A. Patackas: Knygų pasaulis yra tikresnis už tikrovę

– Kas jums yra knyga? Ką šiuo metu skaitote?

– Knygų pasaulis yra tikresnis, tikresnis už tikrovę. Kasdienė realybė yra dvimatė, plokščia, o talentingų knygų pasaulis yra erdvinis, trimatis. Hugo „Vargdienių“ Paryžius yra tikresnis už turistinį Paryžių, nes „Vargdieniuose“ yra miesto dvasia, ko nei su žiburiu nerasi turistiniuose kelionių vadovuose ar gidų pasakojimuose.

Ką skaitau? Vakar gavau naują prof. Eugenijaus Jovaišos knygą „Aisčiai. Raida“. Anksčiau profesorius buvo išleidęs knygą „Aisčiai. Kilmė“. Šias dvi E. Jovaišos studijas vadinu nepriklausomybės dvidešimtmečio knygomis – dabar jau turime ką padėti ant stalo.

Didžiosios sovietų niekšybės, žinoma, yra visos tos represijos, okupacijos, bet ne mažiau svarbu yra tai, ką jie padarė kultūrai. Melas, cenzūra ir ypač autocenzūra padarė taip, kad tai, kas dabar yra vadinama kultūra, tenka vadinti – bent mes taip vadiname – mulo kultūra. Mulas gali rastis, bet negali savęs pratęsti. Manau, kad panaši padėtis yra ir šiandieninėje lietuvių literatūroje.

Grįžtant prie grožinės literatūros – kokias knygas skaitau dabar? Paskutinės mano perskaitytos knygos yra Levo Tolstojaus „Karas ir taika“ bei Nikolajaus Gogolio „Tarasas Bulba“. Ypač mėgstu rusų „sidabrinio amžiaus“ literatūrą. Aišku, šiuos kūrinius jau buvau skaitęs ankstyvoje jaunystėje, bet dabar, vykstant Rusijos ir Ukrainos karui, nutariau vėl pasigilinti į L. Tolstojų. Tolstojus, aišku, yra genijus – ten, kur aprašo žmonių santykius ir gyvenimus; jo stilius, jo neišsemiami kalbos turtai yra fantastiški. Bet Napoleonas „Kare ir taikoj“ yra karikatūra, prancūzai ir vokiečiai – taip pat. Čia jau išlenda rusas, genialumu čia nebekvepia. Be to, pakyri ir ta adoracija „prostogo russkogo naroda“, gana pavojinga, vėliau, ko gero, tapusi viena iš bolševizmo ideologinių ramsčių.

Kas yra Gogolis – ukrainietis ar rusas? Mano nuomone, jis – slavas, bet ukrainietiškas slavas. „Tarasas Bulba“ yra aukščiausios prabos epas, beveik nežinau jam lygaus kitų tautų literatūroje. Stepė!.. Niekur nerasime tokio sodrumo, spalvų, kvapų ir jausmų siausmo, nors daug kas rašė apie stepę – pavyzdžiui, Čechovas… Tikras rašytojas padaro taip, kad tu matai, netgi girdi, užuodi ir tai Gogolis nutapo, sukuria žodžiais.

Nieko kito, kaip patikrintos klasikos, šiuo metu skaityti negaliu arba tiesiog nerandu. Kai paimu į rankas naujai leistą knygą (90% jų verstą iš anglų) ir matau, kad ten yra vieni dialogai ir nėra jokios erdvės peizažui, aplinkai, apmąstymams, genius loci – metu ją į šalį. Bekeliaudamas pasidairau, dažniausiai aerouostuose, į knygynėlius-kioskus – visur tas pats eurostandartas, nuo Berlyno iki Barselonos, o mūsų leidyklos visą šį europopsą yra pažodžiui nuolankiai išsivertę ir per visokius ten pegasus šeria skaitytoją, būsimą briuselinį lietuvį…

– Ką galima pasakyti apie mūsų kultūrą skaitant šiandieninę lietuvių literatūrą? Ką šiuolaikinių autorių rašytojų kalba gali pasakyti apie mūsų kultūrą?

– Apie kalbą ir stilių nėra ką sakyti, jie rašyti nemoka. Taip, ta chebra elementariai nemoka rašyti. Neskaičiau ir neskaitysiu nei pokerių, nei parulskių. Atsiprašau už pasakymą, bet jų kūryba – tai tokia žodžių tryda. Aišku, tai tam tikra talento forma, jei žmogui žodžiai laisvai liejasi – šaunu, bet jis turi išmokti su tuo dorotis, tai suvaldyti ir – svarbiausia – turėti ką pasakyti.

Panašiai yra ir su mano brolio Gintaro kūryba. Man patinka vos keli jo eilėraščiai, o apie poeziją su juo mes galime kalbėti tris minutes, nes po to iš karto susipykstame. Gintaras Beresnevičius turėjo kažką savito, bet gaila, kad jis taip ir nespėjo parašyti nei originalaus, stipraus romano, nei fundamentalios baltistikos studijos.

Sabaliauskaitės „Silva Rerum“ pabandžiau skaityti – kur dėsies – bet nebaigiau. Man nepatiko per ilgi, griozdiški sakiniai; galbūt pažintinės naudos duoda istorinis fonas, bet ar tai yra literatūra, reikia dar pagalvoti…

Prisiverčiau perskaityti „Danielius Dalba ir kitos istorijos“ – dėl to, kad mažiausios apimties. Ką galiu pasakyti? Anuomet, prie sovietų, ėjo toks literatūrinis žurnalas „Inostrannaja literatūra“ („Užsienio literatūra“). Ten buvo publikuotas tūlo A. Henri romanas „Aeroport“. Beskaitydamas susivokiau, kad pirmą kartą skaitau tekstą, kuris nėra literatūra.

Viskas įdomu, yra siužetas, įtampa, nuotykiai, bet tai nėra literatūra, todėl kad rašyta komerciniais tikslais. Jokio metafizinio tikslo ten nekeliama, o vienintelis keliamas tikslas yra parduoti – parduoti tekstą, žodžių rinkinį kaip prekę. Panašiai, mano nuomone, yra ir su Sabaliauskaite bei tuo „Danielium Dalba“. Tai pagal visas klasikinio komercinio teksto taisykles sukurtas produktas.

Pagrindinis herojus simbolizuoja „elito už litą“ idealą, nuo eilinio komercinio popso skiriasi tik pseuedometafiziniais intarpais, tekstas pagardintas būtinais popso ingredientais, kaip antai rusiškais keiksmažodžiais. Daugiau jos kūrybos neskaičiau.

– Vis tęsiasi ginčas dėl lietuvių literatūros mokyklose. Kaip jūs manote, ar turėtų būti įtraukti LDK autoriai į mokinių programas?

– Mano dukra, kaip ir mano mama, yra lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Kai aš pamatau, ką ir kaip jie ten dėsto, tik susiimu už galvos ir nebeturiu ką pasakyti. Skaito, pavyzdžiui, Vaižganto „Mykoliuką ir Severiutę“ ir įžvelgia ten tik nuolankumus arba kažkokius antraeilius socialinius dalykus.

Kaip galėtų būti nagrinėjamas šis gilus, esminis mūsų literatūrai bei savimonei kūrinys, atskleidęs glūdėjimo slėpinį, esu rašęs „Kultūros baruose“. Šis šedevras apskritai yra itin svarbus raktas, kurio pagalba galime giliausiai įsismelkti į mūsų savastį.

Jaučiu žiaurią skriaudą, kad XVIII–XIX a. rusai turėjo ne tik dostojevskius, tolstojus ir gogolius, bet ir visą plejadą smulkesnio kalibro, visokių ten lermontovų, leskovų, buninų ir taip toliau… O mes ką? Dionizo Poškos „Mužiką Žemaičių ir Lietuvos“?

Tai žemina. Mes buvome suniekinti, tiksliau suniekinome save patys, ir todėl man jokios LDK, jokios Žečpospolitos nei jų autoriai netinka ne vien todėl, kad per jas praradome valstybę, bet kaip lietuviui skaudžiausia yra tai, kad mes praradome kalbą, o tuo pačiu – ir savastį bei literatūrą, kas yra tas pats. Buvome prilyginti iki prastuolio, mužiko, buvome paversti bauerfolk. T

urėjome pradėti nuo pačių primityviausių dalykų. Sakysite, Donelaitis… Gerbiu, bet nemyliu, nelimpa. Nemėgstu Žemaitės, ji per daug arti žemės, grubi. Turėjo tam tikrą kalbos dovaną ir žodynas neprastas, bet to per maža. Socialinė kilmė čia niekuo dėta – Marius Katiliškis buvo paprastas vaikinas, vaikščiodamas po Vašingtono parkus su kokiu nors Henriku Radausku, didžiu eruditu, ar išrankiu estetu Nyka-Niliūnu kompleksuodavo, nes buvo paprastas kaimo bernas. Tačiau jis turėjo nelygstamą kalbos dovaną ir prigimtinę, nuo išsilavinimo nepriklausančią metafizinę trauką patirti ir aprašyti, kas iš tiesų yra žmogaus gyvenimas. Rašė apie paprastus dalykus, jo garsią knygą „Miškais ateina ruduo“ sovietai išleido per klaidą, nes nežinojo, kad jis buvo „baltaraištis“, t. y.1940-ųjų sukilėlis.

Kita jo mažiau žinoma knyga „Išėjusiems negrįžti“, mano nuomone, yra šedevras. Aš domiuosi literatūra, kuri rašo apie Antrąjį pasaulinį karą ir galiu tvirtai pasakyti, kad tai yra europinio lygio knyga, ir netgi daugiau, nes į karą žiūri per vidinę vydą, apokaliptines ūkanas, o ne per jo klaikias karo apraiškas. Mėgstu ne tik Antaną Vaičiulaitį, Joną Aistį, bet ir tokius beveik nežinomus kaip Venancijus Ališas ar Pulgis Andriušis. Pirmasis gal pats egzotiškiausias mūsų literatūroje (vienuolis, gyveno Pietų Amerikoje)

Iš flamengo vilnių mačiau ištiestą ranką
Iš flamengo vilnių…

Deja, Pulgį Andriušį (o išties Fulgencijų Andrusevičių) sugadino darbas žurnalistikoje – taip ir nesukūrė nieko tvaresnio, tačiau tai, kaip jis aprašo savo trumpuose short-story kad ir ežerą, vabalų gyvenimą, yra kažkas fantastiško.

O ką dabar padėti ant stalo, aš nežinau..Na, gal iš poezijos A. Marčėną bei V. Juknaitę iš prozos, gal amžinatilsį Bitę Vilimaitę, bet pastarosios greičiau iš anų laikų, bet tai viskas… Na, tiesa, Granauskas, jo „Gyvenimas po klevu“… Gal kažko dar neperskaičiau, gal tupi kur nors koks genijus…

– Ko pasigendate lietuvių literatūros lauke?

– Yra toks taip vadinamos juodosios literatūros žanras, kurį kartais galima pavadinti ir niekšišku, bet kurio mums trūksta. Pavyzdžiui, yra toks rusų rašytojas Eduardas-Edička Limonovas, šiaip jau rudai-raudonas nacionalbolševikas. Yra prirašęs visokių niekų, bet jo stipriausias žanras yra būtent toji juodoji literatūra. Jis nuolat pakliūva į kalėjimą ir būtent kalėdamas egzotiškiausiuose pačia blogiausia prasme Rusijos kalėjimuose, visokiuose ten butyrki, kresty, matrosskaja tišina, sėdėdamas ant taburetės, užsimetęs ant pečių vatinuką, jis rašė tuos savo apyžiaurius ir negailestingus tekstus.

Kažką panašaus Lietuvoje bandė daryti „Literatūroje ir mene“ anonimas Castor&Polux, bet paskui kažkodėl nutilo. Juodoji literatūra – tai negailestingas, be užuolankų chirurginis pjūvis per rašytojo biografiją bei kūrybą, sakant tuos dalykus, kuriuos priimta nutylėti.

Na, kad, pavyzdžiui, ir tai, kad Mykolaitį-Putiną, kaip rašytoją, sužlugdė ne tik sovietai, bet gal dar labiau kunigystės išsižadėjimas ir vedybos; arba kokiu būdu ir kodėl Salomėja Nėris virto Sofija Veržbilovskaja; arba kad Marcinkevičius yra parašęs ne tik „…ašara Dievo aky“, bet ir užsakytą paskvilį prieš disidentus „Pušis, kuri juokėsi“.

Tačiau juodoji literatūra neturi užmiršti, kas gelbsti nupuolusius, neturi užmiršti, kad Putiną gelbsti jo „Rūpintojėlis“, o Marcinkevičių – toji ašara Dievo aky…

Nereikia šio žanro painioti su purvinąja pseudoliteratūra, kurios tikslas yra apdergti kokią nors įžymybę ir šitai pelningai parduoti. Juodoji literatūra yra priešnuodis nublizgintai, pagražintai tradicijai vaizduoti meno žmones bei kūrybą mandagiai arba apsimestinai nutylint jų juodulius – tokie va nuglaistyti cukriniai avinėliai…

– Galbūt žinote ką nors apie mūsų kaimynų latvių, lenkų literatūrą?

– Mėgstu tokį Janį Sudrabkalnį, jo „Aija“ yra stiprus dalykas. Karolis Skalbė apskritai yra vienas nuostabiausių pasakų vaikams rašytojas, baltų pasaulio vaiko akimis kūrėjas. Jo pasakose yra tai, ko reikia mūsų vaikams, būtų nuostabu, jei jo knygas kas nors perleistų.

Yra dar Zenta Maurinia. Ji daugelį metų gyveno emigracijoje, nemažai rašė vokiškai. Net ir dar dabar ji mažai kam žinoma, o gaila, nes jos kūryba, jautri ir dramatiška gyvenimo refleksija buvo tikrai europinio lygio.

Kai dėl lenkų, tai visų pirma iškyla Adomo Mickevičiaus dilema. Neįsileidžiant į begalines ir turbūt niekad nesibaigsiančias diskusijas apie tai, kurios tautos rašytojas jis yra, pasakysiu trumpai: jaunas Mickevičius – lietuvis, bet palūžęs, rezignavęs. Lietuva jam – kaip gražus ir graudus sapnas; tiesa, ši rezignacija, romantiška ir talentinga, savaip patraukli.

Sustoki – gal išgirsi balsą Lietuvos
….važiuokim, nieks nelaukia
(iš „Akermano tyrų“; cituota iš atminties)

Tačiau Paryžiaus, emigracijos laikotarpio, senatvės Mickevičius – jau lenkas, gente lituanus, natione polonus.

Mėgstu kai ką iš Žeromskio; be abejo, Henrikas Sienkievičius ir jo trilogija – svaru, stipru, artima. Česlovo Milošo šlovė ir reikšmė kiek išdidinta gauto Nobelio, bet „Isos slėnis“ – stiprus kūrinys, svarbus ir artimas mums daugeliu atžvilgių.

Tiesa, yra dar tokių mažai žinomų, pavyzdžiui, Kazimiež Tetmayer, jo lyrika – keistoka ir savita, betgi – vertimas…

– Ką iš užsienio autorių galėtumėte išskirti?

– Tomas Manas man yra labai svarbus, jam paskyriau daug laiko, buvau užsikabinęs. Jo „Daktaras Faustus“ (nepainioti su Gėtės „Faustu“), manau, anksčiau nei sulaukus trisdešimties negalima skaityti. „Mirtis Venecijoje“ balansuoja ant ydos, kuri tačiau yra suvaldyta, ribos, bet tai vis dėlto vykęs, estetiškai dekadentiškas kūrinys. Žinoma, patinka visi vokiečių romantikai, visi tie iš „H“ raidės – Hofmanštalis, Hiolderlynas, Hofmanas ir kiti.

Turiu silpnybę Erichui Marijai Remarkui, bet tuo nepasigirsi. Tai antraeilis rašytojas, bet jo romaną „Trys draugai“ perskaitau kas penkeri metai. Patinka man tas siužetas, vyriška draugystė, truputį ašarų… Gal todėl, kad paauglystėj – labai laiku! – buvau apsvaigęs Džeku Londonu. J. V. Getės nemėgstu, jis man per daug sunkus.

Daug smalsavau ir prancūzų literatūros. Gražiai, gracingai jie viską daro, bet neturi tokios sunkiosios artilerijos, kaip rusai, pavyzdžiui, turi Fiodorą Dostojevskį, nebent Žoržą Bernanos (mano tėvas buvo sovietų laikais išvertęs jo „Po šėtono saule“, bet viskas taip ir liko mašinraštyje). Išskirti norėčiau Fransua Moriaką, kuris yra katalikiškas rašytojas.

Dažnai būna, kad katalikai būna prasti rašytojai, bet Moriakas – išimtis. Viktoras Hugo savo epiniu mastu turėtų būti kažkas panašaus į L. Tolstojų, bet iki jo „netraukia“. Pavyzdžiui, Vaterlo mūšį aš dar iki šiandien įsivaizduoju ne taip, kaip jis buvo pristatytas vadovėliuose, bet būtent iš Hugo „Vargdienių“, tačiau Tolstojus Borodino mūšį perteikia per dalyvio – Pjero Bezuchovo – vidinę akį, o Hugo kūrinyje Vaterlo tėra didingas reginys.

Iš amerikiečių literatūros – be abejo, H. Melvilis. Ne tik jo visiems žinomas „Mobis Dikas, arba banginis“, bet beveik nežinomas „Raštininkas Bartlbis“. Sovietmečiu buvo padaryta kiaulystė – lietuviškai pasirodė tik sutrumpinta „Mobis Dikas“ versija. Kaip taip galima? Teko skaityti rusiškai. „Bartlbis“, mano nuomone, yra šedevras, vien dėl jo H. Melvilį galima vadinti amerikiečių Dostojevskiu.

Tarp kitko, visiškai neblogą spektaklį pagal šį kūrinį „Raštininkas Bartlbis“ yra pastatęs R. Kazlas. Verta paminėti V. Folknerį, „Triukšmą ir įniršį“ bei visą tą epopėjinę panoramą, pasakojimą apie Joknapataufą, išgalvotą kraštą, dar Tomą Vulfą. Tai gera literatūra, bet manęs ji negriebia. Tiesa, Edgar Alan Po, bet jis – balta varna amerikiečių literatūroje, kažkokia keista Europos reminiscencija.

– Ką dar norėtumėte perskaityti?

– Ispanai turi gerų dalykų – Borchesas, be abejo, bet, deja, daug ko dar nespėjau perskaityti, su Lotynų Amerikos magiškuoju realizmu mažai pažįstamas. Jei nebūčiau įkliuvęs į Seimą, tai tikrai būčiau perskaitęs, o dabar nebeužteks laiko. Kažkuria prasme mums, lietuviams, ispanai yra labai artimi. Matyt, tai yra kažkoks kontrasto principas. Jų vėliava yra geltona ir raudona, t.y. kraujas ir smėlis, jų flamenko žydi aistra, o pas mus – amžinas žaliavimas, rūta.

Aš visada kartoju O. Milašiaus citatą apie Lietuvą: „Šalis šita nežino prabangos liūdnos subręsti“. Kodėl subręsti yra liūdna? Kažką panašaus yra parašęs Ivanas Buninas, esu jo didelis gerbėjas. Turėjau net įžūlumo Amerikoje rusų kalbą mokantiems studentams skaityti paskaitą apie Buniną.

Netoli senosios prieškarinės Lietuvos ambasados Vorovskio gatvėje Rusijoje yra bronzinė Ivano Bunino stela-biustas su užrašu: „Kaip bebūtų liūdna šitam nesuprantamame pasaulyje, vis tiek jis yra nuostabus“.

Ši mintis šiek tiek susisieja su O. Milašiaus žodžiais. Buninas, tarp kitko, save laikė lietuvių kilmės, iš Gediminaičių. Kai jis gavo Nobelį, buvo atvykęs ir į Lietuvą. Atsirado čia tokių, kurie pradėjo kibti prie jo, kad jis rusas, okupantas ir panašiai, tada Buninas tyliai jį lydėjusiam kolegai išsitarė: „Ko tasai iš manęs nori? Juk aš jūsiškis…“

– Pastaruoju metu baltistika, o ypač senasis baltų tikėjimas sulaukia nemažo susidomėjimo. Kaip tai paaiškintumėte? Kokios jums buvo pamatinės knygos, gal galėtumėte ką nors rekomenduoti?

— Rekomenduočiau pradėti ne nuo akademinių buchų, bet nuo Mikalojaus Katkaus „Balanos gadynės“, kuri yra labai svarbi mums. Didelį įspūdį mums paliko Marijos Gimbutienės vizitas Lietuvoje ir jos knyga „The Balts“. Ji buvo pirmoji tarptautinio garso mokslininkė, kuri visiems pasakė, kad baltai gyveno kažkur toliau į Rytus. Mes už to stipriai užsikabinome ir taip prasidėjo visas žygeivių judėjimas.

Galbūt dabar tai, kas vyksta, yra tam tikra atatranka, tam tikra banga, kuri laikas nuo laiko vis sukyla. Galbūt kita forma, bet žygeivystė vėl tampa populiari.

Sovietų laikais tai buvo tam tikra savita erdvė, kur galėjai pabėgti nuo tikrovės. Eidavome Simono Daukanto keliu, kokie du šimtai jaunimo, visi savi, arba Rambyno kalne užsidegame laužą, dainuojame partizanų dainas ir ką tie KGB skalikai galėjo mums padaryti?

Iš akademinių dalykų reikėtų paminėti ir Donato Saukos studiją „Tautosakos savitumas ir vertė“, kuri tikrai yra labai stipri knyga. Gerokai išjudino akademines pelkes Jūratė Statkutė-Rosales įvesdindama mus į ispaniškai kalbančio pasaulio bibliotekas bei rankraštynus.

Jau minėjau prof. Eugenijaus Jovaišos „Aisčius“. Be to, greit pasirodys vienos iš mūsų būrelio – Rasos Ambraziejienės – solidi studija-knyga „Rasties versmė. Apie ženklus ir simbolius“, kur baltiškieji ženklai pateikiami tarptautiniame kontekste.

Bet apskritai tikrasis išsilavinimas yra savišvieta. Gali pratupėti penkerius metus universitete ir likti tuščias ir bergždžias. Nors baigiau visai kitus mokslus, ne humanitariką – būtų tekę meluoti, o nesinorėjo – tai šviestis teko visais įmanomais būdais.

Esu, pavyzdžiui, išklausęs pilną Broniaus Genzelio antikos filosofijos kursą. Auditorija buvo didelė, partizaniškai ateidavau ir klausydavausi. Taip pat norėjau lankyti ir Donato Saukos seminarus, bet perskaičius knygą jos užteko.

Vien domėtis ir skaityti tačiau nepakanka. Reikia tai, kas tave traukia, pajausti, patirti pačiu savimi, egzistenciškai, čia ir dabar. Mes, pavyzdžiui, eidavome po kaimus ir užrašinėdavome tautosaką, bendraudavom su paskutiniaisiais tikrojo lietuviško kaimo žmonėmis, ir tai davė gal daugiau už universitetus.

Kiekviena karta turi savo kelią, savus iššūkius ir turi savaip į juos atsakyti…

„Apžvalga“, 2014 spalis-gruodis