Baigiantis mokslo metams, Kauno Stasio Lozoraičio vidurinės mokyklos 3 ir 4 klasių pradinukams surengėme gyvąją patriotinio ugdymo pamoką – išvyką į Vilnių. Lankėmės Tuskulėnų rimties parke, Signatarų namuose ir Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. Mokinius lydėjo pradinukų veiklios mokytojos – Jūratė Valatavičienė, Alma Murzinė bei Violeta Mickevičienė, nuolat besirūpinančios ne tik dalykinių žinių sklaida, bet ir mokinių dvasiniu augimu, sėjant jų jaunose širdelėse meilės sėklą savo namams, savo aplinkai, savo Tėvynės gyvajai istorijai.
Tuskulėnai – tai sovietinių okupantų žiaurumo gyvo liudijimo vieta. Šioje teritorijoje buvo užkasami 1944 – 1947 metais čekistinių budelių nužudyti žmonės. Jau atkurtos nepriklausomos Lietuvos archeologai, tyrinėję Tuskulėnų dvaro teritoriją, rado 45 duobes su 724 nužudytų žmonių palaikais. Kaip nustatyta, tarp nužudytųjų buvo 249 partizaninio karo ir neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyviai, 1941 metų Birželio sukilėliai. Nužudytų žmonių daugumą – 559 sudarė lietuviai. Čia rasti nužudytų mūsų tautos iškiliųjų dvasininkų – didelę dvasinę stiprybę turėjusio vyskupo Vincento Borisevičiaus ir kunigo Prano Gustaičio, keturių Marijampolės gimnazistų – antisovietinio būrelio narių Jurgio Bekampio, Alfonso Žukausko, Algimanto Gustaičio ir Vinco Barono, Žemaičių legiono vado partizano Jono Semaškos – Liepos bei kitų Lietuvos patriotų palaikai. Tūkstančiai Lietuvos patriotų už antisovietinę veiklą buvo kankinami, pasmerkiami kalėti Sovietų Sąjungos atšiauriose klimato juostose, koncentracijos stovyklose, buvo verčiami tik už duonos riekutę iki visiško išsekimo ir mirties dirbti vergiškus darbus, kęsti pažeminimą bei smurtą. Kiek rodo surinkti statistiniai duomenys, iki 1956 metų sovietiniuose lageriuose, kalėjimuose buvo kalinta, kankinta ir nužudyta apie 90 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Sovietinis okupantas turėjo tikslą fiziškai sunaikinti mūsų tautą. Tai rodo vykę Stalino organizuoti kasmetiniai trėmimai, rusų kolonistų atsikraustymas į ištremtųjų vietą, vadinamos „tautų draugystės“ priedanga vykdoma atvira asimiliacija.
Tuskulėnuose mus sutiko labai žvaliai nusiteikusi vyresnioji edukologė Aistė Bajoriūnaitė, savo vaikiška išvaizda ir kalba iš karto radusi sąsają su atvykusiais mokinukais. Ji, naudodamasi vaizdines priemones, mokinius supažindino su Tuskulėnų istorija. Dvaro teritorija nuo 16 amžiaus buvo žinoma kaip karališko dvaro žemė, aptarnavusi Vilniaus pilį. Pagal architekto Karolio Podčašinskio projektą 1825 metais pastatyti dvaro rūmai ilgoką laiką buvo Vilniaus kultūros židinys. Sovietiniais metais, valdžia slėpdama savo žvėriškus nusikaltimus, ypač akylai saugojo šią teritoriją nuo pašaliečių akių. Kaip pasakojama, vidaus patvoriais nuolat vaikščiodavęs apsiginklavęs šautuvu sargas, buvo bijomasi net kokio gyvūnėlio žingsnių… Dvaro rūmuose kurį laiką vasarodavęs NKVD vadas Juozas Bartašiūnas, žinomas kaip Josifas Bartašiūnas, uoliai prisidėjęs prie mūsų tautos naikinimo proceso. Žmonės šią mirties teritoriją vadinę „Bartašiūno vila“…
2002 metais Lietuvos Vyriausybės nutarimu čia buvo įkurtas Tuskulėnų rimties parko memorialinis kompleksas. Mokiniams buvo pateiktos edukacinės užduotys, kurias dauguma mokinių sėkmingai išsprendė. Paskui apsilankėme įrengtame muziejuje ir koplyčioje-kolumbariume. Koplyčios – kolumbariumo išorinė dalis turi pilkapio formą. Ji pastatyta pagal architektų Vytauto Čekanausko ir Algirdo Umbraso projektą ir atidaryta 2004 metų Vėlinių dieną. Jos vidų juosia įrengtų kriptų galerija. Kriptose sudėti nužudytų žmonių palaikų karsteliai.
Šiek tiek pasivaikščioję Vilniaus senamiesčio išraizgytomis gatvėmis, pasukome į Signatarų namus, kuriuose 1918 metais vasario mėnesio 16 dieną buvo pasirašytas nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo Aktas. Jo reikėjo laukti net 123 metus, kada po trečiojo Lietuvos Lenkijos valstybės padalijimo 1795 metais Lietuvą prarijo Rusijos imperijos nasrai. Iš žemėlapio buvo išbrauktas Lietuvos vardas, tačiau jos gyvybingosios dvasios okupantai neįstengė numarinti. Ji gyvavo pasiaukojusių knygnešių skleidžiamose knygelėse, slaptose mokyklose, paprastuose kaimo sodžiuose, išlaikiusiuose gimtąją kalbą, kovose dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose, dėl lietuvių kalbos bei rašto teisių, „Varpo“ dūžių šauksme – kelkite, kelkite…
Signatarų namuose mokiniai buvo padalinti į dvi grupes. Lydėjusios gidės mokinius supažindino su pastato paskirtimi ir jame esančia ekspozicija, su istorinį Aktą pasirašiusių žmonių gyvenimu, veikla, dailininko Rimgaudo Žebenkos nutapytais jų portretais. Viename kambaryje mokiniai pastebėję Lietuvių konferencijos dalyvių skiriamąjį ženklą: projektuotos dvispalvės – žalios ir raudonos tautinės vėliavos juostelę, prisiminė ir jų pačių nupintas trispalves juosteles, rengiantis minėti Kovo 11-osios šventę. Mokiniams į akis krito ir dr. Jono Basanavičiaus rodomi relikviniai daiktai – skrybėlė, lazda, kelioninės skrynios, jo įsigytas pirmasis pasaulyje garso įrašymo prietaisas – Tomo Edisono fonografas, skulptūrėlės, paveikslai, JAV lietuvių angliakasių dovanotas suvenyras… Tarsi gyvai susitikta su pačiu daktaru Jonu Basanavičiumi – tautos patriarchu, kurio veikla nepaprastai didelė atkuriant mūsų valstybę, žadinant žmonių tautinę sąmonę. Jono Basanavičiaus gyvybingos dvasios tęsinys buvo jaučiamas ir tryliktame kambaryje, kuriame jam pirmininkaujant, 1918 metų vasario 16 d. popietėje buvo pasirašytas Lietuvos Nepriklausomybės aktas, nulėmęs ir tolimesnį mūsų Tėvynės likimą, ir davęs vėliau impulsą 1941 metų birželio sukilėliams, ir partizaninei kovai, ir neginkluotam lietuvių tautos pasipriešinimui prieš sovietinį okupantą. Jokios okupantų represijos negalėjo žmonių širdyse užgesinti Vasario 16-osios įžiebtos vilties. Šio Akto 122 žodžiai ir buvo dokumentinis pamatas atkuriant 1990 m. kovo mėn. 11 d. Lietuvos nepriklausomybę.
Ir štai Lietuvos Respublikos Prezidentūra. Pasipuošėme savo batus melsvom šlepetėm ir po kruopštaus patikrinimo įžengėme į ilgą, jaukia šviesa nušviestą vidaus koridorių. Mokinukai vis klausinėjo, ar mes pamatysime Prezidentę. Tačiau šį kartą Prezidentę Dalią Grybauskaitę pamatėme tik portretinėje nuotraukoje – gražią, jaunatviškai guvią, apsirengusią dailiais tautiniais drabužiais. Jos iškelta ranka ir nuoširdi šypsena tarsi sveikino atvykusius į jos buveinę. Su pačia Prezidente gal pabendrausime kitą kartą… Šį kartą bendravome su mus pasitikusiu simpatišku gidu.
Lietuvos prezidento instituciją įkūrė Valstybės Taryba 1919 metais ir tų pačių metų balandžio 4 dieną ji išrinko Antaną Smetoną pirmuoju Lietuvos Prezidentu. 1920 metais birželio mėn. paskelbtoje Laikinoje Konstitucijoje buvo įtvirtinta nuostata, jog Lietuvos Prezidentą renka Seimas. (Dabar Prezidentą renka visi Lietuvos piliečiai). Pirmuoju konstituciniu Prezidentu buvo išrinktas Aleksandras Stulginskis, Valstybės vadovu išbuvęs iki 1926 metų birželio mėnesio..
Trečiasis Seimas 1926 metais birželio 7 dieną Prezidentu išrinko Kazį Grinių, kuris gruodžio 17 dieną buvo priverstas atsistatydinti. Gruodžio 19 dieną Prezidentu antrą kartą išrenkamas Antanas Smetona.
Ketvirtuoju konstituciniu Lietuvos Prezidentu Lietuvos Respublikos Seimas 2009 metų kovo 12 dienos Deklaracija pripažino kovojusios Lietuvos su okupacija vadovą Joną Žemaitį – Vytautą. Prezidentūros posėdžių salėje kabo Lietuvos Prezidentų portretai, tačiau savo gyvybę paaukojusio Lietuvos labui Prezidento Jono Žemaičio portreto nėra. Kodėl ? – klausiame mus lydinčio gido. Atsakymas – čia kabo tik išrinkti Lietuvos prezidentai… Tarsi pamirštama, kad Jonas Žemaitis taip pat buvo išrinktas. Išrinktas Lietuvos partizanų vadų suvažiavime, kaip kovojančios Lietuvos su sovietiniu okupantu vadovas, ką ir pripažino LR Seimas, įtvirtinęs įstatymu ir 1949 metų vasario 16-osios Deklaraciją. Tikime, kad Jono Žemaičio – Vytauto portretas taip pat prasmingai papuoš Prezidentūros salę.
Priėmimų reprezentacinėje salėje buvo leista ir fotografuoti. Fotografavomės prie skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtos skulptūros „Laisvė“.
Žiūrėdami Prezidentūroje dailininko Jono Mackevičiaus sukurtus išraiškingus ir įtaigius paveikslus „Vytautas Didysis prie Juodųjų jūrų“ ir „Lucko suvažiavimas“ mokiniai tarsi pakartojo kai kurias pradines Lietuvos istorijos žinias, gautas mokyklos klasėje. Dar bus įsimintinesnis ir Vytautas Didysis bei jo nuveikti darbai stiprinant Lietuvos valstybę.
Greitai baigėsi diena. Į namus mokiniai grįžo su didelių įspūdžių kraitele, kuriuos žadėjo išdalinti ir savo tėveliams, kad su jais dar kartą drauge pasklaidytų Lietuvos istorijos puslapius. Linkime, kad šie puslapiai būtų visada gyvybingi, šviesūs.
Autorius yra Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas
