Gegužės 9 d. Utenos rajone, Saldutiškio dvaro sodyboje vyko pavasarinė Avikirpio šventė, skirta škudžių veislės avių populiarinimui. Šventę surengė Lietuvos škudžių avių augintojų asociacijos nariai jau 8 kartą džiuginantys neįprasta, įdomia ir patrauklia švente. Kiekvienais metais vis daugiau žmonių sužino apie šį, pavasarinį neįprastą renginį, o taip pat ir apie lietuviškos kilmės nedideles kraštovaizdžio avytes škudes, tad organizatorius labai džiugina avių mylėtojų, o ir jų augintojų gretų didėjimas.
Šventė prasidėjo Tarptautine konferencija, kurios metu pagrindinė gvildenama tema – „Škudžių veislės avių reintrodukcija ir dabartine situacija Lietuvoje“. Konferencijos pagrindiniu pranešimu tapo vokietės Dr. Kurt Gunhild skaitytas pranešimas – „Škudžių veislės avių istorija, išsaugojimas, paplitimas, reintrodukcija Lietuvoje ir dabartinis paplitimas“. Daktarė ir knygos apie škudes autorė dar kartą patvirtino škudžių veislės avių lietuviškas ištakas ir pažadėjo prisidėti prie šių, itin patrauklios išvaizdos avių lietuviškos kilmės įteisinimo.
Pramoginė šventės dalis prasidėjo iškilminga renginio dalyvių eisena Saldutiškio miestelio akmenimis grįsta gatvele, šventės dalyviai nešini Lietuvos vėliava ir avių maketais/plakatais iškilmingai atžygiavo iki renginio vietos.
Šventės pagrindinis gražuolis ir daugiausia dėmesio susilaukiantis išraiškingų ragų turėtojas – škudės avių veislės avinas su dar keliais savo giminaičiais. Asociacijos nariai susirinkusiems demonstravo senąjį ir naująjį avių kirpimo būdus. Anksčiau avys buvo kerpamos paprastomis metalinėmis žirklėmis, o dabar moderniomis elektra veikiančiomis kirpimo mašinėlėmis. Kurių peiliukus, čia pat, šventės metu, visi norintieji, galėjo pasigaląsti specialiu galąstuvu.
Ko gero pats neįprasčiausias vaizdas šventėje – dviejų masyvių baltnugario ir šėmo jaučių kinkinys. Šie jaučiai skirti dirbti žemę, tokiu būdu dirbamą žemę Lietuvoje buvo galima pamatyti IX amžiuje, dabar tai jau egzotika, kurią jaučių savininkas entuziastas bando atgaivinti savo žemėje. Šiuo neįprastu jaučiu kinkiniu visi norintieji galėjo pasivažinėti.
Visi šventės dalyviai turėjo galimybę įsitikinti ne tik škudžių veislės avių grožiu, jų vilnos vėlimo subtilybėmis, bet ir paragauti viralo iš škudienos. Šių avių mėsa ypatinga tuo, kad yra neriebi ir neturi lajaus kvapo. Tad net ir nemėgstantys avienos tikrai nustebtų paragavę šios puikios mėsos ir tikėtina, kad ją pamėgtų.
Šventėje netrūko ir kitų pramogų – vilnos karšimo, juostų pynimo, galima buvo išbandyti šaudymą iš lanko ir arbaleto. Buvo galimą įsigyti margaspalvių Kuktiškių bendruomenės moterų veltų dirbinių – šlepečių, šalikų. Taip pat paskanauti įmantriais pyragais, namine gira ir čia pat kepamu šakočiu.
Senąjį amatą – verpimą rateliu demonstravo dvi guvios močiutės, kurios kantriai bandė pamokinti norinčiuosius. Iš šalies žiūrint užduotis atrodė lengvai įveikiama, nes močiučių rankose vilna tirpte tirpo, tačiau pabandžius teko įsitikinti, kad užduotis ne iš lengvųjų, reikalaujanti laiko ir atidumo.
Pasak pavasarinio avikirpio šventėje dalyvavusios vokiečių mokslininkės Dr. K. Gunhild, škudžių veislės avys kildinamos iš Mažosios Lietuvos – Rytų Prūsijos ir Baltijos regiono šalių. Škudžių avys Baltijos regione (Rytų Prūsijoje, Lietuvos teritorijoje ir kitose Baltijos šalyse) atsirado prieš 4000 metų, o ankstyvieji istoriniai tekstilės radiniai patvirtina, kad tuometinė šios veislės vilna tapati šiandieninei. Nors apie jas Lietuvoje yra labai mažai žinoma, mes, lietuviai, galime teisėtai didžiuodamiesi vadinti Škudes tikrosiomis mūsų krašto gyventojomis. Laikoma, kad tai yra viena iš seniausių (aborigeninių) avių veislių.
Škudžių veislės avys amžių bėgyje nebuvo „gerinamos”, jos nebuvo kryžminamos su kitomis veislėmis ir yra išlikusios praktiškai grynakraujėmis. Tad, šios avys turi didžiulę kultūrinę, bei išliekamąją genetinę vertę, kaip viena iš „švariausių“ veislių pasaulyje. Deja, kaip ir šiurkščiavilnėms Pomeranijos avims, joms dėl karų ir žmonių tremties iš jų tėvynės Lietuvos, Rytų Prūsijos ir Pamario grėsė išnykimas, ir tuoj po antrojo pasaulinio karo buvo belikusi tik viena kita avis. Bet, dėka keleto entuziastų avių augintojų ir zoologijos sodų vadovų Vokietijoje, buvo pamažu atkurta gyvybinga populiacija iš išlikusių Škudžių avių rastų ir atgabentų iš Lietuvos ir dar kelių vietų Baltijos regione. Šiandien pasaulyje (Vokietijoje, Olandijoje, Austrijoje, Lenkijoje) jų yra apie 5000, ir vis dėl to, šios veislės avių populiacijai gresia išnykimas.
Tad 2011 m. įkurtos Lietuvos Škudžių avių augintojų asociacijos svarbiausiais tikslas ir uždavinys yra populiarinti bei išsaugoti šios istorinės, bet jau užmirštos ir išnykusios iš mūsų šalies avių veislės kultūrinę, istorinę, etninę, ekonominę ir mokslinę vertę bei suburti kuo didesnį bendraminčių ratą, norinčių auginti ir tuo prisidėti prie Škudžių veislės avių išsaugojimo.
Pasak Škudžių avių augintojų asociacijos prezidento Kęstučio Samušio, 1941 m. pulkelį avių pirmą kartą iš Lietuvos išsivežė vokiečiai. O atgavus nepriklausomybę ir atsivėrus sienoms iš Lietuvos įsigijo jų dar daugiau.
„Lietuvos mokslininkai senąsias lietuviškas avis vadina šiurkščiavilnėmis avimis, nes šaltiniuose aprašomų avių vilna šiurkšti. 1988 m. Gyvulininkystės institutas surengė ekspediciją ir surinko 30 šiurkščiavilnių avių – visokių maišytų avių, kurios turėjo šiurkščią vilną ir buvo panašios į senąsias avis. Jas pardavė vokiečiams. Šie iš bandos atsirinko škudes – taip antrą kartą buvo papildytas vokiečių škudžių avių fondas. Tiesa, atrinkta buvo tik keletas avių: kitos jau buvo maišytos ir nebeatitiko škudžių veislės charakteristikų. Tos škudės, kurias dabar atsivežėme iš Vokietijos, yra tų mūsiškių tiesioginės palikuonės. Jos – tarsi tremtinės, grįžtančios į gimtąją šalį“, – aiškino K.Samušis ir apgailestavo, kad net vokiečių mokslininkams tvirtinant šias avis esant baltiškomis Lietuvos genetinių išteklių išsaugojimu besirūpinantys valdininkai jau daugelį metų kratosi šios veislės pripažinimo sava ir nepagrįstai jas pripažįsta vokiečiams.
Šios senos veislės avių augintojai įsitikinę, kad škudės turi būti įrašytos į Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių sąrašą. Tačiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvulininkystės instituto ir Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo tarybos atstovai jau nepirmus metus vilkina škudžių pripažinimą. Gal todėl, kad nenorima daugiau konkurentų, pretenduojančių į ES paramą, skiriamą retiems bei nykstantiems gyvūnams išsaugoti?
