Nijolė Balčiūnienė – geografė ir žygeivė, Lietuvos gamtos ir tautinės kultūros mylėtoja bei puoselėtoja – jau 15 metų sekmadieniais be atlygio dovanoja savo laiką, rengdama pėsčiųjų žygius vilniečiams po sostinės apylinkes.
Šiame pokalbyje ponia Nijolė pasakoja apie savo „gamtojautos“ susiformavimą ir apie tai, kas ją skatina vos ne kas antrą sekmadienį vedžioti žmones pramintais ir nepramintais takais, jiems rodant gamtos turtus, glūdinčius aplink Vilnių ir pačiame jame. Ponia Nijolė su didele širdgėla kalba ir apie tai, kiek tų turtų jau prarasta ir vis dar praradinėjama – dėl neišmanymo, nejautrumo ar verslininkiško godumo.
Gerbiama Nijole, kaip susiformavo Jūsų jautrumas, subtili meilė gamtai?
Mano meilė gamtai kilo iš vaikystės, gražiosios Dubysos pakrančių. Gimiau labai gražiame Maslauskiškių kaime, ant šios upės kranto, prie didžiulio vandens malūno Raseinių rajone, netoli Maironio tėviškės.
Mano tėvelis taip pat buvo tikras „gamtos vaikas“, nemėgo didelių miestų, triukšmo, jam labiausiai patikdavo vaikštinėti prie Dubysos. O vėliau mano „gamtojautinę“ savimonę labiausiai sustiprino didieji VU Gamtos fakulteto, kuriame studijavau, geografai, dar prieškario Lietuvos iškilūs gamtininkai – profesoriai Alfonsas Basalykas, Kazimieras Bieliukas, Vaclovas Chomskis, Česlovas Kudaba. Jie buvo tokios asmenybės, kokių būna labai retai, šiandien tokių tarp geografų nebėra. Tai buvo gera mokykla, kaip iš tikrųjų reikėtų mylėti gamtą. Visą mėnesį per vasaros atostogas gamtoje atlikdavome praktiką, gyvendami palapinėse.
Galbūt iš meilės gamtai kadais ir pasirinkote geografijos studijas?
Geografiją pasirinkau, nes labai mėgau keliauti. Taip pat, kai dar mokiausi Betygalos vidurinėje mokykloje, turėjome nuostabų mokytoją Antaną Jušką, kuris mane padrąsino stoti į Vilniaus universitetą, taip pat paskatino ir geografijos mokytoja, kuri dirbo mūsų mokykloje paskutinius dvejus metus ir buvo baigusi Vilniaus universitetą, daug keliavusi ir labai įdomiai apie savo keliones pasakojusi. Taip pat mane vedė begalinis noras pažinti, žinoma, ir Lietuvos gamta. Taigi, per visus studijų metus nebuvo nė vieno savaitgalio, kurį praleidau bendrabutyje. Imdavome kuprines ir pėsčiomis, dviračiais ar valtimis traukdavome per Lietuvą.
Vilniaus universitete septintojo dešimtmečio pabaigoje gimė trys tautiški, labai patriotiniai judėjimai. Vienas jų – žygeivystės. Buvau tarp tų gamtininkų, kuriems gimė iniciatyva, kad turime vadintis ne tarybiniais turistais, o žygeiviais. Susirašėme Žygeivio kodeksą ir važiavome į Dūkštas – prie Karmazinų piliakalnio, Dūkštos upelio, kur davėme priesaiką, kad neisime nė vieno žygio be konkretaus tikslo, kad turime pažinti Lietuvą, išsaugoti jos gamtą, kraštovaizdį, etninę kultūrą, piliakalnius ir gražiais darbais garsinti Tėvynę – Lietuvą.
Žygeivystės ištakose keliauti po Lietuvą mane labiausiai paskatino geografas Tadas Šidiškis, kuris buvo jau vyresniosios kartos, daug keliavęs po Lietuvą – visus pirmuosius žygius aš ėjau drauge su juo – ir profesorius Č. Kudaba. Tai Jis įskiepijo suvokimą, kad žmogus yra kraštovaizdžio dalis, ypač dirbantis darbą, susijusį su gamta. Pavyzdžiui, važiuodavome su profesoriumi po Žemaitiją ir jis sakydavo, kad tie kalnai – Girgždutė, Medvėgalis, Šatrija yra dievkalniai, turintys atmintį, jie gyvi, todėl su jais natūraliai reikia elgtis pagarbiai. Kaip ir neseniai išėjęs mano labai gerbiamas signataras Algirdas Patackas sakydavo, kad mes – juk girių žmonės, tūkstančių tūkstančius metų gyvenę miškuose, mes žinome, kaip juose elgtis ir jaustis. Taigi ta pagarba medžiui, versmei, upeliui, apskritai, gamtai turbūt atėjo iš pajautimo, kokia brangi mūsų protėviams buvo gyvenamoji aplinka.
Visa tai ir suklojo manyje tą pamatą, kurį turiu iki šiandien. Taigi mano išplaukiotos beveik visos Lietuvos upės ir ežerai, aplankyti piliakalniai, pilkapynai, pažinta daugybė žmonių – tikroji Lietuva yra kaime, tuose žmonėse, kurie gyvena darnoje su gamta. Juk lietuvių papročiai ir tradicijos būtent ir atėjo iš jų ryšio su gamta. Kartais aš labai išsigąstu: o ką paliks šiandienos žmogus, jau neturėdamas šios darnos? Kaip sakydavo žinomas geografas, prof.Č. Kudaba: kuo aukščiau Vilniuje kyla Lazdynai ir Žirmūnai, tuo labiau trokštu gamtos žalumos.
Prasidėjusi studijų laikais žygeivystė tęsiasi per visą gyvenimą, turbūt dėl to jau penkiolika metų sekmadieniais ir organizuoju pėsčiųjų žygius vilniečiams.
Kaip ėmėtės šios kilnios, gražios veiklos?
Vedžioti žmones sekmadieniais po Vilniaus miesto apylinkes pradėjau dirbdama Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijoje, stengiausi pati giliau pažinti saugomas teritorijas ir kitiems tai parodyti. Vilnius yra toks gražus, kraštovaizdis aplink jį įvairus, tačiau supratau, kad vilniečiai nelabai suvokia ir nepažįsta to, ką šis miestas turi ir ką čia reikia saugoti bei branginti. Jutau potraukį eiti ir rodyti kitiems, ką žinau, ir apie tai kalbėti, kad tai pažintų ir saugotų ir kiti. Norėjau, kad žmonės suprastų, jog miestas taip pat turi turėti darną su gamta, nes dažnai šio suvokimo miesto žmonėms trūksta, taip pat valdininkams, architektams, planuotojams, urbanistams, verslininkams.
Taigi, kai pamačiau, kad norinčiųjų yra daug ir jų nemažėja, dėl to pėsčiųjų žygius organizuoju ir toliau. (Anksčiau tą darydavau ko ne kas antrą sekmadienį, dabar rečiau.) Kalbant apie ėjimą pėsčiomis, negaliu pamiršti Č. Kudabos žodžių, kad didžiausias džiaugsmas, kuris duotas žmogui, tai – ėjimas pėsčiomis, kurio tau niekas nepavydi. Taigi, kuo Vilniuje didesnė urbanizacija, tuo labiau žmogaus širdis veržiasi eiti į tuos pėsčiųjų žygius. Žmogus turi savyje gamtos nuojautą, tik reikia šiek tiek paskatinti. Ėjimas pėsčiomis ir atgaivina sielą, ir plečia pažinimą, ir gerina sveikatą, ir artina į darną su gamta.
Vis dėlto rengdama pėsčiųjų žygius po Vilniaus apylinkes jau 15 metų, turbūt jau išvaikščiojote visus įmanomus takus. Ar tai nenusibodo?
Tikrai nenusibodo. Aš stengiuosi dažniausiai kaskart „vingiuoti“ kiek kitaip, nes niekada neimu į rankas žemėlapio, neturiu kompaso – viskas yra mano galvoje. Taigi aš einu ir iš kito galo, ir kitais takais užlipu į tą pačią kalvą ar gūbrį. Labai skirtinga gamta yra ir įvairiais metų laikais, pradėjau keliauti ir žiemą, nors pati labai mėgstu slidinėti. Informaciją apie rengiamus žygius dedu į Vilniaus keliautojų klubo svetainę. Bendradarbiauju su keliautoju Algimantu Jucevičiumi, pasitardami ir pasikeisdami kviečiame vilniečius išeiti į gamtą.
Kurie maršrutai, vietos Vilniaus apylinkėse Jums pačiai yra brangiausios, mieliausios?
Mane labai traukia versmės ir šaltiniai, o po to – gūbriai ir viršūnės. Taigi – priešingybės. Pirmieji būna pažemėjimuose, dugnuose. Deja, Vilniuje tokių vietų yra labai mažai, dauguma didžiausių šaltinių jau sunaikinti. Kaip antai, Vingrių šaltiniai – ten išlikęs iš visų pusių apstatytastik mažas šaltinėlis, esantis už buvusio Lietuvos kino teatro. Buvo bandymas jį atgaivinti, tačiau nesėkmingai, bet prie to reikėtų vėl grįžti ir jį parodyti žmonėms.
Kiti didieji šaltiniai buvo už Aušros Vartų – jie sunaikinti seniai, dar kai 1862 m. buvo tiesiamas geležinkelis. Tada buvo sunaikinta ir daug kitų dalykų, užpiltas Kaukysos upelis bei kiti maži upeliukai – kairieji Vilnios intakai.
Treti didieji šaltiniai buvo Župronių–Misionierių. Gerai, kad jie iš dalies atgaivinti, ir ten matyti versmės bei tvenkiniai – važiuojant nuo Šv.Onos bažnyčios ir kylant tiesiai į kalną, pro Barbakaną, Misionierių ligoninės link. Taigi tie trys didieji šaltiniai girdė vilniečius, o Vilniaus vandentiekis turi labai seną, 500 metų siekiančią istoriją. Tai buvo labai patogu, nes Vilius įsikūręs dviejų upių santakoje – Neries ir Vilnios. Susidarė tokios palankios geologinės sąlygos, kad Vilnia kirto Medininkų aukštumą ir giliai įsigraužę ledyno tirpsmo vandenys, nutekėjo Vilnios ir Neries slėniais bei atvėrė vandeningus tarpmoreninius sluoksnius. Ir dabar į kairę Vilnios upės pusę įteka labai daug šaltinių ir mažų upeliukų. Taip pat dar yra šaltinių, kurie suplūdo į Nerį. Nors jie buvo mažesni, tačiau išlikę iki šiandien. Pavyzdžiui, Antakalnyje, prie troleibusų parko, – Spalvotieji šaltinėliai.
Kodėl spalvotieji?
Daug metų bendravau su geologu profesoriumi Algirdu Gaigalu, kuris tais šaltinėliais labai rūpinosi, kad jie būtų sutvarkyti ir žmonės apie juos žinotų. Spalvotųjų šaltinių versmė taip vadinama dėl vandenyje ištirpusių mineralų įvairovės, kurie suteikia jam spalvų. Tie unikalūs sufoziniai šaltiniai yra išsidėstę upės link atsivėrusiose erozinėse griovose, kurios mena sudėtingą Vilniaus geologinio kraštovaizdžio struktūrą. Taip pat kuriu pėsčiųjų maršrutą ir antaklniečių bendruomenei, kuriai priklausau, esu parengusi lankstinuką apie Neries pakrantės gamtos vertybes.
Aš gyvenu būtent Neries pakrantėje ir noriu, kad antakalniečiai taip pat pažintų savo artimesnį kraštovaizdį. Čia taip pat iš stačių Sapieginės, Šveicarijos kalvų sruvo labai daug upelių, kurie buvo užpilti. Bet ir šiandien einant Neries pakrante, palei pat vandenį, gali pamatyti, kaip į upę iš po žemių srūva šaltiniai. Ypač keliaujant pakrante už Šilo tilto į šiaurę M. Daukšos mokyklos ir Valakampių link – ten vien šaltiniai, o netoliese esanti pieva visada šlapia, vandeninga.
Mes, Antakalnio bendruomenė, jau bene 15 metų stengiamės, kad tik nebūtų užstatyta likusi siaura juosta kairiojoje Neries pakrantėje. Nors Vilniaus miesto urbanistai labai norėjo viską užstatyti, bet kol kas antakalniečiams pavyko išsaugoti bent dalelę natūralios Neries pakrantės, kurioje gausu bėgiojančių, važiuojančių dviračiais, vaikštinėja senjorai, jaunos šeimos su mažais vaikais. Išties labai skaudu, kai miesto architektai tenkina verslo interesą, o ne žmonių ir gamtosaugos. Antakalniečių bendruomenė atsižvelgė į gyventojų poreikius ir jautriai stengiasi kurti draugišką aplinką vilniečiams ir gamtai.
Neries slėnis nuo Valakupių iki Gedimino kalno ir pro Lazdynus praeinantis per visą miestą, yra natūralus gamtinis karkasas, jungiantis centrą su žaliausiais užmiesčio plotais, saugantis ekologinę pusiausvyrą, stabilizuojantis kraštovaizdžio natūralumą, didinantis estetinę vertę bei suteikiantis žmogui gyvenimo kokybę. Todėl Neries pakrantės natūralumą reikia branginti ir saugoti. Tačiau miesto plėtra negrįžtamai sunaikino mažuosius upelius ir šaltinius.
Kuo dar ypatingas Vilniaus ir jo apylinkių kraštovaizdis?
Kaip minėjau, tai – dviejų upių – Neries ir Vilnios – santaka, ledyno tirpsmo vandenų suformuotas gana jaunas kraštovaizdis. Jei, pavyzdžiui, keliautume Medininkų aukštumos link į pietryčius, pamatytume aukštai iškilusią, lengvai banguotą plynaukštę – Medininkų aukštumą, kurios reljefas susiformavo maždaug prieš 50 tūkstančių metų. O Vilniaus miesto bei jo apylinkių kraštovaizdį formavo paskutinis ledynas, kuris buvo atslinkęs prieš 18–20 tūkstančių metų. Taigi, šis kraštovaizdis labai jaunas, baigęs formuotis tik prieš 13 tūkstančių metų, todėl čia esama erozinių raguvynų, kurių nerasime jokioje kitoje Lietuvos vietoje.
Vilnius turi labai ypatingą, kelių tipų kraštovaizdį vienoje vietoje. Jo vaizdingumą ir savitumą lemia moreninių aukštumų ruožą kertantys slėniai, išraižyti mažų slėniukų, įgriuvų, raguvų, cirkų, esama ištisų erozinių kalvynų. Pavyzdžiui, cirkai – tai geomorfologinė forma, kurių esama labai nedaug. Cirkas yra dauba, sudaranti gan taisyklingą formą. Profesorius A. Basalykas mums sakydavo taip: įsivaizduokite, kad čia sėdėjo didelis milžinas ir paliko įspaudą. Bet aiškinant moksliškai, ten prieš 13–15 tūkstančių metų iš stačių šlaitų tekėjo maži šaltiniai ir upeliukai, kurie traukdamiesi tuos šlaitus vis pagrauždavo ir taip iš visų pusių gan apvaliai įkrisdavo šlaitai. Taigi upeliukai tekėjo link Neries slėnio, dabar šiose vietose liko sausos gražios daubos.
Todėl norisi žmogui parodyti jų unikalumą. Viename didžiausių gamtinių cirkų Lietuvoje yra įsikūręs Antakinio kapinių pagrindinis memorialas. Kitas didelis ir labai įdomus cirkas yra Paneriuose. Sapieginės kalnuose esančiame Iškartų kraštovaizdžio draustinyje taip pat yra išlikusių cirkų, kuriuos aš parodau savo keliautojams. Vienas labai gražus cirkas – geologinis gamtos paminklas – yra Gariūnų sufozinis cirkas, besiribojantis su Panerių eroziniu kraštovaizdžio draustiniu, kuriame esama nepaprasto grožio erozinių vėduoklių. Ten aš taip pat retkarčiais nuvedu savo keliautojus.
Kalbant apie Panerių erozinį kalvyną, visai neseniai, prieš keletą metų, buvo sumanyta iškirsti dalį tų gražių šlaitų, apaugusių miškais, pilnais Raudonosios knygos augalų, tenkinant vieno verslininko statybų interesą. Tačiau labai šauni vietos bendruomenė, pastebėjusi, kad medžiai žymimi ir ruošiami kirsti, kreipėsi į Seimo Aplinkosaugos komitetą.Kartu su Seimo nariais, AM specialistais dalyvavau posėdyje Vilniaus miesto savivaldybėje, ir nors kai kas šį projektą labai stengėsi „prastumti“, tačiau tai pavyko sustabdyti. Žinomas aplinkosaugininkas dr. Romas Pakalnis net pasiūlė perimti Panerių kraštovaizdžio draustinį Aplinkos ministerijos žinion, taigi norisi tikėti, kad savivaldybė ateityje deramą dėmesį skirs gamtinėms vertybėms.
Vienas Jūsų pėsčiųjų žygių maršrutų driekiasi aplink Žaliuosius ežerus, esančius dar Vilniaus ribose. Kuo jie ypatingi ir su kokiomis grėsmėmis susiduria?
Vilniaus miestas turi dar vieną išskirtinę dovaną – Žaliuosius ežerus. Tai unikalūs, rininės kilmės labai gilūs, švarūs vandens telkiniai, gulintys daubose, kurias išgraužė ledyninio tirpsmo vandenys maždaug prieš 18 tūkstančių metų. Taigi tie visi ežerai sugulė į dvi daubas – rinas. Vienoje – pats didžiausias (2 km ilgio) bei giliausias (39 m. gylio) iš jų – Balsys, dar vadinamas Kryžiokų. Manoma, kad ant jo ledo sustojo Vytauto laikais sumušti kryžiuočiai. Jie buvo apsupti, ežero ledas neišlaikė ir šie nugarmėjo į dugną. Esą dar daugelį metų žvejai tinklais iš šio ežero ištraukdavo kryžiuočių šarvų ir ginklų.
Taigi, Balsys ir mažas gražus Akies ežerėlis guli vienoje rinoje, o Gulbino Didysis, Gulbino Mažasis, Raistelis ir Baraukos akis telkšo kitoje dauboje. Taip pat netoliese išgraužtų ledyninių vandenų slėniu teka labai gražus Riešės upelis, pagal kurį labai mėgstame keliauti.
Žalieji ežerai yra itin vertingi, todėl, kad juose ir aplink juos auga daug retų augalų. Botaniniu požiūriu ypač vertingas tarpuežeris tarp Balsio ir Gulbino ežerų. Balsio ežere auga šiurpinis žvakidumblis, įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą, didysis plūkenis, paprastoji vandens lelija, o prie kito ežerėlio – Raistelio – šakotoji ratainytė. Tarpuežeryje auga liepynai, ąžuolynai, yra vakarų taigos miškų, randamos gražuolės Lietuvos orchidėjos – plačialapės klumpaitės, gencinjolai bei kiti reti augalai.
Tačiau pastebima, kad labai arti Žaliųjų ežerų esančios sodų bendrijos, tankiai paežerę užplūstantys poilsiautojai ir Balsio ežero pietinėje dalyje įsikūrusi šašlykinė iš tiesų labai blogina vandens kokybę. Nuotėkos iš sodų per pralaidų gruntą, sunkiasi į ežerą todėl, kad ten nesama nei vandentiekio, nei vandenvalos, tačiau sunku suprasti, kodėl apie tai nėra kalbama. O reikėtų skubiai kažką iš esmės daryti. Nes juosta tarp ežero ir sodų labai siaura, vietomis galvos 100 pločio metrų miško atkarpa, besibaigianti stačiu ežero šlaitu.
Tai neigiamai veikia natūralius ežero procesus ir kenkia retųjų augalų populiacijoms. Pasak biologų, Balsio ežero ekosistema jau pažeista. Didėja šlaitų erozija, pastebimas vandenyje ištirpusio deguonies deficitas, mažėja šiurpinio žvakidumblio plotai. Taigi mes nuolat šiek tiek prarandame. Pavyzdžiui, aplink Raistelį – gal vos vieno hektaro ploto ežerą su nepaprastai įspūdinga dauba – saugomas augalas šakotoji ratainytė dar visai neseniai sudarė 1–2 metrų juostą. Tačiau šiuo metu šis augalas pastebimas tik salelėmis. Ten sumontuoti kažkokie vamzdžiai, siurbiamas vanduo, taigi čia vykstantys procesai gamtai yra nepalankūs, ir labai gaila, kad mes taip nevertiname to, ką turime.
Manyčiau, kad didelę dalį pinigų reikėtų skirti ne naujiems takams ar dangoms, o išsaugoti Raudonosios knygos augalams, vertingoms natūralioms buveinėms. Nors kai kas jau yra daroma, tačiau tam reikėtų skirti dar daugiau dėmesio. Viena vertus, ta mažoji urbanizacija – pažintiniai takai, stendai reguliuoja žmonių srautus, tačiau čia reikėtų išlaikyti balansą ir stengtis išsaugoti tai, ką dar turime natūralaus, nes tai galime prarasti labai greitai. Kai nebus ką rodyti, nebereikės nei takų. Į gyvąją gamtą, į šaltinius, versmes, upelių pakrantes reikia žvelgti kur kas jautriau, kad jos liktų natūralios, neįspraustos į betoną ar trinkeles. Pastebėjau, kad pėstiesiems patogiausia keliauti natūraliai pramintais gamtos takais. Todėl kiekviena „invazija“ dar natūraliame kraštovaizdyje turi būti labai apgalvota, išdiskutuota su įvairių sričių gamtos specialistais – mokslininkais, bendruomenėmis.
Dar viena vertybė yra mažieji ežerėliai. Jų pribarstyta Verkių miške. Tai – labai savitos, negilios, pelkėjančios daubos. Ežerėliai yra termokarstinai, arba, kaip geologas,profesorius A. Gaigalas sakydavo, ledokarstinėskilmės. Jie susiformavo po paskutiniojo ledynmečio, ištirpus ten slūgsojusiems didžiuliams ledo luitams – kokio dydžio luitas, toks ir ežerėlis. Taigi nuo Verkių per Valakupių klonį Saltoniškių slėnio link yra nusidriekusi apie 10 km ilgio termokarstinės kilmės įdubų-ežerėlių juosta. Verkių miške tie ežerėliai yra saugomi, o pietinės įdaubų juostos dalies, susidariusios prieš 11–13 tūkstančių metų, ryškiausią atkarpą Saltoniškių slėnyje yra sudarkiusios miesto statybos. Ten pastatytas prekybos centras „Panorama“, gyvenamieji namai…
Kaip tai galėjo nutikti?
Taip nutiko dėl miesto kraštovaizdžio architektų ir aplinkosaugininkų nenuovokumo (rengiant miesto detalųjį planą), negaliu tiksliai pasakyti, kodėl nebuvo įvertinta šio išskirtinio kraštovaizdžio svarba. Profesorius Č. Kudaba sakydavo, kad tai – unikalus pelkėtas, ežeringas, kalvotas, daubotas, žvirgždingas kraštovaizdis. Niekur kitur Rytų Europos upių slėniuose neaptiktas ir todėl saugotinas. Taip rašė ir didieji Lietuvos geografai. Taigi, aš negaliu suprasti, kaip tai nutiko – kur buvo Vilniaus universiteto geografai, miesto Savivaldybės aplinkosaugos skyrius, kraštovaizdžio architektai? Tai yra didžiulis praradimas, dar vienas kitas ežerėlis ten lyg ir telkšo, tačiauvisa ši teritorija turėjo būti įjungta į Verkių regioninį parką, ją buvo galima išskirti kaip atskirą draustinį… Manau, kad čia – Vilniaus miesto savivaldybės aplinkosaugininkų kaltė. Liūdna konstatuoti, kad tai buvo sunaikinta, palyginti neseniai, o statybos tęsiasi ir toliau.
Diskutuotinas poveikis gamtai yra Antakalnyje ,kur visai šalia spalvotų šaltinėlių įrengtas laipiojimo medžiais parkas. Ten žolinė danga visiškai ištrypta, medžiai apraišioti virvėmis, ir tai aš vertinu kaip neigiamą poveikį gamtai ir patiems šaltinėliams. Nors bendruomenės taryboje aš balsavau prieš šio parko įrengimą, tačiau Savivaldybės pareigūnai čia nematė jokio pavojaus. Taip pamažu unikalus miškelis, esantis prie Veršupio upelio (kur kadaise stovėjo LDK didikų rūmai), yra naikinamas.
Kokias dar kraštovaizdžio būklės problemas matote Vilniaus mieste, kurios kelia pavojų tiek gamtai, tiek žmogui, tiek jų tarpusavio ryšiui?
Didžiausia problema žaliajam miesto rūbuiyra miesto sutankinimas. Geologai ir geografai yra atlikę mokslinį darbą „Vilniaus miesto kraštovaizdžio būklės psichoekologininių aspektų kaitos prognozavimo problema“. Jame labai įdomiai rašoma, kaip kraštovaizdžio būklės pokyčiai veikia žmonių psichologinį komfortą ir atskleidžiama blogėjanti situacija. Mažėja natūralių gamtinių plotų, auga urbanizuotos teritorijos dalys, tankinant gyvenamuosius kvartalus (tai ypač pastebima Žirmūnų mikrorajone) į kiekvieną tarpelį kišama dar po vieną pastatą. Panašių dalykų vyksta ir Antakalnyje. Visa tai blogina gyvenimo ir darbo mieste sąlygas. Didėja užterštumas, dirbtinės dangos plotai, mažėja želdinių.
Suprantu, kad miesto urbanistams labai patogu – nereikia tiesti vamzdžių, elektra arti – bet ar jie pagalvoja, kas prarandama? Vamzdį gali nuteisti bet kur, bet sunaikinęs medį, žaliąjį plotą mieste jo neatgaivinsi. Kuo tada virs žmonių gyvenimo kokybė? Net ir dirbantis miesto centre taip pat turėtų matyti žalią medį ar turėti žalią plotelį pasivaikščioti. Tik visuomenės budrumo dėka liko neužstatytas žalias skverelis prie Žemaitės paminklo. Tačiau skverelio M. K. Čiurlionio gatvėje, nepaisant protestų, nepavyko išsaugoti. Arba Valakampiuose prie žiedo, kur buvo Kino studija ir pušynėliai bei miškai, jau taip pat užstatyta. O šioje vietoje, prie Veršupio upelio žiočių, kadaise buvo Lietuvos kunigaikščių vasaros rezidencija, su didžiuliu žvėrynu.
Geografas rašytojas Martynas Zeileris 17 a. rašė: „Prabangūs karaliaus Žygimanto mediniai rūmai pastatyti pramogai ir poilsiui stūkso prie miško, nuo Pilies pusės, netoli Veršupio. Prie jų – žvėrynas, kur labai daug didėlėmis lėšomis laikomų įvairiausių žvėrelių.“ O Žygimanto Augusto viešpatavimo laikais šie rūmai buvo išpuošti, padidinti, čia vasarodavo jo mylima žmona Barbora. Senovės tyrėjas Adomas Kirkoras atkasė bokšto sienas, daugelį pamatų, rūmų sparnus, kuriuose atrado Šv. Mykolo statulėlę, krosnies koklių liekanų su Žygimanto I portretu.
Tad kodėl gi nevykdyti žvalgomųjų archeologinių tyrimų, dar daugiau rasti istorinės medžiagos ir nebandyti ką nors atkurti, nors kokius fragmentus, menką dalelę ar bent paminėti? Tačiau viskas daroma atvirkščiai – tai užstatoma ištisais naujais kvartalais. Neseniai teko susitikti su profesoriumi Libertu Klimka, su kuriuo mes, be kitų klausimų, aptarėme ir Neries pakrantės išsaugojimo svarbą, jis taip pat sako – taigi ten Veršupių upelis, ten stovėjo Žygimanto rūmai. Taip, sakau, profesoriau, aš tą žinau, tačiau miesto „plėtristai“ to turbūt nenori žinoti.
Vadinasi, miesto urbanistai ir paveldosaugininkai bei gamtosaugininkai tarpusavyje visiškai nesusikalba?
Savivaldybėje yra Gamtos apsaugos skyrius, tačiau trūksta rūpinimosi Vilniaus kraštovaizdžiu. Gal kiek didesnis dėmesys skiriamas aplinkosaugos švietimui, kas taip pat labai svarbu. Manau, kad daugiau visuomenė, bendruomenės pastebi negerus dalykus. O ten, viduje, „dangoraižyje“, viskas tarpusavyje kažkaipsuderinama. Pastaruoju metu dar yra palengvintos naujų statybų derinimo procedūros, užtenka tik paviešinti savivaldybės svetainėje, o gyventojai dažnai net nepastebi, pamato, kai po langais jau kasami naujo namo pamatai.
Pavilnių regioniniame parke, netoli Pūčkorių atodangos, tarsi svetimkūnis stūkso garsiam teisininkui Gitanui Nausėdai priklausantis namas – stiklinis kubas. Ką byloja šis atvejis?
Kadangi šis statinys tikrai nedera prie kraštovaizdžio, Pavilnių regioninio parko direkcija nederino šio projekto, tačiau teismas jį įteisino galbūt dėl to, kad kažkas nebuvo apibrėžta reglamentuose, įstatymuose rasta landa.
Tačiau visai netoliese stūkso ir toliau griūva unikalūs Pūčkorių patrankų liejyklos griuvėsiai. Kodėl jie niekam nerūpi?
Tai – privati nuosavybė. Tie pastatai yra grąžinti. O kadais buvo minčių, kad čia reikėtų kurti Vilnios slėnio technikos paminklą. Profesorius L. Klimka mano, kad ten buvo liejamos ne tik patrankos, bet ir varpai. Tačiau Vilniaus valdžia turbūt nenorėjo tam skirti lėšų ir nuėjo lengviausiu keliu – atidavė šį objektą privačiam savininkui, privatizacija buvo atliekama labai chaotiškai, paskubomis, todėl buvo padaryta daugybė klaidų, o čia reikėtų viską labai reglamentuoti. Gindami bendruomenės interesą, dažnai matome, kad pareigūnai, kurie deda parašus, dažnai tenkina verslo interesus…
Vis dėlto norėtųsi pokalbį užbaigti viltinga, giedresne gaida, panašia į tą, kuria pradėjome. Tad ar esama vilčių išsaugoti tai, kas dar nesunaikinta unikalaus Vilniaus ir jo apylinkių kraštovaizdyje? Galbūt prie to bent menka dalele prisideda ir Jūsų organizuojami pėsčiųjų žygiai?
Kai kam atrodo, kad globalinės klimato kaitos problemos toli nuo Lietuvos, tačiau viskas yra susiję, ir žmonija turi pakeisti požiūrį į gamtą. Išnykus nors vienam gyvosios gamtos padarui, keičiasi visa ekologinė grandinė, sutrinka pusiausvyra. Vilnius dar gali didžiuotis unikalia gamta, žaliais šlaitais ir natūraliais upių slėniais. Dangoraižiais, perkrautomis automobiliais gatvėmis ir užterštu oru nenustebinsime pasaulio. Todėl tikiu, kad kuo daugiau vilniečių sužinos ir pamatys, ko esame turtingi, pradės tai branginti. Gal todėl negaliu sustoti ir sekmadieniais vis dar žygiuoju išlikusiais natūraliais gamtos takais bei kviečiu miesto politikus kartu pasidžiaugti didžiausia žmogui duota galimybe: keliauti pėsčiomis.
Kalbėjosi Jurga Žiugždienė
Daug yra aplinkosauginių problemų Vilniuje, reikia dažniau rašyti ir viešinti miesto gamtos naikintojus.