Švenčionių krašto knygnešiai ir didieji lietuvintojai XIX-XX amžių sandūroje

Istorija Lietuvai ir lietuvių tautai dažnai buvo rūsti ir negailestinga, tačiau visais laikais lietuviai stengėsi išsaugoti savo moralines vertybes.

Per Pilėnų laužus, kunigaikščių Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Vytauto, Jogailaičių dinastijos karalių kovas su godžiais kaimynais Lietuvos piliečio sąvoka vis glaudžiau siejosi su pareigos ir meilės Tėvynei sąvokomis. Deja, 1795 metais valstybingumas buvo ilgam prarastas. Vis dėlto pilietinė sąmonė teberuseno ir plykstelėjo 1831 ir 1863 metų sukilimų liepsnomis.

Po 1863 metų sukilimo caro valdžia ėmėsi priemonių dar labiau išplėsti savo įtaką Lietuvoje.

Vilniaus generalgubernatorius Muravjovas, kaip ir Jekaterina II, buvo nuomonės, jog Lietuva yra „iznačalno russkij krai“, tik laikui bėgant aplenkinta, todėl visomis priemonėmis reikia ją vėl „atrusinti“. Buvo stengiamasi surusinti mokyklas, įstaigas, net bažnyčią.

Mokiniams viešoje vietoje uždrausta lietuviškai kalbėti, už tai buvo statoma į kampą, klupdoma ant grindų. Imta naudoti specialią bausmę – metelingą – taip vadindavo lentelę, kabinamą mokiniui ant kaklo ir nešiojamą tam tikrą dienų skaičių, tai yra tol, kol išgirsdavo kitą mokinį lietuviškai prakalbusį.

Siekdamas įtvirtinti raštiją rusų raidėmis, Muravjovas sumanė uždrausti lietuviškas knygas. 1864 metų birželio 5 dieną įsakė Vilniaus cenzūros komitetui neleisti spausdinti knygų lietuvišku šriftu. Galutinai uždrausta 1866 metais. Tai buvo civilizuotame pasaulyje neregėto masto priemonė prieš lietuvių tautą.

Uždraudus lotyniškomis raidėmis lietuvišką spaudą, Švenčionių parapijos tikintieji pristigo maldaknygių ir giesmynų (kantičkų). Kai kurie kunigai savo „avelėms“ pasiūlė lenkiškas maldaknyges. Tie, kurie savo kunigų patarimui pakluso, bemaž bažnyčiose ėmė giedoti ir melstis lenkiškai. Todėl jau 188 metais Švenčionių bažnyčioje buvo panaikinti lietuviški giedojimai. Liaudis, aplenkėjusių kunigų ir dvarininkų mulkinama, sparčiai lenkėjo. Patriotiškai nusiteikę lietuviai kunigai suprato, jog nutautimo procesas paspartėjo todėl, kad į tikinčiųjų rankas įbruktos lenkiškos maldaknygės, katekizmai, kantyčkos. Kai valstiečiai pradėjo melstis iš lenkiškų maldaknygių, savo vaikus pirmai komunijai ruošė iš lenkiško katekizmo, ėmė vadintis lenkais. Gelbstint žmones nuo nutautimo reikėjo aprūpinti juos lietuviškomis maldaknygėmis.

Nepasisekus gauti valdžios leidimo legaliai spausdinti bent reikalingiausias religines knygas lietuvių kalba imta jas leisti užsienyje ir slapta gabenti į Lietuvą.

Prasidėjo knygnešių epocha – unikalus reiškinys to meto Europoje.

Švenčionių apylinkėje atsirado keli drąsuoliai, kurie pasiryžo atgabenti savo kraštiečiams lietuviškų knygų. Beveik visi jie iš pradžių ėmė bendradarbiauti su Tauragnuose gyvenančiu knygnešiu Matu Balčiūnu, Taurapilio kaime – su Juozu Balčiūnu, Užpalių valsčiuje Armališkių kaime – su Juozu Baranausku, o tik vėliau kai kurie patys keliavo į Rytprūsius.

Adutiškių valsčiuje, Jakelių kaime buvo drąsūs knygnešiai Jonas ir Motiejus Rakauskai, Tverečiaus valsčiuje kampininko sūnus siuvėjas Aleksandras Telyčėnas, pravardžiuojamas Lazinka iš Pošiūnų kaimo (paskui gyveno Tverečiuje), Augustinas Janutėnas iš Guntauninkų, Pranas Valdemaras ir Mykolas Gylys iš Dysnos, Adomas Čekutis – Tverečiaus bažnyčios varpininkas.

Daugėliškio valsčiuje buvo žinomas knygnešys Stasys Kaukėnas ir Adomas Rastenis nuo Paringio, Juozas Milašius iš Vaišniūnų ir kiti.

Švenčionių mieste, parapijos name, buvo parduotuvėlė, kurioje prekiauta škaplieriais, rožančiais, žvakėmis, kryželiais, šventais paveikslėliais ir taip toliau. Jos savininkė Šakalienė slapta pardavinėdavo knygnešių atgabentas draudžiamas lietuviškas knygas. Vėliau į Šakalių šeimą atėjo užkuriomis apsukrus vyrukas iš Tverečiaus valsčiaus Guntautininkų kaimo Stasiūnas. Jis šioje parduotuvėje platino ne tik maldaknyges, bet ir kitą literatūrą.

Švenčionių apylinkėse geriausiai veikė trys knygnešiai: tai Kurpių kaimo valstietis siuvėjas Mykolas Vaiškūnas ir jo brolis Stanislovas Vaiškūnas, Želabų kaimo gyventojas Adomas Padleckas.

Draudžiamą spaudą gabenti per sieną ir platinti buvo labai pavojinga. Knygnešiai griebdavosi visokių gudrybių: įsitaisydavo vežimus su dvigubais dugnais, knygas slėpdavo šiene, pelų maišuose. Keliaudavo per kraštą, apsimetę siuvėjais, mūrininkais, lentų pjovėjais net elgetomis. Ypač populiari priedanga buvo smulki prekyba turgaus dienomis, mugėse, bažnytinėse šventėse. Knygnešiai turėjo įsitaisę patikimas knygų slėptuves: specialias kiaurymes namų sienose, krosnyse, bičių aviliuose ir kt. naudodavosi ir pašto paslaugomis: siųsdavo knygas siuntiniuose kaip namų apyvokos daiktus, vaisius, daržoves.

Stengdamiesi išvengti persekiojimų knygų autoriai pasirašydavo slapyvardžiais, nes jie, kaip ir knygnešiai, caro valdžios buvo persekiojami ir baudžiami.

Nepaisydama persekiojimų, lietuviška spauda augo. Nuo 1883 iki 1903 metų išspausdintos 1372 knygos.

Net atokiausiose Lietuvos vietose buvo galima rasti lietuviškų knygų ir laikraščių. Ypač svarbų vaidmenį spaudos draudimo laikotarpiu atliko kunigai. Švenčionių apskrityje su knygnešiais bendradarbiavo Tverčiaus ir Daugėliškio klebonas Jonas Burba, Vidiškėse – Silvestras Gimžauskas, Linkmenyse – Antanas Nanevskis, Kaltanėnuose – Kazys Meštikis.

Apie 1894 metus Švenčionyse vikaru dirbo Placidas Šarkauskas – didis knygnešių organizatorius. Žurnalas „Mūsų Vilnius“ 1933 metais rašė, jog jis organizavo lietuviškų knygų gabenimą į Švenčionis. Sunku buvo slėptis nuo „savųjų“. Švenčionių dekanas tuo metu (1868–1903) buvo sulenkėjęs kunigas Jusys, pakeitęs savo pavardę į „Jusievič“, caro ordinais apdovanotas ir gaunantis iš iždo specialias algas. Jis kenkė tautiniam atgimimui. Kenkė taip pat sulenkėjęs jo zakristijonas Vaclov Gulievič ir Jan Baltrun, nes lenkomanams buvo aišku, kad valstiečiai, apsirūpinę lietuviškomis maldaknygėmis, savo prarastas lietuviškas pamaldas bažnyčioje vėl atkovos. Caro žandarams kaip tik padėjo tie, kurie ne taip seniai sulenkėjo, kurių seneliai dar mokėjo lietuviškai. Tokiems rūpėjo, kad lietuvių kalba nesugrįžtų į bažnyčią.

Tokie uolūs katalikai ir skundė knygnešius. Laimei, visi knygnešių kaimynai paslaptis saugojo ir neišdavė. O kai knygnešius areštuodavo, kaimynai juos teisindavo, lengvindavo jų kaltę. Tik tų patriotiškai nusiteikusių tardomų valstiečių dėka knygnešiai išvengė mirties, Sibiro katorgos.

1890 metais Švenčionių bažnyčioje vėl pradėta lietuviškai giedoti. O tais laikais tai buvo itin reikšminga. Per dešimt metų sulenkėję žmonės jau buvo įpratę prie lenkiškų poterių ir jokiu būdu nesutiko, kad „pagoniškoji“ kalba sugrįžtų į bažnyčią. Pamaldų metu vykdavo muštynės tarp lietuvių ir sulenkėjusiųjų. Atsirado ir tokių, kurie ėjo pas žandarus ir skundė lietuvius.

1902 metais sausio 10 diena Vilniaus gubernijos žandarų valdybos viršininko pavaduotojas rotmistras su Švenčionių apskrities ispravniko pavaduotoju  ir patikėtiniu darė kratas, konfiskavo šimtus egzempliorių spaudinių, draudžiamos literatūros, rado užrašus, kuriuose buvo pažymėtas platinamų knygų skaičius, kaina ir užsakovų adresai.

Tardymo metu knygnešiai buvo kaltinami, mušami, surakinami pančiais. Buvo reikalaujama, kad jie pripažintų kaltę ir papasakotų, iš kur gavo literatūrą. Tardoma buvo Rozalija Labagaitė iš Miežionėlių, Marijona Vaiciukaitė iš Varakalių, Justinas Vinciūnas iš Bielūsų kaimo ir daug kitų. Mat jie buvo pažymėti Adomo Padlecko užrašų knygelėje. Visi tardomi prisipažino, net piemenukas Jonukas Strakšys iš Magūnų kaimo neišdavė knygnešių.

Žandarai norėjo surasti kaltinamosios medžiagos ir prieš Švenčionių vikarą Placidą Šarkauską, todėl suimtuosius kankino, šantažavo, sakydami, kad kunigas pats prisipažino, jog platinęs knygas ir dirbęs su knygnešiais. Bet ši klasta nepasisekė. Nei pažadai išleisti iš kalėjimo, nei giminių terorizavimas neišgąsdino tardomųjų. Knygnešiai ir giminės nepatvirtino, kad Placidas Šarkauskas organizavo draudžiamos lietuviškos literatūros platinimą.
Tačiau knygnešiai buvo nuteisti, pasodinti į kalėjimą. Ne visi sulaukė lemtingo permainų vėjų, bet gyveno pasiaukoję nešti lietuvišką žodį, tikėdami, kad Lietuva kada nors atgaus laisvę.

Carizmo politoka uždrausti lietuvišką žodį pralaimėjo. 1904 metų gegužės 7 dieną draudimas panaikintas. Švenčionių kraštas dar ilgai kovojo už lietuviško žodžio ir rašto legalizavimą. Todėl negalime pamiršti skaudžių pamokų ir tautiečių išgyvenimų. Jų kilnūs tikslai ir žygdarbiai neturi nueiti užmarštin. Manyčiau, kad vertėtų bent savo krašto istoriją nagrinėti ne vien per pamokas, bet ir keliaujant po rajono apylinkes, susitinkant su dar gyvais, tuo metus menančiais žmonėmis.

Šios mintys išsakytos ir Regioninėje konferencijoje, skirtoje „Kalbos ir knygos metams Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo 100-čiui paminėti“.