Tris šimtus metų turime narsią tautą, kurios žiedas vis skelbia nepriklausomybės deklaracijas. Kuri vis sukyla ir sukyla. Ir bailią valdžią, kuri vis nutyla ir nutyla. Valstybės padalijimai, patvirtinti seimų, šalia kurių stovyklaudavo rusų kariuomenė. Rusų diplomatai, koja atidarantys duris į mūsų valdovų menes. Nežinantys, kas yra tariamoji nuosaka. Nes moka tik mūsų elito numylėtą liepiamąją.Po to, kai valdžia pasirašo savo valstybės išprievartavimo popierius, galit sau sukilti į sveikatą. Gražiai ir didvyriškai išeiti į laukus su ištiesintais dalgiais prieš galingiausios Europos kariuomenės patrankas. Mirti šventoriuose, miškuose ir lageriuose. Tai tik bruzdėjimai kitos valstybės viduje. Virškinimo sutrikimai. Nes valstybės nebėra. Patys atidavėt ir atsidavėt.
1990-siais įvyko stebuklas. Pasaulis negalėjo patikėti – senoji gėda nepasikartojo. Stovint svetimai kariuomenei, pagal svetimųjų įstatymus išrinktas Seimas nebalsavo taip, kaip nenorėjome. Bet didelis piktas kaimynas apsigydė, užsipompavo raumenų. Prasuko keletą versliukų. Ir vėl sau galvoja, kad jo sklypas pamatuotas neteisingai. Kasmet treniruojasi, kaip atsiteisti.
Vis pasigirsta balsų, kad esam pernelyg karingi. Kad mūsų retorika Rusiją įžeidžia. Kad reikėtų nuosaikiau, diplomatiškiau. Mat su kaimynais privalu draugauti. Nors jie vieną savo draugą ir giminaitį jau vos ne metai spardo. Ir tvorą perkėlė, kaip norėjo. Bet mums taip norisi neerzinti chuligano. Tada gal nemuš.
Kiekvienas taip esam pagalvoję. Šitaip visada norisi pagalvoti. Kad susidūrus su priešu gali pavykti išvengti užpuolimo. Jei būsi gerutis. Su chuliganais tikrai galima susitarti, jei duosi jiems užrūkyt ar pinigų. Bet su banditų valstybe nesusiderėsi. Sutartis su plėšrūnu, kuris nori tave suėsti. Jo neerzinti ir išlikti. Niekam niekada tai nepavyko. Nei gyvojoje gamtoje, nei žmonių istorijoje.
Čia nereikia jokių įrodymų. Visa istorija – įrodymas. Mus palikdavo ramybėj tik tada, kai buvom stiprūs ir davėm į kaulus. Tada, kai turėjom stiprių sąjungininkų ir su mumis reikėjo skaitytis. Arba kai pati Rusija buvo nusilpusi.
Visais kitais atvejais niekas nežiūrėjo, ar buvom mandagūs, ar ne. 1940-siais jau pabuvom korektiški. Ir retorika buvo nekaringa. Patikėjom visais pažadais. Pasirašėm viską, ką norėjo. Po to daug kas teisingai klausė – o tai ko tylėjot? Nesupratot pavojaus? Juk žinojot, kas ateina! Tikrai – žinojom. Ir tylėjom.
Ir mūsų tylėjimą pateikė pasauliui kaip susitaikymą ir sutikimą. Geriau buvo? Ar mažiau netekom, norėdami išvengti susidūrimo už tuos, kurie susidūrimo ir aukų nevengė? Imant procentais nuo gyventojų skaičiaus, išvengę garbingos ir beviltiškos kovos okupavimo momentu, per vėlesnius metus praradome gyvybių daugiau už suomius. Nekalbant apie valstybingumą. Savo namus, kuriuos atidavėme be šūvio.
Mumyse kirba genai tų, kurie nesipriešino, prisitaikė ir išliko. Bet noras nesipykti nėra elementarus bailumas. Tai stručio psichologija. Viltis, kad neatsitiks, ko nenori, jei tupėsi tyliai. Noras nustumti tolyn neišvengiamą problemą. Panašiai kaip nuo pirmadienio mest rūkyti. Viltis, kad uždelsus kas nors pasikeis. Nenoras mirti. Baimė už vaikus. Tai žmogiška. Tik kur kišt galvą, kai aplink ne smėlis, o asfaltas?
Mes – neteisėta tvorelė priėjimui prie jų jūros. Mūsų valstybingumo niekada rimtai nepripažino. Ir nepripažins. Esam laikinas istorijos nesusipratimas. Pasitaikius pirmai galimybei būtinai bandys tai atitaisyti. Mūsų nuosaikumą laikys silpnumu. Iš jo šaipysis ir tik suįžūlės. Taip buvo ir bus. Dar Krylovo pasakėčioj apie vilką ir ėriuką gerai išreikštas tautos mentalitetas. Jokios mandagybės ir kalbos ėriukui nepadėjo.
Jie pripažįsta vienintelį argumentą – baimę dėl savo pačių užpakalių. Jie nenori , kad būtų priešinamasi rimtai ir su daugeliu aukų iš jų pusės. Baiminasi, kad, įveikus ginkluotąsias pajėgas, prasidės nesibaigiantis partizaninis karas ir visuotinis pasipriešinimas. Kad tai nebus Krymas ar 1940-ji. Sukels problemų Rusijos viduje. Pavojų jų prisivogtiems patogumams, slaptoms sąskaitoms ir patelėms.
Jei žinos, kad tikrai taip bus, jie nieko nedarys. Bet toliau lauks progos. Patys kurs tas progas. Tikėsis, kad nusilpsim ir susipjausim tarpusavyje. Tiesiogiai ir netiesiogiai pirks tuos iš mūsų, kurie sutiktų parduoti savo įtaką. Kiršins, skaldys ir džiaugsis nesėkmėmis. Kad galėtų ateiti kaip mūsų susipriešinimo teisėjai.
Mūsų valdžia, aišku, irgi nesnaus. Su malonumu pasinaudos (jau naudojasi) išorės grėsme savo kritikams apspjaudyti. Savo kvailystėms užmaskuoti. Taip daro visos valdžios visais laikais. Tokioje laukimo situacijoje ir gyvensime dešimtmečiais. Laikas tą suprasti ir priprasti.
Labiausiai jie trokšta mūsų baimės ir mandagaus silpnumo. Noro įtikti ir patikti. Tarpusavio susipriešinimo. Ėriukų tylėjimo. Kad tupėtume tyliai ir lauktume, kol ateis. Labiausiai jie bijosi mūsų drąsos ir pasiryžimo gintis. Ir vienybės. Garsiai apie juos pasakytos tiesos.
Mandagia laikysena parduotuvės plėšikų dar niekas nesustabdė. Taip, pasipriešinus banditams, gali žūti drąsuolių. Ir prekes sugadins, ir vitrinas teks keisti. Bet to užpuolikai labiausiai bijo ir visada pabėga. Nes tai ne pagal jų scenarijų. O jų planas primityvus – kad visi jiems paklūstų. Elgtusi taip, kaip jie nori. Ir kalbėtų, kas jiems patinka.
Besiginančiojo scenarijus taip pat paprastas. Ir iki užpuolimo, ir jo metu elgtis taip, kaip priešas nenori. Ir nesielgti taip, kaip jis nori. Agresoriaus nepasitenkinimas ir įsiūtis – geriausias ženklas, kad elgiesi teisingai.
Taigi, įžvalgiąjam straipsnio autoriui reikia priminti, kad “atėjusi” krikščionybė Lietuvai sugadino stuburą.
Visa tai išreikšta ir Vyties ženkle.
Su Naujaisiais visus! Gerb. Algimanto noriu paklausti tik vieno – ar ir dabartinė mūsų valdžia yra tokia, kurią pats priskiri prie “tris šimtus metų nepriklausomybės deklaracijas skelbiančios narsios tautos žiedo”?
Pagarbiai,
Zigmas Vaišvila
Man atrodo, kad tekste aiškiai atskiriu, kur kalbama apie tautą, o kur apie valdžią.
Nepriklausomybes visada skelbia ir rizikuoja tautos žiedas. Po to, sėkmės atveju, jis dalinai pats tampa valdžia. Ir, jei valstybėje nėra realiai veikiančių pilietinės kontrolės mechanizmų, nutolsta į specifinių interesų sritį.
Tai nebūtinai yra “valdžios išsigimimas”, kurį taip esam linkę įžvelgti ir smerkti, nes tai labai lengva ir malonu. Tiesiog pasiekus visuotinai vienijusį valstybingumo atkūrimo tikslą, visuomenė natūraliai subyra į savo interesus turinčias grupes ir jas atstovaujančias politikoje jėgas. Tam turi reikšmės tautos mentalitetas, politinės kultūros lygis, daugybė istorinių aplinkybių ir atsitiktinumų.
Valdžiai tenka priimti daug valstybės kūrimui būtinų, tačiau nepopuliarių sprendimų. Daryti daugybę klaidų dėl elementaraus nepatyrimo. Veikti priešiškų jėgų lauke. Kam kam, o Jums, asmeniškai tą dariusiam, puikiai žinoma iš patirties.
Valdžios nutolimo nuo valstybės tikslų, kontrolės ir ją užtikrinančių, realiai veikiančių mechanizmų problema, kurią keliate, man suprantama. Tiesiog tai nebuvo šio straipsnelio tema. Nes reikėtų prirašyti gigantiškas paklodes, kurių niekas ir nepublikuotų dėl jų dydžio.
Valdžia dažnai susitapatina su valstybe. Tačiau ir mes dažnai darome tą klaidą ir nebeatskiriame valstybės nuo jos valdžios. Ir valdžios kritiką nukreipiame prieš valstybę, jos interesus, dažnai to net nenorėdami, nes mūsų viešus veiksmus ir mintis infokare priešininkas paverčia argumentais žmonių protams apkvailinti ir sau palankioms nuomonėms formuoti.
O valdžia visada buvo ir visada bus tokia, kokios nusipelnėm.
Ko labai norėtųsi – tai skirtingus požiūrius atstovaujančiųjų tarpusavio pagarbos ir įsiklausymo. Mes juk sergame už tą pačią komandą, nepaisant skirtingų trenerių taktikos vertinimų.
Gerų ir Jums Naujųjų.
Algimantas
600 metų provatikaninė bažnyčia buvo lietuvių tautos treneris. O jų raštuose tiesiog tiesiogiai tiesiai teigiama, kad vyriausiasis ganytojas – nuodėmingųjų bičiulis. Taip ten ir sakoma: “nuodėmingųjų bičiulis”. Tuomet ko ir benorėti iš tokios nuodėmingųjų tautos rūpintojėlio pozoje?
skrisk pas putiną, paukšti, ten valdžia ne “provatikaninė”
Dabar LT Jevresojūze, naudoja pinigus Jevrus, ir tikėjimas – jevreiskas?
Žinai, bent jau nenuženk šitame punkte.
———-
Protą dar gali įtikinti, bet nuo pagoniškų jausmų nepabėgsi, neišsisuksi.
nenusiženk
su Naujaisiais !sventine laida jau yra!
http://www.rolandaspaulauskas.lt/2015/01/sventine-x-naktigone-2014/
Sekmingu metu visiems,kuriems rupi Lietuvos gerove ir islikimas 🙂
Iš kur tie kietasprandžiui lietuviui svetimi lenkiško būdo paverkšlenimai, ar tik nebus iš tautos sulenkėjimo radęsi. Apskritai Lenkijas ir Rusijas Lietuvos gyvenime turėtume minėti kuo rečiau. Esame NATO, ES, turime dvišalę strateginę partnerystę su JAV, taigi esame, kaip niekada, saugūs. Dabar ir prekybos su Rusijomis tampa mizernomis. Tad apie savo saugumą, apie karinio pajėgumo stiprinimą, o ne apie Rusiją mūsų žiniasklaida ir jai rašantys ir privalėtų kalbėti, tuo rodydami, kad su Rusija ir Lenkija ryšiai yra juoda praeitis, kad mes jau galutinai esame Lietuva, o jie yra Lenkija, Rusija ir tegul sau tokiomis būna…
Beje, Lietuva ne tik skelbėsi valstybe, bet ja ir buvo, kaip paminėta šaltinių, nuo 1009 m. iki Liublino unijos, taip pat tarpukariu bei dabar yra jau 25-ieji metai.
Tikrai taip,mandagumą euroazijatai supranta kaip silpnumą.
2014 11 30 Konferencija Klaipėdoje. V.Švanio pasisakymas https://www.youtube.com/watch?v=fJVAD…
https://www.youtube.com/watch?v=fJVADYZcnPM
Geras.
Drąsa nir pasiryžimas atsiranda ir iš savo tautos ir valstybės teisingos istorijos žinojimo. Straipsnis geras, bet akcentuojantis tą, ką bloga darė Rusijos imperinės sąmonės tauta ar tautų konglomeratas.
Lietuva turi istorinio pagrindo kelti iššūkius tokioms valstybėms kaip Rusija, Lenkija ir tą reikia plačiai skleisti ir kalbėti nuo seniausių laikų. Pvz. žinome pagal mokslo tyrimus, kad žemės nuo Vyslos iki Volgos buvo apgyvendintos aisčių genčių, kad bizantiškos krikščionybės sklaidos būdu šios gentys buvo suslavintos ir tik 2-o tūkstantmečio pradžioje tai vyko ir tam buvo naudojamos karinės drūžinos su paskui einančiais vienuoliais, miškingoje šiaurėje žvelgiant nuo
Kijevo buvo statomi vienuolynai, kurie skleidė slavų religinę kalbą, ji maišėsi su aisčių kalbomis. Vėliau Maskvos kunigaikštystė perėmė Kijevo Rusios pavadinimą ir pradėjo vadintis Rusija, nors iki tol kol buvo LDK, tos teritorijos už LDK sienos į Rytus žemėlapiuose vadinos Tatarstanas.
Toliau žvelkime į 20 a.: 1920 m. liepos 12 d. sutartis su Rusija ir apbrėžtomis sienomis, tačiau mes net žiniasklaidoje šios datos neaptariame, kuri buvo pakartota ir 1926 m. ir vėliau, o ypač mūsų didieji kaimynai sov. Rusija ir Vokietija tą patvirtino 1939 m. rugpjūčio 23 d. Karaliaučiaus krašto žmonių baigiantis karui žudymas ir naikinimas, o vėliau aneksavimas visiškai neaptariamas ir šie įššūkiai nekeliami žiniasklaidoje. Politologai visiškai apie tai tyli ir kalba visomis temomis labai politkorektiškai. Galima pradėti nuo tarptautinės Kultūros paveldo konvencijos Rusijos pažeidimų, kurią ji yra pasirašiusi, kai jie pakeitė šio krašto visus senuosius pavadinimus. Štai apie ką reikia rašyti ir diskutuoti.