Garbė ir padorumas mūsų valstybėje vis labiau primena žaltvykslę pelkėje – tokį menkutį vis gęstantį neužgęstantį ir vėl fosforo liepsnele naktyje plykstelintį žiburėlį lyg tikros liepsnos imitaciją. Taip ir buvusio Kultūros viceministro Dariaus Mažinto biografijoje smulki apgaulė dėl vidurinės mokyklos baigimo atestato ges ir jau gęsta mūsų atmintyje kaip nereikšmingas asmens biografijos faktas.
Nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimo senatis atleido „vieną ryškiausių jaunosios kartos pianistų Lietuvoje“, tvirtinama jo asmeniniame tinklalapyje. „…Ačiū už jausmą, kuris kelia vis aukštyn ir aukštyn, ačiū už vieną iš nuostabiausių ir šilčiausių vakarų šį šaltą rudenio savaitgalį, ačiū už tai, kas esate ir tai, ką darote. Tai be galo vertinga ir neįkainojama! Nenuleiskit rankų,“ – prieš daugiau nei metus ten pat patetiškai reiškėsi kitas Dariaus muzikavimo gerbėjas „Mantvydas A.“ Ir daug žadantis bei jau žinomas pianistas rankų nenuleido, ėmėsi … politikos, tapo socdemų partijos nariu, o netrukus ir viceministru. Vėliau (citata iš spaudos): „Kadangi esu garbingas ir sąžiningas žmogus ir mane yra delegavusi partija, aš pats parašiau pareiškimą“…
Tos istorijos esmė vis dėl to yra ne atestato padirbimas, ne lėšų skyrimas (dukart) savo įkurtai įmonei (tas taip pat prisidėjo prie aukštų pareigų praradimo). Pagaliau, net ne siekis politikos viršūnių (juk turime gerokai aukščiau iškilusių nors gerokai žemesnio meninio lygio valstybinio masto muzikantų). Ir viena, ir kita visai nestebina. Šiek tiek galėtų stebinti mūsų švietimo sistema: D. Mažintas, pabaigęs B. Dvariono muzikos mokyklą tęsė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, ten baigė meno aspirantūrą, įgijo meno licenciato laipsnį, stažavo Italijoje. Vadinasi, sėkmingai pasiekė mokslo ir profesinių aukštumų, puikiausiai apsieidamas be vidurinės mokyklos žinių, kitaip tariant, be vidutiniškai prasilavinusio piliečio lygio. Jeigu jau žmogus be vargo siekia mokslininko vardo, tikriausiai, jam būtų galima užskaityti tą „vidutinę brandą“ ir išduoti atestatą. Kita vertus, gal tik tokio lygio yra aukštojo mokslo įstaigos, vadinamos akademija, reikalavimai? Pakanka gerai skambinti pianinu, vienu muzikos instrumentu, bei šiek tiek rašyti ir skaityti?
Eilinio žmogaus garbė ir padorumas, savigarbos lygis – net jeigu jis temoka puikiai naudotis tokiais instrumentais kaip kirvis ar plaktukas – yra nepalyginamai aukštesnis. Jam negėda. Sakyčiau, kad Viktoras Uspaskichas – aukštos klasės suvirintojas, ir Gediminas Kirkilas – aukščiausios restauratoriaus-auksuotojo kategorijos darbininkas, tada, kai galėdavo nesibaimindami parodyti kvalifikaciją įrodantį dokumentą, buvo gerokai laimingesni ir gyveno gerokai ramesnį gyvenimą. Kam dabar rūpi, ar Kirkilas baigė vidurinę kažkur Vilniuje, o Uspaskichas – kažkur Šiaurėje, Urdomoje. Niekam nerūpėjo ir diplomai, kol vienas netapo premjeru, o kitas ministru.
Paveikslą ryškiau apšviečia vienam interneto leidiniui menininko ir verslininko D. Mažinto išsakyta mintis: „Jeigu atėjus į meno sritį ar į bet kokį verslą yra tik noras iš to uždirbti, tuomet nėra prasmės gaišti laiko. Svarbu savęs paklausti, ar esi pasirengęs padaryti viską aukščiausiu lygiu ir be jokių kompromisų.“
Suprasti derėtų taip: kas be ko – ne vien uždirbti, bet ir iškilti virš visų; aukščiausias lygis, matyt, ne vien darbo kokybė, bet ir sugebėjimas būti matomu ir rodomu; susumuojant „be kompromisų“ reikštų – jokių nuolaidų savo nuostatoms ir požiūriams. Štai kada tampa reikalingas ne tik aukštosios mokyklos diplomas. Daktaro, profesoriaus titulas – dar geriau, dar matomiau. Štai kodėl G. Kirkilui trūks plyš reikalingas Vilniaus universiteto Tarptautinės verslo mokyklos diplomas, V. Uspaskichui – ir diplomas, ir daktaro laipsnis. Profesinę kvalifikaciją liudijančiame dokumente be kita ko galėtų būti įskaitoma: „Pilietis N yra protingas“. Arba: „Pilietis N yra ne kvailys“. O be tokio popierėlio jis yra kas? Idiotas? Nevykėlis, nevertas pagarbos? Na, prašom be įžeidinėjimų…
Autorius neketina ką nors apšaukti kvailiais, kalbėkim apie visuomenės požiūrių simptomatiką. Kadangi visuomenė apčiuopiamo protingumo kriterijaus neturi, mūsų valdantieji tiesiog priversti imtis mokslų.
Pasak Mišelio Montenio, „mokslai tinkami tik stipriems protams, o jie gana reti“. Pasaulinio masto psichiatras P. Ganuškinas nedarė skirtumo tarp silpno ir silpnesnio proto, tarp kvailumo ir silpnaprotystės, tiek vieną, tiek kitą laikydamas įgimtu dalyku: „Tai neprotingi žmonės, nuo pat gimimo susisiejantys su atsiliekančiųjų iš prigimties grupe… Tokie žmonės kartais gerai mokosi (jų puiki atmintis) ne tik vidurinėje, bet ir aukštojoje mokykloje, tačiau, kai jie pradeda savarankiškai gyventi, kai jiems tenka savo žinias taikyti tikrovėje, jie tampa visiškai bejėgiai. Su gyvenimu jie susitvarko tik tam tikrose, siaurose, seniai nustatytose ribose“.
Negalėčiau teigti (o gal?), jog politinė veikla yra siaura veiklos sritis. Grojimas pianinu – siaura veikla – nėra kenksminga visuomenei, o štai kvailas valdymas valstybei gali stipriai pakenkti, nors šiuose dalykuose nepasiduodanti ir vis nesužlunganti Lietuva su kiekviena nauja vyriausybe vis pabunda lyg feniksas pelenuose. Mes žinome, kad mūsų šalyje valstybės gynimui gali vadovauti medikas, aplinkos reikalus tvarkyti – architektas, teisingumui vadovauti chemikas, kultūrai – ekonomistas… Ir kažkur giliai širdyje žmogus pajunti, jog kažkas negero vyksta arba su medikais, arba su valstybe.
Nebadysim pirštais, tačiau dabartinio savo darbo vienas kitas visai nenutuokia. Todėl diplomas, išsilavinimo, tobulinimosi, apskritai intelektinio lygio pa(si)kėlimo popierinis liudijimas tampa ypač reikšmingi. Štai vienas dabartinių ministrų septynerius metus stažavo Švedijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Danijoje, Kanadoje vėliau Harvardo universiteto Tarptautinio vystymo institute. Įdomiausia, kad žmogus visus tuos metus galėjo eiti gana garbingas pareigas Lietuvoje. Manote, jis ekonomikos ministras? Ne. Manote, jis kultūros, o gal sveikatos, gal teisingumo ministras? Ne, neatspėjote, bet jis ministras…
Ministrų biografijose dažnai – kaip vienas aukščiausių profesinių pasiekimų ir gyvenimo brandos ryškiausias etapas – išdidžiai nurodomas vadovaujantis komjaunimo ar kompartinis darbas praeityje… Šios vyriausybės vadovų gretose penki ministrai yra praėję tokią sovietmečio nomenklatūrinę „mokyklą“. Pakliuvęs į sąrašus, visada gali tikėtis sinekūros, t.y. gerai apmokamos ir ypatingų pastangų nereikalaujančios tarnybos. Aukštosios mokyklos diplomas, kas be ko, reikalingas, tačiau stanga, kaip anksčiau taip ir dabar, labiausiai reikalinga įrodyti ištikimybę santvarkai-sistemai, partijai, tiesioginiam viršininkui. Tik tokios dalykinės savybės būtinos, o jeigu reiks konkretaus darbo, tokį darbininką visuomet galėsi pasamdyti. Tu, net visai sužlugdęs ministerijos (tiesą sakant, nebūtinai taip aukštai – ministerijos) darbą, galėsi grįžti į minkštą Seimo kėdę arba, triukšmui nurimus, gausi paaukštinimą.
Tad Darius Mažintas pasirodė tik pernelyg jaunas ir įžūlus be reikiamos nomenklatūrinės patirties ir savisaugos. Tai atleistina ir nesusiję su mokyklos baigimo pažymėjimu ar diplomu. Pamenu internetu stebėtą vieną Seimo posėdį, kurio tribūnoje kalbėjo Žemės ūkio viceministras. Nurodydamas įstatymo numerį jis pradėjo: iks vienas (tai romėniškas skaitmuo XI, žymintis įstatymo skyrimą tam tikrai grupei, žymuo), o toliau skaitė arabiškus skaitmenis, pavyzdžiui: dvylika – šimtas penkiasdešimt – keturi – šeši… Koks budresnis Seimo narys būtų nedelsdamas pareikalavęs mokyklos baigimo pažymėjimo, nes mokėti perskaityti romėniškus skaitmenis ir yra bendriausiojo išsilavinimo dalykas. Matyt, tai suvokta kaip mažmožis, nebent viceministras skaičių XLVII, t.y. 47 – būtų perskaitęs: iks – el – vė – i – i.
Pasak Milovano Džilaso (Jugoslavijos disidentas, politkalinys, rašytojas ir publicistas, jau miręs), nomenklatūros silpnybė slypi jos atsiribojime nuo visuomenės, kurią ji valdo, ir tėra viršūnėlių be šaknų struktūra tautoje. Ir viršūnėlėms nusispjaut, ką apie jas galvoja šaknelės. Kol šaknelės maitina viršūnėles…
Pastaba. Beje, „mokslo kankinių“ paguodai dera pastebėti, kad Jungtinių Valstijų prezidentas Barakas Obama taip pat turi problemų. Susidomėjus žurnalistams, universiteto, kuriame jis studijavo, administracija niekaip negali rasti prezidento diplominio darbo, o pats diplomantas, atrodo, neturi jo kopijos. Kolumbijos universitetui B. Obama, uždraudė išslaptinti ir pažymius, o visuomenei jie būtų ganėtinai įdomūs. Vis dėl to prezidentas savo diplomo neklastojo. Gal jis tiesiog nežino: kas neleidžiama jaučiui, leidžiama Jupiteriui…
