Europa susidūrė su vienu didžiausių žmonių migracijos srautų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos. Nors daliai pabėgėlių pavyko patekti į Europos Sąjungą, bet tarp Vakarų ir Rytų Europos šalių radosi nesutaikomų prieštaravimų: vakariečiai demonstravo gailestingumą ir kalbėjo apie solidarumą, rytiečiai netiesiogiai sukiojo pirštą prie smilkinio.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto filosofai Alvydas Jokubaitis ir Vytautas Radžvilas, dalyvavę diskusijoje apie šiuolaikinę migraciją į Europą, neslepia palaikantys Višegrado šalių priešinimąsi Europos Sąjungos institucijų spaudimui migrantų krizės kontekste. Jų požiūriu, diskusija dėl migracijos išryškino Europos projekto silpnąsias puses ir už gailestingumo besislepiantį dviveidiškumą.
Netikras gailestis: tai merkantilinis interesas
„Manau, kad ten, kur yra tikri pabėgėliai, juos reikėtų priimti kruopščiai atfiltravus. Ir nieko nebūtų baisaus, jei Lietuva tokių žmonių paimtų. Bet bėda štai kokia. Kaip jau sakiau, su tais pabėgėliais arba dėl jų yra dvigubas politinis ir ekonominis interesas. Kalbant labai aiškiai, reikalingi pigūs vergai, darbo jėga. Tada mes išgirstame apie gailestį. Bet čia su tuo gailesčiu įspūdinga painiava. Radikaliai ideologizuoto mąstymo žmogus yra fanatikas, bet be širdies. Ir todėl jo gailestis visada būna abstraktus“, – sako V. Radžvilas.
Vokietijai pasirengus per šiuos metus priimti nuo 800 tūkst. iki 1 mln. pabėgėlių, pradėta diskutuoti, kad pagrindinė Berlyno palankumo migrantams priežastis yra visuomenės senėjimas ir darbo jėgos trūkumas.
Pavyzdžiui, Europos Komisija yra paskelbusi prognozes, kad Vokietijos populiacija nuo 81,3 mln. 2013 m. susitrauks iki 70,8 mln. 2060 m., o žmonių, peržengusių 65 metų amžiaus ribą, dalis visuomenėje, palyginus su 15–64 metų amžiaus piliečiais padidės nuo 32 proc. iki 59 proc.
V. Radžvilo manymu, požiūris į pabėgėlius, kaip į potencialią darbo jėgą, nėra vertybinis savo esme. Filosofas pateikė du pavyzdžius, kaip ideologizuotu mąstymu pasižymintis žmogus gali būti nei gailestingas, nei turėti širdies. Ideologizuotą mąstymą filosofas apibrėžė Hannah Arendt žodžiais: tai mąstymas, aklas tikrovės faktams ir kardinaliai besiskiriantis nuo teorinio mąstymo. Pavyzdžiui, proletariato gynėju prisistatęs Vladimiras Leninas iš tiesų labai mėgo gerą gyvenimą ir net prabangą, todėl niekad negyveno darbininkų kvartale. Tačiau V. Radžvilas sako, kad tikrasis gailestingumas demonstruojamas individualiu lygmeniu, o ne kitų sąskaita.
„Kitas pavyzdys: mūsų rektoriai elegantiškai pasakė – mokysime pabėgėlius nemokamai. Didinga, taip? Bet ką tai reiškia? Kad tarp tų, kurie ateis į universitetą, bus mažiau krepšelių, mokėsite iš savo kišenės. Jie demonstruoja gailestingumą, bet ne savo sąskaita. Tikrai krikščioniškas gailestingumas reiškia: jei aš galiu, turiu širdį, aš iškart pasikviečiu pas save. Bet nerodau tariamo gailestingumo sakydamas, kad būkime gailestingi, bet svarbu, kad man nekainuotų“, – teigia V. Radžvilas.
V. Radžvilo manymu, panašiai žaidžia ir Vokietijos kanclerė Angela Mergel, kuri širdingai priėmė daugelį pabėgėlių, tačiau visos valstybės sąskaita.
„Kai A. Merkel sakė, kad Vladimiras Putinas – ne šioje realybėje, dabar man kyla klausimas, kas iš jų yra ne šioje realybėje? Gal pasikeisdami visi politikai pabūna ne šitoje realybėje, bet dabar lygiosios – 1:1“, – juokiasi A. Jokubaitis.
„Bet kas išlenda? Net galingojoje Vokietijoje už tokį valstybės geraširdiškumą ar dosnumą moka konkretus gyvas žmogus. Ką klykia bavarai? Jie sako, kad net turtingosios Vokietijos socialinės apsaugos sistema to neatlaikys“, – sako V. Radžvilas.
Imigracija – Europos Sąjungos plėtimas a la Merkel
Tačiau, akivaizdu, kad migrantų krizė, Rytų ir Vakarų Europos valstybių požiūrio į migracijos politiką skirtumai kelia klausimų apie Europos Sąjungos projektą.
„Tapo aišku, jog savo dabartiniu pavidalu ši politinė organizacija pasižymi struktūriniais trūkumais“, – teigia A. Jokubaitis.
Europa, jo nuomone, įstrigo pusiaukelėje: jai nepavyko sukurti naujos politinio gyvenimo formos, bet ji vis tiek iš viršaus, per politinį elitą naikina tautinę valstybę, jos suverenitetą.
„Kelių politikų galvose gimusias idėjas nesunkiai galima primesti net 28 valstybių gyventojams“, – sakė A. Jokubaitis, taip netiesiogiai užsimindamas apie paprastosios daugumos principu Europos Sąjungos vidaus reikalų ministrų priimtą sprendimą paskirstyti 120 000 pabėgėlių šalims narėms. Dar 40 000 pabėgėlių buvo sutarta išskirstyti anksčiau.
Jo nuomone, tai kitoks Europos Sąjungos plėtimo būdas – a la Merkel, bet jis vykdomas ne referendumo būdu.
„Vokiškai kalbantys žmonės tiesiog pasikviečia pas save kitaip kalbančius žmones ir tame jie nemato jokios politikos. Kada jie pamato, kad į jų šalį atvyko daugiau žmonių, negu gali priimti, jie pasiūlo juos išskirstyti kitiems žmonėms“, – nusivylimo neslėpė profesorius.
Lietuva per dvejus metus įsipareigojo priimti 1105 pabėgėlius. Tokiam sprendimui nepritarė Vengrija, Čekija, Slovakija ir Rumunija, Suomija susilaikė.
„Šitoje vietoje aš esu su Vidurio Europos šalimis, kurios turi bent kažkokią poziciją. Mes tai čia… Aš net nesuprantu…“, – pečiais gūžčiojo A. Jokubaitis.
„Elgesio skirtumą, aš manau, paaiškina politinė patirtis. Net ir komunizmo laikais Višegrado šalys turėjo suverenitetą, tegul ir ribotą“, – pritarė ir V. Radžvilas.
Europą ištiko „žmogaus religija“
A. Jokubaitis teigia, kad Europą šiuo metu ištiko reiškinys, kurį jis vadina „žmogaus religija“. Jo nuomone, tai vienas iš falsifikuotų krikščionybės pakaitalų. Tokios religijos esmė – tikėjimas, kad svarbiausias dalykas yra žmonių lygybė, kuriai nereikia kultūrinių tarpininkų.
„Šiandien jau vis sunkiau darosi paaiškinti, kodėl Lietuva galėjo įstoti į Europos Sąjungą, o to negali padaryti afrikiečiai. Kodėl gi ne? Europa tampa savo sukurtos „žmogaus religijos“ įkaite. Tiek ilgai buvo kartojama, kad žmonės yra lygūs, kad afrikiečiai nutarė išbandyti, ar šie žodžiai nėra tušti. Jeigu Europos Sąjunga nepriimtų imigrantų iš kitų žemynų, ji jau negalėtų kalbėti apie universalių žmogaus teisių gynimą. Europiečiai turi būti nuoseklūs. Todėl jie ir sako, kad jiems svarbiau žmogaus teisės, o ne atsitiktiniai politiniai, kultūriniai ir religiniai skirtumai. Imigrantams užtenka užrašyti tris žodžius, kad prieš juos kapituliuotų Europos Sąjungos gyventojai – we are human“, – teigia A. Jokubaitis.
„Jeigu dėl kokios nors neaiškios priežasties pusė milijono Vokietijoje dabar esančių pabėgėlių iš Afrikos staiga nutartų atvykti į Lietuvą, „žmogaus religijos“ išpažinėjai negalėtų paaiškinti, kodėl jie to negali daryti“, – priduria filosofas.
Pasak profesoriaus, tai reiškia, kad europiečiai praranda politinę savivoką, nes nebesupranta, jog individas nėra politinė sąvoka. Politinė logika žmones padalija į draugus ir priešus, įveda skirtį „mes ir jie“.
„Priešų, norite ar nenorite, visada atsiranda. Tie, kurie pagalvojo, kad šiame pasaulyje priešų jau nebėra, dažniausiai būna paskubėję, nes tuo dalyku pasinaudos koks nors priešas“, – teigia A. Jokubaitis.
Gerovė užtikrinama ribotai bendruomenei
Bandydami paaiškinti europinės nuostatos klaidingumą, abu filosofai pasitelkė JAV pavyzdį: nors Jungtinės Valstijos savo prigimtimi yra iš įvairių šalių emigravusių žmonių valstybė, tačiau ji gana stipriai riboja imigraciją.
V. Radžvilas teigia, kad JAV vis tik yra užbaigta ir apribota bendruomenė, kurią sieja bendros vertybės. Bendruomenės užbaigtumas, anot abiejų filosofų, yra esminis faktorius, leidžiantis skleistis bendroms vertybėms, klestėti politinės bendrijos gyvybingumui ir užtikrinti visuomenės narių gerovę.
„Bangladešas yra 300 mln. gyventojų šalis, kuri skęsta dėl potvynių. Paprastas klausimas vadinamiesiems humanistams: kiek Lietuva su 300 eurų minimalia alga ir panašiomis pensijomis gali tokių priimti? 10 tūkst.? 20 tūkst.? 50 tūkst.? Taigi jeigu eisi tuo keliu, kas nutiks? Paprasčiausiai tapsi tokiu pat pagalbos prašytoju, kaip tie, kurie atbėga. Todėl gailestingumas turi eiti su racionalumu, o tai reikštų, kad galima sulaukti piliečių bendrijos pritarimo, kad, tarkime, Lietuva skirtų kažkiek milijonų realiai humanitarinei pagalbai pabėgėliams, kurie yra stovyklose, priimtų dalį politinių pabėgėlių, o ne atbėgėlių“, – sakė V. Radžvilas, atbėgėliais vadindamas tuos migrantus, kurie diktuoja sąlygas.
Filosofas sako, kad parama pabėgėliams yra galima, bet tik po demokratiško klausimo apsvarstymo ir tik sutinkant tautai. V. Radžvilo manymu, pabėgėlių kvotas turėtų svarstyti bent jau Seimas.
Sirija, Irakas, Eritrėja yra labai labai toli nuo Lietuvos, todėl tikrų karo pabėgėlių Lietuvoje nėra ir nebus nei vieno. Visi jie yra ekonominiai migrantai, atvykstantys iš jiems jau saugių šalių ir ieškantys geresnio materialinio gyvenimo.
Niekas nelabai vertina degradavusios kultūros kieno ji bebūtų – sava ar svetima. Degradavus visuomenės dvasinei kultūrai, keičiasi ir jos vertybinė sistema bei dorovinės nuostatos: vertybės šiuo atveju tampa ne dvasinė kultūra (kuri šiuo atveju jau yra praktiškai prarasta) ir tuo pačiu ne valstybė, bet materialinė prabanga, įvairios pramogos ir, ypatingai, seksualiniai malonumai (įskaitant ir iškrypusius) . Taigi, vadinamų pabėgėlių klausimas dvasiškai degradavusiems Vakarams yra ne kultūrinis (ir ne valstybinis), bet tik materialinis klausimas.