Bitininkystė Lietuvoje visais laikais buvo gana svarbus verslas, kur kas svarbesnis negu uogavimas, grybavimas ar net medžioklė. Pagal materialinę išraišką bitininkystė savo svarba Lietuvos kaimo kultūroje, galima sakyti, prilygo žvejybai. Nors Lietuvos klimatas bitininkavimui nėra labai palankus (trumpos vasaros, palyginti neilgas augalų vegetacijos periodas, dažnai pasitaikančios šaltos žiemos), tačiau šiuos trūkumus atsveria kiti bitininkavimui palankūs veiksniai: daug nektaro sukaupiančių medžių, gėlių, kitų daugiamečių ir vienmečių augalų įvairovė, gausus jų žydėjimas, vešlios pievos, taip pat tai, kad Lietuvoje nėra ekstremalių gamtos reiškinių. Be materialinės naudos, darbas su bitėmis, šių darbščių, solidarių ir paslaptingų vabzdžių gyvenimo stebėjimas lietuviams visada teikė dvasinį pasitenkinimą, buvo savotiška atgaiva ir pažinimo mokykla. Žmogaus bendravimas su bitėmis Lietuvoje sukūrė labai gražų bendruomeninį paprotį, vadinamą bičiulyste. Bičiuliais tapdavo du arba keli bitininkai tuo atveju, kai vieno kurio nors bitininko drevėje, o vėliau – ir avilyje susimesdavo kito bitininko bičių spiečius. Jis savininkui nebūdavo grąžinamas, jam tik derėjo pranešti, kad jo bitės apsigyveno pas kitą bitininką. Bičiuliais tapdavo ir kitu būdu – dovanodami spiečių. Kaip teigia etnologė Pranė Dundulienė, bičiulystė buvo laikoma šventu dalyku. Bičiuliai, etnologės tvirtinimu, vieni kitiems neturėjo teisės nusižengti nei darbais, nei mintimis, tikėdami, kad bitės jų nenuoširdumą išduosiančios. Bičiulystė tęsdavosi iki vieno kurio nors bičiulio mirties.
Drevinė bitininkystė ir kelminių avilių atsiradimas
Per keletą šimtmečių bitininkavimas Lietuvoje nuėjo ilgą kelią – nuo laukinių bičių drevių kopinėjimo iki agropramoninio verslo, tapusio pagrindiniu tam tikros grupės žmonių pragyvenimo ir pelno šaltiniu. Pirmą kartą paragavę miško medžių drevėse gyvenančių bičių medaus ir ilgainiui suvokę ne tik maistines, bet ir gydomąsias jo savybes, žmonės pradėjo patys medžiuose įrenginėti bitėms dreves, kad pagausintų arti žmonių gyvenamosios vietos bičių šeimų skaičių ir taip prikopinėtų daugiau medaus. Laikui bėgant, žmonės suvokė, kad nenaudinga ir nedora yra apiplėšinėti laukines bites už gautą medų niekuo joms nepadedant. Todėl jie, pradėję savintis dreves su bičių šeimomis, ėmė rūpintis, kaip dreves apšiltinti, kad bitės žiemą nesušaltų ir neišmirtų, taip pat apsaugoti dreves nuo meškų, voverių, kiaunių ir paukščių.
Ilgainiui buvo atkreiptas dėmesys, kad bitės toliau gyvena drevėje ir neša medų net ir tuo atveju, kai medis su dreve nuvirsta. Taip, galiausiai, žmonėms į galvą atėjo mintis, kad medžio kamieno dalį su bičių dreve galima išpjauti (atidalinti nuo medžio) ir perkelti arčiau namų. Dar daugiau: iš storų medžių kamienų žmonės pradėjo skobti ertmes ir įrenginėti jose tinkamus bitėms apsigyventi uoksus, dreves, galus užkaldami lentomis. Tokias iš medžio kamieno žmogaus rankomis padarytas ir prie sodybų suguldomas arba pastatomas dreves bitininkai pradėjo vadinti aviliais.
Kartu pastebėta, kad, pastačius tokią žmogaus pagamintą drevę šalia jau gyvenančios bičių šeimos, nuo pastarosios vasaros metu atsiskyręs bičių spiečius dažnai susimeta gyventi žmogaus padarytoje drevėje-avilyje. Taip žmonių civilizacijoje atsirado pirmasis avilių tipas – kelminiai aviliai. Kelminiam aviliui padaryti ieškodavo ne tik storo, iš išorės sveiko, bet kartu kuo labiau išpuvusiu vidumi medžio – taip daug lengviau yra padaryti medžio viduje ertmę-lizdą bičių šeimai. Etnologė Laura Kazlauskienė yra nustačiusi, kad tokių medžių lietuviai buvo įsigudrinę „užsiauginti“: nupjaudavo storo žaliuojančio medžio viršutinę dalį ir kelis ar net keliolika metų laukdavo, kol jis pribręs kelminiam aviliui. Nupjautas medis, veikiamas sniego ir lietaus iš viršaus nuo šerdies pradėdavo trūnyti, įsimesdavo puvinys, o apatinės medžio šakos, ataugos vis dar skurdžiai žaliuodavo ir palaikydavo medžio išorinę dalį sveiką. Kai medžio vidus jau giliai ir plačiai išpūdavo, bitininkai aviliui reikiamo dydžio kaladę nusipjaudavo. Skobdami medžio vidų, stengdavosi erdvę padaryti kuo platesnę, nes ir nuo lizdo tūrio priklausė prinešamo medaus kiekis.
Ilgą kelią nuo bičių apiplėšinėjimo miško medžiuose iki jų perkėlimo prie sodybų ir kelminių avilių atsiradimo nuėjo bene visos Europos tautos, taip pat ir lietuviai. Kada lietuviai perėjo nuo stačių medžių drevių kopinėjimo prie kelminių avilių, tyrinėtojai nėra vieningos nuomonės: kai kurie mano, kad tai įvyko jau XII amžiuje, bet dauguma laikosi nuomonės tai atsitikus tik XVI amžiuje. Nepaisant šios esminės bitininkavimo pažangos, kurią žymi pirmųjų avilių atsiradimas, istorijos šaltiniai ir etnologų (I. Butkevičiaus, P. Dundulienės, L. Kazlauskienės, J. Petrulio) tyrinėjimai patvirtina, kad Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje miškine drevininkyste žmonės užsiiminėjo dar ir XIX a. antrojoje pusėje. Tuo tarpu Žemaitijoje, Vakarų Aukštaitijoje, Suvalkijoje miškinė drevinė bitininkystė tuo metu jau buvo seniai ūkinę reikšmę praradęs dalykas, galėjo egzistuoti tik pavienės, iš sodybų pasprukusių sulaukėjusių bičių drevės, kurias žemaičiai bei aukštaičiai irgi nepraleisdavo progos pakopinėti. Dar anksčiau drevinė bitininkystė išnyko Mažojoje Lietuvoje.
Tačiau ir perkėlus bičių šeimas prie sodybų, jos nebuvo visiškai apsaugotos nuo laukinės faunos, pirmiausia, meškų daromos žalos, nes ir vėlyvųjų viduramžių epochoje Lietuvos miškuose buvo nemažai meškų, kurios neretai naktimis lankydavosi prie sodybų ir, užuodusios medaus bei korių kvapą, imdavo draskyti avilius. Kad meškoms sunkiau būtų pasiekti korius su medumi, žmonės sugalvodavo įvairių apsaugos priemonių: kelminius avilius aptaisydavo šiaudų kūliais, o kad jie gerai laikytųsi, aprišdavo iš liepos karnų nupintomis virvėmis. Meška, jeigu nebūdavo labai susinervinusi, susidūrusi su tokiomis kliūtimis, avilį truputį palamdžiusi, pasitraukdavo medaus taip ir nepasiekusi. Kai kada kelminiai aviliai būdavo įkeliami į medį kaip inkilai miške arba pamiškėje (žr. 1 nuotrauką), bet tokioje padėtyje aviliai naudoti daugiausia bičių spiečiui privilioti ir pagauti. Dauguma kelminių avilių buvo paliekami sodybose ir laikomi dažniausiai sode dvejopu būdu: pastatyti stačiai arba gulsčioje padėtyje (žr. 2 nuotrauką). Gulstieji aviliai buvo 1,5–2 metrų ilgio, vidutiniškai apie 60 cm storio, statieji – kiek trumpesni. Kad paguldyti iš medžio stuobrio padaryti aviliai taip greitai nesupūtų, jie dažnai buvo uždengiami iš lentų arba skiedrų sukaltu stogeliu (žr. 2 nuotrauką).
Šiaudiniai aviliai
Manoma, kad iš šiaudų padarytos kelminių avilių apsaugos yra išsirutuliojęs šiaudinių avilių tipas. Bet tai, manytume, labiau taikytina Lietuvai ir aplinkiniams kraštams. Etnologė L. Kazlauskienė teigia, kad šiaudiniai aviliai – vokiečių sumanymas, ir Vokietijoje jie yra atsiradę daugiau negu prieš tūkstantį metų. Šiaudiniai aviliai Lietuvoje išplito XIX amžiuje. Pripažįstama, kad Lietuvos bitininkai šį avilio tipą galėjo perimti iš lenkų ir latvių, nes juos visus šiaudiniai aviliai atsirado anksčiau negu Lietuvoje.
Šiaudiniai aviliai už kelminius buvo daug kuo pranašesni: greičiau padaromi, jiems gaminti reikėjo mažiau pastangų, šiaudiniai aviliai šiltesni negu kelminiai žiemą ir vėsesni vasarą, be to, lengviau prižiūrimi. Dėl šių savybių visų Lietuvos regionų bitininkai šiaudinius avilius taip pamėgo, kad net atsiradus ir plintant rėminiams aviliams, dar ilgai naudojo ir šiaudinius – kartais vien tik juos, o dažnai ir šalia naujoviškų rėminių avilių (pavyzdžiui, šio straipsnio autoriaus senelis bitininkas dar 1956 metais Kretingos rajone savo bityne greta keliolikos rėminių avilių naudojo ir vieną „iš Smetonos laikų“ likusį, gerai išsilaikiusį šiaudinį avilį. Dar keli, jau savo atgyvenę, šiaudiniai aviliai mėtėsi ant gyvenamojo namo aukšto, o tai liudija, kad ne taip seniai ir jie buvo naudojami pagal paskirtį). Čia 3 nuotraukoje taip pat matome gerai išsilaikiusius šiaudinius avilius, kurie buvo dar naudojami XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Lietuvoje kai kur panašaus tipo aviliai buvo pinami ne iš šiaudų grįžčių, bet iš žilvičio vytelių, apdrėbiant jas dar ir moliu. Jie taip pat buvo daug lengviau padaromi negu kelminiai aviliai.
Kita radikali naujovė bitininkavimo istorijoje buvo vadinamojo magazino sugalvojimas. Tai yra lyg kokio antro aukšto su koriais bičių avilyje įrengimas, kad medunešio metu bitės turėtų kur padėti suneštą nektarą ir taip prineštų žmogui kuo daugiau medaus. Magaziną į avilį įdėdavo prasidedant medunešiui, o rudenį, medunešiui pasibaigus, jį išimdavo, palikdavo tik lizdą. Magazinus bitininkai jau buvo pradėję naudoti tiek kelminiuose, tiek šiaudiniuose aviliuose vėlyvajame jų naudojimo laikotarpyje. Tačiau magazino naudojimas minėto tipo aviliuose itin didelės naudos neteikė, nes jo tūris buvo gana mažas, ir medaus į tokį magaziną bitės prinešdavo visai nedaug, be to, darbas su tokios konstrukcijos avilių magazinais buvo nelabai parankus.
Rėminiai aviliai
Dar vienas, revoliuciją bitininkavimo versle žymintis žingsnis yra rėminių avilių išradimas. Jie dar kitaip vadinami išardomo lizdo aviliais, o kelminiai ir šiaudiniai, vyteliniai bičių būstai avilių klasifikacijoje vadinami neišardomo lizdo aviliais. Dirbdamas su rėminiu aviliu, bitininkas keičiantis sezonams lizdu gali manipuliuoti: jį didinti arba mažinti pridėdamas arba išimdamas rėmų su korių. Rudeniop bitininkas lizdą gali susiaurinti, kad žiemą bitėms būtų šilčiau, o visą avilyje susidariusią tuščią erdvę kuo labiau apšiltinti.
Tiesa, pirmieji rėminiai aviliai, nors tai buvo išardomo lizdo aviliai, taip pat neturėjo magazinų, todėl juos mažai kas naudojo. Tačiau nusprendus rėminiame avilyje įrengti magaziną, iš karto išryškėjo tokio avilio pranašumas: magazino tūris labai padidėjo, kartu padidėjo ir gaunamo medaus kiekis, be to, rėminiuose aviliuose buvo galima įrengti ne tik du, bet ir tris aukštus (lizdas ir du magazinai). Rėminius avilius iš lentų gaminosi patys bitininkai arba juos darė meistrai. Rėminių avilių atsiradimas labai svarbus ir tuo, kad žmonės pradėjo patys iš vaško dirbtuvėse gaminti korių lakštus, juos įtaisyti keturkampiame rėme, taip atpalaiduodami bites nuo papildomos gaišaties ir triūso, kitaip sakant, žmonės sugalvojo bites išlaisvinti nuo dalies kūrybinio darbo, priversdami jas visas jėgas atiduoti daugiau techniškam darbui – medaus nešimui.
Rėminių avilių Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, buvo labai įvairios konstrukcijos, ir jie turėjo skirtingus pavadinimus. Skirtingų pavadinimų rėminių avilių savitumą labiausiai lėmė ne tiek jų išorė, avilio gabaritai, kiek vidaus įrengimas, naudojamų rėmų dydžiai ir jų išdėstymas, ventiliavimo ir apšiltinimo ypatumai, bičių įlindimo į avilį angų (lakų) išdėstymas ir kiti subtilūs dalykai. Kadangi pirmuosius rėminius avilius Lietuvos bitininkai taip pat nusižiūrėjo nuo kaimyninių tautų, jie turėjo ir atitinkamus pavadinimus. Taip Lietuvoje XIX a. pabaigoje atsirado vadinamieji Levickio ir Varšuviniai (Varšaviniai) rėminiai aviliai. Jie gana plačiai buvo naudojami dar XX a. pradžioje. Tačiau Lietuvos bitininkai jais nebuvo labai patenkinti, nes minėti aviliai tiko kiek švelnesniam negu Lietuvos klimatui.
1914 m. liepos mėnesį Liubave (Marijampolės apskritis) vyko Lietuvos bitininkų kursai, kurių metu buvo aprobuotas lietuviško rėminio avilio su magazinu, tinkamo bitininkavimui Lietuvos klimato sąlygomis, tipas (žr. 5 nuotrauką: „Av. „Liepa“ Kretinga). Prisimenant kursų laiką (liepos mėnesį) avilys buvo pavadintas „Liepa“. Vėliau jį dar tobulino Žemaitijos bitininkų draugijos „Bitė“ vadovas vienuolis pranciškonas Jonas Jeronimas Pečkaitis (tėvas Jeronimas). Avilys „Liepa“ gana greitai paplito Žemaitijoje, o vėliau – ir kitur Lietuvoje. Mokslinėje literatūroje dažnai minima, kad iš viso buvo pagaminta 100 „Liepos“ avilių, bet galima drąsiai sakyti, kad tas skaičius yra smarkiai sumažintas, nes, šio straipsnio autoriaus stebėjimo duomenimis, XX a. 6–7 dešimtmečiais vien tik Kretingos rajono Darbėnų apylinkėje buvo galima priskaičiuoti keliasdešimt „Liepos“ avilių. Veikiausiai minimas 100 „Liepos“ avilių yra tik „Bitės“ draugijos dirbtuvės Kretingoje pagamintų ir parduotų avilių skaičius. O patys bitininkai arba staliai, apžiūrėję kur nors pirktą „Liepą“, be jokios abejonės, jų daug pasidirbo ir patys.
Bene svarbiausia lietuviško rėminio avilio „Liepa“ ypatybė buvo ta, kad žiemai lizdo rėmai su žiemojančiomis bitėmis rudeniop iškeliami magazino rėmų vieton (t. y. į antrą aukštą) – taip bitės gauna mažiau drėgmės bei šalčio ir sveikiau žiemoja. „Liepa“ be to, dar turėjo ne tik dvigubą dugną, bet ir dvigubas sienas, tarpą tarp kurių bitininkai žiemą prikimšdavo šiaudų arba šieno (žr. 10 nuotrauką „Joniškio 3 mėn. namų ruošos kursai). Šis avilys taip pat pasižymėjo aukštomis kojomis (vėlgi, saugantis nuo drėgmės), o bitėms į avilį įeiti buvo padarytos 3 lakos.
Kiek vėliau už „Liepą“ Lietuvoje išplito kitas, užsienyje sukonstruotas vadinamasis Dadano rėminis avilys. Jis iš išorės nuo kitų išsiskyrė ir savo „kvadratine“ išvaizda – jo plotis ir ilgis vienodi (žr. 6 nuotrauką: „Dadano“ avilys – pirmas iš kairės). Bitininkai pagal tam tikras charakteristikas „Dadano“ avilį laikė pranašesniu už „Liepą“, todėl laikui bėgant šis avilys „Liepą“ išstūmė iš bitynų. XX amžiuje Vakarų šalių bitininkai sukonstravo kelių ar net keliolikos avilių sekciją, kuri Lietuvoje imta vadinti bitide. XX a. antrojoje pusėje Lietuvoje ji buvo kiek paplitusi kolūkiniuose bitynuose, jas turėjo ir vienas kitas pavienis bitininkas. Tai nedidelį vagoną primenantis statinys ant ratų, turintis pertvaras ir dengtas stogeliu. Į tokią bitidę dažniausiai medunešio laikotarpiu paprastai dviem, o kartais ir trimis aukštais pakraunami aviliai, bitidė prikabinama prie kokios nors transporto priemonės ir aviliai nugabenami į žydinčių medingųjų augalų lauką. Augalams toje vietoje nužydėjus, bitidė su aviliais vėl pervežama į kitą vietą. Tačiau bitidės turi ir rimtų trūkumų: iš lauko su nektaru grįžtančios pavargusios bitės dažnai pradeda tūpti ne į savąjį, aukščiau esantį avilį, o į apatinius. Taip apatinės šeimos labai sustiprėja, o viršutinės nusilpsta, stipriosios šeimos pradeda plėšti silpnąsias. Be to, bitidėje labiau plinta bičių ligos. Veikiausiai dėl šių priežasčių bitidės ir dabar nėra plačiai naudojamos.
Papildoma literatūra:
- Butkevičius, I. Bitininkystė. Lietuvių etnografijos bruožai. Vilnius, 1964, p. 137–149.
- Dundulienė, P. Bitininkystė. Lietuvos etnologija. Vilnius, 1991, p. 56–64.
- Kazlauskienė, L. Bitininkystė Lietuvoje (XIX a. – XX a. pirmoji pusė). Vilnius, 1995.
- Kriščiūnas, J. Bitininkystė. Kaunas, 1933.
- Pečkaitis, J. J. Bitininkas. Tilžė, 1921.
Nuoširdžiai dėkojame Petrui Kaminskui už dalijimąsi puikiomis nuotraukų kolekcijomis. „Saulės arkliukai“.
