Jazminas. Mergaitė ir laika

Tęsinys. Pradžia ČIA.

VI

Sofijai nepatiko, kad Paulina jai nesakydavo, kas jai gražu, o kas – ne. Nors šiaip ne kartą buvo girdėjusi iš jos lūpų, kad yra graži. Tik kartais pagirdavo, kad jai kas nors gražu iš Sofijos aprangos. Vieną vasarą jos abi pasisiūdino rožines sukneles, o Sofija, nusižiūrėjusi iš madų žurnalo, suvarstė ją nugaroje juodu su baltais burbuliukais kaspinu. Taip apsirengusios jos su Paulina kažkur ėjo. Kitą dieną Paulina buvo pasipiktinusi, kad kažkokia jos pažįstama matė jas ir kad labai gyrė Sofijos suknelę, o jos – ne. Paulina visada norėjo būti pirmuoju numeriu. O Sofija? Todėl Paulina tik darydavo išvadas, bet nedarydavo pastabų. Kartą Sofijai užsukus pas Pauliną ir besimatuojant jos suknelę,Paulina žiūrėjo į vakaro saulę devyniolikto amžiaus prieblandoje, kuri nežinia kokiais keliais vėl atklydo pas jas, ir tarė:„Dabar tu tobula, tu paplonėjai. Aš irgi. Mūsų dieta veiksminga. Kiek sveri, aš tave tuoj pasversiu – keturiasdešimt penkis. Puiku. Aš keturiasdešimt šešis, bet aš aukštesnė“. Sofijos močiutės nuomone, Sofija ir Paulina – stirnytės, o Paulinai labai tiktų dirbti teisėsaugoje.

Vidurdienį Sofija paskambino Paulinai. „Aš pas tave užeisiu“, – pasakė jai. Paulina visaip pradėjo išsisukinėti, kad turi darbo, ruoš pamokas. Sofijai sukilo smalsumas, kuo gi Paulina taip bus užsiėmusi, nes pamokas ji visada suspėdavo paruošti. O telefonu jos prašnekėdavo po valandą kiekvieną dieną. Vakarop Sofija jau ir skambina į Paulinos duris. „Kas?“ „Nežinau, kas, kažkokia tavo tetulė“. Paulina suprunkštė. Kaip jos vaikiškai dūkdavo. Kartą Paulinai besiruošiant gerti pieno kokteilį Sofija pradėjo juokauti: „Negerk, į avinėlį pavirsi“. Joms būdavo labai juokinga. Įdomu, kas užkoduota šitoje pasakoje, paskui jos diskutuodavo. Kodėl negalima gerti būtent to vandens iš pasakos? Gal čia koks gyvybės ar mirties vanduo, mąstydavo jos abi. „Alkoholis. Taip, turbūt tai alkoholis“, – nusprendė Paulina. Atidariusi duris, Paulina aiškiai buvo nustebusi ir nelabai patenkinta, bet neįsiutusi. „Ėjau pro šalį ir pagalvojau, kad užsuksiu“, – pradėjo pasakoti Sofija. Kaip čia bus? Įsileis ji ar mane ar neįsileis, mąstė Sofija. „Na, užeik“, – nepatenkinta tarė Paulina. Pravėrusi Paulinos kambario duris Sofija pamatė – Markas. Spindinčiomis akimis Markas ištarė „labas“. Ką Sofija jautė Markui? Jis – ugnis, bet ledo abejingumo kristalą, lyg Kajaus širdyje, juto dabar jam Sofija.

Ką man su juo čia šnekėtis, dabar mąstė sėdėdama fotelyje Sofija. Nes kartais ji neturėdavo ką pasakyti. Tiesiog buvo tiek daug ir tas daug kaip vanduo, esantis žemės uolienose, ištisas okeanas, pasislėpęs okeanas, didesnis už paviršinį, buvo toks gilus, kad nelikdavo žodžių niekam. Jis šypsojosi. Jo žydrose akyse matėsi kibirkštėlės. Jų klasėje buvo puiki mokinė Asta, labai intelektuali, kritiško proto, dar aukštesnio lygmens už Sofiją – ji nešnekėdavo iš viso. Bet turbūt ne su vaikinais, mąstė sau Sofija. Markas vilkėjo medvilninius geros kokybės pilkus marškinėlius, ant kaklo matėsi auksinė grandinėlė. Sofijai buvo be galo įdomu, ji norėjo atsistoti ir savo nekalta faraonių eisena priėjusi jam pasislėpusį pakabuką ištraukti, nes jai be galo buvo įdomu, koks talismanas tenai slepiasi. Gal kryžius? Gal anko, egiptietiškas, bet jis turbūt nesidomi egiptologija. Koks ženklas buvo taip arti Marko širdies? Pati Sofija talismanų neturėjo, jai patiko širdelės, nes jai jas nešioti priklausė pagal Svarstyklių horoskopą, kartą nusipirko apyrankę su skarabėjais ir šratinuką su skarabėjais ir atkreipė visų bendraklasių dėmesį. Sintija, gražuolė skorpionė Sintija, įsmeigusi savo rudas akis, per pamoką retoriškai paklausė: „Skarabėjai?“ Įdomu, ar Sintija domėjosi egiptologija, bet, šiaip ar taip, skarabėjai jos neliko nepastebėti.

– Domiesi egiptologija? – paklausė Marko Sofija.

– Ne, kodėl klausi?

– Todėl, kad dabar mąstau apie skarabėjus… – ištarė Sofija.

– Domiuosi magija, – su šypsena atsakė Markas.

– Kuo konkrečiai?

– Užkalbėjimais, – atsakė Markas.

Sofijos akis vis traukė Marko auksinė grandinėlė bei paslėptas pakabukas.

– Kokiais užkalbėjimais domiesi?

– Gyvačių, mokausi iš senelio.

– Gyvačių? Kas tai?

– Juokauju gi, – nusijuokė Markas.

– Ką slepia tavo pakabukas? – Neiškentusi paklausė Sofija. – Talismanas?

– Ne, – atsakė Markas. – Pirmosios meilės dovana.

– Kas tai?

Markas plačiai šypsojosi.

Sofijos pirštai švelniai palietė Marko auksinę grandinėlę, o smegenys bandė įminti, koks būtent simbolis guli taip arti Marko širdies.

– Kodėl jį slepi?

– Todėl, kad tai tikra, tai negali būti nuoga, – atsakė Markas.

– Kad būtų arčiau širdies?

– Na, taip.

– Taip, girdėjau, kad tikrus dalykus reikia slėpti, – pritarė Sofija, – pavyzdžiui, katalikišką kryželį. Jis turi tau skirtą palinkėjimą?

– Manau, taip.

Sofija norėjo prieiti, ištraukti pakabuką ir švelniai pabučiuoti Marką į lūpas, savo arbatinių rausvų rožių spalvos lūpomis, rožines rožes jai visada dovanodavo per gimtadienį Paulina.

– Kuo dar domiesi? – tęsė Sofija.

– Skraidančiais objektais, – atsakė Markas.

– Taip, – tarė Sofija, – tu matei tą filmą apie senovės majus?

Naska, kur įamžinti žmonės su skafandrais ir palikti jų erdvėlaivių nusileidimo takai. Šį filmą Sofija matė septynerių ir todėl faktas, kad egzistuoja skraidantys objektai, jos anaiptol nestebino.

– Na, ir kokios formos tau labiausiai patinka?

– Tradiciniai, – atsakė Markas.

– Tradiciniai? Tie, kuriuos visi paišo ir deda nuotraukas į FB, tokios švininės lėkštės?

– Būtent tie.

– Jie tau neatrodo kažkokie pasenę, menantys archeologinius laikus?

– Gal, – atsakė Markas.

– Na, o tie, kurie gąsdina lėktuvus, pradingdami šviesos greičiu iš orbitos?

– Tie tai jau tikrai dar neatpažinti, – atsakė Markas.

– Tau lėktuvas ne gražesnis? Su savo plieniniais sparnais?

– Manau, reikėtų tobulėti, – atsakė Markas.

– Ir kokios formos jie turėtų būti? – paklausė Sofija.

– O kaip tu manai? – švelniai šypsodamasis, klausimu atsakė Markas.

– Manau, – piramidės, piramidės formos, į kurias galima įamžinti mantras ir jose medituoti. Kaip manai, jis atskristų tau kur nors dykumoje ar įkopus į actekų piramidę?

– Gali atskristi bet kur.

– Pas tave atskrenda?

– Kartais, – šypsodamasis atsakė Markas.

– Tik neįsirašyk į tą grupę, kur draugiškai siūlo pasidalyti savo įspūdžiais, – šypsodamasi pasakė Sofija.

Markas atsilošė ir nusijuokė.

– Paulina sakė, kad tu rašai?

– Taip.

– Reikės paskaityti, bet greičiausiai tai ne mano stilius, – pasakė Markas.

Sofija pasijuto nejaukiai. Su arbata įėjo Paulina.

– Buvo užsukusi teta, todėl taip ilgai užtrukau.

Paulina ramiai išpilstė arbatą į senovinio porcelianinio servizo puodukus. Markas gurkštelėjo porą gurkšnių, atsistojo ir tarė:

– Aš jau eisiu, man šaudymo pamokos.

– Ruošiesi karui? – paklausė Paulina. – Norėčiau ir aš.

– Aš irgi, – pritarė Sofija.

– Būk atsargi, – žvilgterėjęs į ją kibirkščiuojančiomis akimis, tarė Markas ir išėjo.

– Aš tave palydėsiu, – Paulina pasuko paskui Marką.

Kaip buvo gera jausti Marką ir devyniolikto amžiaus melancholišką saulę. Amžiaus, kai būna gera.

Į kambarį grįžo Paulina.

– Pas jus kas nors rimto?

– Ką? – Paklausė Paulina.

– Na, jis pas tave svečiuojasi…

– Ne, nieko rimto. Tikrai nieko rimto, – tikino Paulina ir papasakojo, kaip pas ją buvo atėjęs Justas, ir užsuko teta, kaip Paulina išsigando, kad teta ko nepagalvotų, ir norėjo Justą paslėpti į spintą, bet teta nesiruošė greitai išeiti, tai Justas nusileido vamzdžiais iš antro aukšto. Ir jos abidvi kvatojosi.

Išaušo kitas rytas. Jis buvo saulėtas, pietietiškas, kaip ta tėvo genų dalelė, kuri priminė Sofijai jos kilmę, kuri atsinešė pietų saulės atokaitą ir nuobodžius kokondienius, į kuriuos reikia vyniotis mergaitėms, o gal visai įdomius, su skaitomomis knygomis ir, kaip tuose senuose pergamentuose, kuriuose surašytas visas jų laukimas, su vakaro drugeliais, išsiritusiais iš jų, iškedentomis deivės Laimos plunksnomis, o gal angelų, šurmuliuojančiame mieste arba migdoline prisimerkusia saulės šiluma besėdint terasoje prie židinių pavasarėjančiame minkštame mieste, kurie instinktyviai priminė visas protėvių tėvynes, tėvynes iki begalybės neatmenamų laikų, nuo pradžios. Kartą senelis jai pasakė: nors tavo pavardė ir nelietuviška, tu esi lietuvė, bet aš tikiu, kad pažinsi ir savo tėvo tėvynę.

Paskambino Aurelijus:

– Noriu susitikti.

Jau buvo pavasaris. Ir jie ėjo šviečiant saulei, žydint pirmosioms snieguolėms pasivaikščioti. Tos snieguolės, žibuoklės, kurias rinkdavo kartu su Paulina, ir kitos pirmosios gėlytės į Sofijos sąmonę įsirėžė nuo vaikystės, kaip ir seni devyniolikto amžiaus kiemai ir ta epocha, erdvėlaikis, kurį Sofija nešiojasi su savimi. Kur jie dingsta paskui, tie erdvėlaikiai?

– Kaip tu supranti auką? Na, pavyzdžiui, kaip filme „Prieš bangas“?

– Auka turi daug formų, – atsakė Aurelijus. – Religijų žodyne skaičiau, kad žmonės atsiperka uždegta žvakute arba šventojo paveikslėliu, bet nesuvokia tikrosios aukos reikšmės.

– Taip, gal.

Ir prisiminusi, kaip kartą prosenelė paklausė mamos ir savo anūkės: „Ar jūs galėtumėte pasiaukoti už kitą, svetimą žmogų?“ Jos atsakė: „Ne“, o prosenelė – „O aš galėčiau“, ir tą žaidimą: nusisukam, atsisukam ir tariam spalvą, ar mes ištarsim kartu tą pačią spalvą, kuri nulems mūsų likimus, Sofija paklausė Aurelijaus: „Ar tu galėtum pasiaukoti už kitą, svetimą žmogų?“ „Taip, – atsakė Aurelijus, – O tu?“ „Taip“, – atsakė Sofija.

Senelis visai pasitaisė, jam padarė skrandžio operaciją. Kadangi mama visą laiką darbavosi, tai su Niuta ir seneliu Sofija eidavo pasivaikščioti. Kartą netolimame parke Sofija, laikydama Niutą už pavadėlio, nusprendė pasirinkti žibučių ir ant mėlynojo kalnelio visai atsipalaidavo. Niuta buvo pamišusi dėl bendravimo, svarbiausia jai buvo susipažinti su kitais šunėkais bei šunimis. Sofija nė nepastebėjo, kaip iš už posūkio pasirodė jaunuolis su šunimi, o Niuta ne tik pastebėjo, bet ir viesulo greitumu puolė prie jų su visa jėga nutempdama nuo skardžio Sofiją. Sofija paleido pavadėlį ir tiesiog nuskrido nuo kalvos. Tėškėsi į dar drėgnus pernykščius lapus kaip reikalas. Kai atsimerkė, pažiūrėjo, ar gali judėti. Siaubingai skaudėjo. Pripuolė išsigandęs senelis: „Tau viskas gerai? Ar viskas gerai, Sofija?“ Dabar, pasigavę Niutą, jie ėjo namo, Sofija buvo baisiausiai pikta, nusviesta kaip kaskadininkė nuo skardžio, rankos visai negalėjo pajudinti, o labiausiai bijojo, kad jai lūžo kas nors. Senelis nuvežė ją pas chirurgę. „Ne, nieko“, – apžiūrėjusi Sofiją atsakė chirurgė. – Galima net nešviesti. Niekas nelūžo“. Su palengvėjimu prašvito Sofijos akys. Porą savaičių ji negalėjo Niutos vedžioti ir labai pyko ant jos. Bet paskui skausmas praėjo, o Niuta, panašu, net sielojosi.

Atėjo vasara. Aurelijus su broliu išvyko į Belgiją. Vėliau ruošėsi į Norvegiją – padėti daryti jam ledo skulptūrų, jo brolis buvo skulptorius. Aurelijus buvo užsibrėžęs nusipirkti naują gerą gitarą. Sofija su mama ir seneliais išvažiavo į Nidą, mama kelioms dienoms apsistojo Kretingoje, nes rinko medžiagą apie vienuolyną, turėjo parengti publikaciją. Nida. Nida. Nida. Žuvėdros sparnas. Dienos be Aurelijaus. Sofija tik dabar įsisavino, kad žuvėdros ne klykia, o tyčiojasi. Vienišos dienos, smiltelinis smėlis. Sofija apmirusiais vaikiškais pirštais rinko Nidos akmenėlius, saulė bei jūra gražino jos odą, lipdė naują deivę. Ta ošianti jūra, bangomis atsimušanti į krantą, ir mėlynas dangus, kokios buvo Aurelijaus akys, ką jai galėjo pasakyti? Suknelė plevėsuodavo vėjyje braidžiojant po bangas. Kepindamasi saulėje ar eidama pakrante ir jausdama vyrų žvilgsnius, Sofija mąstė, kiek žvilgsnių glostė ją akimis? Kiek tinklainių prasiskverbė į Sofijos akis, kurios buvo pajungtos vienintelei visatos Dievo akiai? Aurelijus tylėjo. Matyt, mėgavosi vyriška laisve. Vakare, ištiesusi įdegusias kojas ant lovos, Sofija parašė Aurelijui eilėraštį. Aurelijus atsakė – geras. Ir net internetinės bangos perdavė jai, kad jį tai „užkabino“. Ir tai nebuvo melas. „Ką veiki?“ „Dirbam, laisvė, kažkokia laisvė, kurios nejaučiau Lietuvoje“, – atsakė. „Vaikštai į klubus?“ „Na, taip… ir kuriu“. „Ne man? Ne apie mane?“ „Apie tave, – atsakė Aurelijus. Ir Sofija jautė, kaip jis šypsosi. „Galim sudaryti sandėrį?“ „Kokį?“ – Paklausė Aurelijus. „Tu nesiderėsi?“ „Ne.“ „Kiekvienam mano eilėraščiui – tavo daina“. Po trumpos pauzės Aurelijus atrašė: „Gerai. O tu kaip?“ „Aš nuobodžiauju ir skaičiuoju visų Nidos vyrų žvilgsnius, kuriuos užfiksavo mano tinklainės, o jų tinklainėse liko mano atvaizdas“. „Jų daug?“ Sofija pajuto pavydą. „Daugoka, – atsakė Sofija. – Bandau suskaičiuoti, bet skaičius vis pasimeta…“ „Ir kaip tau jie?“ „Jie? Manau, kai kurie gražūs, protingi“, – atsakė Sofija. „Jie nieko tau nesiūlo?“ „Kol kas ne, nes pajūrio dangaus spalva primena tavo akis. Kaip manai, jų tinklainėse ilgai išliks mano vaizdas? Ar bus pamirštas ir nebenusiųstas tinklainių tinklo į visatos akį?“ „Aš nepamiršiu“, – atsakė Aurelijus.

Ir nusiuntė Sofija jam kelias eilutes: „Sublyksėjo deimantas. Bet tik dėl to, kad buvo apšviestas saulės“. Po valandos žvilgterėjo į kompiuterį: „Ar deimanto blykstelėjimas, kai jį apšviečia saulė, yra ta mergaitė mano akyse, kuri gulėjo uždaroje skrynutėje, o prieš tai uolienose? Niekam neprieinamas ir nematomas, nepažintas švytėjimas, šviesa, kurią paslėpė šimtmečiams, o vėliau išskaptuotas iš uolienų, ar mano mergaitės graikiškame profilyje, kai saulės dievas Ra ją apšviečia, atsispindi kūrėjas? O aš lyg aklas noriu pažinti jos bruožus liesdamas pirštais. Koks auksakalys, koks deimantų ieškotojas, išsileidęs į tolimą pavojingą kelionę, herojus iš pasakų, aiškiaregys, turintis Dievo akį, aptiko šį deimantą, ir, žinodamas jo paslaptį, jį nušlifavo, ar deimantas skleidžia garsą, ar tai tik šviesa, kurią stebiu nustulbęs ir šypsausi, kokios šilko verpėjos išaudė jos plaukus, prieš tai suvyniojusios į kokoną, kad galėčiau aš ją išvysti? Koks permainingas sielos veidas mano mergaitės tarytum žydras ežero vanduo. Mano mergaitės plaukai kvepia jazminais, kokiam jazminų kambary ji miegojo šį rytą? Tai genijai, erotai, elfai, didmiesčių gatvių gražuolės. Tai miego dievas Hipnas, kurio prašau nors sapnuose man ją parodyti. Ji sako: aš visada galvojau, kad siela apvali, be sparnų, bet ji kaip drugelis.“

Sofija nusiuntė Aurelijui kitas eilutes: „Medituodamos gyvačiukės Serpentinos iš ryto geria kavą“ ir „Lyg gyvatėlė rangiausi, kai prie piramidžių nebuvo nė lašo vandens.“ Aurelijus atsiuntė jai tekstą:

„Mergaitė Serpentina, kuri turi sidabrinio varpelio balsą, mano mažoji Serpentina, kokie kūrėjai, magai, burtininkai, užkalbėtojai bei raganos privertė tave pajausti savy moterį, ta dykumų šventa gyvatėlė, tas lašas vandens, kurio tu prašai, ir bijai, dar vis bijai manęs, visada bijai, bet aš pataikau visada į tą patį tašką. Kokios undinės dainuoja tavo balsu, kai tu kalbi? Tegul būna lietūs po šios dykumų saulės, sausros, tegul būna fiesta, ir šventės, ir moterys šilkuose, tegul pats stipriausias švelnus užkalbėtojas tave užkalba, kad tu šoktum, aš noriu matyti, tegul suplaukia baržininkai, galybės laivynų ir prekiautojai muskusu, smilkalais bei brangakmeniais, visais aliejais, kurie tavo porcelianinę odą daro rusvą ir švytinčią, ir aš visada bijau dėl tavęs, ir neįkainojamais turtais ją vėl išbalina, ir brangiausi šilkai bei plona vilna ir tafta, kuri primena man tavo protėvių kariaunas, tave puošia, aš nenoriu, kad būtum šarvuose Žana Dark, mano serpentinų mergaite, – baltoje medvilnėje, medvilnėje ir šilke, lininėje tunikoje, ir satinuose, kurią aš laikau priglaudęs prie savęs, o mano rankos negali tavęs liesti, nes nedaviau įžado, kad būčiau žieduotas paukštis kartu su tavim. Mano mergaite Serpentina. Tu miegi. Todėl undinėlės tyli. Ar tu žinai šį kodą? Kai girdžiu tavo sidabrinio varpelio balsą, kuris sukelia man skausmą, kai tampa švelniu leopardu. Aš turiu tave. Tavo miego kambary. Kam tu šypsaisi miegodama, ryto saulei besiskverbiant pro langus? Tyloje, kai už mūrų siaučia fiesta, mano mažoji japoniška faraonė, kurios oda kvepia švinu“.

Sofija parašė: „Mūsų prosenelės girdė pienu žalčius, aš renku akmenėlius nuo jūros kranto“.

Aurelijus: „Tu renki vaikiškais pirštais jūros kriaukles, ar matai tą, iš kurios tu išlipi, gimusi po Veneros žvaigžde, savo švelniu balsu kaip ir ji dar vaikiškai, visada vaikiškai flirtuoji, lyg blausus perlas kaip tavo oda, gal tavo prosenelės, žvelgiančios iš portretų, tu išlipi iš Veneros kriauklės, kurią aš nutapiau, kad vėjas ją atplukdytų ramia žalia mėlyna jūra be jokių bangų į krantą, kai viskas nuščiuvę, o gal tiesiog miega, ir dar nesutvertas tavo kvapas, koks sutvėrėjas man tave siunčia?“

„Samurajau, kelkis
Aš žinau visas tavo paslaptis,
Bet, Dieve, gali jam palikti
Vieną.“

Kokias gėles man dovanotum?

Aurelijus: „Tu sakai: Samurajau, kelkis? Tu žinai visas paslaptis, mano mergaite? Ir palikai man vieną. Gal vieną, kurios dar vis niekaip negali įminti, Serpentina, meilė – tai kova raudonai dažytomis lūpomis vaikiškame pumpuriniame veide, sakai tu, sakyk man, kokiame geišų rojuje aš turėsiu atbusti, kai tavo mano prosenelės nulies ant žemės truputį apelsinų sulčių, ramiai kažką prancūziškai šnekučiuodamos. Kokios gėlės? Ne, tai ne kamėjos, ne akacijos, ne chrizantemos, ne hagis ir ne vyšnių žiedai, ne lietuviškų pievų gėlės, tai rožės, rausvos ir baltos rožės, mano mergaite, Serpentina, ar aš kaip pasakų raštininkas turiu įminti tavo vardą?“

Sofija: „Kiek sfinksų yra Karnako šventykloje“?

Aurelijus: „Aš išpaišiau egiptietišką kryžių. Tai anko? Klausi manęs užsirišusi ant ypač plonyčio riešo skarabėjų. Taip, tai anko, tavo inicialai sistemoje. Kiek yra sfinksų Karnako šventykloje? Dešimt, tai maginis skaičius. Ar aš jį išdrįsčiau nešioti ant kaklo? Rožinės laukų gėlytės primena vaikystę. Tai liūtai. Tegul lieka mintyse. Be ginklų. Miegok prie jūros, kuri dabar mus skiria.“

Sofija: „Dievas mane sutvėrė kaip porcelianinę lėlytę, numetė kažkur į užkampį“.

Aurelijus: „Mes lėlės su tavimi, lėlės šiame marionečių pasaulyje. Bet ne, ne toje Buratino ir Malvinos pasakoje. Mes lėlės, kaip tu sakei, kad tave sukūrė, išskaptavo, todėl dabar galima vaidinti pasaulio Žaidime, nebent viską paneigs Amūras, paleisdamas strėlę į širdį, arba Alisa iš Stebuklų šalies, nusviesdama visas kortas, iš kokio akmens tave nulipdė, išžiedė ir atsiuntė į šį pasaulį, iš kokio nektaro, aš noriu tave pamatyti, nors išgirsti“.

Vasara ėjo rudeniop. Sofija laukė grįžtančio Aurelijaus. Kartą ji pasakojo jam, ką moka daryti mintimis: kadangi neono šviesos pro langus per daug šviesu, užsileidžia aksomines užuolaidas – juodą užuolaidą ir raudoną. Ir tokiame kambary tik užmiega. „Tai geras derinys“, – tada atsakė jai Aurelijus. – Roko derinys. Juoda ir raudona“. „O Stendalis? – Paklausė Sofija. – Juoda-Balta-Raudona. „Ir Stendalis taip pat“, – šypsojosi Aurelijus. Po savaitės jis jai paskambino: „Noriu tau kai ką parodyti.“ „Ką?“ – Susidomėjusi paklausė Sofija. „Savo underground studiją“. Įžengusi į rūsį, kuriame buvo įrengta Aurelijaus ir jo draugų studija, Sofija šūktelėjo: „O! Raudona. Juoda. Nes sienos buvo būtent taip išdažytos. „Taip, – šyptelėjo Aurelijus, – siurprizas tau“. „Taip, – tarė Sofija, – įkvėptas manęs. – O balta? O Stendalis kur?“ Aurelijus plačiai šypsojosi, jo akys žiburiavo. „O Stendalis yra tavo oda, tavo balta porcelianinė oda“, – tarė jis ir pasilenkęs ją pabučiavo. Tai buvo pirmas tikras Aurelijaus bučinys.

Sofija mėgo rugpjūtį, kai jauti, kaip gamta dar žydi prieš miegą. Mėgo ir aksominį migdolinį rudenį bei bobų vasarą, gal dėl to, kad buvo gimusi tuo metu, ruduo jai patiko ne mažiau nei pavasaris. Rugpjūtį, kai žydi rožės bei astros, artėjo Paulinos gimtadienis. Sofija laukė Aurelijaus. Jai patiko jausti savo oda šią nueinančią vasarą. Vieną tokią snaudžiančią rugpjūčio dieną prisistatė Markas. „Labas, važiuojam kur nors?“ – Paklausė jis. „Kur?“ „Kur nors pasivažinėti, į Trakus“. Minutę Sofija patylėjo ir atsakė: „Gerai“. „Aš atvažiuosiu tavęs pasiimti“. Išėjusi iš namų, Sofija įsispoksojo – kabrioletas ir besišypsantis Markas. „Žorsetai kabrioletai“, – ištarė Sofija. Markas nusijuokė: „Tėvo dovana gimtadienio proga“. „Nieko sau“. „Sėsk“, – tarė jis išlipęs ir atidaręs jai automobilio dureles. Vėjas kedeno jų plaukus ir Sofijos skarelę. Sofija bijojo, kad jos šilkiniai plaukai susivels, todėl užsidėjo skrybėlaitę. „Skaičiau tavo prozą ir eiles“, – tarė Markas. „Ir kaip?“ „Veda mane iš proto, – atsakė. – Šiaip jau tai visai ne mano stilius, bet… – Jis šypsojosi žiūrėdamas į Sofiją. – Norėčiau, kad man paskaitytum ką nors garsiai“. „Prieš auditoriją?“ „Gal, – ištarė jis. – O gal tik man“. „O jeigu aš prasta aktorė?“ „Tu? Prasta, bet manau, kad aktorė“. „Prasta aktorė? – Šypsojosi Sofija. – Tai gal galėtum mane pamokyti aktorinio meno? Arba paskaityti už mane?“ „Manau, kad ne, – atsakė Markas, – bet kokia nors mano aktorė draugė galėtų“, – sarkastiškai atsakė jis. „Tai į Trakus?“ „Kodėl ne į Honkongą? Arba dar kur nors? Į Hemingvėjaus Afriką, kaip kokioje „Pusryčiai pas Tifanį“?“. „Ten aptikčiau tavo skulptūrėlę?“ – žaidė Markas. – Norėčiau tave nulieti iš porceliano. Arba užsakyti tavo marmurinį biustą. Tokią, kokią tave matau“. „Tai kur, į Honkongą?“ – Vėl paklausė Sofija. „Na, kažkas tokio mane sudomintų, – atsakė Markas, – kur paslaptingiau“.

Beplepėdami apie viską Sofija su Marku nuvažiavo į Trakus. Kas, jei bus tyla? Todėl Sofija vis kažką plepėjo. Kartą jai Liza ilgai aiškino, kad tikri draugai yra tie, kurie gali tylėti kartu. Bet kažkodėl tylos šalia Marko ji vengė. „Štai, – tėvo jachta“. – Ir padėjo į ją įlipti Sofijai. Sofija vilkėjo baltą suknelę, po kuria buvo pasivilkusi baltą maudymosi kostiumėlį. „Tu graži, gal tu man ne tiek graži, bet… Kokios mažos tavo pėdos“, – ir įsispoksojo į Sofijos kojų pirštus. – Norėčiau išbučiuoti.“ Pasiėmęs fotoaparatą vis darė jos nuotraukas. „Aš niekaip negaliu pagauti tavęs, tu kaip ežero vanduo, kurį mato akis, bet fotoaparatas – ne“. „Taip, – atsakė Sofija, – mane reikia tapyti…“ Ir galbūt atsirado tyla. Dar užsuko į karaimų kavinę ir valgė karaimiškus kibinus su aviena. Grįžo namo vakare, Sofijai truputį sukosi galva nuo balto vyno. „Ate“, – tarė prie durų Sofija. „Baby“, – šypsodamasis atsakė Markas.– Atsiųsiu nuotraukas“.

Grįžo iš Šveicarijos Liza. „Panašu, kad aš įsimylėjau“, – išsyk prisipažino Liza. „Kas jis?“ „Hertas, – pasakojo Liza. – Aš nežinau, kas man atsitiko, bet buvau tokia žavinga, – kaip tu, visą laiką čiauškėjau“. „Nenuostabu“, – atsakė Sofija, staiga suvokusi savo vertę, – mes gi priklausom oro stichijai, aš – svarstyklės, o tu – dvynys“. „Ritai jis irgi labai patiko, jai kažkas atsitiko, ji apsiverkė, rūkė. Jis toks… štai – šūsnys nuotraukų, kurias ji rodė Sofijai, – jis turi indiško kraujo. Kitą rytą užėjusi pas Sofiją su mamos kimono chalatu Liza atsinešė Krasausko grafikos albumėlį. „Aš jam rašysiu laiškus“. „O internetas?“ „Ne“, – atsakė Liza, – snail post kur kas romantiškiau“. „Tai gal karveliai, balti karveliai perrištą kaspinėliu laišką jam nuneš?“ „Kurią man išrinkti?“. „Parodyk, – ir, išrinkusi dvi nuogas merginas, Sofija pasakė: „Siųsk šitą“. Taip Liza siuntė laiškus Hertui. „Tu žinai, jis poetas, kaip ir tavo tėvas bei Aurelijus“. „Įdomu būtų išgirsti“, – tarė Sofija.

Klastingajai Paulinai nepatiko Sofijos ir Lizos draugystė. Ji liepė atsivesti pas ją Lizą. Sofija nusivedė ją pas Pauliną, mano sijonas tau bus per mažas, – tarė Paulina. Duok, aš pasimatuosiu, – įsiūtusi tarė Liza. Tigriškai pergalinga veido išraiška Liza įlindo į jos sijoną ir lengvai jį užsisegė. Ir taip įrodė, kad priklauso Paulinos aristokračių kastai. Sofija su Liza pradėjo pyktis ir Liza įdėjo jai į pašto dėžutę atviruką, – Paulina išsišaipė. O kvaila Sofija juokėsi ir papasakojo močiutei. Močiutė pažiūrėjo į Sofiją: „Sofi, vaikeli, tu nieko nesupranti, ji nori jus supykdyti, kada nors tu tai suprasi“.

„Šveicarija? Šveicarija? Na, papasakok man daugiau“, – vis klausinėjo Sofija. „Na, kalnai, karvės, pienas, – atsakė Liza, nes buvo apsistojusi kalnuose. – Karvės ten visur juodmargės, gražios tokios, išsiganiusios, nėra tokių kaip Lietuvoje žalų. Jie labai taupo. Vandenį, pavyzdžiui, nes ten viskas brangu. O mes netaupom. Maudytis mes galim, kiek norim. Netaupom gi“. „Tai, matyt, dėl to, kad mes kažkada gyvenom dykumoje, kaip kokios egiptietės?“. „Ką? Kokios dar egiptietės? Lietuviškos laumės. Laumės mes, aišku, lietuviškos laumės“, – tvirtai atsakė Liza. – Žinai ką nors apie laumes? Tokios kerėtojos ilgais plaukais, bastosi visur ir užkeri vyrus“, – paaiškino Liza. „Nori pasakyti – suvilioja, taip užkeri kaip sirenos?“ „Gal“, – atsakė Liza. Sofijos pasąmonė bandė prisijungti prie kolektyvinės pasąmonės, prie tėvo tėvynės. Šveicarija… Dabar ji buvo sąmonė be pasąmonės. Kokia yra pasąmonė?

Grįžo ir Aurelijus. Sofija nuvažiavo jo pasitikti į oro uostą, pribėgo, pasileidusi garbanotus plaukus, juoda suknute, o jis ją pakėlęs nuo žemės pabučiavo. Atvežė jai dovanų antikvarinį Sylvia Plath eilių albumėlį ir diską.

Artėjo Paulinos gimtadienis. Visi ruošėsi. Sofija apsivilko trumpą minkšto gobeleno gėlėtą šviesiai pilką sijonėlį ir baltą šilkinę palaidinę. Senelis iš savo bibliotekos išrinko knygą – Mačernio „Vizijas“. „Ji labai žavisi Mačerniu. Jai patiks“. – Pritariamai linktelėjo Sofija.

Paulina vilkėjo rožinę suknelę su gėlytėmis. Sofijai atrodė, kad labai gražu prie rudų plaukų raudona, bet Paulinai taip neatrodė. Paulinos močiutė buvo pagaminusi totoriškų patiekalų: pitą su citrusine vištiena ir varškės tinginį. Sofija jai padovanojo knygą ir dar paveiksliuką – nutapytą gėlių puokštę. Vos tik Sofijai įėjus į Paulinos kambarį Aurelijus atsistojo ir jie lengvai stuktelėjo kaktomis. Sėdėjo Markas, Gytė, Justas, Sintija, dar keli nepažįstami. Paulina Sofiją supažindino su jais. Sofija tiesiog jautė pavydų Marko žvilgsnį, tai reiškė, kad jis pavydi, jog jie su Aurelijum kartu. „Tu kažkokia japoniška, – metė repliką jai Markas. – Tau reikėtų japonišku stiliumi rengtis“. „Kodėl? Kuo tau neįtinka europietiškas?“ – Paklausė Sofija. „Tave labiau atskleistų“. „Ne, man tai Sofija – absoliuti prancūzė, visiška prancūzaitė, – į pokalbį įsitraukė Justas.– Kartą aš tave mačiau pravažiuojančią autobusu, pro stiklą. Visiškai prancūziška“. Tai turbūt dėl karčiukų, pamanė sau Sofija, matyt, tada buvo nusikirpusi. Visi plepėjo, gėrė vyną, valgė, šoko, kol galiausiai Lijana iškvietė Aurelijų šokti. Netrukus visi pradėjo skirstytis. „Na, aš jau eisiu“. Sofija ruošėsi vilktis baltą vasarinį paltelį. „Duok, aš tave apvilksiu“, – prišoko Markas. Staiga Paulina įtūžo. „Mane turėtum tada ir užsagstyti“, – pasakė ji. „Kur tu?“ – Staiga pasirodė Aurelijus. – Einam, pakštelėjo ją į nosį Aurelijus ir visi išėjo. Keliams išsiskyrus Aurelijus lydėjo Sofiją namo. Jie ilgai šnekėjosi. Jis pasakojo, kaip įkvėpė jį didmiesčiai, kad Lietuva yra kaimas, Vilnius – visiškas kaimelis, kaip ten gera kvėpuoti, ten yra pulsas, nes viskas yra ne provincija. „Tu tikrai manai, kad Vilnius – kaimas?“ Nors jis gi ir buvo pusiau lietuviško kraujo, kaip ir Sofija. „Bet tu nejauti tų prigimtinių saitų?“ „Gal, kartais“. „Nejauti tų šaknų?“ „Norėčiau ištrūkti iš čia, kur platesni horizontai“. „Taip, – staiga jam pritarė Sofija, – Vilnius yra mažas miestas“. Ji irgi buvo patyrusi didmiesčio jausmą, Prahoje, pulsą, kaip sakė Aurelijus, išnykimą minios šurmuly. „Kaimiškas šiek tiek, aišku. Bet vis dėlto tu turi jausti dvasią, jo mūruose užsikodavusias visų amžių istorijas, kaip atsiveria tų mūrų sienos ir tu gali patekti į kito amžiaus ir erdvėlaikio istoriją“. „Sofi, bet vis tiek tai provincija“, – nenusileido Aurelijus. „Taip, ypač kai purvas, ir visos folklorinės dainos apie Vilnių, pasirodo, yra teisybė – pilka, Vilniaus purvynėlis, nyku, tuščia. Manai, kiti miestai to neturi?“ „Turi“, – atsakė Aurelijus. „Kur tu pabėgi?“ Aurelijus šypsojosi. „Tai yra mano paslaptis“, – atsakė. Tai Choščėjaus adata? O kuriam mieste tu norėtum mirti?“ „Dar ne dabar“, – atsakė Aurelijus. „Ne, ne dabar“– ištarė Sofija ir prisiglaudė prie jo.

Grįžusi namo, Sofija dar įsijungė kompiuterį. Staiga gavo Aurelijaus žinutę: „Iš kur tos nuotraukos?“ „Kokios nuotraukos?“ „Markas man atsiuntė“. „Na, – parašė jam Sofija, – pasikvietė, buvo nuobodu ir liūdna. Bet tai tik šiaip“. „Gerai, –atsakė Aurelijus, – labanaktis“.

Atsidariusi savo elektroninį paštą, rado Marko laišką. Nebuvo nė vieno žodžio. Tik kažkokių išpuoštų rytiečių nuotraukos. Koks čia Holivudas?, tikriausiai pasakytų Geta. Tiesą pasakius, jos atrodė rafinuotai.

Gūžtelėjusi pečiais, Sofija atsidarė Getos laišką. Geta su draugu buvo apsigyvenę Belgijoje, ir jos savo draugystę tęsė laiškais. Geta rašė, kad Vakarų pasaulis baigia pamiršti mitologiją, kad jai kūryba yra iracionalu, kad kartais pati nežino, ką nupaišys, ir iškyla visi mitologiniai vaizdiniai, ir kai ji paišo, ji yra pasaulio centre, nes žmonės jaučiasi vieniši ir sėdėdami Vilniuje galvoja, kad Paryžiuje yra geriau, o sėdintieji Paryžiuje galvoja, kad geriau yra dar kur nors, todėl žmogus turi jaustis visada visatos centras, o kai žmogus kuria – jis toks ir jaučiasi. O Sofijos kūrybą labiau atitinka žodis „racionalu“, išskyrus tuos atvejus, kai yra aprašomi sapnai ir yra koduota, kaip ir jos piešiniai, įvairiais vaizdiniais, ir kad kartais Vakarų pasauliui yra skaudu suvokti, ko jie yra netekę.

Ko tik ji neprirašė per tą pusmetį išvykusi iš Lietuvos. Papasakojo viską Sofijai apie kvepalus. Kad verti dėmesio tik natūralūs, kad jie be galo brangūs, o ji dievina rožių. Ir Sofija gavo dovanų iš jos kvepalų. Muskusinius. Ji manė, kad kažkokių riešutų, o, pasirodo, tai buvo kažkoks gazelių kvapas. Ir Sofija nusprendė, kad geriausi kvapai vis dėlto būtų gėlių kvapai. Jos kalbėdavosi apie ką tik nori: apie politiką, filmus, knygas, gėles, filosofiją, mitologiją, literatūrologiją, rūbus, apatinį trikotažą, lašišą ir tiramisu, galimą trečiąjį pasaulinį kartą, Paryžiaus madų savaitę, Olandijos ir Vokietijos sendaikčių turgus, jos vaikino Džono medžioklę, medžiotojų žmonas ir jų vaikus-šunis, senovinius servizus, medžiotojus, kurie geria brendį stiklinėmis, jų laiškuose galima buvo pasiklysti, tai buvo ištisi ilgiausi manuskriptai. Nustebusi aiškino Sofijai, kas yra tiramisai. Kaip? Tu nežinai, kas yra tiramisai? Maniau, kad žinai, kas yra tiramisai – tai toks labai populiarus itališkas desertas iš sausainių, užpiltų stipria kava, marscaponės sūrio (salstelėjusi smulkiai trinta varškė), sutrinto su kiaušinių tryniais ir išplaktais baltymais, sumaišytais kartu, storu sluoksniu ant sausainių uždėto ir apibarstyto kakavos milteliais, dažnai į tą stiprią kavą būna alkoholio įpilta, arba ta kava būna tiesiog espresso ir gerai atšaldyta šaldytuve. Skanu, ypač kai šviežiai pagaminta, o ne iš „superparduotuvės“ plastikiniame puodelyje nupirkta.

Ji dievino kulinariją. Žinojo begalę receptų. Iš jos Sofija sužinojo natūralaus toniko odai receptą. Baltas vynas, rozmarinas, citrina, apskritai tinka visos vaistažolės, ir geresnio toniko nebūna. Jos plaukai buvo ilgi, iki juosmens. Ji buvo gyva enciklopedija. Jeigu Sofija ko nors nežinojo arba būdavo primiršusi pavardę ar pavadinimą, tai dar nė karto nebuvo taip atsitikę, kad Geta nebūtų ko nors nežinojusi. Ji rašė tinklalapį, ir kartais atrodė, kad buvo perskaičiusi visas pasaulio knygas. Jos kūrė bendrą knygą ir kiekvieną dieną Sofija iš jos gaudavo po piešinį. Jai patiko Getos piešiniai. Geta nusprendė, kad tai bus saloninė knyga. Be to, ji rašė dar ir eilėraščius. Iš piligriminės kelionės parsivežė ypatingą ciklą. Frostas, Pliaf, Hemingvėjus ir begalės kitų girdėtų ir visai jai, Sofijai, negirdėtų pavardžių. Kaip tu nežinai, kad Frostą skaitė per Kenedžio inauguraciją? Tapė paveikslus senovine temperos technika, į dažus įmaišydama kiaušinių, ir jos prisijuokė, kai beveik pabaigtą jos paveikslą, kai ji nuėjusi į kitą patalpą užtruko, nulaižė jos draugo šuo, aviganis. Rašė, kad vos neapalpo pamačiusi. Sofija jos piešiniuose atpažindavo savo susapnuotus drakonus, ir tai būdavo mitologinis atpažinimo jausmas. Tik Sofijos drakonas buvo viena koja prikaustytas grandine, kažkur po tiltu, ir verkė, o Getos drakonus buvo prisijaukinusi kažkokia princesė mergaitė ir jie laimingi šypsojosi. Europoje visi praradę mitologinę pajautą ir jiems dėl to pikta, rašė jai Geta.

Kitą rytą jos su Niuta pasivaikščioti ėjo su seneliu. Staiga jų akys užkliuvo už prie viaduko stovinčio dešimtmečio vaiko. Jis taip žiūrėjo į tą žemai apačioje tysantį kelią, tokiomis keistomis akimis. Senelis sukluso. Niuta pripuolė prie to vaiko ir neatstodama pradėjo ant jo loti. Sofija pradėjo raminti ją savo guviu balseliu: „Na, Niuta, baik gi, baik“. Dar atsisukę jie pažiūrėjo, – nuėjo. „Dabar žudosi net vaikai“, – tarė senelis. Kitą dieną ji matė jį bėgiojantį su draugais. „Gerai, kad visa tai jam praėjo“, – su palengvėjimu pagalvojo Sofija.

Rytų Europoje vyko neramumai. Iš pradžių visi kalbėjo apie trečiąjį pasaulinį karą, apie kruopas ir degtukus, kurių reikia įsigyti, iš ko kai kas juokėsi, nesijuokė tik bobutės, kurios prisiminė Antrąjį pasaulinį karą, visi bijojo, kalbėjo, kol galiausiai nutilo. Sofija vis perskaitydavo portalų naujienas. Tiesą pasakius, tas karas jau seniai tvyrojo erdvėje, pernai tai tikrai, kai Sofija jaunimo portalui rašė apie Salvadoro Dali laiką. „Karas yra pragaras“, – sakė Sofijos mama. Visi tai žinojo dar iš prosenelių. Ir jie tylėjo.

Geta tapė paveikslus, – rengėsi parodai. Sofija skaitė apie madas.

Aurelijus surengė savo koncertą, kuris sulaukė didelio pasisekimo. Bekoncertuojant prie Sofijos ėmė kibti kažkokie bernai. Tai pastebėjęs, Markas iš karto priėjo prie Sofijos ir tokiu balso tonu, po kurio jie iš karto pasitraukė, pasakė: „Jūs žinot, aš labai myliu vaikinus“. Sofija pagalvojo, kad tuoj kils koks gaujų karas.

Paulina paskelbė karą Sofijai, kaip konkurentei ir lyderei. Laimei, Sofija turėjo Niutą ir Aurelijų.

Liza įsigijo dalmatinę ir dabar jos kartu eidavo į parką pasivaikščioti, ir nuo jų aristokratizmo niekas negalėjo atitraukti akių. Kartą Sofija buvo apsirengusi melsvai pilką aptemptą ilgą buklė suknelę, o Liza baltai – baltas sijonėlis ir balta palaidinukė, balti sportbačiai. Jos tikrai buvo aristokratės, tai buvo aukso akimirkos ir spalvoti rudenys, kai būna rudenys, o ne pilkuma.

Vieną dieną išėjusi pasivaikštinėti po miestą – paroda, boutique, bkava, pieno kokteilis. Staiga Sofija išvydo – Aurelijus su režisiere. Abudu atrodė gerai nusiteikę, kažką juokavo. Režisierė aukšta, juodaplaukė, vienas šonas kirptas karė, kitas trumpiau, ir žibėjo jos auskariukas, juoda suknelė, raudonos kojinės. Nuo jų sklido kažkoks brandaus gyvenimo vynas. Sofija buvo sukrėsta.

Grįžusi namo ilgai sėdėjo ant parketo grindų ir tylėjo. Aurelijus pavogė iš jos tą jaunystės palaimą? Paprasčiausiai pavogė jaunystės besišypsančią palaimą, kai gali gulėti ant parketo grindų atvertusi galvą ir apie nieką negalvoti? Tai jis yra tas Tandarikos berniukas, mėtantis žaislus? Sofija paėmė mobilųjį telefoną ir paskambino Aurelijui. „Klausau“, – atsiliepė Aurelijus ir Sofija artistiškai ir raiškiai jam ištarė sustodama ties kiekviena raide: „S…U…D…I…E.“ „Ką?“ – nieko nesuprato Aurelijus. „S…U…D…I…E.“ „S…U…D…I…E.“ Po pauzės Aurelijus ištarė: „Sofija, kur tu?“ „S…U…D…I…E.“ Ir išjungė telefoną. Pasipiktinusi įsijungė portalą. Belaukdama paskambino Markui. Markas kažką pradėjo šnekėti: „Nebūk kaip Sylvia Plath, mes su Paulina dabar SPA“. „Tai ką, jau pasenot taip greitai?“ – Dar labiau pasipiktino Sofija. Nors ją ir guodė apgailestavimo gaidelės Marko balse. Po pusvalandžio prisistatė Aurelijus.

– Sofija? Sofija? – suėmė jos veidą į delnus ir pabučiavo.

Kitą rytą Sofijai pakilo temperatūra. Virusas. Močiutė sakė, – ji net kliedėjo. Temperatūra nukrito. Sofija jautė, kad išgis ir dabar tai jau buvo lengvesnio sirgimo etapas. Aurelijus lankė. Vis rašė žinutes, nešė šokolado ir knygas. Vieną kartą atnešė indelį medaus ir liepė valgyti, nes tai padės atgauti jėgas.

Kai Sofija pasveiko, jie kartu su Aurelijumi išėjo pasivaikščioti. Kad ir kaip jie stengėsi pritapti, tiksliau – priprasti, tuose rajonuose vis dėlto tvyrojo klaikus Munko šauksmas, kažkoks gal kiborgiškas jausmas, kaip Sofija vadino tą pilkumą, tą nykumą, kur daug bedarbių, geriančių žmonių, jaunimo be savo vietos, kur dauguma parduotuvių iš anksto suplanuotos bedaliams, vargšams, kur apleistos senolės vos patempia ratukus, kurių krepšy – batonas ir pieno pakas, kur benamės katės ir jų kačiukai, pašiurpę ir alkani šaltą žiemos naktį neturėdami kur pasidėti, bent po kelis prie kiekvienos laiptinės, cigarečių nuorūkų krūvos po langais, ištrupėję betono laipteliai, iš kurių kyšo armatūra, skylėtomis tvoromis „aikštelės šunims vedžioti“ pačiose nejaukiausiose vietose, neapšviestos, duobėtos, vasarą – apžėlusios metro aukštumo žole, todėl tuščios, kur apimdavo beviltiškumo jausmas, į kurį reikėdavo neįsijausti. Beeidami jie staiga iš pilko penkiaaukščio namo išgirdo berniuko riksmą: „Karštas vanduo! Karštas vanduo!“ Sofijai pakirto kojas, liauname savo mergaitiškame kūne ji pajuto motiniškumą. „Eime, – tvirtai tarė Aurelijus, perėmęs Niutos pavadėlį, – eime į kiemą, – ir pradėjo garsiai šaukti: „Ei, vaike, girdi mane, girdi mane, girdi?“ Bet niekas neatsiliepė. Niuta lojo. Ir Sofija suprato, kad myli šį žmogų. Aurelijus nusimovė nuo savo mažojo piršto žiedą ir užmovė jį Sofijai.

Sofija aktyviai rašė jaunimo portalui, Aurelijus savanoriavo psichologinės pagalbos jaunimui linijoje.

Vieną vakarą Markas į mobilųjį telefoną atsiuntė žinutę: „Būk dar nors truputį mano“.

Viskas kartais būna taip, kaip turi būti. Gerai. Laimingai.

Pabaiga

Remia LIETUVOS KULTŪROS TARYBA