Aivaras Stepukonis (sudarytojas), Tautinės mažumos Lietuvoje: virsmai ir atmintys, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014, p. 278, ISBN 978-9955-868-68-2.
Šioje mokslinės knygos Tautinės mažumos Lietuvoje: virsmai ir atmintys apžvalgoje glaustai apibūdinsiu idėjines leidinio ištakas, sudarymo logiką, pagrindines temas bei vyraujančias sąvokas. Įvardysiu ir tyrimo objektus, kurių ėmėsi knygos bendraautoriai, į tautines mažumas Lietuvoje pažvelgę kiekvienas savaip – kas kultūrologo, kas istoriografo, kas etnologo, sociologo, filosofo, ar net teisėtyrininko akimis.
Žmonijos istorijoje tautos radosi, būdingas rasines, kultūrines, bendruomenines, kalbines bei kitas apibrėžtis įgavo ir toliau grynino šimtus ar net tūkstančius metų. – Radosi, didelėms žmonių bendruomenėms buriantis į bendraašius savisaugos telkinius, žemiškąją tikrovę išlikimo tikslais padalijus į savąjį ir svetimąjį pasaulius. Tautos kūrėsi, įtvirtindamos medžiagines (ypač gamtinės aplinkos) ir dvasines (ypač simbolinės aplinkos) ribas, leidusias kurti savąjį vidinį pasaulį, o kartu ir nustatyti sąlyginio atskirumo, uždarumo ir nelaidumo santykį su svetimuoju išoriniu pasauliu. Tas sąlyginis atskirumas, uždarumas ir nelaidumas tapo būtina istorinio tautų pavidalinimosi sąlyga.
Šiandien tiek tautų buvimo savimi, tiek buvimo su kitomis tautomis sąlygos yra iš esmės pakitusios. Nors tautos tarpusavyje sąveikaudavo ir maišydavosi dar žiloje senovėje, vis dėlto nedarė to tokiais būdais, tempais ir mastais, kokiais sąveikaujama ir maišomasi dabartiniame globalaus susisiekiamumo ir sąveikumo amžiuje. Šiandien tiek daiktų, tiek ženklų plotmėse žmonija pereina (didele dalimi jau perėjo) į sąlyginio bendrumo, atvirumo ir laidumo būsenas – beveik visišką istorinių tautų radimosi sąlygų priešybę. Dabartinių visuomenių pokyčių kontekste stebint šias pamatines slinktis, gyvybiškai svarbu klausti: ar tokiame pasaulyje istorinėms tautoms dar likę vietos, ar jos apskritai išgyvensiančios?
Nūdienos pasaulyje tauta – greta civilizacijos ir religijos – tebėra vienas lemtingiausių ir bendriausių žmogaus tapatinimosi šaltinių bei švyturių. Ši savybė šiandienykštėje Europoje, ypač toje jos dalyje, kurioje tautinės valstybės buriasi į Europos Sąjungą, lėmė, kad su tautine tapatybe, be jau minėtų globalių iššūkių, susijęs ir susirūpinimas dėl jos vaidmens, teigiamo arba neigiamo poveikio, projektuojant paneuropinę tapatybę. Būtent šiame kontekste moksliniai atsakymai į klausimus, ką reiškia būti lietuviais arba karaimų kilmės lietuviais, arba lenkų kilmės lietuviais dabartiniame globalėjančiame pasaulyje, arba žydų kilmės lietuviais Europos Sąjungoje dabartinio globalėjančio pasaulio sąlygomis, arba totorių kilmės lietuviais federalėjančioje Europos Sąjungoje dabartinio globalėjančio pasaulio sąlygomis – atsakymai į šiuos klausimus tampa ašiniu humanitarinių ir socialinių tyrimų uždaviniu, o kartu ir problemine erdve, kurioje leidinio Tautinės mažumos Lietuvoje: virsmai ir atmintys autoriai dalijasi savo naujausių tyrimų rezultatais ir įžvalgomis.
Sąvokos „tautinė mažuma“ vartosena leidinyje įvairuoja, priklausomai nuo pavienio autoriaus pritaikytos tyrimų metodikos ir pasirinktos mokslinės leksikos, dažnai pramaišiui su giminiškomis „tautinės“, „etninės“, „kultūrinės“ ir „religinės“ bendruomenių sąvokomis. Nepaisant to, analitiniu požiūriu išskirtinos kelios reikšminės „tautinės mažumos“ prielaidos, kurios šį terminą daro ypatingą, nelygiavertį minėtoms giminiškoms sąvokoms. Šnekant apie tautinę mažumą, neišvengiamai užsimenama apie tautos: 1) būvį valstybėje; 2) būvį greta kitos tautos toje pačioje valstybėje; 3) įtampą, teisiniu, kultūriniu, politiniu, ūkiniu ir kitais požiūriais varžantis su kita toje pačioje valstybėje gyvenančia tauta dėl vietos ir įtakos valstybėje; 4) sąlyginį kultūrinį uždarumą ir nepažinumą kitos toje pačioje valstybėje gyvenančios tautos atžvilgiu, o kartu ir nuolatinį hermeneutinį poreikį įveikti kultūrinius bei simbolinius tarpusavio nesusipratimus. Šias prielaidas, kurių bendrąjį semantinį vardiklį sudaro lyginamasis arba gretinamasis ryšys su kita toje pačioje valstybėje gyvenančia tauta, tautinių mažumų tyrimuose galima ryškinti, galima blukinti, tačiau visiškai jų atsisakyti nepavyks, nes jos glūdi ne tiek atsitiktiniame faktiniame, kiek privalomajame analitiniame „tautinės mažumos“ sampratos turinyje. „Tautinės bendruomenės“ ir kitų giminiškų sąvokų minėtos prielaidos nevaržo kaip tik dėl to, kad sąvokos „tautinės mažumos“ sampratai nėra tapačios. Įsisąmoninus šias ir kitas vartojamų giminiškų sąvokų skirtybes, pačių sąvokų įvairovė diskusijoje apie tautines mažumas yra veiksminga.
Rikiuojant straipsnius leidinyje, spręstas galvosūkis, panašus į tą, kurį narplioja pokylio šeimininkas, susirūpinęs, kaip čia susodinus svečius prie stalo, kad tarp jų megztųsi gyvas pašnekesys, o jam pačiam – šeimininkui, kurio perspektyva sutampa su leidinio skaitytojo, – prisigretinus tai prie vienos draugijos, tai prie kitos, būtų įdomu stebėti, kaip pašnekovai vienas kitą papildo, kalbėdami apie tuos pačius arba panašius dalykus. Straipsnių rikiavimo logikos būta trejopos. Pirma, teirautasi, ar straipsnis yra labiau teorinio probleminio, ar empirinio aprašomojo pobūdžio. Antra, domėtasi, ar straipsnyje tiriamas dauginis, ar vieninis objektas, kitaip tariant, ar sykiu aptariamos kelios tautinės mažumos, ar tik kuri nors viena. Tiek pirmosios, tiek antrosios kriterijų poros atveju pirmojo dėmens pranašumas lemdavo ir pirmesnę vietą straipsnių eilėje. Trečiasis loginis kriterijus buvo chronologinis. Laikas – slėpininga, taki, bet kartu daugiausia erdvės kūrybinei vaizduotei atverianti kategorija. Leidinyje pasirinktas ratinis minties judesys, stabtelėjant dabartyje, peršokant į praeitį, o tada nuosekliai grįžtant į dabartį. Panašiai elgiamasi netiesiniuose, atgręžtiniuose, retrospektyviuose pasakojimuose, pavyzdžiui, grožinėje literatūroje arba kinematografijoje, scenarijų pradedant įvykių sekos atomazga ir tik tada neriant į istorines vyksmo ištakas aiškinamajai priežasčių ir padarinių grandinei išskleisti.
Knygą sudaro penkios dalys: I. Tautinių mažumų problematikos link: Lietuvoje ir pasaulyje; II. Tautinės mažumos tarpukario Lietuvoje; III. Tautinės mažumos dabartinėje Lietuvoje; IV. Tiurkai Lietuvoje: tradicijos vingiais į dabartį; V. Žydai Lietuvoje: atmintis šiapus ir anapus vaizdo. Lengvais probėgšmais susipažinkime su mokslininkų narpliotais klausimais.
I dalis. Aistė Račkauskaitė-Burneikienė straipsnyje „Tautinių mažumų apsauga: svarbių tarptautinių priemonių apžvalga“ apibrėžia, kokios tarptautinės priemonės kuria tautinėms mažumoms priklausančių asmenų apsaugos normas ir koks yra šių normų turinys. Vytautas Rubavičius straipsnyje „Nacionalinis tapatumas ir etnokultūrinės bendruomenės: Lietuvos kelias“ aptaria, kaip lietuvių tauta virto nacija, kaip, sąveikaudamas su vietinėmis etnokultūrinėmis bendruomenėmis, klostėsi nacionalinis tapatumas, išryškina esminius lietuviškojo nacionalizmo bruožus. Stanislovas Juknevičius straipsnyje „Ar lietuviai taps tautine mažuma savo tėvynėje? Psichologiniai eurointegracijos aspektai“ nagrinėja psichologinius skirtumus tarp eurointegracijos šalininkų ir priešininkų Lietuvoje. Stanislavas Mostauskis straipsnyje „Czeslawas Miloszas ir etninio neapsisprendimo projektas“ išskiria su etninio neapsisprendimo problema sietinus Miloszo tapatybės portreto aspektus.
II dalis. Akvilė Naudžiūnienė straipsnyje „Tarpukario istorijos ir krašto pažinimo vadovėliai: tautinių mažumų „artumo“ ir nereikšmingumo dichotomija“ tyrinėja, kaip Lietuvos tautinių mažumų istorijos ir kultūros buvo vaizduojamos tarpukario Lietuvos švietimo sistemoje (1918–1939 m.). Henryka Ilgiewicz straipsnyje „Tautinių mažumų atstovų dalyvavimas tarpukario Vilniaus mokslo ir kultūros renginiuose“ nušviečia renginius, skirtus svarbių tuometinio Vilniaus mokslo ir švietimo įstaigų bei draugijų įkūrimo, istorinių asmenybių gimimo ir mirties metinėms paminėti, taip pat renginius, skirtus pagerbti nusipelniusius mokslo ir kultūros veikėjus.
III dalis. Vladimiras Gražulis ir Ilona Kojelytė straipsnyje „Kultūrinės įvairovės apraiškos dabartinėje Lietuvoje“, atlikę gyventojų nuomonės apklausą, aiškinasi dabartinei Lietuvos visuomenei keliamus multikultūralizmo iššūkius, įvardija šiandienos Lietuvoje gajausius požiūrius į kultūrinę įvairovę, pakantą kitataučiams, problemas, iškylančias skirtingų kultūrų atstovams bendraujant tarpusavyje. Rimantas Sliužinskas straipsnyje „Klaipėdos miesto tautinės bendruomenės ir bendrijos XX a. pab.–XXI a. pr.: kūrimosi ir veiklos ypatybės“ apžvelgia per pastaruosius tris dešimtmečius Klaipėdoje įsisteigusias rusų, baltarusių, ukrainiečių, totorių, lenkų, vokiečių, žydų, latvių ir net azerbaidžaniečių bei armėnų tautines bendrijas.
IV dalis. Halina Kobeckaitė straipsnyje „Karaimotyra – neatskiriamas orientalistikos Vilniuje elementas“ iškelia dviejų tiurkų tautų – karaimų ir totorių, nuo XIV a. gyvenančių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos (toliau – LDK) teritorijoje, indėlį į orientalistikos bei tiurkologijos tapsmą Vilniuje. Galina Miškinienė straipsnyje „Lietuvos totorių padavimai: tarp mito ir realybės“ gvildena negausiai išlikusius Lietuvos totorių padavimus, išryškindama skirtingų kultūrų samplaiką, suteikusią LDK totorių tikėjimui, papročiams, buičiai, o kartu ir folklorui savitą atspalvį. Gintarė Lukoševičiūtė straipsnyje „Kauno musulmonų religinė bendruomenė: istorija ir dabartis“ tyrimo objektu renkasi Kauno musulmonų religinę bendruomenę, susitelkdama į jos istorinę raidą, religinę visuomeninę kaitą nuo pirmųjų musulmonų – totorių – įsikūrimo LDK iki nūdienos, Kauno musulmonams po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo peraugus į daugiatautę islamo išpažinėjų bendruomenę.
V dalis. Odeta Žukauskienė straipsnyje „Sugrįžusi žydų atmintis: vaizdinės reprezentacijos formos“ tyrinėja žydų atminties sugrįžimo aplinkybes, žydų istorijos ir tragedijos įamžinimo būdus: memorialines vietas, paminklus, muziejų ekspozicijas ir kitas vaizdinės reprezentacijos formas. Vilma Gradinskaitė straipsnyje „Jung Vilne sambūris ir jaunosios žydų dailininkų kartos siekiai“ apžvelgia tarpukario Vilniuje – tuo metu svarbiame moderniosios jidiš literatūros ir žydų meno centre Rytų Europoje – daugiau nei dešimtmetį egzistavusio Jung Vilne sambūrio dailininkų veiklą, pagrindines kūrybos temas bei meninės raiškos ypatybes. Antanas Andrijauskas straipsnyje „Litvakų modernios tapybos tradicijų tęstinumas Lietuvoje“ dėmesį sutelkia į Lietuvoje nuo pokario iki dabarties išryškėjusias litvakų kultūros tradicijų tęstinumo problemas. Iš tuo metu kūrusio litvakų dailininkų srauto mokslininkas išskiria tris, jo vertinimu, iškiliausias skirtingų kartų Lietuvos žydų tautinę tapatybę įkūnijančias figūras – Augustiną Savicką, Adomą Jacovskį ir Saliamoną Teitelbaumą.
Iš straipsnių pavadinimų ir gvildenamų temų įvairovės akivaizdu, jog metodologiniu požiūriu leidinys yra tarpdalykinis. Intelektiniame tyrimų audinyje vaisingai kryžminamos skirtingų mokslo krypčių gijos: kultūrologija, etnologija, antropologija, orientalistika, filosofija, istoriografija, filologija, menotyra, sociologija, teisėtyra. Autoriai atstovauja bene keturioms lietuvių mokslininkų kartoms, pradedant jaunaisiais tyrėjais ir baigiant platų tarptautinį pripažinimą pelniusiais akademikais bei emeritais. Šį prasmingą daugiametės mokslinės patirties perdavimą ir perėmimą reikšmingai įsodrina gretutinės dalykinės autorių patirtys ambasadorystės, advokatūros, grožinės ir mokslinės literatūros vertimo, tapybos, kultūros ir meno kritikos baruose.
Baigiant keletą žodžių vertėtų tarti ir apie istorines leidinio gimimo aplinkybes. 2013 metų pavasarį Lietuvos kultūros tyrimų institutas, vykdydamas ilgalaikę tyrimų programą „Lietuvos kultūros raidos XX−XXI a. sandūroje tyrimai: tapatybės ir atmintys“, surengė mokslinę konferenciją „Tautinės mažumos Lietuvoje: virsmai ir atmintys“. Tų pačių metų rudenį Lietuvos mokslo įstaigų darbuotojams išplatintas kvietimas teikti straipsnius to paties pavadinimo leidiniui. Į kvietimą atsiliepė 22 tyrėjai, iš kurių darbų atrinkta 14 geriausių. Leidinio sudarytojas tikisi, kad šie tyrimai, sujungti į rišlią teminę ir metodinę visumą, bus svarus akademinis indėlis į kol kas palyginti negausią, bet itin svarbią mokslinę raštiją tautinių mažumų Lietuvoje tema.
Kultūros barai, Nr. 1, 2015, (p. , 88-90)
