Pasitinkant Šv. Velykas, Atgimimą Kauno meno galerijoje „Aukso pjūvis“ pristatoma Editos Servetkaitė-Rimkienės veltų margučių paroda „Pavasario pradžia“. Apie tai, kas įkvepia menininkę ieškoti amžinųjų būties ir nebūties paslapčių, kurti išjaučiant visatos begalybę, tuo pačiu liečiantis prie etninių šaknų kalbina Ligita Šoliūnienė.
– Jūsų veltuose margučiuose – ištisas tautos lobynas: čia skleidžiasi tulpės ir lelijos, rieda laiko ratai, jaučiasi bundančios saulės spinduliai. Kodėl pasirinkote būtent velimo techniką? Juk išmarginti įvairiausiomis spalvomis, raštais, kokie yra Jūsų velti kiaušiniai, yra nepaprastai sunku, tai reikalauja daug pastangų, kruopštumo ir, ko gero, nupiešti visa tai būtų žymiai lengviau.
– Šią techniką pasirinkau dėl ilgų žiemos vakarų, kai už lango tamsu ir šalta, tuomet labai norisi liestis prie vilnos, kuri šildo, tada tiesiog pačiai nepaprastai norisi ką nors iš jos sukurti. O kiaušinius velti labai smagu, nes mintimis jau tuomet nukeliauji į bundantį pavasarį ir lauki Šv. Velykų. Piešti juos tikrai būtų greičiau ir lengviau, bet man norėjosi juos sukurti kaip minkštus žaisliukus, kuriuos galima būtų prie savęs glausti, dovanoti artimam žmogui, „įkrovus“ geros energijos. Jie ryškūs, spalvingi, o po žiemos kaip tik to ir trūksta… Dar juos, pavyzdžiui, galima prikvepinti eteriniais aliejais.
– Esate surengusi ne vieną personalinę parodą Lietuvoje, organizuojate plenerus, į juos suburdama kitus menininkus. Ką Jums reiškia bendravimas su kitais kūrėjais, koks tokių susiėjimų, bendrų kūrybos erdvių rengimo, tikslas?
– Mums rūpi ne tik tapymas, bet ir kuo sveikiau bei turiningiau praleisti laiką gamtoje su šeima, todėl plenerus rengiame šeimyninius, į juos atvyksta šeimos su vaikučiais. Tokių plenerų tikslas – sveikas požiūris į gyvenimą, noras gėrėtis bei džiaugtis kitų pasiekimais, dalintis teigiamais įspūdžiais.
– Aktyviai dalyvaudama užsienio parodose, konkursuose, festivaliuose skleidžiate lietuviškumą kitose šalyse, supažindinate jų atstovus su visiškai mažute, tačiau nepaprastai darbščia, meniška mūsų tauta. Kodėl Jums tai svarbu? Juk galėtumėt sau ramiai užsiimti savo kūryba, ją, o ne kitų lietuvių meniškus darbus, populiarinti…
– Manau, kad tuom ir išsiskiriame iš kitų tautų: darbštumu, kruopštumu. Smagu, kai mažai Lietuvą pažįstantis užsienietis sužino, kas yra lietuviška verba, prieš tai stebėjęsis, kokios nepraktiškos tos mūsų šluotelės dulkėms. O pati tai dažnai pagalvoju, kad visas gyvenimas yra kūryba ir tuomet pasiduodi tai gyvenimo tėkmei. Kaip, beje, ir bendrauti, dalintis taip pat labai svarbu…
– Esate įgijusi dailininkės – juvelyrės specialybę. Tačiau dažniausiai tenka matyti Jūsų tapybos, štai kaip šįkart – veltinio, darbus. Ar pastaruoju metu juvelyrika Jūsų gyvenime egzistuoja? Papasakokite, kokią gyvenimo dalį ji užėmė.
– Ne vienerius metus kūriau papuošalus, bet, deja, pajutau, kad esu alergiška kai kuriems metalams. Bet su juvelyrika visiškai neišsiskyriau, nes amatų parodose mokau kitus, kaip pasigaminti papuošalą, nusipinti grandinėlę ar nusikalti smeigtuką – segę.
– Jūsų tapybos darbuose – mus supančios gamtos unikalumo vaizdai. Teigiate, jog nepaprastai mėgstate tapyti „iš natūros“. Ką Jums reiškia gamtos apsuptis? Kodėl ji tokia mėgiama?
– Tapyti labai smagu, o ypač gamtoje, kai jauti, kad padeda ir saulė, ir vėjas. Tuomet tiesiog visus gamtos virpesius sukeli į drobę… Gamtoje taip saugu, joje tokia saugi apsuptis, tokioje aplinkoje, rodos, net vidus išsivalo nuo įvairaus beprasmio streso, nerimo. Visos situacijos, kurios tarp keturių sienų atrodo sudėtingos, neišsprendžiamos, čia tarsi ištirpsta, iš vis pranyksta.
– Ir tapyboje, ir veltiniuose gausu lietuviškų etnografinių elementų, simbolių, o tai suteikia apie Jus įspūdį, jog esate Lietuvė iš didžiosios raidės, skatinanti ir reikšmingai atsižvelgianti į tautiškumo svarbą. Tada kodėl ir kada Jūsų kūryboje atsirado mandalos, kurios neturi jokių sąsajų su mūsų šalimi?
– Mandalos priklauso mums visiems, jų galima rasti bet kurios tautos kultūroje. Lietuvių tautodailėje taip pat be jų neapseinama – tai verpstelės, saulutės, karpiniai, net mūsų močiučių megztos servetėlės yra savotiškos mandalos. Kiek pamenu, turbūt jau mokykloje jas piešiau, taigi, turbūt manyje jos visada ir buvo. Esu dėkinga savo gražiam kraštui, kuriame gimiau ir suvokiu, kad ne tik imti turiu, bet ir atsidėkoti už tai, ką jau radau.
Editos Servetkaitės – Rimkienės veltus velykinius margučius galite pamatyti galerijoje „Aukso pjūvis“ (Donelaičio g. 62, Kaunas). Paroda „Pavasario pradžia“ veiks iki balandžio20 dienos.
