Vilniaus arkikatedros bazilikos požemiuose atidaryta nauja ekspozicija, kurioje atskleidžiama naujausių katedros kasinėjimų istorija.
Šiuo metu Arkikatedroje yra 27 rūsiai, naujoji ekspozicija užima trečdalį. Dauguma jos eksponatų rodomi pirmą kartą. Tai archeologiniai radiniai susiję su arkikatedros istorija. Greta palaidojimo vietų, kriptų pateikiama ir istoriografinė medžiaga. Ekspozicijos centre – 1930 metais Čekijoje pagamintas sarkofagas Vytauto Didžiojo palaikams.
„Didysis kunigaikštis Vytautas – svarbus istorijai ir mylimas lietuvių, jo atminimą sunkoka įvaizdinti, nes nežinoma palaidojimo vieta. Man atrodo, kad su Nacionaliniu muziejumi radome gražią išeitį – eksponuojame 1930 metais Čekijoj sukurtas Vytauto simbolinis sarkofagas. Minint 500-ąsias Vytauto mirties metines tarpukario Lietuvoje, labai tikėjosi rasti jo relikvijas, jame patalpinti ir jį įmontuoti į Grybo suprojektuotą paminklą, kuris turėjo stovėti katedroje. Projektas liko tik eskizų pavidalu, bet sarkofagas, beveik metus keliavęs, galiausiai atsirado čia“, – pasakojo Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė dr. Sigita Maslauskaitė.
Pasak archeologų, pirmasis mūrinis pastatas Arkikatedros vietoje stovėjo XIV amžiuje, čia galima apžiūrėti seniausią mūrą.
„Čia matome seniausio mūrinio pastato, kuris stovėjo tikrai šioje vietoj kvadratinio plano, kelis statybos etapus, eksponuojama pastato grindų dalis, kuri padaryta iš molio plytelių, dalis glazūruotos, tik nusitrynę“, – kalbėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Valdas Steponaitis.
Archeologas rodo kriptą, kurioje 1931 metais, tvarkant rūsius, buvo atrasti trys karstai su karūnomis, kuriuose, paaiškėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir abiejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės – palaikai.
„Barborą parvežė iš Krokuvos, jos karstas buvo apipiltas pelenais, kad nesuirtų. Per eilę metų pelenai ir kalkės, sušoko į vieną gabalą. Jos karstas buvo išlikęs geriausiai. Jie buvo kruopščiai valomi, visi pelenai, žemės surinktos į dėžes. Vieną tokių dėžių mes ir eksponuojame“, – sakė V. Steponaitis.
Žmonės į požemius įleidžiami susidarius grupei, o pavieniai lankytojai laukiami šeštadieniais.
O tai kažin įleistų ir į tą patalpą kur Perkūno šventyklos aukuro būta, nes mane tai labiausiai ir tedomina, aišku ir kitos patalpos domin, bet šita labiausiai?
Čia “Alkas” jį paskaitantiems nevykusiai varo juodą reklamą – besidomint nejuokais pradėti lankytis projudaistinėje božo nycoje – kur tikro lietuvio net kojos nebūtų.
Krikščionybinės istorijos galimos karstų ir kt. kančios simbolių mumijinės terlepretacijos panaudojamos savo okupacinei netiesai.
Panašu, kad Baltų šventykla paversta kančios irštva juodaskvernių padermei.
Perkūna svėntykluo,Vytauta karsta neturietu būtė.
Slėpkis savo Šėmaitijoje, loky-nevykėli! 😀
Arcitektas N. kitkauskas kalba apie mindaugo laiku katedra, o cia siame rasinyje skelbiate,kad atrasti murai tik XiV a.. Ar tai reiskia,kad suabejota N. Kitkausko tyrinejimais ir pateiktomis isvadomis? Noreciau, kad kas rimciau atsakytu, o ne tie cia komentuojantys pasiklyde savo mintyse pagoniu imitatoriai.