Lietuvos dailės muziejus, Lietuvos išeivijos dailės fondas ir VšĮ „Lewben Art Foundation“ vasario 12 d., ketvirtadienį, 17 val. kviečia į Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (A. Goštauto g. 1, Vilnius) atidaromą parodą „Jonas Rimša (1903–1978). Ugnies ir džiunglių magija“ (veiks iki balandžio12 d.). Paroda supažindins žiūrovus su geriausiais vieno ryškiausių lietuvių išeivijos dailininko J. Rimšos kūriniais, atspindinčiais Bolivijos ir indėniškojo periodo kūrybą.
Parodą atidarys Lietuvos dailės muziejaus direktorius Romualdas Budrys, VšĮ „Lewben Art Foundation“ direktorė Indrė Tubinienė, parodos kuratorė dr. Nijolė Tumėnienė, Vytauto Kasiulio dailės muziejaus vedėja Ilona Mažeikienė. Muzikuos smuikininkų duetas –Ingrida Rupaitė-Petrikienė ir Tomas Petrikis.
Pasak parodos kuratorės N. Tumėnienės, vieno ryškiausių lietuvių išeivijos dailininkų, garsinusių Lietuvos vardą svetur, Jono Rimšos (1903–1978) kūriniai privačių kolekcijų dėka vėl rodomi Vilniuje. Tai ketvirtoji dailininko darbų paroda Lietuvos muziejuose. Pirmoji buvo surengta 1977 m. Lietuvos dailės muziejuje iš J. Rimšos dovanotų geriausių Taičio periodo 23 kūrinių. Antroji, papildyta 75 paveikslais iš privačių rinkinių, surengta 2010 m., žymiai plačiau aprėpė jo kūrybą. Trečioji, įvykusi 2013 m. Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, pirmą kartą pristatė ankstyvąjį kūrybos periodą ir supažindino su indėnų tradicijomis, kultūra ir dvasia. Ši paroda, surengta Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijos pagrindu, atskleidžia J. Rimšos kūrybos visumą, kurioje akcentuojama indėniška dvasia, persmelkusi net Taičio periodo tapybą.
Palikęs ryškų pėdsaką Bolivijos kultūroje kaip dailininkas ir pedagogas, Lietuvai jis įdomus kaip menininkas, lietuvių dailei atradęs ne tik užjūrių egzotiką, bet ir suteikęs jai antropologinio – etnografinio įžvalgumo. Jis iškėlė postkolonijinio diskurso svarbą kalbant apie tradicinę pasaulėjautą išsaugojusių kultūrų likimą. Tai pirmasis lietuvių dailininkas, itin susidomėjęs dvasine indėnų kultūros tradicija, nepritariantis vakarietiškojo kultūrinio ir religinio kolonializmo politikai. Jo paveiksluose atgyja magiškos indėnų ugnies apeigos, ritualiniai šokiai, muzikavimas, jų ryšys su gamta, bendruomeniškumas ir šeimyniškumas.
Troškimas pažinti senąsias primityvias kultūras gyvenimo pabaigoje nuvedė J. Rimšą ir į tolimąjį Taitį, kur kūrybinio įkvėpimo anksčiau sėmėsi žymusis prancūzų dailininkas Polis Gogenas (Paule Gauguine). J. Rimša taitiečių gyvenime, jų judesiuose pajuto ypatingą muzikalų ritmą, atrado unikalų meilės šokį Tamure, kuris P. Gogeno laikais buvo uždraustas.
Ši paroda supažindins žiūrovus su geriausiais J. Rimšos kūriniais, atrinktais iš didžiulės Lietuvos išeivijos dailės fondo sukauptos šio dailininko darbų kolekcijos visapusiškai atspindinčios Bolivijos ir indėniškojo periodo kūrybą, kuri išgarsino dailininką svetur, o Lietuvoje mažai žinoma. Siekiant pateikti ją bendrame kūrybos kontekste, ekspozicija papildyta keliais Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės bei Lietuvos dailės muziejų paveikslais ir darbais iš privačių Rolando Valiūno ir Nerijaus Dagilio rinkinių.
Tapytojas yra itin nusipelnęs Bolivijos kultūrai, apdovanotas aukščiausiu civiliams skiriamų Andų Kondoro ordinu (1950), jam suteiktas Bolivijos valstybės Garbės piliečio ir Sukrės universiteto garbės profesoriaus (1974) titulai. Palikęs ryškų pėdsaką Bolivijos dailėje kaip dailininkas ir pedagogas, Lietuvai jis įdomus kaip menininkas, lietuvių dailei suteikęs egzotiškų spalvų. Tai pirmasis lietuvių dailininkas, kuris rimtai susidomėjo indėnais, atrado jų dvasią.
Jonas Rimša gimė 1903 m. birželio 12 d. Svėdasuose, augo Kaune. Vienoje baigė geriausią siuvimo-kirpimo mokyklą, bet po to, prieš tėvo valią svajodamas tapti dailininku, išvyko laimės ieškoti svetur. 1931–1934 m. mokėsi tuo metu stipriausioje visoje Pietų Amerikoje Buenos Airių dailės akademijoje. 1943 m. gavęs Bolivijos valdžios kvietimą, Sukrės mieste įsteigė meno mokyklą ir jai vadovavo. Vėliau įkūrė savo privačią meno akademiją, kurios auklėtiniai tapo žinomi kaip „Rimšos grupė“. Šioje grupėje išaugo nemažai dailininkų, iš kurių keturis gabiausius J. Rimša savo lėšomis išsiuntė toliau mokytis į Europą.
Nerami ieškotojo dvasia skatino J. Rimšą nuolat keliauti ir tobulėti. Dailininkas gyveno Brazilijoje, Argentinoje, Bolivijoje, JAV, Taityje. Gerai pažinojo džiungles. Ypač mėgo tapyti Bariločėje. Atradęs dvi seniausias indėnų gimines – aimarus ir kečujus, įsigilinęs į jų gyvenimą bei papročius, atmetė įsigalėjusį europocentristinį požiūrį į ispanų užkariautus vietinius gyventojus, iškėlė mene jų dvasingumą, atkreipė dėmesį į indėnus, kaip gilių kultūros tradicijų saugotojus ir tęsėjus.
Troškimas pažinti senąsias primityvias kultūras nuvedė J. Rimšą ir į tolimąjį Taitį, kur kūrybinio įkvėpimo ieškojo žymusis prancūzų dailininkas Paulis Gauguinas. Nors civilizacijos veikiamas taitiečių gyvenimas nuo P. Gauguino laikų buvo gerokai pasikeitęs, atrastas kitas pasaulis tapytoją įkvėpė nepaprastai spalvingai tapybai. P. Gauguiną žavėjo saulės kaitros nutvieksta žemė, o J. Rimšą – džiunglių paunksmių paslaptinga šviesa ir spalvos. Jis taitiečių gyvenime, jų judesiuose pajuto ypatingą muzikalų ritmą, atrado unikalų meilės šokį Tamure, kuris P. Gauguino laikais buvo uždraustas.
Ši paroda supažindins žiūrovus su geriausiais J. Rimšos kūriniais, atrinktais iš didžiulės Lietuvos išeivijos dailės fondo sukauptos šio dailininko darbų kolekcijos (per 100 jo paveikslų), visapusiškai atspindinčios Bolivijos ir indėniškojo periodo kūrybą, kuri išgarsino dailininką svetur, o Lietuvoje mažai žinoma. Siekiant pateikti ją bendrame kūrybos kontekste, ekspozicija papildyta keturiais Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus, penkiais Lietuvos dailės muziejaus paveikslais ir aštuoniais paveikslais iš privačių rinkinių: šešiais Rolando Valiūno ir dviem Nerijaus Dagilio.
Kūriniai (74) pagal dailininko meninius interesus suskirstyti į dvi svarbiausias grupes: vienoje atsispindi archajiškų vietinės kultūros tradicijų ir ispanų atvežtos europinės romaninės kultūros sankirta, antrojoje – J. Rimšos savitai suvokta indėnų palikuonių ir Taičio gyventojų dvasia.
