Pastaruoju metu vis daugiau ūkininkų domisi mėsine avininkyste. Prieš pasirinkdami šią veiklą ūkininkai nori susipažinti su avių veislėmis, priežiūra ir parama, teikiama šių naminių gyvulių augintojams.
Ūkinių gyvūnų registro ir Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos informacinės sistemos duomenimis, 2013 m. kovo 1 d. Lietuvoje įregistruota 82,036 tūkst. avių, arba net 34,7 proc. daugiau nei 2012 m. kovo 1 d. Raimundo Šuikos nuotr.
Mėgstamiausios veislės
Lietuvoje auginamos net 35 veislių avys. Tačiau tarp augintojų mėsinės veislės: Lietuvos ir Vokietijos juodgalvės bei Sufolkų. „Lietuvos juodgalvės – mėsingos, greitai auga ir bręsta. Suaugę avinai sveria 85–100 kg, ėriavedės – 60–70 kg. Kergti rekomenduojama 10–12 mėnesių amžiaus avytes. Jos dažniausiai atsiveda 2 ėriukus“, – sakė Žemės ūkio rūmų (ŽŪR) Gyvulininkystės skyriaus vyriausioji specialistė Ilona Kauzonienė. Sufolkų veislės avių skerdiena yra geros kokybės. Veisliniai avinai sveria 100–140 kg, ėriavedės – 70–90 kg.
Populiarios ir nelepios Romanovų veislės avys. Jų mėsa skania, turi mažai lajaus. Tai bene visliausios avys. Jos atsiveda 2–5 ėriukus. Suaugę avinai sveria 65–80 kg, ėriavedės – 45–55 kg. Ūkininkai taip pat augina Vokietijos baltagalvių bei merinosų, Berišon diušer, vilšyrhornų, tekselių, Lenkijos žemumų, ostfryzų, Šarolė, Oksfordo žemumų, skudų ir kitų veislių avis. Vis daugiau auginama ostfryzų ir lakonų veislės melžiamų avių.
Kenkia drėgmė ir skersvėjai
Pasak I. Kauzonienės, tiek lietuviškų, tiek įvežtinių veislių avims reikia sudaryti tinkamas laikymo sąlygas. Tvartus galima įsirengti senuose pastatuose (karvidėse, kiaulidėse). Statant naują tvartą rekomenduojama aplink jo pamatus padaryti priegrindą, kad nubėgtų kritulių vanduo. Pamatai turėtų būti įleisti į žemę apie 0,7–1 m, kad sienų nepasiektų gruntinis vanduo. Vienai aviai tvarte reikia 1,5–2,5 kv. m grindų ploto (didesnio ploto reikia, jei avis ėriuojasi žiemą). Prie tvartų patariama įrengti diendaržius, kurių plotas priklauso nuo avių skaičiaus garde: suaugusioms avims reikia 2,5 kv. m, prieaugliui – 0,5 kv. m. Nors avys nebijo šalčio, tačiau joms ypač kenkia drėgmė ir skersvėjai. ŽŪR gyvulininkystės skyriaus vyriausioji specialistė sakė, kad tvarte ypač drėgna būna tada, kai laikoma per daug gyvulių arba netinkamai veikia ventiliacija. Nuo nuolatinės drėgmės tamsėja ir smunka avių vilna, avys dažniau serga, o ėriukai peršąla ir nugaišta. Todėl tvartą patariama ne tik gerai vėdinti, bet ir laiku pakreikti bei šalinti mėšlą. Gyvulių atsparumas ligoms, sveikatai ir produktyvumui priklauso nuo tvarto mikroklimato ir zoohigienos reikalavimų. Labai žema temperatūra kenkia ne tik avims, bet ir pašarams. Minimali tvarto temperatūra turėtų būti 3 °C, maksimali – 12 °C, optimali – 6 °C šilumos. Ėriavimosi gardelyje turėtų būti 12–15 °C šilumos. Todėl ėriavimosi patalpa turi būti įrengiama toliau nuo durų ir ventiliatoriaus.
Tinkamiausi – mišiniai
Tvarte laikomoms avims tinkamiausias pašaras – smulkus kokybiškas šienas. Jo pakanka 1–1,5 kg per parą. Avys noriai ėda šienainį ir silosą, kurio per parą vertėtų duoti 2–3 kg. Gyvuliai mėgsta miežinius ir avižinius šiaudus, pašarinius ir cukrinius runkelius, morkas, bulves, griežčius. Pagrindinis energijos šaltinis yra grūdiniai pašarai. Avims tinka miežiai, avižos, kukurūzai, kviečiai ir visi kiti grūdai, kuriuose yra daugiau ląstelienos. Grūdų avims nebūtina malti. Geriausia duoti kelių rūšių grūdų mišinių. Avis šeriant savos gamybos miltais, pasak I.Kauzonienės, į juos reikia įdėti premiksų (5–10 g/kg). Labai vertingas pašaras avims yra saulėgrąžų ir sėmenų išspaudos. Avis galima palepinti duonos plutele, bulvių lupenomis, morkomis. Gyvulių garduose visuomet turi būti laižomosios druskos ir vandens. Avys turi būti šeriamos visaverčiais ir kokybiškais pašarais pagal nustatytas normas. Vasarą pagrindinis avių pašaras – žolė, kurios per parą avys suėda po 6–8 kg.
Vertinga, bet brangi
Aviena – kokybiška, dietinė, mažai cholesterolio turinti mėsa. Tačiau dėl aukštų kainų ne kiekvienas vartotojas gali jos nusipirkti. Kilogramas skerdienos kainuoja apie 18–50 Lt. Avių ūkių šeimininkai mėsą dažniausiai parduoda saviems klientams ir turguje, ją superka ir restoranai. „Mėsos norma vienam gyventojui per metus – 85 kg, iš jų avienos – 3–8 kg. Tačiau lietuviai šios mėsos suvartoja tik po 60 g“, – sakė ŽŪR Gyvulininkystės skyriaus vyriausioji specialistė. 2012 m. Lietuvos įmonėse buvo paskersta 5,186 tūkst. avių, arba 1 proc. daugiau nei 2011 m., ir pagaminta 99,653 t avienos (2011 m. – 97,623 t). Brangiausiai avys buvo superkamos 2012 m. vasario mėn. – po 604,47 Lt už 100 kg gyvojo svorio, pigiausiai – 2012 m. rugsėjo mėn. – po 529,96 Lt už 100 kg gyvojo svorio. Pagrindinė avininkystės produkcija yra vilna, tačiau ji nėra paklausi. Už neplautos vilnos kilogramą pirkėjai moka nuo 3 iki 5 Lt.
Neskatina bandų plėsti
Pasak I.Kauzonienės, rekordinis avių skaičius šalyje buvo užfiksuotas 1926-aisiais – 1,5 mln. avių. Mažiausiai avių – apie 12 tūkst. – buvo laikoma 2001 m. Tačiau padidinus paramą avių augintojams, imta auginti daugiau mėsinių avių. Dalyvaujantiems programoje „Agrarinė aplinkosauga“ už nykstančios veislės (Lietuvos juodgalves ir vietines šiurkščiavilnes avis) ėriavedę, ėriuką nuo 6 mėnesių ir veislinį aviną kasmet iš ES fondų mokama 28 eurų (96,68 Lt) išmoka. Tiesioginės išmokos už mėsines avis skiriamos, atsižvelgiant į laikomų avių skaičių: laikantiesiems 1–50 avių mokama po 68 Lt už vnt.; laikantiesiems 51–100 avių mokama po 47 Lt už vnt.; laikantiesiems 101–150 mokama po 44 Lt už vnt.; laikantiesiems 151 ir daugiau avių mokama po 38 Lt už vnt. Nors šiuo metu avių augintojams yra skiriamos kelios paramos, tačiau ji neskatina laikyti daugiau avių. Kuo jų daugiau laikoma, tuo mažesnė parama gaunama
