Lietuviškos produkcijos gamintojams vis plačiau atsidaro vartai į dar neišnaudotą, didžiulę ir perspektyvią JAV rinką. Norint čia įsitvirtinti, reikia apsišarvuoti kantrybe, tačiau susidraugavus su ja, galima tikėtis tikrai gerų apyvartų. Žemės ūkio ministerijos iniciatyva surengtame mėsos perdirbėjų susitikime su lietuviškų produktų importuotojais JAV diskutuota apie kelio pradžią į šią naują eksporto rinką.
Ministerija ir diplomatai savo misiją įvykdė – po sunkių ir ilgų derybų esame pirmoji Europos Sąjungos valstybė, susitarusi dėl ypač plačios apimties mėsos produktų eksporto leidimo. Pirmieji Ameriką atrado lietuviškų ledų gamintojai, vėliau į ten keliavo įvairūs gėrimai, pieno produktai, dabar keliai atsivėrė ir mėsos produkcijai. „Laukia svarbus etapas – mūsų mėsos perdirbėjų darbas su JAV importuotojais ir vartotojais“, – sakė neseniai iš Amerikos grįžęs ir kupinas naujų įspūdžių bei minčių žemės ūkio viceministras Saulius Cironka. Vašingtone įvykęs pokalbis su vienos didžiausių lietuviškų produktų tiekimu į JAV užsiimančios kompanijos B&I Overseas Trading Inc. atstovu Donatu Inda paskatino surengti bendrą su perdirbėjais susitikimą Vilniuje.
Pasak D. Indos, Amerika pasižymi viena didžiausių pirkimo galių pasaulyje, tačiau kliūčių taip pat yra įvairiausių. „Taip, eksporto leidimus jau turime, bet dabar reikia apsispręsti dėl kainodaros, nuspręsti, kaip patraukti pirkėjus, išsiaiškinti jų poreikius, pripratinti prie produktų. Labai svarbu pateikti vartotojams suprantamas etiketes, kuriose gaminio svoris turi būti nurodytas ne kilogramais – JAV kiti mato vienetai. Tai, atrodo, paprastos smulkmenos, bet jos labai svarbios, joms reikia pasiruošti“, – kalbėjo D. Inda.
Importuotojų atstovai mėsos perdirbėjų dėmesį taip pat atkreipė į didelius atstumus šioje šalyje ir nemenkas transportavimo išlaidas. Pabrėžta ir produktų degustacijų reikšmė – tiesa ta, kad kol amerikiečiui į burną neįdėjai, tol jis ir nepirks. D. Indai kelia nuostabą ir utopinis kai kurių verslininkų noras užkariauti iš karto visą Ameriką – pradėti pirmiausia reikėtų nuo vienos valstijos. „Nebus taip, kad atvežiau produktą, numečiau ir visi pradėjo šluoti nuo lentynų. Reikia įvertinti minimalius įėjimo į rinką kaštus, kurie gali siekti ir 200 tūkstančių. Taip, tai dideli pinigai, bet jie atsipirks. Amerikoje dabar ypač akcentuojamas sveikas maistas, natūralumas, kokybė, tai mūsų produkcijos stiprioji pusė, tetrūksta tik rinkodaros“, – kalbėjo S. Cironka.
Susitikime dalyvavę didžiausių mėsos perdirbėjų atstovai domėjosi, kokie turėtų būti minimalūs importuojamos produkcijos kiekiai, ar amerikiečius labiau domintų specifiniai nacionaliniai lietuviški gaminiai, ar visiems gerai pažįstami standartiniai. D. Indos nuomone, tinkamai pateikus bet kokie gaminiai gali rasti pirkėją, lemiamas veiksnys vis tiek lieka kaina. Atkreiptas dėmesys į tai, kad minimalus produkcijos galiojimo laikas turėtų būti ne mažiau kaip 3 mėnesiai, nes konteineriai į Ameriką keliauja ilgai.
Dar viena problema Amerikoje yra milžiniški prekybos mastai, kai produkcijos prašoma tonomis ar konteineriais – neparūpinus reikiamo kieko gali iškart iškrist iš žaidimo. „Norint užtikrinti didelius produkcijos kiekius, reikia pradėti burti ūkininkus ir užsitikrinti žaliavą bei ilgalaikį tiekimą. Neatsitiktinai šiuo metu Žemės ūkio ministerija tiek dėmesio skiria gyvulininkystei – jos kuriama pridėtinė vertė yra ypač naudinga valstybei. Tačiau būtent perdirbėjai turi pasakyti ūkininkams, ko jiems reikia“, – situaciją apibūdino S. Cironka.
Daug diskusijų sukėlė siūlymai kurti bendrą lietuviškų gaminių ženklą, kuris žymėtų ne tik tam tikrų savybių turintį produktą, bet ir simbolizuotų mūsų kultūrą, tradicijas, atmosferą, žmones. „Ką vartotojai perka iš tikrųjų? Tam tikrą savybių rinkinį turintį produktą? Ne. Jie perka prekės ženklo įvaizdį ir kitus veiksnius – būtent jie visi kartu ir sukuria patrauklią visumą“, – kalbėjo žemės ūkio ministrės patarėja ryšiams su visuomene Jolanta Butkevičienė. Vienos įmonės į bendro ženklo idėją žiūrėjo skeptiškai, joms pasirodė labai svarbu savasis, tačiau ją palaikantieji įžvelgė puikias šios idėjos perspektyvas. Šiuo metu jau yra sėkmingų pavyzdžių, kai tarpusavyje bendradarbiauja ir kartu užsienio klientais dalijasi alaus, sūrio ir mėsos produktų gamybos įmonės.
