Ūkininkams ir kaimo gyventojams darosi neramu, kad valstybė purtosi įsipareigojimų išlaikyti infrastruktūrą ir viešąsias paslaugas provincijoje. Jiems patiems gali tekti ir kelius lopyti, ir gaisrus gesinti ar net mokytis teikti geitąją medicinos pagalbą. Iš sumenkusio Kaimo plėtros programos paramos krepšelio šiemet ir kitąmet teks atriekti lėšų ir žvyrkeliams asfaltuoti. Dabar numatyta paramos suma yra maždaug 10 kartų mažesnė nei ta, kurią keliams iš žemės ūkiui ir kaimo plėtrai skirtos paramos norėta paimti prieš metus.
Atseikės simbolinę sumą
„Kaimo plėtros programos lėšų skyrus keliams, kaimas nelaimės, socialinė atskirtis tarp didmiesčių ir provincijos nesumažės“, – įsitikinęs Šiaulių krašto ūkininkų sąjungos vadovas Raimundas Juknevičius. Anot jo, Kaimo plėtros programos lėšos skiriamos ne tik žemdirbiams, bet ir kaimo bendruomenėms,
aplinkosaugos programoms, miškų ūkiui ir kt. Žemės ūkio produkcijos gamintojams paramos iki 2020 m. teks gerokai mažiau nei ankstesniu finansiniu laikotarpiu, nemažai finansavimo verkiant reikia melioracijos įrenginiams atnaujinti, todėl nėra iš ko dalyti lėšų dar ir keliams asfaltuoti.
Tiesa, vietiniams keliams iš 2014–2020 m. Kaimo plėtros programos nubyrėjo gana simbolinė suma – 14,5 mln. eurų ( 50 mln. litų). Tačiau žemdirbiams nemažai nervų kainavo dar 2013-ųjų vasarą Vyriausybėje pradėta svarstyti galimybė sočiau pasisemti iš kaimo plėtrai ir žemės ūkio konkurencingumui skatinti skirtos programos lėšų. Ieškodama kitų kelių finansavimo šaltinių, Vyriausybė norėjo įkišti ranką į žemdirbių kišenę ir iš Kaimo plėtros programos paimti apie 500–600 mln. litų žvyrkeliams asfaltuoti.
Atrinks 120 gyvenviečių
Dabar Žemės ūkio ir Susisiekimo ministerijos sutarė maždaug vienodai prisidėti prie žvyrkelių asfaltavimo. Dvi ministerijos pirmą kartą sukirto rankomis dėl tokių darbų ir tam susitarė atseikėti po panašią sumą. Pasak kelininkų, programa jau šiemet bus pradėta įgyvendinti, tačiau realiai numatyti išasfaltuoti žvyrkeliai bus išasfaltuoti ne anksčiau kaip iki 2016 m. pabaigos.
„Žemės ūkio ministerijai pasiūlysime apie 200 gyvenviečių, kuriose reikėtų kloti asfaltą. Pagal nustatytus kriterijus jos bus dar išreitinguotos. Realiai suplanuotų lėšų užteks kokiai 120 gyvenviečių žvyrkeliams asfaltuoti. Išsiaiškinus jas, bus skelbiami konkursai, o darbai turėtų būti padaryti iki kitų metų pabaigos“, – sakė Petras Tekorius, Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojas.
Ir žemės ūkio ministrė, ir susisiekimo ministras džiūgavo, kad tokios investicijos pagerins kaimo žmonių gyvenimo sąlygas, sumažins šalies regionų skirtumus, kelių priežiūros sąnaudas ir aplinkos taršą. Tačiau toks džiugesys nublanksta įvertinus, kiek Lietuvoje dulka duobėtų žvyrkelių ir vieškelių. Šiuo metu Lietuvoje yra 7 225 km rajoninių kelių su žvyro danga, dauguma jų (87 proc.) neatitinka net minimalių reikalavimų.
Nubyrės tik trupiniai
Šiemet žvyrkeliams asfaltuoti iš Kelių priežiūros ir plėtros programos vėl nubyrės tik trupiniai. Realiai teks daugiau kaip dvigubai didesnė suma nei pernai (apie 11,5 mln. eurų, arba 40 mln. litų), tačiau turint tiek lėšų plačiai užsimoti neįmanoma. „Išasfaltuosime 20–30 km žvyrkelių. Anksčiau vienam kilometrui asfalto nutiesti reikėjo maždaug vieno milijono litų, o dabar šios sąnaudos – iki 1,5 mln. litų“, – sakė P.Tekorius.
Pastaraisiais metais po 5 proc. auga finansavimas vietinių kelių priežiūrai. Anksčiau 80 proc. Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų tekdavo valstybinės reikšmės kelių sektoriui, o vietiniams keliams – 20 proc. Šiemet vietiniams keliams bus atriekta 30 proc. visų programos lėšų.
Kelininkai dėl to per daug nesidžiaugia. Jie stveriasi už galvų, kad Lietuvoje kelių būklė yra apverktina ir vis prastėja. Byra ne tik rajoniniai, krašto, bet ir magistraliniai keliai. „Kai kurie žvyrkeliai tampa gruntkeliais, jų neišeina tvarkyti greideriais, nes jau nebelikę žvyro. Tačiau mus dar labiau neramina tai, kad jau pradeda byrėti magistraliniai keliai, o lėšų jiems tvarkyti skiriama nepakankamai. Jei negalėsime važiuoti magistraliniais keliais, nereikės ir žvyrkelių“, – kelininkų rūpestį išsakė Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojas.
2015 m. Kelių priežiūros ir plėtros programos sąmata didesnė. Tačiau, anot P.Tekoriaus, didesnis finansavimas tėra teorinis: „Viena ranka davė, kita – atėmė. Šiemet valstybės reikmėms iš programos paėmė dvigubai daugiau nei pernai – apie 76,7 mln. eurų (265 mln. litų). Už tokią sumą beveik 300 km žvyrkelių galima būtų padengti asfaltu.“
Finansavimas sumenko
Pasak Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos direktoriaus pavaduotojo, šalies kelių būklė kasmet prastėja dėl finansavimo stokos, todėl ir dairomasi alternatyvių šaltinių. „Ir valstybės finansavimas, ir europinė parama keliams sumažėjo. Europos Sąjungos lėšų, palyginti su praėjusiu laikotarpiu, gausime maždaug dvigubai mažiau. Jos skirtos tik pagrindiniam Europos transporto koridoriui tvarkyti, o žvyrkeliams asfaltuoti jų naudoti negalima. Buvo laikai, kai iš europinių lėšų per metus išasfaltuodavome apie 300 km žvyrkelių, dar 50 km padengdavome Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis. Dabar akivaizdu, kad tokį darbų mastą galime užmiršti. Pastaraisiais metais išasfaltuojame daugiausia iki 50 km žvyrkelių“, – aiškino P.Tekorius.
Apeliuoja į žemdirbius
Kelininkai argumentuoja, kad žemės ūkis gauna daug paramos lėšų, žemdirbiai yra prisipirkę galingos technikos, intensyviai važinėja ir gadina kelius, todėl turėtų negailėti Kaimo plėtros programos lėšų keliams tvarkyti. „Ūkininkai pilasi akcizu neapmokestintą dyzeliną ir neprisideda prie kelių priežiūros (didžiąją Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšų dalį sudaro pajamos iš degalų akcizo), nors rajoniniais keliais daugiausia jie ir važinėja, beje, labai galinga technika. Asfaltavimui paramos skirti nenori, akcizo nemoka ir dar pradeda priekaištauti, kad magistraliniuose keliuose – per siauri pravažiavimai. Nesinori jų kaltinti, bet reikia suprasti bendrą interesą: Lietuva maža, derėtų visiems kartu galvoti“, – į žemdirbių sąmonę apeliavo P.Tekorius.
Žemdirbiams neatrodo teisingi priekaištai, kad gerų kelių reikia esą tik jiems derlių vežioti ir laukams įdirbti. Juk kaime gyvena ne tik ūkininkai, o kaimo keliais važinėja ir mokykliniai autobusiukai, ir greitosios pagalbos automobiliai, ir gaisrinės. Ar valstybė jau nurašė kaimo gyventojus?
„Teigti, kad asfaltuotų ir prižiūrėtų kelių reikia tik ūkininkams, nesąžininga. Gal tada mums, žemdirbiams, reikėtų mėtytis teiginiais, kad jei valstybei nereikia žemės ūkio, mes imsimės kitų verslų ar emigruosime? Taip elgtis, žinoma, nesolidu. Bet nesolidūs ir priešingi priekaištai. Žemės ūkis sukuria apie 9 proc. bendrojo vidaus produkto, ūkininkai ir kiti kaimo gyventojai moka mokesčius, kaip ir didmiesčių žmonės“, – sakė valstybinio požiūrio į šalies regionus pasigendantis R.Juknevičius.
Pasigenda ūkiško požiūrio
Šiaulių rajono ūkininkas ūkiškumo pasigenda ir tvarkant kelius. Anot jo, kaimui aktualus ne tik žvyrkelių asfaltavimas, ypač gyvenvietėse, kur eismas intensyvesnis. Dar daugiau problemų pradeda kelti vieškelių nepriežiūra. „Greitai negalėsime važinėti vieškeliais, nes jie degraduoja. Anksčiau nutiesti gana geros būklės keliai per pastaruosius dešimtmečius visiškai išdulkėjo, žvyro sluoksnis jau tiek sumenko, kad jų keliais net nebepavadinsi, – duobėti pravažiavimai žemiau laukų“, – tiesiai šviesiai apie apverktiną kelių būklę kalbėjo R.Juknevičius.
Ūkininkams susidaro įspūdis, kad ir kelininkų darbai kartais būna vienadieniai. „Kai pinigų skiriama simboliškai, tai gal ir darbai atliekami simboliškai? Naujai išasfaltuotos atkarpos po metų kitų tampa duobėtos ir pavojingos važiuoti. Todėl gal geriau jau tinkamai tvarkyti žvyrkelius, nei bet kaip asfaltuoti. Juk koks nors duobėtas vieškelis kai kuriems žmonėms – pagrindinis kelias į mokyklą, darbovietę. Ten irgi gyvena Lietuvos žmonės“, – rėžė ūkininkas.
P.Tekorius tvirtino, kad nusiskundimų iš regionų dėl asfaltuotų kelių negirdėjo. Tačiau pripažino, kad kaimo vietovėse dabar kloja minkštas asfalto dangas: „Remiamės europietiška praktika ir klojame lanksčias asfalto dangas. Minkštos dangos atsparesnės oro sąlygoms: ne taip bijo pavasario polaidžių ir grunto iškilojimo. Aišku, jos labiau mechaniškai pažeidžiamos. Mes galėtume, kaip ir anksčiau, kloti storas dangas, bet atsižvelgiame į finansavimo galimybes.“
Siūlosi padėti tvarkyti kelius
R.Juknevičius įsitikinęs, kad kelių priežiūrai skiriamas lėšas galima būtų kur kas racionaliau panaudoti. „Matome, kokios įmonės laimi viešuosius kelių priežiūros konkursus. Jos neturi pakankamai reikiamos technikos. Kai žiemą užpustomi keliai, šaukiamasi ūkininkų pagalbos. Taip, žemdirbiai dabar turi galingos technikos, gali ir užpustytus kelius nuvalyti, ir žvyrkelius prižiūrėti. Bet mums siūlo tapti subrangovais, kuriems konkursą laimėjusi firma sumokėtų perpus mažesnę paslaugos kainą. Juk mes galėtume patys dalyvauti konkurse, tačiau mūsų neprileidžia, reikalauja licencijų, specialių kompetencijų ir pan.“ Ūkininkas tikino, kad žemdirbiai nesikesina į kelininkų duoną, bet, matydami, kaip neūkiškai tvarkomasi prižiūrint kelius, siūlo savo paslaugas.
