Žemaičiai šiapus ir anapus Dubysos

Raseinių rajonas priklauso Žemaitijos regionui, o Dubysa lyg takoskyra tarp Žemaitijos ir Aukštaitijos. Lyduvėniškiai, gyvenantys dešiniajame Dubysos krante, save laiko žemaičiais, o betygališkiai, įsikūrę kairiajame krante, jau mano esą aukštaičiais. XXa. pabaiga-XXI a. pradžia mūsų gyvenimui turėjo didelės įtakos, nes žmonės neapsiriboja tik savo kaimo gyvenimu, tradicijomis, bet išvyksta dirbti, veda, išteka ir išsikelia į kitą etnografinį regioną. Taip susipažįstama su Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos, Suvalkijos, Mažosios Lietuvos etnografiniais regionais, gyvenant perimamos jų tradicijos, maišosi tautinio kostiumo elementai, valgių receptai, vietiniai papročiai įgyja naujų bruožų.

„Siekdami paminėti Etnografinių regionų metus, kartu su Raseinių rajono Betygalos Maironio vidurine mokykla organizavome renginį „Žemaičiai šiapus ir anapus Dubysos“. Šokių dieną sušokome ir išmokome gal penkiolika šokių. Klausėmės raseiniškių armonikierių („Šaltinio“ progimnazijos armonikų ansamblio vadovė Asta Nikžentaitienė) grojamų melodijų. Smagu šokti, grojant gyvai muzikai, o dar ir naujų pažįstamų susirasti šokio sūkuryje. Įdomu buvo klausytis pasakojamų legendų, padavimų. Betygalos moksleiviai pirmą kartą klausėsi „peterburgskos“ armonikos. Dainius Maslauskas (Raseinių Viktoro Petkaus pagr.m-kykla) virtuoziškai valdantis instrumentą, šiemet tapo Vaikų ir moksleivių lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų konkurso „Tramtatulis“ laimėtoju.

Mįslių užduotys masino prizais, kaitino salės atmosferą, vilnijo juokas ir šmaikštavimai. Pažintis su tautinio kostiumo elementais daugeliui moksleivių buvo netikėta, keista, tačiau niekas neįvardijo, jog mūsų tautiniai rūbai negražūs. Tiesiog, jaunimui jie neįprasti. Ką gali, žinoti, gal ateityje jaunimas įvertins drobės, vilnos ir rankų darbo privalumus, ir pasipuoš tautiniu kostiumu iškilmingoms progoms šeimose, dalyvaus valstybinėse šventėse.

Matydami savo šalies vadovus bei užsienio šalių ambasadorius tautiniais kostiumais, išdrįskime parodyti pagarbą išraiškingiems tautiniams raštams“ – sakė Dubysos regioninio parko vyriausioji specialistė, kultūrologė Laimutė Pečkaitienė.

Bent kartą pajutęs tėviškės ilgesį, sudainavęs nors vieną dainą, sušokęs bent vieną liaudies šokį, ragavęs kaimo pečiuje keptos duonos, tikimės pajus esąs lietuvis. Tik ar pakaks to vieno karto? Domėkimės krašto papročiais, tradicijomis, etnografinių regionų išskirtinumais – juk mūsų maža šalis tokia spalvinga, o tautosakoje slypi išmintis.