A. Ažubalis. Kodėl ne „Je suis Ukrainien“? Apie pozityvią politiką su Rusija

Kai Europą supurtė žinia apie teroristinius išpuolius ir tragediją Prancūzijoje, demokratinis pasaulis susivienijo, kad radikalams pasiųstų aiškią žinią: mūsų neįbauginsite, kova su terorizmu tęsis, kol Senajame žemyne neliks vietos smurtui ir

Būtų gerai, jei tokia pat vienybe ir pozicijos tvirtumu ES valstybės reaguotų ir kasdieninius teroro išpuolius Ukrainoje, į kuriuos deja, Vakaruose reaguojama visai nevakarietiškai.

Maždaug tuo pat metu, kai buvo išplatinta naujiena apie Rytų Ukrainoje Rusijos samdinių susprogdintą autobusą su vienuolika nieko dėtų keleivių, Europos Sąjungos žiniasklaidoje mirgėjo pranešimai apie ES užsienio reikalų įgaliotinės Federika Mogerini (Federica Mogherini) komandos parengtus „pasiūlymus diskusijai“, kaip grąžinti bendradarbiavimą su Rusija į konstruktyvias vėžes.

Jei žiniasklaida nemeluoja, pateiktų siūlymų turinys patvirtina mano ankstesnius įtarimus apie Vakarų iliuziją dėl vieningos Eurazijos nuo Lisabonos iki Vladivostoko (žr. straipsnį Vieninga Eurazija nuo Lisabonos iki Vladivostoko arba kodėl gražiausios idėjos yra pavojingiausios?): ES biurokratai ir ekspertai su ES užsienio reikalų įgaliotine F. Mogerini priešakyje tikisi ir ieško kaip pakeisti Rusijos politiką naujomis nuolaidomis, tokiomis kaip sankcijų diferencijavimas, švelninimas, bendradarbiavimo suintensyvinimas kitose srityse, o ilguoju laikotarpiu – ir bevizio režimo suteikimas bei bendros ekonominės erdvės kūrimas nuo Lisagbonos iki Vladivostoko.

Nežinau, kaip reaguotų Vakarų visuomenės, jei aukščiausi Prancūzijos pareigūnai į teroro aktus Paryžiuje būtų reagavę siūlymais užmegzti su „Islamo valstybės“ ideologais glaudesnį dialogą. Faktas, kad net minčių tokių niekam negalėjo kilti. Rytų Europoje, deja, įvykių dinamika atrodo visiškai kitokia: Briuselio koridoriuose girdimas noras normalizuoti santykius su Rusija nepaisant jos invazijos į Ukrainą, o Kijevas patiria spaudimą „kalbėtis“ su taikius gyventojus žudančiais „separatistais“.

„Pozityvios“ politikos pasekmės

Lietuvoje taip pat yra politikų ir ekspertų, kurie kritikuoja Prezidentės vadovaujamą užsienio politiką dėl šios „negatyvumo“ ir „siaurumo“ (o tiksliau – dėl pernelyg didelės koncentracijos į įvykius Ukrainoje bei nebijojimo atvirai įvardinti to, kas ten vyksta). Tačiau kalbant apie santykius su Rusija, norėtųsi priminti, kokių pasekmių mums ir visai Vakarų bendrijai davė „pozityvesnė“ ir „daugiau atspalvių turinti“ ES ir JAV politikos Rusijos atžvilgiu istorija per pastaruosius dešimtmečius.

Vakarų noras kaip įmanoma įtraukti Rusiją į tarptautinį gyvenimą nėra naujas. Jis remiasi prielaida, kad Rusija yra vertingas partneris, galintis padėti spręsti globalias saugumo ir ekonomines problemas, ir kuo labiau ji bus įtinklinta į tarptautinius susitarimus, derybas bei bendrus veiksmus, tuo greičiau ji reformuosis, tapdama visaverte demokratija.

Tačiau jei atmintis manęs neapgauna, per pastarąjį dešimtmetį nebuvo nė vieno tarptautinio klausimo, kurį sprendžiant Rusija nesivadovautų nulinės sumos žaidimo taisykle, pagal kurią laimėti ir gauti naudos įmanoma tik kito sąskaita – apgaunant partnerį ir pasinaudojant jo patiklumu. Kitaip tariant, „į žvalgybą kartu su Vakarais“ Kremlius eina tik tais atvejais, kai suvokia save situacijos nugalėtojais. Atsigręžkime į Padniestrę, Kalnų Karabachą, Abchaziją ir Osetiją: nepaisant nuolatinių derybų bandymų, iki šiol nėra išspręstas nei vienas įšaldytas konfliktas, prie kurio „sprendimo stalo“ prileisti Rusijos atstovai.

Nedaug naudos iš Rusijos gauta ir derybose su Iranu, kur iki šiol žaidžiami dvigubi manevravimo žaidimai. Suokalbiai su Bašaro al Asado režimu Sirijoje dar akivaizdžiau atskleidžia Rusijos požiūrį į bendradarbiavimą su Vakarais. Lygiai taip pat jokių pozityvių ženklų nedavė Rusijos pakvietimas į G8 bei parama stojant į Pasaulio prekybos organizaciją, į kurią įstojusi, Rusija, priešingai, nei siekta, vėlgi tik žymiai sustiprino savo protekcionistinę politiką.

Rusijos leidimą ISAF operacijos Afganistane dalyviams pasinaudoti jos teritorija logistikai taip pat sunku vadinti sėkmės istorija. Tai buvo panašiau į Kremliaus manevrą išnaudoti ISAF Rusijos pietinės „papilvės“ apsaugai nuo islamo radikalų bei būdą gauti naujų kozirių šantažuojant JAV kitais klausimais. Juolab kad tuomet, kai situacija pasikeičia ir naudingiau elgtis kitaip, savo įsipareigojimų Maskvai nesunku atsižadėti vienašališkai: kaip tik taip, pavyzdžiui, buvo padaryta griaunant ankstesnius strateginio nusiginklavimo ir branduolinių ginklų ribojimo susitarimus, suspenduojant Susitarimą dėl konvencinės ginkluotės Europoje (CFE) arba paskutiniu metu – atsisakant susitarimo su ES ir Lietuva dėl ginkluotės inspektavimo Karaliaučiuje.

Vertinant šį kontekstą, noromis nenoromis turime pripažinti, kad kol kas mūsų didžioji kaimynė vertina ir klauso tik jėgos argumentų. Todėl tik masyvios sankcijos bei iš po Rusijos kojų išmušti finansiniai resursai gali priversti Maskvą pergalvoti savo revizionistinius planus, apriboti išlaidas propagandos kampanijoms bei sulaikyti nuo, tikėtina, aktyviai planuojamo naujo puolimo Ukrainoje jau šį pavasarį. Todėl tikiuosi, jog kasmet Lietuvos diplomatų organizuojamoje ir šiąnakt Trakuose vyksiančioje užsienio politikos ekspertų susitikimo („Snow Meeting 2015“) naktinėje diskusijų sesijoje bus kalbama ne apie tariamas naujas neveikiančios „Rusijos įtraukimo“ politikos galimybes, o apie realistinį Vakarų atsaką.

Autorius yra Seimo TS-LKD frakcijos narys, Šešėlinės Vyriausybės užsienio reikalų ministras