R. Cibas. Sistema

Visame kame yra tam tikra tvarka. Kur be nukreiptumėm žvilgsnį, į mineralų pasaulį, augalų ar gyvūnijos, visur rasime tam tikrą racionaliai veikiančią sistemą. Bet nieko nėra amžino, viskas kinta, „nėra nieko pastovesnio už laikinumą“. Ar jau taip seniai klestėjo dinozaurai? Kaip tada atrodė mūsų planeta? Turbūt neatpažintumėm, net kontinentai buvo kitokie… O kaip pasikeitė augalai? Kiek jų išnyko, neprisitaikę prie pakitusių sąlygų, kiek atsirado naujų? Milžiniškų paparčių dabar galime rasti tik pėdsakus (atspaudus) kur nors akmens anglyje. Sekvojų dar yra, yra dar daug dalykų, labai daug, kurie gali mums žmonėms priminti apie laikinumą.

Žmonijos istorija ko gero ne mažiau marga už šitą pasaulį, nestokojanti ir „baltų dėmių“. O dabartinė politinė sistema, taip vadinama „atstovaujama demokratija“, kurioje gyvename, tikrai nepretenduoja į amžinumą ar tobulumą. Jeigu ji užsibus ilgiau, tai bijau, kad mūsų laukia dinozaurų ar mamutų likimas.

Peticijoje „Vardan Lietuvos“, kurią pasirašė grupė signatarų priešakyje su Zigmu Vaišvila, buvo kalbama apie mūsų tautos nykimo požymius (emigracijos mastą, socialinę atskirtį ir t.t.). Didžioji žiniasklaida apie šį įvykį begėdiškai nutylėjo. Tai dar vienas tautos nykimo požymis. Piliečiai ir jų iniciatyvos, tame tarpe ir signatarai nieko nebereiškia. Žiniasklaida, dar neseniai vadinta „ketvirtąja valdžia“ visiškai parsidavusi, redaktoriai bijo užsitraukti valdžios ponų nemalonę. Ir tai savaime suprantama „kieno vežime sėdi, to ir dainelę dainuoji“. Mero, savivaldybės rankose visa galia, jie daro sprendimus, o piliečiai yra – NIEKAS. Jų bijoti nereikia…

JAV nepriklausomybės deklaracijoje yra tezė „Visi žmonės, dėl dieviškos (dvasinės) prigimties yra lygūs“. Šis išeities taškas ar „pamatinis akmuo“ ne tik turėjo didžiulę įtaką valstijų kūrimosi pradžioje, bet nulėmė ir dabartini šios šalies vaidmenį pasaulinėje arenoje.

Kodėl vienos sistemos (apie ką bekalbėtumėm) yra gyvybingos, ilgalaikės, o kitos priešingai – trumpalaikės? Juk žmonijos istorijoje buvo daug tautų, valstybių, karalysčių, imperijų ir net ko gero ne viena civilizacija. Kurios kažkada atsirado, augo, klestėjo, o paskiau pradėjo nikti ir visai pražuvo. Nuo ko priklauso šitie procesai? Tai būtina suprasti, jeigu norime išlikti, kaip tauta.

Mes gyvename dualiame pasaulyje, iš dvasios ir materijos, iš nematomo ir apčiuopiamo, iš amžino ir laikino. Ir patys esame tokie pat – iš nemarios dvasios ir mirtingo kūno. Materijos poliuje viskas atskira ir unikalu, nerasite dviejų vienodų akmenėlių, identiškų medžių ar žmonių. Akies rainelė, pirštų atspaudai – viskas vienetiniame egzemplioriuje. Jeigu kaimynas patyrė traumą, aš to net nežinau. Žmona skausmuose, gimdo, o vyrui – neskauda… Iš materijos atskirtumas, izoliacija, susvetimėjimas.

Bet yra lygmuo – nematomas, neapčiuopiamas, kuriame viskas siejasi. Apie jį galime numanyti matydami, kaip sinchroniškai, darydamas įmantriausius viražus skraido būrys mažų paukščių ar plaukioja jūroje tuntas žuvų. Atskirus paukščius ar žuvis akivaizdžiai sieja nematomi vidiniai saitai. Tokia pat vienybė būdinga bitėm ar skruzdėlėm, jos lengvai aukoja gyvybę vardan bendro intereso. Žmonės iš savo jaunesniųjų brolių išsiskirdami protu, pasiekia didžiausią individualumą ir savarankiškumą. Bet tuo pačiu ir didžiausią atskirtumą ir susvetimėjimą vienas nuo kito.

Bet pasitaiko akimirkų ir žmogaus gyvenime, aplankius meilei, nepakeliamai širdgėlai ar išgyvenant ribinę situaciją, kada pasaulis staiga pakinta. Laikas sustoja, mes nustebę dairomės į medžius, aplinką, rankos čiupinėja vėją, o lupos su virpuliu šnabžda – viskas yra Viena, viskas yra Viena… Tokie „prisilietimai“ – trumpalaikiai, bet nepamirštami, jie suteikia „sparnus“ visam likusiam gyvenimui. Po jų mes jau žinome, kad šis įprastinis pasaulis, kaip sapnas. Esama ir kitokio, žodžiais nenusakomo skaidrumo, dvasinės Vienovės. Neatsitiktinai vaikystėje, kol protas dar neįsigalėjęs, laikas bėga kitaip, dienos būna be galo ilgos, o viduje – begalybė…

Protas, mintys ir pavergia, ir išlaisvina. Viskas priklauso nuo dedamųjų, kiek dvasios ir kiek materijos. Kaip einant per pelkę lemtinga tai kur pastatysi koją, taip ir gyvenime – į kokias vertybes atsiremsi.

Prieš ketvirtį amžiaus mes, kaip tauta, pasiekėm didžiulę pergalę, tai tikrai svarbiausia šventė. Bet labai greitai buvo padaryta ir lemtinga klaida. Antroji vyriausybė paskyrė ypatingus atlyginimus teisėjams ir prokurorams, kurie dešimt ar net keliolika kartų viršijo atlyginimus eilinių piliečių. Po sąjūdžio mitingų, Baltijos kelio, tai buvo netikėta… Akibrokštas. Valstybės biudžetas yra visų piliečių pinigai. Vyriausybė turėjo atsiklausti ar piliečiai sutinka mokėti tokius atlyginimus savo teisėjams ir prokurorams. Bet ji to nepadarė. Suveikė paprasčiausias lovio principas… Prie teisėjų ir prokurorų labai mikliai prisišliejo visa aukštoji valdininkija. Iš esmės tai buvo oficialus startas laukiniam kapitalizmui. Tie kas buvo paskirti teisingumą vykdyti, pirmieji jį ir pamynė.

Jeigu Sąjūdžio laikais tauta išgyveno didžiulį pakilimą, vienybės jausena tiesiog ore sklandė, rezonuodama žmonių širdyse, tai šiuo akibrokštu valstybės laivas buvo pasuktas į materializmo vandenis. Pavyzdį „prichvatizacijai“ parodė pats Lietuvos „elitas“. Šiam procesui įsibėgėjus, su kiekvienais metais socialinė atskirtis tik augo. Dabar visi vadinami ponais, bet vieni susikrovė milijonus, o kiti pusryčių ieško konteineryje. Kokia vienybė gali būti tarp šitų ponų?

Ji buvo tada, kada visi buvom lygūs, lygūs prasme teisine, o po tautos padalinimo į visagalius valdžios ponus ir statistinius piliečius, vienybei vietos nebeliko. Tokiose „klimatinėse“ sąlygose ji negyvena. Net gamtoje, prie upių, ežerų, miškuose, kaip grybų po lietaus „pridygo“ perspėjančių užrašų „privati valda“ su šauktukais ar be, užtvarų, kaip prie kokios muitinės ir panašių „grožybių“, kurios akivaizdžiai byloja apie išbujojusį susvetimėjimą. Nelygybė turtinė yra tik pasekmė nelygybės teisinės, nelygybės pilietinės.

Kai viešumoje išeina kalba apie socialinę atskirtį, visada atsiranda argumentuojančių, kad tie (penki procentai) praturtėjusių, jų valdoma pinigų suma yra menka, ji neužlopytų skylėtos Sodros, nepakeltų atlyginimų ar pensijų. Atseit progresiniai mokesčiai ar kitokios priemonės, turčių atžvilgiu, ekonominio rezultato neduotų. Toks dėmesio perkėlimas nuo plačios problemos į siaurą jos piniginę išraišką yra akivaizdi manipuliacija, žmonių kvailinimas arba visiškas aklumas. Piktybinis auglys žmogaus organizme (matuojant gramais) taip pat yra menkas, gal būt ir penkių procentų ( nuo kūno svorio) nesiekia. Bet jo poveikis – pražūtingas…

Kokiais mato vienetais pamatuoti pilietinį abejingumą, neviltį ką nors pakeisti? Kiek tauta nukraujavo dėl emigracijos? Kiek prasigėrusių ar savo noru pasitraukusių? Kiek tai gautųsi pinigine išraiška? O gal tai dalykai nesusiję? Gal mes čia nieko dėti? Visada yra riba, kurią peržengus, atgal nebesugrįši. Atskiro žmogaus gyvenime, kalbant terminais medicininiais, tai klinikinė mirtis. Tautos irgi ne amžinos, išnyksta ir jos. Ar turime dar laiko?

Ką turiu omenyje, kalbėdamas apie nelygybę teisinę ir pilietinę? Kalbu apie atskirtumą ir apie skirtumą tarp valdžios pono ir paprasto piliečio. Valdžios ponas tiesiogiai ar netiesiogiai prieidamas prie materialinių resursų, piniginių srautų, turi galimybę tuo piktnaudžiauti. Užsimezga naudingos pažintys, simbioziniai ryšiai. Taip susiformuoja „valdžiažmogių“ kasta, kuri atstovaujamos „demokratijos“ sąlygomis lieka be kontrolės. Iš to visos galimybės savivalei… Kaip pavyzdį galima paminėti Kedžių mergaitės atvejį. Apkaltinus pedofilija teisėją, metus laiko niekas ir pirštu nepajudino, kad pradėtų tyrimą. Visa teisėsauga atsidūrė komos būsenoje, nes „varnas varnui…“ Galiausiai kalti liko mergaitės gynėjai… Kaip ten buvo ištiktųjų, anksčiau ar vėliau bus atskleista.

Svarbiausia tai, kad atstovaujamos „demokratijos“ sąlygomis valdžia kontroliuojanti paprastus piliečius, pati lieka – nekontroliuojama… Įsivaizduokite, kas darytųsi keliuose, jeigu nebūtų kelių policijos, jeigu vairuotojai liktų be kontrolės. Kaip tik tokia situacija yra su valdžios ponais… Teisė į laisvus rinkimus sukuria tik demokratijos iliuziją. Nes po rinkimų piliečiai valdžiai jokios įtakos, jokio poveikio nebeturi. Jie gali protestuoti, mosuoti plakatais prie parlamento, prezidentūros ar kitoje vietoje, bet – „šuns balsas į dangų neina“. Po tokių bandymų tik padidėja nevilties, pilietinio abejingumo ir emigrantų. „Atstovaujama demokratija“ yra tokia pat demokratija, kaip kad Putino humanitarinė pagalba Ukrainai…

Sistemos yra dvejopos, sukurtos žmogaus ir aukštesnės sąmonės. Pagrindinis skirtumas tas, kad pastarosios yra išbaigtos, tobulos, kaip tobulas yra apskritimas, jam nieko nebetrūksta – „nei pridėt, nei atimt“. Tuo tarpu „atstovaujama demokratija“ turi akivaizdžias spragas. Pirmoji jau paminėta – piliečius atstovaujanti valdžia, būdama be realios kontrolės, savanaudiškai savivaliauja. Iš to pamintas teisingumas, socialinė atskirtis ir kitos bėdos. Antra šios sistemos spraga tame, kad visą valdžią atidavus atstovams, piliečių dauguma lieka tuščiomis rankomis, politinio gyvenimo užribyje. O juk tai milžiniškas kūrybinis potencialas. Tik dirbtinai sistemos „užkonservuotas“ ir paniekintas.

Dievas ar ta galia (vadinkite tai, kaip kam patinka), kuri sukūrė pasaulius, visatas, viską ką mes matom ir apie ką net neįtariam yra nepalyginamai reikšmingesnis už mūsų valdžią, bet jis tiek kuklus ir išmintingas, kad jo kaip ir nėra… Nes tik esant laisvajai valiai kiekvienas „pumpurėlis“ , neužgožtas jokių autoritetų, gali atsiskleisti, pražysti ir subrandinti savo unikalų vaisių. Apie tai verta pagalvoti visiems, bet pirmoje eilėje tiems, kurie save pervertina, o kitus niekina. Politinė sistema, kurioje piliečių mažuma susireikšminusi, tapusi nekontroliuojamais visagaliais ponais, o didžioji dauguma – NIEKU, yra trumpalaikė, nelogiška. Ji panaši į paralyžuotą ligonį, kuris gali pajudinti tik vienos rankos pirštus, o visa kita – neveikia. Tokiai sistemai „lašelinė“ (tiesioginiai mero rinkimai), nepadės. Jai reikia grabo.

Demokratija turi būti ne atstovaujama, o tikra – tiesioginė. Ne vieną dieną per keturis metus, o nuolatinė. Tarkime gyvenu kaime, esu koks nors ūkininkas, o žvyrkeliai kuriais važinėju jau trečias mėnuo negreideriuoti – duobėti. Atsisėdu prie kompiuterio, paieškos laukelyje užrašau žodį „valdžia“, man „išmeta“ titulinį puslapį su visomis valdžios institucijomis ir pareikalauja „registruotis“. Užrašau savo duomenis, netgi slaptažodį ir kodą, kaip elektroninės bankininkystės atveju. Tada susirandu savo rajoną ir seniūniją. Ties seniūno pavarde, jo darbo įvertinimo langelyje dedu „minusą“, o „komentaruose“ pakomentuoju kodėl. Jeigu mėnesio pabaigoje seniūnas „minusų“ prisirinko per daug, tarkime 80 % (nuo visų vertinimų), tada jis (automatiškai) privalo savo pareigas užleisti kitam. Tokiu principu, dėdamas „pliusus“ arba „ minusus“ pilietis turi teisę vertinti visų tarnautojų ir pareigūnų darbą nuo seniūnaičio iki prezidento, tame tarpe teisėjų ir prokurorų. Priešingu atveju, kai piliečiai valdžią tik renka, bet vertinti ir pašalinti jos negali (kaip kad yra dabar), demokratija yra nepilna, tai tik jos muliažas – apgavystė. Faktiškai tai visiška valdžios ponų savivalė. Kas valdžią suteikia, tas turi teisę ją ir atšaukti.

Atskirą žodį būtina pasakyti apie teisėjus ir prokurorus. Nėra kitos tarnautojų ar pareigūnų grupės valstybės aparate pasiekusios tokio atskirtumo ir izoliacijos laipsnio nuo visuomenės, kaip ši kasta. Teoriškai, nuomonė, kad teisingumą gali vykdyti tik specialistai, gerai žinantys baudžiamąjį ir civilinį kodeksus, visas juridines peripetijas, yra logiška. Bet kodėl tada aukštasis teisinis išsilavinimas, kurį be abejonės šitie ponai turi, negarantuoja teisingumo? Matyt vien diplomo nepakanka, reikia dar ir sąžinės, elementaraus padorumo. O kaip tik šito, sprendžiant iš jų per visą nepriklausomybės laikotarpį imamų „atlyginimų“, jiems ir trūksta. Ko gero nuomonė, kad pinigai žmones gadina, kad nuo jų pertekliaus žmogus kiaulėja, ne iš dangaus nukritusi. Tuo labiau žmogus genda nuo visagalybės ir nebaudžiamumo…

Antra sąlyga demokratijai tikrajai būtų socialinio koeficiento įvedimas. Tai skaičius, nusakantis kiek kartų gali skirtis maksimalus biudžetinis atlyginimas nuo minimalaus. Šis skaičius – koeficientas, visuotinio balsavimo būdu būtų nustatomas per kiekvienus seimo rinkimus. Tai būtų „rėmai“ naujajai vyriausybei, o ji, kaip vykdomoji valdžia privalėtų vykdyti tautos valią, o ne savąją.

Amerikos indėnai buvo laukiniai žmonės, jie neturėjo, nei aukštojo, nei tuo labiau teisinio išsilavinimo, bet jie sakydavo „nei vienas medžio lapas nedirba sau, jis dirba visam medžiui“. Šis principas būdingas visoms aukštesnės sąmonės sistemoms, tame tarpe ir žmogaus organizmui. O jeigu vis dėlto kokia nors „autonomija“ organizme atsiranda, tai reiškia – ligą, ligą onkologinę.

Pažiūrėkime atidžiau į aukštesnės sąmonės principus. Ką reiškia didysis priesakas „pamilk savo artimą, kaip save patį“? Ar įmanoma pamilti už save didesnį, kurio bijai? Arba mažesnį, kurį niekini? Ir draugystė, ir meilė galimi tik tarp lygių. Šis priesakas akivaizdi nuoroda į santykius lygiateisius. Atrodytų kas paprasčiau, kaip nedaryti skirtumo, (tarp savęs ir kito žmogaus), į kiekvieną sutiktąjį žvelgti, kaip į save patį. Tai taip paprasta… Bet žmogaus ego, siekiantis pranašumo, kitus linkęs menkinti, niekinti, tai primityviausias būdas pajausti savo vertę.

Pedagogai, sociologai vis garsiau kalba apie jaunimo tarpe išbujojusias patyčias, smurtavimą, bet jaunimas tėra veidrodis. Jis tik paryškintai atspindi visuomenės ydas. Ar ne taip pat elgiasi valdžios ponai? Apvaginėdami savo bendrapiliečius, visiškai nepaisydami jų nuomonės ir konstitucinių teisių, savivaliaudami kaip tik gali. Visa tai, tik pasekmė to, kad buvo pasirinktas materialinis prioritetas. Atskirtumas, susvetimėjimas, visos egoizmo apraiškos – iš materijos. O vienybė – iš dvasios.

Dabartinė fizika jau pripažįsta, kad viskas yra energija, o mūsų suvokiama ir penkiomis juslėmis apčiuopiama materija, yra tik šios energijos įvairios formos. Akmuo kietas, vanduo minkštas, o mus supanti erdvė tarytum aplamai tuščia. Tai vis materija, tiktai skirtingo tankio. Turinti ne tik savo atominę struktūrą, bet ir vibracijų dažnį. Mintys, jausmai taip pat ne vienodo „tankio“ – skirtingų vibracijų. Būna mintys „sunkios“, slogios, vedančios į depresiją. O būna priešingai – lengvos, optimistinės, kūrybiškos . Arba jausmai 0 baimė, pyktis, neviltis, tai žemų vibracijų spinduliuotė. O supratimo, džiaugsmo, meilės – aukštų. Ir pragarą, ir dangų susikuriam patys.