I. Vasinauskaitė. Politinė kempinligė

Mano gyvenime nutiko tai, kas tiesiam, atviram žmogui nebūdinga – išgirdusi apie Neringos Venckienės valstybės perversmui organizuoti suburtą gaują, praradau amą…

Ir tik Vėlinių dieną, aplankiusi Amžinybėn išėjusių Sąjūdžio žmonių kapus, susivokiau, kad turiu visai Lietuvai prisipažinti („čistoserdečnoje priznanije smegčaet nakazanije“) – esu sukūrusi ir įregistravusi Registrų centre Šiaulių miesto Sąjūdžio pirmeivių klubą. Vadinasi, nesu apsaugota nuo politikų ar prokuratūros atstovų kaltinimų perversmininkų gaujos subūrimu, juolab kad jų išmislai bus labai panašūs į tiesą – Sąjūdis jau vieną kartą nuvertė sovietinę valdžią, pabuvo perversmininkais. Visai nesvarbu, kad klubo narių amžius gana solidus – eksteisėjos N.Venckienės „būrys“ – irgi ne jaunikliai, o kai kurie net artimais giminystės saitais susiję.

Negi prokurorus, pateikusius tokius kaltinimus, užpuolė kempinligė – baisi liga, naikinanti smegenis, o politikai, politologai, kitokie rašantieji tai turi nuolat kartoti? Priminsiu, kempinlige užsikrečia ne tik prisiekę mėsėdžiai, ją pasigauti galima operacijų metu ar vartojant vaistus, kurių apdangalams naudojama želatina. Baisiausia – užkratas atsparus įvairiems dezinfekciniams būdams, todėl nesame apdrausti nuo sveiku protu sunkiai suvokiamų kaltinimų, vertinimų, įžvalgų ar moralinių bei fizinių represijų prieš tuos, kurie dar neužsikrėtė arba kuriems dar nepasireiškė kempinligės požymiai.

Apie masinį baisiosios ligos užkratą kalbėti ankstoka, tačiau tiesioginės TV transliacijos metu stebint, kaip atplaukia mūsų neįkainojamasis dujų terminalas, ir matant pompastišką pasitinkančiųjų džiūgavimą, nori nenori į akis krito keletas šios ligos išorinių simptomų. O kai solidaus amžiaus moteriškė žurnalistui paaiškino, kad dabar „Lietuva turės ne popierinę, o ekonominę nepriklausomybę“, supratau, kad liga gali būti pasiekusi dar nepaskelbtos epidemijos lygį.

Nenagrinėsime dujų terminalo reikalingumo temos, nes ir taip aišku, kad visi sveikai mąstantys ir ne rusų šnipai pritaria energetinės nepriklausomybės idėjai. Tik visiems aikčiojantiems dėl ekonominės nepriklausomybės siūlau įsiminti tos dienos euforiją ir daugiau niekada nebedejuoti dėl įšaldytų pensijų, atlyginimų ar komunalinių paslaugų kainų dydžių. Jau kartą įsitikinome, kiek kainuoja Nepriklausomybė – tik 1990 metais buvome jaunesni, neišsibarstę po platųjį pasaulį, o valdžios žmonės dar nedrįso elgtis ciniškai su savo Tauta ir vogė bent jau slapstydamiesi…

Niekada nebuvau „Tvarkos ir teisingumo“ partijos fanė, nes netikiu, kad tvarką ir teisingumą valstybėje gali užtikrinti žmonės, patys kartkartėmis „pasipykstantys“ su įstatymais… Todėl kai TT būstinę ir organizacijos narių butus iškratė STT, o spalvingiausius uždarė į valią palaužiantį profilaktoriumą – Vilniaus areštinę, pirma mintis buvo tokia: reikia kiek įmanoma platesnės propagandinės uždangos Deimantės senelių Vytauto ir Laimutės Kedžių skundui, kaip kažkada sakė a.a. jų sūnus, į „niekur“ – valdžiai ir visuomenei. Bet tai tik programa minimum. O programa maksimum – ši partija turi keliauti paskui kažkada garsiai skambėjusį eksprokuroro Artūro Paulausko politinį darinį, t.y. privalo su kuo nors „susilieti“, nes Lietuva artėja prie dvipartinės sistemos. Be to, manau, kad lietuviškųjų muilo operų prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui „elegantiškai“ pagrasino turkiškų filmų tiekėjai… Ir jokie kandidatavimai į Vilniaus miesto merus čia „nė prie ko“. Na, o turintiems sveiką humoro jausmą patarkime kad dvi struktūros – represinė ir politinė – kol kas „konkuruoja“ dėl pavadinime esančių dviejų vienodų raidžių… Juokas – dalykas rimtas ir puikus vaistas nuo visų ligų.

Negaliu konkuruoti su autoriumi, kuris yra dirbęs Lietuvos saugumo struktūroje. Tačiau iš esmės nesutinku su Kastyčio Braziulio teiginiu, kad „Lietuvos žvalgybos veikla yra imitacinė“. Tikrai ne imitacinė, nes veikiama tvirtai pagal ilgametę patirtį nekreipiant dėmesio, kad esame nepriklausoma ES ir NATO valstybė. Paanalizuokime, kiek kenkėjiškų šnipų ar ekonomikos smogikų demaskavo mūsų struktūros. Per visą Lietuvos Nepriklausomybės 25-metį mūsų valstybėje suformuoti keli neginčijami stereotipai – pagarsinti etatiniai kenkėjai: šnipas Jonika, mafijozis Daktaras, pedofilas Čekanauskas, super teroristė Kusaitė, perversmininkė Venckienė… Dirbama visomis populiariausiomis, struktūrų finansavimą užtikrinančiomis kryptimis. Ar tai imitacija, kai kuriamos „legendos“ apie mūsų valstybės žmones, o rusų šnipus sulaiko kaimynių valstybių žvalgybininkai? Ir kaip normaliose pasaulio šalyse vadinamos žvalgybos, veikiančios ne prieš valstybės priešus, o prieš savo piliečius?

Tiesos.lt portalo antraštės žodžiai „Susigrąžinkime valstybę“ kada nors irgi gali būti pavadinti valstybės perversmininkų lozungu – jeigu ir toliau miegos Tauta, tyliai pritardama kiekvienam valdžios ar ją aptarnaujančių struktūrų sprendimui, savivalei. Ir šitą laisvę savivaliauti valdžiai ir ją aptarnaujančioms struktūroms suteikia patys mokesčių mokėtojai – tikrieji valdžiažmogių darbdaviai, jei yra abejingi, lyg gavę dozę politinės-propagandinės kempinligės užkrato, susitaiko su jiems primetama vergo dvasia, lipdoma valstybės priešo ar rusų agento etikete.

Tačiau yra ir vilties – kokie 300 000 bendrapiliečių turi savo nuomonę ir nebijo ją pasakyti neanonimiškai. Ir jie nė nesirengia nutilti ar emigruoti. Atvirkščiai. Tik sugrįžę į save susigrąžinsime ir Valstybę.