J. Vaiškūnas. Laisvė suvereniteto griuvėsiuose?

Nuo Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo 1990-ųjų kovo  11–ąją  praėjo ketvirtis amžiaus. Ką pasiekėme ir ką praradome?

Svarbiausias pasiekimas – pati nepriklausomybė nuo Lietuvą alinusios sovietinės Rusijos okupacijos. Šaltojo karo sūkuryje trūkinėjant siūlėms tarp Rytų ir Vakarų geopolitinių kontinentų, sugebėjome išsiveršti iš Euroazijos gniaužtų ir grįžti vėl į Europą, o tuo pačiu persiorientuoti į vadinamos laisvosios rinkos ekonomikos erdves.

Lietuvos nepriklausomybei užtikrinti  atkūrėme šiuos svarbiausius Lietuvos savarankiškumo garantus:

– lietuvių kalbos valstybinį statusą,
– Lietuvos valstybinių sienų kontrolę ir valstybės teritorinį vientisumą,
– nacionalines karines pajėgas,
– Lietuvos Respublikos konstitucijos galiojimą ir suvereno teises lietuvių Tautai,
– Lietuvos valstybinį piniginį vienetą – litą ir ekonominį savarankiškumą.

Sąjūdžio dvasioje savarankišką, nepriklausomą, suverenią Lietuvos Respubliką, daugelis, gal būt, intuityviai tapatinome su smetoniškosios tautinės Lietuvos provaizdžiu. Tačiau sovietinio genocido išgenėtai ir svetimųjų ideologijai tarnauti palenktai tautos dvasiai pristigo valios ir laiko atsitiesti, kad iki galo kliaujantis savimi atkurtų suverenią tautinę valstybę.

Iškentę išbandymą Rusijos okupacija, laisvę  atradome ne tokią, kokios tikėjomės – nesaugią, pavojingą tarsi mūšio laukas, o pasaulį – svetimą ir pasikeitusį. Įpratusius priešintis priespaudai – laisvė prislėgė kaip nepakeliama našta.

Revoliuciją vykdę idealistai pamažu pasitraukė arba buvo nustumti. Laisvės vaisiais netruko pasinaudoti niekšai ir prisitaikėliai, ilgainiui įsivyravę nuo piliečių atsitvėrusioje Lietuvos politinėje klasėje. 2003 metų balandžio 29 d. po garsaus dvidienio referendumo apdovanoti alaus bambaliais, šokoladais ir skalbimo milteliais – įstojome į Europos Sąjungą ir pradėjome žygį į Lietuvos suvereniteto griovimą.

Prisitaikėliai, prisitaikę prie naujų aplinkybių ėmė tarnauti naujam šeimininkui  –  tarptautiniam globaliajam kapitalui. Imta sistemingai naikinti viską, kas varžo taip vadinamos laisvos rinkos laisvę ir yra neparanku laisvam kapitalo judėjimui. Siekdami pasaulio bankų ir valiutos fondų finansinės paramos galiausiai atsisakėme savarankiškos ekonominės politikos. Už tai juos atstovaujančios viršvalstybinės institucijos mus pripažino „vakarietiškos demokratijos ir gerovės standartų“ šalimi.

Paskubom ratifikavus vadinamąją „Europos konstituciją“ (kuri neįsigaliojo), o vėliau dar ir jos pagrindu parengtą „Lisabonos sutartį“ imta savanoriškai  išsižadėti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metu deklaruoto Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų viršenybės principo (viršenybė buvo tyliai suteikta  „naujasąjunginiams“ įstatymams). Demontavus mūsų valstybės sienas Vakarų kryptimi, leista Lietuvos žemes išparduoti užsieniečiams,  antikonstituciniu būdu užgniaužus referendumo iniciatyvą, atsisakyta ir nacionalinės valiutos – lito… Dekonstruota net sava kariuomenė. Ir jei ne Rusijos išpuolis Ukrainoje, kažin ar būtų imtasi pastangų ją susigrąžinti?

Pastruoju metu vis įnirtingiau esame verčiami išardyti konstitucinius – šeimos, pilietybės ir valstybinės kalbos institutus. Prieš 25-metus nelengvai atkurtų pagrindinių Lietuvos nepriklausomybės pamatų  ardytojai  nerimą dėl šių grėsmingų praradimų  bando numalšinti kasdienės maldos žodžiais apie sėkmingą „integraciją“ į ES.

O kuo labiau „integruojamės“, tuo mažiau lieka galimybių ir ryžto būti savimi. Bet koks veiksmas savo šalies ir Tautos intresų labui tuoj pat susilaukia įnirtingų priekaištų, kad „esame ES išlaikytiniai“ ir turime būti dėkingi jai ir kitiems „investuotojams“, laiduojantiems mūsų gerovę. Esą turėtume neerzinti jų savo norais ir užgaidomis ir mėginti užsikonservuoti kažin kokiame pasenusiame savitume ar suverenume… Ar tai neprimena busvusios sąjungos laikų kai privalėjome jaustis saugūs, laimingi ir dėkingi, mumis „besirūpinančio“ ano didžio kaimyno glėbyje?

Daugiausia ką praradome per tuos 25-is nepriklausomybės nuo Rusijos metus – tai  Tautos išrinktą ir ją atstovaujančią valdžią. Valstybės valdymo svertus iš Tautos rankų pardavusi globalaus pasaulio „investuotojams“ mūsų valdžia ėmė atstovauti ne Tautai, ne savo rinkėjams, o globalaus kapitalo atstovams, turintiems išimtinę teisę vienu ypu atmesti ir paskelbti netinkamais ar nepagrįstais visus mūsų pareiškimus ir iniciatyvas.

Jei stambus kapitalas nori pakeisti netinkamus vietinius įstatymus, tai kaip mat paspaudžia Vyriausybę, pasitelkdamas tarptautinius teisės aktus ir finansinius svertus. Politika prarado ryšį su bendruoju piliečių gėriu, ir šie masiškai palieka savo šalį.

Tai patvirtina viešos, sistemingos ir ciniškos valdžios pastangos perimti iš Tautos suvereno teises ir užslopinti bet kokias iš Tautos valios kylančias iniciatyvas: LR Seimo balsavimas už „ES konstituciją“ jos net neskaičius, Lisabonos sutarties ratifikavimas be išlygų,  žemės pardavimo užsieniečiams referendumo žlugdymas, referendumo dėl naujos Atominės Elektrinės statybos rezultatų nepaisymas, referendumo dėl lito išsaugojimo iniciatyvos užgniaužimas…

Nutarus Konstituciniam Teismui, nuo 2014 m. pradžios mūsų Konstitucija tapo jos 138 straipsnyje įtvirtinto ES teisės viršenybės principo priedėliu. Tapome vienintele Europos bendrijos nare, kuri savo Konstituciją nustūmė žemiau ES institucijose priimamų sprendimų. Nejučia Lietuva tampa valstybės iškamša.

Visi, kuriems dar rūpi Lietuvos savarankiškumas daromi Lietuvos priešais, veidmainiškai apšaukiami Kremliaus agentais. O Lietuvos suvereniteto dekonstruktoriai tebesijaučia laisvi. Tokie jaučiasi laisvi prie visų valdžių.

„Kas čia okupuotas? Aš okupuotas?“ – klausė 1988-aisiais Lietuvos TSR Mokslų Akademijos akademikas Eduardas Vilkas Mokslų Akademijos salėje susirinkusių būsimo Sąjūdžio kūrėjų ir pats atsakė – „aš nesijaučiu okupuotas…“

Lietuvos valdžios postuose ir dabar sėdi daug tuomet nesijautusių okupuotais. Jie laisvi prie visų šeimininkų. Jie imlūs naujovėms – naujai kalbai, ideologijai, uniformai. Net neabejoju, kad dar laisviau jie jaustųsi tada, jei visos Lietuvos suvereniteto sudedamosios dalys būtų suvirškintos naujosios  sąjungos viduriuose. Jie nuoširdžiai kalbėtų, kad dabar Lietuva yra patikimai integruota – saugiausia ir nepriklausomiausia nuo Rusijos per visą savo istoriją. Net ir labai norėdami rusai jau nebegalėtų mūsų okupuoti. Ar jau ir bebus ką, jei toliau eisime šiuo išvalstybinimo ir susvetimėjimo keliu?

Mūsiškiams  prisitaikėliams įteigta patiems dekonstruoti („pertvarkyti“) Lietuvos pilietybę, valstybinę kalbą, nacionalinę valiutą ir, galiausiai, Lietuvos suverenitetą. Tankų tuomet ir nebeprireiks.

Iki šiol dar tikėjome, kad padėtį į gerąją pusę galime keisti rinkimuose – „teisingai“ balsuodami ir valdžios postuose keisdami žmones. Bet mūsų valdžia jau seniai valdoma nebe mūsų, sąmoningų Lietuvos piliečių. Ji užvaldyta laisvosios rinkos ir globalaus kapitalo „investuotojų“, o su piliečiais tvarkosi politinės rinkodaros technologijomis ir finansinėmis įtakomis. Tad nei vienos partijos pakeitimas kita, nei kėdžių perstumdymas ir net į valstybinius postus patekę pavieniai  patriotai, vargu ar ką galėtų pakeisti.

Kokia išeitis?

Pirma –  kasdien savyje nugalėti globalizacijos vis labiau auginamą mūsų vartotojiškąjį Ego, atsižadant dalies savo individualistinių ambicijų  vardan kitų, panašių, bet netapačių man asmenų, vardan bendrojo Tautos gėrio.

Antra – siekiant pasipriešinti globaliųjų galių suformuotai atskirčiai ir fragmentacijai, kuo plačiau vienytis visoms neformalioms visuomeninėms bendruomenėms ir judėjimams.

Trečia – sutelkus jėgas  neduoti įsitvirtinti vyraujančioms globalizmo srovėms, siekiant, kad jos prarastų lemiamą įtaką mūsų Tėvynėje.

Galiausiai – ketvirta – Algirdo Patacko žodžiais tariant – glūdėti, atkakliai išliekant savimi išduotoje Lietuvoje, nė žingsnio neatsitraukiant nuo tautinės suverenios valstybės idealų ir principų, išsaugant juos ir visas juos grindžiančias vertybes.

Vėl pradėjus trūkinėti  geopolitinėms siūlėms, iš naujojo  lokio glėbio  nesulaužytu stuburu atsiimsime Tautai priklausantį suverenitetą ir išlaisvinsime valstybę gaivinančias jos galias.