Baltarusė rašytoja Svetlana Aleksijevič pelnė 2015 metų Nobelio literatūros premiją.
Apdovanojimas S. Aleksijevič skiriamas už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą.
Ji parašė knygas „Nemoteriškas karo veidas“ (1985), „Paskutiniai liudininkai“ (1985), „Cinko berniukai“ (1990), „Mirties užkerėti“ (1993), „Černobylio malda“ (1997), „Paskutiniai liudininkai. Solo vaiko balsui“ (2004), „Second hand laikas“ (2013).
S. Aleksijevič gimė 1948 metų gegužės 31 d. Ivano Frankivske (Ukraina) kariškio šeimoje. Rašytojos tėvas – baltarusis, motina – ukrainietė. Kai tėvas demobilizavosi iš armijos, Aleksijevičių šeima persikėlė į Baltarusiją. S. Aleksijevič 1972 metais baigė Baltarusijos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakultetą. Nuo 1966 metų dirbo pedagoginį darbą, vėliau tapo žurnaliste. Literatūrinę veiklą ji pradėjo 1975 metais kaip prozininkė dokumentininkė.
Rašytoja yra pelniusi tarptautinį pripažinimą dėl savo jaudinamų pasakojimų apie Černobylio atominės elektrinės katastrofą, Antrąjį pasaulinį karą, Sovietų armijos įsitraukimą į Afganistano konflitą.
S. Aleksijevič atvirai kritikavo A. Lukašenkos valdymą geležiniu kumščiu, palaikant nuo sovietinių laikų menkai tesiskiriančią ekonomiką, taip pat faktą, kad Baltarusijoje tebetaikoma mirties bausmė.
