M. Kundrotas. Koloradai gavo per nagus. Kas ne taip?

Neseniai prasidėjusios kratos Mildos Bartašiūnaitės, Vaido Lekstučio, Žilvino Razmino ir kitų Kremliaus pozicijas transliuojančių asmenų erdvėse sulaukė prieštaringų vertinimų. Vieni džiaugiasi, jog priešiškos valstybės agentai pagaliau gaus, ko nusipelnę, kad jų veikla galimai bus sustabdyta. Kiti būgštauja dėl precedento, galinčio formuoti labai prastas tendencijas – demokratijos, pažiūrų ir žodžio laisvės ribojimus, kas ilgainiui gali vesti link diktatūros. Dėl to priekaištauja ne tik patys koloradai, bet ir įvairaus plauko liberalai – nuo Kęstučio Girniaus iki Artūro Račo.

Priekaištaujantys dažnai remiasi apkarpytu 25-uoju Lietuvos Konstitucijos straipsniu:
Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Deja, „užmirštama“ paskaityti šį straipsnį toliau:

Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.

Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija.

Taigi, jau šiame straipsnyje nurodytos aplinkybės, kuriomis tam tikros laisvės gali būti ribojamos. Tarp kitų sąlygų – būtinybė apsaugoti dorovę, konstitucinę santvarką, prievartos kurstymas, šmeižtas ir dezinformacija. Be to, 3-ojo straipsnio 2-oji dalis skelbia: Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
Nors čia aiškiai kalbama apie prievartinį kėsinimąsi į Lietuvos valstybingumą, akivaizdu, jog priešiškų jėgų propaganda gali padaryti ne mažesnę žalą, nei ginklas, o tam tikrais atvejais propaganda tėra tarpinis etapas, kuriant angažuotas grupes, kurios reikalui esant gali išeiti su ginklais. Krymas ir Donbasas tam – užtektinai iliustratyvūs pavyzdžiai. Jei smurto kurstymas laikomas nusikaltimu, kaip ir pats smurtas – o būtent taip traktuoja Lietuvos įstatymai, vadinasi – kurstymas prieš Lietuvos valstybę ir jos interesus taip pat yra nusikaltimas, kaip ir atitinkami veiksmai ginklu.

Net jei galėtume skirtingai interpretuoti 3-ąjį straipsnį, užtektinai pagrindo sankcijoms suteikia 25-asis. Akivaizdu, kad koloradai skelbia dezinformaciją, pirmiausiai – apie įvykius Ukrainoje ir visoje Rytų Europoje. Faktai iškreipiami tiek, kad agresoriais Ukrainoje tampa JAV ir patys ukrainiečiai – savo pačių žemėje. Rusija, kuri iš tiesų vykdo agresiją prieš suverenią Ukrainos valstybę, teisinama ir palaikoma.

Nacionalinių interesų požiūriu veikiama prieš Lietuvos valstybę. Agituojama už jai priešišką valstybę – Rusiją, kuri tučtuojau užpultų Lietuvą, jeigu ne tų pačių koloradų keikiama NATO. Šiame kontekste savotiškai atrodo net pati pozicija prieš NATO, atskiriant ją nuo pozicijos Rusijos atžvilgiu. Taikos sąlygomis prieštaravimas NATO ar Lietuvos narystei joje – demokratinė teisė be jokių išlygų. Bet šiandien vyksta karas. Ačiū Dievui – ne Lietuvos teritorijoje, tiksliau, čia nėra tiesioginių karo veiksmų, bet jau vyksta propagandinis karas, penktosios kolonos ruošimas. Agresorius šiame kare tiek pat priešiškas Lietuvai, kaip ir Ukrainai. Karo sąlygomis teisės ir laisvės atrodo šiek tiek kitaip.

Apeliuojantiems į amerikietišką žodžio laisvės modelį užtektų priminti japonų diasporos izoliavimą Antrojo pasaulinio karo metais. Tie japonai nebuvo kuo nors nusikaltę Jungtinėms Valstijoms – užteko potencialios jų grėsmės. Žinoma, tai buvo šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas – būtų didžiulė gėda, jei dabar, vykstant informaciniam karui su Rusija, Lietuva imtų persekioti savo piliečius vien dėl to, kad jie – rusai. Vis dėlto šis pavyzdys turėtų kiek atvėsinti amerikietiškojo modelio garbintojus.

Liberalai, skelbiantys, jog net pačios prieštaringiausios, net antivalstybinės pozicijos turėtų būti toleruojamos, kaip neišvengiama demokratijos išraiška, prieštarauja patys sau. Toks K. Girnius galėtų prisiminti savo paties veiksmus, siekiant užkirsti liberalizmo oponentams kelius į akademines erdves. Žinoma, liberalams – kaip ir visai valdančiajai sistemai – labai patogu, kai alternatyviosioms jėgoms atstovauja žmonės be jokio intelektualinio ir socialinio statuso, o jei kas nors iš jų tokį statusą turi – stengiamasi, kad jų liktų kuo mažiau.

Amerikoje augęs liberalas tiesiog instruktuoja valstybės priešus, deklaruodamas Kremliui palankaus Valdemaro Tomaševskio teisę organizuoti Vilniaus ir Šalčininkų rajonų atsiskyrimą nuo Lietuvos. Užmiršdamas, kuo tokie bandymai baigėsi pietinių valstijų Konfederacijai, o šiais laikais – Amerikos senbuvių dakotų sukurtai Lakotos Respublikai. Pirmuoju atveju šis bandymas užgniaužtas ginklu, antruoju teisėtų krašto šeimininkų sprendimas tiesiog ignoruojamas. Ką bekalbėti apie „makartizmo“ epochą Šaltojo karo metais, kai vyko organizuota kova su komunistais ar netgi įtariamais komunizmu. Situacija – tiesiog identiška tam, kas dabar vyksta Lietuvoje. Tik sankcijos – gerokai švelnesnės.

Demokratija nėra anarchija. Laisvės nėra be ribų. Nacionaliniai interesai ir paprasčiausia tiesa – aukščiau menamų individualių teisių veikti prieš savo tautą, valstybę, ar skleisti melą. Vis dėlto kažkas koloradų byloje – ne taip. Ir štai, kas.
Pirmiausiai – kratų (kol kas – tiktai kratų) motyvacija. Kokie kaltinimai pateikti viešosiose erdvėse? Ogi organizuotas referendumas, kuriuo siekta grąžinti valstybę piliečiams ir išsaugoti protėvių žemę. Prieštaravimas nacionalinės valiutos – lito – panaikinimui, keičiant jį problemiškuoju euru. Valdžios atstovų ir pirmiausiai – prezidentės kritika. Žinoma, galima suprasti, kodėl tam tikri asmenys dabar pasisako prieš prezidentę – būtent už jos principingą laikyseną Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu, bet šitaip formuluojant problemą, tiesiogiai peršama išvada, jog valdžios kritika – draudžiama.

Jei valstybės interesai nors truputį siejami su valdžios, jos grupių ar asmenų interesais pastarųjų naudai – apie jokią demokratiją nėra net kalbos. Antra vertus, pateikti kaltinimai iš esmės nukreipti prieš žmones, siekiančius stiprinti, o ne silpninti Lietuvos valstybę ir jos konstitucinę Tautą. Atskiras klausimas, kodėl prie šių žmonių prisišliejo tie, kurie veikia prieš Lietuvą. Kai vieni žmonės pasisako prieš Lietuvos virsmą Europos provincija dėl to, kad siekia ją išlaikyti suverenia tautine valstybe, kiti iš pažiūros daro tą patį, siekdami ją paversti Rusijos protektoratu, jei taip pat – ne provincija.

Atskirais klausimais jų nuomonės gali sutapti – dėl euro, dėl žemės pardavimo užsieniečiams, dėl Briuselio teisinės viršenybės, dėl iš ten brukamos šeimos sampratos – bet tikslai iš esmės priešingi. Dabartinė politinė sistema ir sisteminė žiniasklaida – veikiau sąmoningai, nei iš kvailumo – atmeta pačią trečiosios pozicijos galimybę, nacionalinio suverenumo galimybę. Jų vaizdinyje tėra dvi pozicijos – arba besąlygiškas atsidavimas viskam, kas eina iš Vakarų, arba toks pat besąlygiškas atsidavimas Rusijai.
Nėra be pagrindo nuogąstavimai, kad įkandin koloradų sankcijų gali sulaukti žmonės, iš tiesų – o ne taktiniais sumetimais – ginantys tautinės valstybės, šeimos, socialinio teisingumo, gamtosaugos vertybes, ar tiesiog – bet kokiais pagrindais – besilaikantys kito požiūrio, nei valdžia. O tai jau – diktatūra.

Antras dalykas, atsakant į klausimą: kas ne taip? Kai iš pareigų verstas prezidentas Rolandas Paksas, taip pat būta įvairių vertinimų. Vieni džiūgavo, kad priesaiką sulaužęs, politine korupcija susitepęs asmuo sulaukė, ko nusipelnęs. Kiti piktinosi dėl skirtingų standartų jam ir kitiems politikams. Treti kalbėjo – puiku, jog šiam asmeniui pritaikyti derami standartai, dabar tuos pačius standartus reikia taikyti visiems. Ketvirti graudžiai šypsojosi: pamirškite – valdančioji sistema sau jokių bendrų standartų netaikys.

Jei Rusijos šalininkai, jos naudai veikiantys prieš Lietuvos valstybę, sulaukė sankcijų – tokios pat sankcijos turi būti pritaikytos visiems – bet kieno naudai – veikiantiems prieš Lietuvos valstybę. Tiek siekiantiems Europos Sąjungą iš suverenių valstybių sąjungos paversti viena valstybe – taip sunaikinant Lietuvos valstybę, tiek atstovaujantiems Lenkijos politinei konjunktūrai – kai jos interesai kertasi su Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos interesais. Lygiai taip pat sankcijų turi sulaukti asmenys, griaunantys tautą ir valstybę iš vidaus – ardantys dorą, šeimos instituciją, socialinę struktūrą, ūkį ir kultūrą. Sąrašas būtų labai platus. Bet juk dauguma šių žmonių – arba valdžioje, arba jos palaikomi.

Nežiūrint akivaizdžiai skirtingų standartų – geriau, kad būtų pažabota bent viena priešiška jėga, jei sutramdyti visas jas dabar nėra galimybės. Dėl to patį sankcijų faktą reikia vertinti teigiamai. Bet lieka klausimas – už ką šios sankcijos? Jeigu už tai, kas skelbiama žiniasklaidoje, tai visai ne už tai, už ką jos iš tiesų turėtų būti skiriamos. Ir čia reikia būti budriems, kaip jau minėta, skelbiamais pagrindais rytoj sankcijų gali sulaukti bet kas, dalyvaujantis alternatyvioje politikoje.

Liūdniausia, bet panašu, kad visai tikėtina perspektyva – kad viskas baigsis lengvu išgąsčiu. Už veikimą prieš Lietuvos valstybę, priešiškos valstybės interesų propagandą, šmeižtą ir dezinformaciją tai darantys žmonės turi sulaukti ne kratų, bet kalėjimo, o galbūt – ir deportacijos į savo „rodiną-matušką“.

Ar sulauks? Kol kas – abejotina. Daugelio Kremliaus šalininkų veikla seniai žinoma. Apie tai daugelį kartų informuotos saugumo tarnybos. Atsakymas būdavo olimpinė tyla. Tad šis pasispardymas kelia slogų įspūdį – parodomųjų veiksmų įspūdį. Juolab kad jie nukreipti vos prieš kelis asmenis, kai didžioji dalis sąrašo ne tiktai vaikšto laisvėje, bet ir toliau veikia socialiniuose tinkluose bei kitose erdvėse – veikia prieš Lietuvą. Kas galėtų paneigti, jog tai – ne principinis antivalstybinės veiklos užkardymas, o tik pagrūmojimas? Ir dar – kad tai pagrūmojimas visai ne Kremliaus šalininkams, o remiantis jų pavyzdžiu – visiems, kam dar kyla abejonių dėl dabartinio politinio kurso ir jam atstovaujančių jėgų.