Apie tai, kaip veiklinti mokinius, aktualizuoti vertybes ugdymo procese, lavinti mokinių kalbinės raiškos ir matematinius gebėjimus, sveikatinti ugdytinius, pasitelkiant integruotų pamokų modelį, kalbasi Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) Profesinių kompetencijų tobulinimo instituto koordinatorė Danguolė Bylaitė-Šalavėjienė ir Vilniaus „Juventos“ gimnazijos kūrybiško mokymo(si) mokytojos Lilija Jankeliūnienė ir Nėrija Paulionienė bei Vilniaus rajono Kalvelių „Aušros“ gimnazijos kūrybiško mokymo(si) mokytojos Dalia Valaikienė ir Roma Graužinytė.
Mokytojos 2015 m. vasario–kovo mėnesiais dalijosi gerąja darbo patirtimi projekte „Kūrybinės partnerystės“ su Vilniaus regiono mokytojais.
Kaip veiklinote moksleivius mokyklos kūrybiško mokymosi projekte?
Lilija Jankeliūnienė: „Veiklinimas – tai mokinio atsakomybės, savarankiškumo ugdymas. Tai teorijos siejimas su praktika, ėjimas nuo žinojimo prie suvokimo, juntant ir jaučiant, mąstant ir reaguojant. Klasei trūko bendrystės, todėl pirmiausia nuolat dirbome grupėmis, keisdami jų sudėtį. Tai labai pasiteisino. Be to, dirbdami grupėmis, mokiniai mokė vieni kitus. Stengėmės ne „primesti“ užduotis, o leisti pasirinkti iš daugelio užduočių. Pasirenkant didėjo pasitikėjimas tarp mokytojų ir mokinių, o taip pat ir mokinių atsakomybė. Daug užduočių atlikdavome būdami grupėje: interaktyvūs žaidimai, refleksijos. Kai kurias pamokas stengėmės teatralizuoti, daug judėdavome. Keitėme ir ugdymo erdves: dirbome ne tik kabinetuose, bet ir aktų salėje, koridoriuose, Antakalnio miške prie Mokslinės komunikacijos ir informacijos centro, į kurį organizavome ekskursiją, turėdami tikslą susipažinti su šiuolaikine architektūra, paanalizuoti jo erdves. Galiausiai pakeitėme ir savo mokyklos erdves: ir sienas šveitėme, ir tinkavome, ir dažėme, ir lietuvių kalbos rašybos ir gramatikos taisyklių ant jų prirašėme – dabar sienos bylojančios.“
Kokiais sėkmingais vertybių aktualizavimo būdais pasidalijote su Vilniaus regiono pedagogais?
Nėrija Paulionienė: „Dažniausias vertybių aktualizavimo būdas per literatūros pamokas, atrodytų, yra kūrinio analizė, tačiau to tikrai nepakanka, kad aptariama vertybė taptų mokinio asmenybės savastimi, nes įvykiai, vertybės, poelgiai nepriklauso literatūros, daiktų, institucijų ar struktūrų pasakojimui. Todėl dažnai pamokose naudojame literatūrinį teismą, asociacijų metodą, prašome kūrinį ar autoriaus biografiją išreikšti piešiant, kuriant filmo scenarijų, vaidinant vieną ar kitą epizodą, kuriant menines kompozicijas, taikant psichoanalizės elementus. Bet itin sėkmingas vertybių aktualizavimo būdas, mūsų manymu, yra „Atviro rato“ metodas, nusižiūrėta Teatro laboratorijos, vadovaujamos A. Giniočio, idėja. Kad tai suprastum, būtina apsilankyti bent viename spektaklyje. Dirbant netradiciškai, ieškant bendravimo būdų su mokiniu, tenka daug improvizuoti. Mokytojas, be abejonės, turi būti kūrėjas, gebantis patirtus dalykus teatre, gamtoje, parodoje, cirke pritaikyti savo darbe.“
Kokius veiksmingus mokinių kalbinės raiškos lavinimo būdus išbandėte?
Dalia Valaikienė: „Ugdydamos mokinius daugiakalbėje aplinkoje pastebėjome, kad skaitymas jiems dažnai yra sudėtingas procesas. Tad skatinome skaityti įdėmiai ir kritiškai permąstant ir įvertinant veikėjų asmenybės bruožus. Siūlėme susitapatinti su personažu, palyginti gyvenimą knygoje ir realybėje. Vienas kalbinės raiškos lavinimo būdų buvo knygos „Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“ analizavimas.“
Kaip atkreipėte dėmesį į sveikatinimo(si) svarbą?
Roma Graužinytė: „Daug dėmesio skyrėme sveikatingumo idėjų sklaidai, todėl Karlsonas tapo visų sveikos gyvensenos principų laužytoju. Vaikai ieškojo būdų, kaip padėti šiam personažui tapti sveikesniam. Mokiniai sudarinėjo mitybos planą ir kūrė sveikuoliškų vaišių receptus. Daug kalbėjome apie vitaminus ir jų naudą organizmui. Drąsinome ne tik laisvalaikį leisti gryname ore (sportuojant, žaidžiant), bet ir pakeitėme ugdymo aplinką. Panaudojome visus šalia gimnazijos esančius gamtos kampelius, poilsio erdves pamokoms organizuoti.“
Kokie kūrybiško mokymo(si) metodai padėjo lavinti mokinių matematinius gebėjimus?
Dalia Valaikienė: „Analizuojant knygą apie Karlsoną bandėme sudominti mokinius kurdami sąlyginius uždavinius iš knygoje esančių skaičių. Labiausiai stengėmės sužadinti norą išmokti daugybos lentelę ir atrasti jos panaudojimo būtinybę. Taip pat vaikai susidomėjo Karlsono gyvenimo būdu, siekė išmokyti jį žaisti futbolą. O tam prireikė sužinoti Karlsono reakcijos greitį. Vaikai, susitapatinę su Karlsonu, atliko testą ir apskaičiavo savo reakcijos greitį, panaudodami aritmetinio vidurkio skaičiavimo taisyklę. Vėliau šią informaciją mokiniai naudojo sudarydami diagramą ir lygindami berniukų, mergaičių ir Karlsono greitį. Ieškojome galimybių tradicinį futbolą keisti „karlsoniškuoju futbolu.“
Kas padėjo telkti(-s) grupę(-ei)?
Roma Graužinytė: „Projekto pradžioje vaikai silpniausiai įvertino vieną kūrybiško mąstymo įprotį – nuoseklią praktiką. Projekte kiekvienas mokinys turėjo pristatyti savo indėlį į bendrą darbą. Jie suprato, kad savarankiškas skaitymas turi įtakos visos klasės sėkmingo rezultato siekimui. Taip pat didelį vaidmenį atliko laisvės suteikimas – ugdymo aplinkos, darbo vietos, lyderių pasirinkimas. Mokytojai į daugelį procesų buvo skatinami nesikišti. Tai padėjo formuotis savarankiškai, organizuotai mokinių komandai.“
Į ką patartumėte atkreipti dėmesį įgyvendinant integruotų pamokų modelį pradinėse klasėse?
Dalia Valaikienė: „Labiausiai norime atkreipti dėmesį tų mokytojų, kurie dar nedalyvavo projekte „Kūrybinės partnerystės“. Norime pabrėžti, kad net jei nėra galimybės bendradarbiauti su kūrybos praktikais, žinokite, jog šalia visada yra mokytojai – draugai. Jie turi savų idėjų, metodų, kuriais gali pasidalyti. Plečiant bendraminčių kolektyvą mokykloje svarbu kalbėtis, ieškoti ir rizikuoti. Svajokime, planuokime ir šypsokimės savo kuriančioje bendruomenėje!“
