K. Čeponis. Lietuvos Valstybės valdovai – kunigaikščiai ar karaliai?

Anglų kalboje yra germaniškos kilmės žodis „king“ – būtent šiuo titulu anglai jau daugiau kaip 1000 metų vadina savo valdovą. Žodis „king“ yra tiesioginis senovės germanų (taip pat ir germanų skandinavų) žodžių „kung“, „koning“, „konung“, „kunig“, „kunigaz“, „koningaz“ kalbinis-etimologinis bei istorinis-prasminis atitikmuo.

Lietuvių kalboje šių žodžių pilnas atitikmuo yra senovinis lietuviškas titulas „kunigas“. Istoriškai jis (kaip ir germanų kalbose) reiškė ir valdovą, ir vyriausiąjį šventiką. Būtent tokiais ir buvo Lietuvos Valstybės valdovai iki krikšto. Tačiau po to, kada Lietuvą pakrikštijo, valdovo ir šventiko funkcijos „išsiskyrė“, ir lietuvių kalboje žodžiu „kunigas“ pradėjo vadinti katalikų šventikus, o valdovą pradėjo vadinti išvestiniu žodžiu „kunigaikštis“.

Slavų kalbose irgi yra absoliutus anglų titulo „king“ ir lietuvių senovinio titulo „kunigas“ (bei naujesnio „išvestinio“ titulo „kunigaikštis“) atitikmuo – „князь“ (arba senesnė forma „коназь“). „Коназь“ yra kilęs iš senovinio germaniškojo „koningaz“. Taigi, slavų „князь“ yra absoliutus (visomis prasmėmis – ir istorine-funkcine, ir kalbine-etimologine) germanų anglų titulo „king“ bei lietuvių titulų „kunigas“ bei „kunigaikštis“ atitikmuo.

Tačiau peržvelkime istorinę literatūrą bet kuria slavų kalba – ir niekur nerasime, jog Anglijos valdovo titulas „king“ būtų išverstas slavišku jo atitikmeniu „князь“ – visur verčia „король“, tai yra „karalius“. O štai lygiai tokį patį savo istorine prasme bei reikšme lietuvišką senąjį istorinį titulą „kunigas“ ar naujesnį „kunigaikštis“ slavai visada, be jokių išimčių, verčia „князь“. Kodėl?

O todėl, kad yra suformuota tokia „istorinė tradicija“, kuri turi labai konkrečią politinę prasmę – parodyti, kad Lietuvos Valstybės valdovai buvo žemesnio rango nei Lenkijos ar Rusijos valdovai. O tuo pačiu ir „įteigti mintį“, kad Lietuvos Valstybė buvo Lenkijos ar Rusijos lenas ar vasalas.

Visą ši istorinė-politinė propaganda yra pagrįsta tuo, jog istorijos eigoje slavų kalbose žodžio „князь“ reali prasmė pakito – senovinis titulas, kuris tuo metu reiškė „monarchas“, „suverenus valdovas“, pamažu pradėjo reikšti aukštesnio rango valdovui pavaldų žemesnio rango srities valdytoją.

Visų pirma tai buvo susiję su Kijevo Rusios susiskaldymu XI amžiuje į daugelį mažų kunigaikštysčių, kurių kunigaikščiai nebebuvo suverenūs monarchai, o liko pavaldūs vienam ar kitam taip vadinamam „didžiajam kunigaikščiui“, kurių irgi atsirado ne vienas, o keli.

Dar labiau pažemino titulą „князь“ mongolų-totorių jungas, prasidėjęs XIII amžiuje, ir trukęs kelis šimtus metų, kada slavų „kniaziai“ – ir eiliniai, ir „didieji“ – šliaužiojo ant kelių priešais mongolų-totorių chanus, melsdami iš jų „jarlyką“, tai yra teisę valdyti vieną ar kitą kunigaikštystę.

Germaniškose šalyse, ir visų pirma Anglijoje, taip neįvyko, todėl ten iki šių dienų išsaugojo titulą „king“ jo pirmine prasme – „monarchas“, „suverenus valdovas“ arba taikant šiuolaikinę terminologiją – „karalius“. Tokiu būdu germaniško „king“ istorinis-etimologinis slaviškas atitikmuo „князь“ palengva pavirto į germaniško titulo „duke“ ar „hercog“ (monarchui pavaldus sritinis kunigaikštis) atitikmenį.

Lietuvoje, kaip ir Anglijoje, neįvyko tokie procesai, kaip rytų slavų valstybėlėse – čia praktiškai visą laiką valdė absoliutūs valdovai – monarchai. Todėl lietuviai savo suverenius valdovus tebevadino ir tebevadina dabar, iki pat šių dienų, kunigaikščiais. Tačiau palengva vėlyvasis slaviškasis titulo „князь“ reikšmės labai stipriai sumenkintas suvokimas persismelkė ir į lietuvių kalbą bei lietuvių istorinę savimonę, ypač po to, kai Lietuvos Valstybė XVIII amžiaus gale buvo išdalinta tarp Rusijos ir Prūsijos.

Todėl šiais laikais, atsižvelgiant į realius titulo „kunigaikštis“ prasmės istorinius pokyčius ir šio titulo akivaizdų sumenkinimą dabartinėse kalbose (taip pat ir lietuvių), mums, lietuviams, būtina visų pirma bent jau savo literatūroje ir vadovėliuose savo suverenių valdovų įvardijimui vartoti titulą „karalius“ – ir visai ne istorine katalikiškąja prasme (tai yra „karalius tik tas, kurį patepa popiežius“ – tokių karalių ir Europoje jau seniai nėra, o ir viduramžiais jų buvo nedaug), o būtent turintį tokią šiuolaikinę realią prasmę, kuri pilnai atitinka senovinę lietuviškų istorinių titulų „kunigas“ ir „kunigaikštis“ realią prasmę – absoliutus, suverenus monarchas, nepriklausomos valstybės valdovas.

Deja, bet šiuo metu ne tik eiliniai lietuviai, bet ir nemažai mūsų tituluotų istorikų bei mūsų politikų niekaip nesugeba suvokti ir įsisąmoninti viso šio Lietuvos Valstybės monarchų teisingo įvardijimo „prasmės pakeitimo“ milžinišką geopolitinę reikšmę. Ir tuo labai aktyviai savo antilietuviškoje propagandoje naudojasi įvairūs mūsų priešai, bandydami įteigti lietuviams Lietuvos Valstybės ir Lietuvos valdovų „nepilnavertiškumą“, visų pirma lyginant su įvairiais slavais ir jų turėtų valstybių valdovais.

Mano nuomone, titulų „kunigaikštis“ ir ypač „didysis kunigaikštis“, kurie buvo viduramžiais naudojami Lietuvos Valstybės valdovų įvardijimui, dabartinis masinis suvokimas yra visai kitas nei tais laikais – dabar šie titulai visuomenėje yra vertinami kaip akivaizdžiai žemesnio rango nei, pavyzdžiui, titulas „karalius“ ar, juo labiau, lotyniškas titulas „imperatorius“, nors, pavyzdžiui, Algirdas yra įvardijamas imperatoriaus (graikišku jo atitikmeniu – basileus, βασιλεύς) titulu Algirdo susirašinėjime su Bizantijos imperatoriumi.

Aš manau, kad mums dabar būtinai reikia atsižvelgti į tai, kaip iš tikrųjų buvo vertinami įvairūs titulai būtent tuo metu, kada juos taikė įvairių konkrečių valdovų – suverenių ar vasalinių – padėties įvardijimui. Ir būtent kokiems tarptautiniams to meto titulams (visų pirma tuometinėje Vakarų Europoje), jie savo realia prasme tuo metu atitiko – bei kokiems atitinka dabar.

Todėl dabar, rašant įvairius kūrinius – visų pirma skirtus masiniam skaitytojui, reikia naudoti būtent dabartinius, visiems įprastus ir aiškiai suprantamus, vakarietiškus senovinių titulų faktinius atitikmenis – taip, kaip tai daroma, rašant, pavyzdžiui, apie Vakarų Europos, Azijos, Afrikos, Centrinės ir Pietų Amerikų įvairių ankstyvųjų ir viduramžių valstybių valdovus.

Be abejo, įvairių titulų, naudotų viduramžiais įvairiose kalbose bei valstybėse gausa, netgi įvardijant tą patį valdovą, yra labai didelė, ir jų tarpusavio realios prasmės bei reikšmės sutapimai ar skirtumai (kaip juos suvokė būtent tų valstybių bei jų kaimynų valdovai bei diduomenė konkrečiu istoriniu laikotarpiu) iš tikrųjų yra gana sudėtinga istorinė problema. Ir ją būtina rimtai nagrinėti.

Alkas.lt redakcijos komentaras

Straipsnio autorius teisingai apibrėžia žodžių „kunigas, kunigaikštis“ giminaičių ratą – tai pragermaniškos šaknies *kuningaz ar *kunungaz vediniai. Slavų ir baltų kalbose panašūs žodžiai yra skoliniai iš germanų.

Tačiau siūloma šio žodžio prasmės raidos rekonstrukcija, pagal kurią „kunigas“ iš „absoliutaus monarcho“ mongolų ir slavų įtakoje degradavo į žemesnį rangą, yra labai abejotina. Iš tikrųjų germanų kalbose žodžiai „king“, „König“ pirmine prasme reiškė giminės vadą (vokiškai „Künne“, angliškai „kin“ – giminė), t.y. iš smulkaus valdančiojo asmens (o tokie ir buvo iš šaltinių pažįstami vikingų epochos skandinavų konungai) įvardijimo germanų kalbose šis žodis evoliucionavo iki visos šalies valdovo. Slavų kalbose šis žodis išlaikė artimesnę pirminei reikšmę, o ne degradavo. XIII a. žodis „kunigaikštis“ (rusėnų „князь“) buvo taikomas įvairiems smulkiems Lietuvos valsčių kunigaikščiams įvardyti (jų buvo dešimtys ar net šimtai), o ir vėliau – ne tik valdovams, bet ir daliniams kunigaikščiams. Todėl valdovas iš jų tarpo būdavo išskiriamas žodžiu „didysis“ (arba „aukščiausiasis“). Beje, lietuvių kalboje germanų šaknis „kun-“ turi atitikmenį – „gen“ (gentis), tačiau iš jos valdovo titulo lietuvių kalboje nepasidaryta.

Tomas Baranauskas