauto Didžiojo palaikus). Istorija, 2004, LXII, p. 44.
[178] Ibid. p. 55.
[179] Ibid.
[180] KURCZEWSKI, J. Koscioł zamkowy, t. 3, p. 327.
[181] KITKAUSKAS, N. Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 38.
[182] Ibid. p. 42.
[183] Ibid.
[184] KIRKORAS, A. H. Kapai didžių kunigaikščių ir karalių Vilniuje. Tilžė, 1898, p. 14.
[185] Ibid. p. 20.
[186] SLEDZEVSKIS, P. Kur yra Vytauto Didžiojo palaikai. Naujoji Romuva, nr. 7 (475), p. 137.
[187] ZAHORSKI, W. Katedra Wileńska. Wilno, 1904, p. 28.
[188] KITKAUSKAS, N. Vilniaus pilys. Statyba ir architektūra. Vilnius: Mokslas, 1989, p. 29.
[189] V. Urbonavičiaus filmas „Vytauto Didžiojo kapavietės“ iš filmų ciklo „Šventaragio slėnio mįslės“.