„Darbininkai neturi tėvynės.“ (K. Marksas ir F. Engelsas – „Komunistų Partijos manifestas“ 1848 m.
Padažnėjusių nacionalinės idėjos atsisakymo diskusijų metu, kartais atrodo, kad globalizacijos šalininkai pernelyg tiesmukai suvokia K. Markso žodžius ir nusprendė juos įgyvendinti praktikoje
Nacionalinė valstybė ir švietimas
Žmonijos istorijoje nėra pavyzdžio, kad nacionalinių idėjų atsisakymas valstybėje, paskatintų švietimo sistemos vystymąsi. Greičiau atvirkščiai. Būtent nacionaliniai judėjimai buvo stimulas švietimo sistemos tobulinimui ir vystymui. Būtent nacionaliniai judėjimai lėmę valstybių atsiradimą, kurių konstitucijose buvo įtvirtinamas tautos suverenitetas, sudarė sąlygas visuotinio švietimo suklestėjimui.
Tai nesunku paaiškinti. Kol visa valdžia (suverenitetas) sutelkta monarcho ar imperatoriaus rankose, nėra stimulo visuotiniam švietimo vystymui, jo valdomose teritorijose. Nemokšas lengviau valdyti, jie nekelia klausimų, svarbu kad mokėtų laikyti ginklą rankose ir paklusniai mokėtų nuleidžiamus iš viršaus mokesčius. Gebėjimą skaityti, rašyti, skaičiuoti, galimybė gauti išsilavinimą, kaip ir spręsti apie vykstančius procesus, buvo artimo valdžios struktūroms elito privilegija. Būtent todėl švietimo idėjos yra pagrindas visuose liberaliuose judėjimuose. Vienas iš jų – nacionalinio išsivadavimo – tapo visuotinio švietimo vystymo pagrindu.
Kai šiandien vis dažniau girdisi balsai siūlantys atsisakyti nacionalinės valstybės sistemos (ir net išleidžiamos „mokslinių“ tyrimų knygos kietais viršeliais), kai net akivaizdžiai bandoma mus sugrąžinti į praėjusius laikus, kai valstybė rėmėsi į moraliai pasenusias normas (absoliučią monarchiją, imperiją ir t.t.), nutylimas nacionalinės valstybės indėlis į šiuolaikinės civilizacijos vystymąsi – ypač švietimo bei pedagogikos institutų.
Nacionalizmas – atsiradimas ir vystymasis
Štai ką rašo savo politologijos vadovėlyje pripažintas autoritetas Andriu Heyvudas (Andrew Heywood):
„Žodis „nacija“ aptinkamas nuo XIII amžiaus ir kilo iš lotynų kalbos žodžio „nasci“, reiškiančio gimimą. Šiuo žodžiu buvo apibūdinama žmonių grupė, kurią jungė gimimas arba gimimo vieta. Šis žodis pradžioje apibūdindavo žmonių kilmę ar rasinę grupę, tačiau neturėjo politinio turinio. Tik XVIII amžiaus pabaigoje šis terminas įgavo politinę reikšmę, kai fiziniai asmenys ir grupės ėmė save įvardinti „nacionalistais“. Šia prasme terminą „Nacionalizmas“ pirmą kartą panaudojo spaudoje 1789 metais prancūzų šventikas Augustinas Baruelis (Augustin Barruel). XIX amžiaus viduryje nacionalizmas tapo plačiai pripažįstama politine doktrina arba judėjimu ir pagrindiniu revoliucijų komponentu, kurios vyko Europoje 1848 metais. Per beveik dviejų šimtų metų nacionalizmo raidą, jis virto vienu iš sėkmingiausiu ir galingiausiu politiniu įsitikinimu ar požiūriu, galinčiu formuoti ir keisti istoriją įvairiose pasaulio dalyse.
Nacionalizmo idėja užgimė Prancūzijos revoliucijos metu. Anksčiau šalys buvo laikomos karalystėmis arba kunigaikštystėmis. O šalies gyventojai buvo pavaldiniai, identifikuojami pagal lojalumą ir ištikimybę valdovui ar valdančiai dinastijai, o ne pagal nacionalinę sąmonę ar patriotizmą įvairiomis prasmėmis. Tačiau Prancūzijos revoliucionieriai, 1789 metais sukilę prieš karalių Liudviką XVI, darė tai liaudies vardu ir pradėję naudoti šią sąvoką, liaudį padarė prancūziškos valstybės pavaldiniais. Šios idėjos atsispindėjo Žano-Žako Ruso laiškuose ir naujoje liaudies savivaldos doktrinoje.
Nacionalizmas buvo revoliucingas ir demokratiškas, nes deklaravo idėją, kad karaliaus pavaldiniai turi tapti Prancūzijos piliečiais. O nacija pati turi būti savininke savo valstybėje. Tokios idėjos nepriklausė išskirtinai tik prancūzams. Revoliucinių ir Napoleono karų metu, 1792-1815, Prancūzija pati įsiveržusi į didžiąją dalį Europos, sukėlė didelį pasipiktinimą iš pavergiamų tautų pusės. Italijos ir Vokietijos užkariavimo patirtis pažadino šiose tautose nacionalinės vienybės sąmonę, pasireiškusią naujame nacionalizmo suvokime. […]
Tačiau klaidinga būtų teigti, kad nacionalizmas šiame periode buvo populiarus judėjimas. Liberalių judėjimų skleidžiamos nacionalizmo idėjos apie nacionalinę vienybę ir konstitucinę vyriausybę buvo suvokiamos ir priimtinos augančiam vidutiniškai pasiturinčiam sluoksniui (vidurinei klasei).[…]
Augančio nacionalizmo įtaka ėmė keisti Europos žemėlapį devynioliktame šimtmetyje, kai despotiškos ir daugiatautės Turkijos, Austrijos ir Rusijos imperijos pradėjo byrėti, spaudžiant liberaliam nacionaliniam judėjimui. […]
Devyniolikto amžiaus pabaigoje, atsirandant nacionalinėms vėliavoms, valstybiniams himnams, patriotinei poezijai ir literatūrai, visuomeninėms ceremonijoms ir šventėms, nacionalizmas tapo gana populiariu judėjimu. Nacionalizmas tapo politikos masine kalba, užtikrino pradinio mokslo ir visuotino raštingumo augimą. O raštingumo didėjimas tarp gyventojų lėmė audringą knygų ir laikraščių populiarumo augimą“ (1).
Verta prisiminti, kad Lietuvoje tai pasireiškė „knygnešių“ judėjimu. Ir nors yra nepelnytai kaltinančių juos asmeninės naudos siekimu, leiskite paklausti, kas blogo tame, jei kažkuriuo metu sutapo švietimo, verslo ir nacionalinio išsivadavimo interesai? Tuo labiau, kad kaip teigia Andrew Heywood, atsirado ir gerokai pavojingesni „privatizuotojai“: „Visuomeninio nacionalinio augimo banga pasinaudojo ir tie kurie anksčiau tam priešinosi. Liberalių ir progresyvių judėjimų pagimdytas nacionalizmas, vis dažniau buvo pasisavinamas konservatyvių ir reakcingų politinių veikėjų elito“ (1).
Matomai, šiandieninis „elitas“ nusprendė, kad laikas atimti iš liaudies ne tik teisę į nacionalinę valstybę, ne tik iki neatpažįstamumo iškraipyti tradicinio liberalizmo idėjas, bet ir sugrąžinti mus į laikus, kai spausdintas žodis žmonėms nieko nebereiškė.
Kareivinių socializme „protingi“ nereikalingi?
Suprantama, šiandien brukama idėja atsisakyti nacionalinių idėjų, pateikiama kaip naujovė, kaip savalaikis prisitaikymas prie globalizacijos keliamų iššūkių, tačiau visa tai susiveda į senais laikais prasidėjusį ginčą tarp liberalų ir socialistų (biurokratinio vergų valdymo modelio šalininkų) apie tai, kas sudaro geresnes sąlygas vystytis jaunajai kartai: laisvė ar kareivinių tvarka? Socialistinio modelio šalininkai nuo utopistų iki K. Markso su jo žymiuoju manifestu, visada teigė, kad šeimos institutas turi būti sunaikintas, kaip ir nacionalinė idėja. O vaikai turi būti atimami ir perduoti specialioms valstybinėms įstaigoms. (Straipsnio pabaigoje, tie kas abejojate Karlo Markso gebėjimais, rasite keletą citatų (2). Nors man atrodo, kad tas nuolatinis naivus noras žmogiškus santykius pakeisti gamybiniais, uždraudžiant šeimas, atimant žmonas ir vaikus visuomeninėms reikmėms ir tautiškumo atsisakymas – atrodo šiek tiek… iki skausmo šiuolaikiškas.
Bet tai, ko gero, klausimas, kurį reikėtų užduoti daktarui Zigmundui Froidui. Tuo labiau, kad santuoka ir šeimos institutas, kaip ir vaikų auklėjimas šeimose atsirado gerokai anksčiau, nei susiformavo buržuazija. Kaip ir prostitucija socializme. Net ir dabar, kai globalizacijos valia visas proletariatas susitelkė Kinijoje, ten, kur vyksta gamyba, šeimos institutas išliko savo vietoje.
Šiandien šeimos ir santuokos institutą, kaip ir tautos suverenitetą dar stengiasi apginti mūsų Konstitucija (tuo tikslu ji ir buvo rašoma, kaip sutarties tarp šeimininko – tautos ir laikinai išrinktų valdžios atstovų (menedžerių) parlamente ir vyriausybėje, aktas. Ir jei nebelieka nacionalinės idėjos, nebelieka ir liaudies. O jei nėra liaudies, tai nebereikia ir rinkimų, kurių metu liaudis deleguoja savo teises išrenkamiems atstovams. Ir kam tada priklausys suverenitetas? Skiriamiems (kieno skiriamiems?) valdininkams, kuriems nerūpi „nenacionalinių“ gyventojų „nenacionalinė“ valstybė?
Kareivinių socializmas – štai kas laukia praktikoje būsimų kartų, atsisakius nacionalinės valstybės. Tai ne naujovė, o grįžimas į laikus, kai švietimas buvo viena iš visuomenės segregacijos modelių, padalinant į turtingus išsilavinusius ir beraščius vergus (tarp kitko daugelis utopistų visai rimtai teigė, kad vergovė neatsiejama naujų socialinių valstybių modelių dalis. Juk kažkas turės dirbti! (Žr.: Tomas Moras – „Utopija“. Skyrius „Apie vergus“ ir kt.).
Nacionalinė valstybė kaip šeima
Kur geriau gali augti ir vystytis vaikas gimtoje šeimoje ar pas įtėvius, kartu su tėvais ar vaikų namuose? Bet kuris sveiką nuovoką turintis žmogus žino atsakymą.
Taip kaip šeima sąlygoja sveikos asmenybės suformavimą (čia nesiimu aptarinėti pasitaikančius liūdnus atvejus, kai tėvai užmiršta savo pareigas vaikams; savivalės ir prievartos pasireiškimas vaikų priežiūros biurokratinėse įstaigose, neabejotinai daro gerokai didesnę žalą, nei konfliktinės situacijos pavienėse šeimose), taip ir nacionalinė valstybė sudaro sąlygas įvairiapusiškam naujos kartos vystymuisi. Valstybės egzistavimui reikalingi intelektualiniai resursai: mokslininkai, gydytojai, inžinieriai, mokytojai, – nacionalinių valstybių atsiradimas pasaulio žemėlapiuose tapo švietimo, mokslo ir visavertės švietimo sistemos vystymosi stimulu šiose teritorijose.
Savo esme, nacionalinės valstybės plačiąją žodžio prasme tapo šeimomis, kur liaudies interesas vystyti kultūrą ir švietimą naujoms kartoms, sutapo su valstybės konkurentabilumo siekiais, užtikrinant visų ateitį. Tai sudarė sąlygas gauti pakankamą išsilavinimą gimtąja kalba.
Mums sako, kad globalizacijos sąlygomis – tai nebeaktualu. Laisvas judėjimas padidina galimybes jauniems lietuvių genijams. Jei tik leidžia finansinės galimybės, jie sėkmingai gali mokytis prestižiniuose universitetuose bet kurioje pasaulio vietoje. Tačiau jei nebus nacionalinio intereso, tai koks bus stimulas sugrįžti į Tėvynę? Kokia prasmė „žmogui be tėvynės“ įnešti savo indėlį į švietimo vystymą teritorijoje, kurioje jam buvo lemta gimti? Juk kur kas patogiau tai daryti, kur tam dėkingesnė aplinka. Tie kas sulaukė sėkmės emigracijoje, retai sugrįžta. Dažniau grįžta tie kam nepasisekė realizuoti savo galimybes. Bet ką gali pasiūlyti šalis, atsisakiusi nacionalinės idėjos ir nacionalinio suvereniteto? Be nacionalinės idėjos valstybė tampa tik teritorija joje gyvenantiems ir mokantiems mokesčius. Kažkas tarp kareivinių ir viešųjų namų.
Šiandien mus bando įtikinti, kad mūsų nacionalinės vertybės – praeities atgyvenos. Ir ką siūlo? Ar galima vertybėmis laikyti – kažkokią tai globalizaciją (ypač finansinio sektoriaus), kai didžiausią naudą gauna tik tie, kurie žinomo finansininko D. Soroso nuomone, turi pakankamai daug finansinių resursų. (Jam, turint tokius resursus, geriau matyti) (3). O likusieji visą savo gyvenimą yra priversti klajoti iš šalies į šalį, (nuimant derlių Ispanijoje ar valant baseinus ir klozetus Tailande) ieškant geresnio užmokesčio už vergišką darbą.
O tie kas neturi jėgų palikti savo Tėvynės, laukia malonus „siurprizas“: beprotiškai augant netiesioginiams mokesčiams (mokesčiams nuo vartojimo), jie tampa aukomis („savanoriais donorais“) valdančiai ir kasdien augančiai internacionalinei biurokratijai.
Be savigarbos už savo kalbą, už savo tautą, už Tėvynės istoriją, kas tampa vertybe? Pinigai? Bet mes viską suprantam – pinigų siekis negali būti savitikslis. Pinigai – tai tik priemonė. Mums tik būtina apsispręsti – kokiam tikslui?
„Mobilių neišmanėlių“ karta?
Na kas blogo tame, kad žmogus ieškodamas naudos sau ir galimybių save realizuoti įvairiose srityse, „nuo derliaus nuėmimo Ispanijoje iki baseinų ir klozetų valymo Tailande“ (tai ne išsigalvojimas o tikro personažo istorija šiais laikais)? Pas mus bet koks darbas vertas pagarbos, pareikš laisvo liaudies masių judėjimo ideologas.
Be viso to, kad kažką panašaus mėgo kartoti ir Stalinas, permesdavęs įvairių tautų darbo išteklius į Sibiro platybes, yra dar vienas svarbus argumentas prieš tokius ketinimus. Ir tai jau argumentas iš mokslo srities.
1990 metų pradžioje atlikti profesinės kompetencijos moksliniai tyrimai patvirtino, kad aukštas meistriškumas sudėtingose veiklose pasiekiamas tik esant pakankamai didelei praktikai.
Amerikos mokslininkas, neuropatologas, psichologijos profesorius Danielius Levitinas (Daniel J. Levitin) daro išvadą: „Daugybės tyrimų pasekmėje ryškėja paveikslas: nežiūrint apie kokią veiklą kalbėtume, norint pasiekti pasaulinio lygio meistriškumo, reikia 10 000 valandų praktikos. Tiriant kompozitorius, krepšininkus, rašytojus, bėgikus su pačiūžomis, pianistus, šachmatininkus, nusikaltėlius ir t.t., šis valandų skaičius stebėtinai ir reguliariai kartojosi. Dešimčiai tūkstančių valandų ekvivalentu gali būti trys valandos per dieną, arba dvylika valandų per savaitę dešimties metų laikotarpyje. Tai suprantama nepaaiškina, kodėl vieniems tai geriau sekasi nei kitiems. Tačiau kol kas niekam nepavyko įgyti aukšto profesinio lygio įgūdžių per trumpesnį laiką. Susidaro vaizdas, kad toks laiko kiekis būtinas smegenims, įsisavinant visą būtiną informaciją“.
Tyrėjai pastebėjo, kad tie kas „nepasiekė“ viso būtino valandų skaičiaus profesionalumui įgyti: 8 000 val. – suformuodavo vidutiniškų gebėjimų specialistus, kurie turėdavo potencialią galimybę tobulėti, o nepraėję 4 000 val. – tai tik vidutinybės, kurioms nedaug vilties siekti tolimesnio profesinio augimo (4).
Tačiau 10 000 valandų, tai labai daug. Jauniems žmonėms pavieniui, tai sunkiai pasiekiama galimybė. Čia turi būti palaikymas iš tėvų ir valstybės pusės. Jie negali būti neturtingi, nes jei reikės uždarbiauti ir mėtytis iš vienos vietos į kitą, ieškant darbo, kad sudurtų galą su galu, neliks laiko intensyviems užsiėmimams pasirinktoje profesinėje srityje. Tai pasiekiama tik dalyvaujant specialiose programose, arba dėka specialių sąlygų, kai gali susitelkti tik mokslui, o ne valkatauti iš šalies į šalį, ieškant duonos kąsnio.
Iki šiol nacionalinės valstybės ir buvo tie talentų inkubatoriai. Ir tai veikė kaip abipusiai naudingi mainai. Nacionalinė valstybė, sudarydama sąlygas mokytis ir įgyti profesinius įgūdžius, aprūpindavo save aukšto lygio specialistais, kurie būtini šalies vystymuisi. Juk būtent tai ir lėmė šiuolaikinės civilizacijos ir mokslo pažangą. Jei bus atsisakyta nacionalinės valstybės idėjos, tai manote kam nors Globaliame centre skaudės galvą, kad milžiniškos imperijos mažame krašte (kuris kažkada turėjo, o gal net ir tebeturi Lietuvos pavadinimą) trūksta kvalifikuotų medikų ar inžinierių?
Kaip pažymėjo Kalifornijos universiteto profesorius Deepak Lal: „globalizacija – senas cikliškai pasikartojantis reiškinys, susijęs su imperijų formavimu ir griuvimu“(5). Istoriškai akivaizdu, kad nė viena imperija nebuvo suinteresuota regionų išvystymu. Viskas susivesdavo į centrinės valdžios stiprinimą. Mūsų dienomis, panašūs dalykai gali pražudyti ne tik mažesnes valstybes, bet gali paspartinti sunaikinimą ir pačios Globalios imperijos anksčiau, nei tai nuspės jos propagandistai.
Naikindami nacionalines valstybes jie griauna šiuolaikinės civilizacijos pamatus, ardo lizdus, kuriuose patys išaugo ir pjauną šakas ant kurių visi sėdim. Bet kuri milžiniška biurokratinė struktūra, nepriklausomai nuo jos pavadinimo centrinė valdžia ar globali imperija, – savo esme pernelyg nerangi struktūra, kai reikia priimti operatyvius sprendimus. Ką jie gali duoti vietoje atimto iš tautos natūralaus ir prigimtinio motyvo – vystyti nacionalinę idėją ir nacionalinę valstybę? Reglamentų ir direktyvų rinkinį, kurio nebus net kam įgyvendinti?
Specialistų trūkumas – globali išgyvenimo problema
„Vokietijoje trūksta daugiau kaip 117 tūkst. specialistų“. Tai išvada iš tyrimų, kuriuos atliko ir 2014 gegužės 26 dieną publikavo Kelno vokiečių ekonomikos institutas (Institut der deutschen Wirtschaft Köln – IW). Specialistų trūksta matematikos, informatikos, inžineriniuose ir techninių mokslų srityje. (Būtent tose srityse, kur 10 000 tūkst. val. trūkumas jaučiamas labiausiai.) Šio instituto vadovas Michaelis Hiuteris (Michael Hüther) išsakė būtinumą „dėti visas pastangas, padidinti kvalifikuoto personalo skaičių, nes bus prarasta ekonominio augimo galimybė“. Instituto nuomone, jau šio dešimtmečio pabaigoje trūks apie 700 tūks. specialistų. Sprendžiant specialistų trūkumo problemą jie tikisi pasitelkti pensininkus ir masiškai kviesti studentus iš užsienio. (6)
Atkreipkite dėmesį, kad tuo susirūpino „nacionalinis“ institutas, o ne „globali“ vyriausybė. Nors iš kitos pusės – jei neliks nacionalinių valstybių, tai nebus kam ir triukšmauti ir atitraukti globalios biurokratijos dėmesį nuo jų globalių iliuzijų.
Įdomu, po kiek laiko jie suvoks, kad toks nacionalinių institutų sunaikinimas palies ir nacionalines švietimo sistemas, o tai neigiamai atsilieps mokymo kokybei regionuose iš kurių išsivysčiusios šalys, propaguodamos darbingų gyventojų mobilumo idėjas tikėsis sulaukti specialistų savos ekonomikos vystymui?
„Šeimos panaikinimas! Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu. Kuo remiasi šiuolaikinė, buržuazinė šeima? Kapitalu, privačiu pasipelnymu. Visiškai išsivysčiusiu pavidalu ji egzistuoja tik buržuazijai; bet ją papildo priverstinis proletarų bešeimiškumas ir viešoji prostitucija. Buržuazinė šeima, žinoma, išnyks, išnykus šitam jos papildymui, ir abu drauge išnyks, išnykus kapitalui. O gal jūs mums prikišate, kad mes norime panaikinti tokią padėtį, kai tėvai išnaudoja vaikus? Mes prisipažįstame tuo kalti. Bet jūs sakote, kad mes, pakeisdami naminį auklėjimą visuomeniniu, norime panaikinti brangiausius žmogui santykius.
O jūsų auklėjimą ar ne visuomenė nulemia? Ar jis nenulemiamas visuomeninių santykių, kuriuose jūs auklėjate, ar nenulemiamas tiesioginio arba netiesioginio visuomenės įsikišimo per mokyklą ir t. t.? Komunistai neišgalvoja visuomenės įtakos auklėjimui; jie tik pakeičia jo pobūdį, jie išplėšia auklėjimą iš viešpataujančios klasės įtakos.
Buržuazijos tauškalai apie šeimą ir auklėjimą, apie švelnius tėvų ir vaikų santykius kelia tuo didesnį pasišlykštėjimą, kuo labiau, besivystant stambiajai pramonei, sutraukomi visi proletarų šeimos ryšiai ir vaikai paverčiami paprastais prekybos objektais ir darbo įrankiais. Bet jūs, komunistai, norite įvesti žmonų bendrumą,— šaukia mums choru visa buržuazija.
Buržua laiko savo žmoną paprastu gamybos įrankiu. Jis girdi, kad gamybos įrankius manoma padaryti bendrai naudojamus, ir, žinoma, negali negalvoti, kad ir moteris turės ištikti toks pat likimas. Jam nė į galvą neateina, kad čia kalbama kaip tik apie panaikinimą tokios moterų padėties, kada jos tėra tik paprastas gamybos įrankis. Beje, nieko nėra juokingesnio, kaip mūsų buržua didžiai moralus pasibaisėjimas tariamuoju oficialiu komunistų žmonų bendrumu. Komunistams nėra reikalo įvesti žmonų bendrumą, jis buvo beveik visuomet.
Mūsų buržua, nesitenkindami tuo, kad jų žinioje yra jų darbininkų žmonos ir dukterys, nekalbant jau apie oficialiąją prostituciją, jaučia ypatingai didelį malonumą, vieni iš kitų viliodami žmonas. Buržuazinė santuoka iš tikrųjų yra žmonų bendrumas. Komunistams galima būtų prikišti nebent tai, kad veidmainiškai paslėpta žmonų bendrumą jie nori pakeisti oficialiu, atviru žmonų bendrumu. Bet juk savaime suprantama, kad, panaikinus dabartinius gamybinius santykius, dings ir iš jų kyląs žmonų bendrumas, t. y oficialioji ir neoficialioji prostitucija.
Toliau, komunistams prikaišiojama, kad jie norį panaikinti tėvynę, tautybę. Darbininkai neturi tėvynės. Negalima iš jų atimti to, ko jie neturi. Kadangi proletariatas pirmiausia turi išsikovoti politinę valdžią, pakilti į nacionalinės klasės padėtį, pats konstituotis kaip nacija, jis pats dar tebėra nacionalus, nors ir visiškai ne ta prasme, kaip supranta buržuazija.
Nacionalinis tautų atskirumas ir jų priešingumai vis labiau ir labiau nyksta jau besivystant buržuazijai, esant prekybos laisvei, pasaulinei rinkai, pramonės gamybos ir ją atitinkančių gyvenimo sąlygų vienodumui. Proletariato viešpatavimas dar labiau pagreitins jų išnykimą. Suvienytas bent civilizuotojų šalin veikimas yra viena iš pirmųjų proletariato išsivadavimo sąlygų. Panaikinus individų vienas kito išnaudojimą, bus panaikintas ir nacijų viena kitos išnaudojimas. Išnykus klasių antagonizmui nacijos viduje, išnyks ir priešiški nacijų savitarpio santykiai.“
(1) – Andrew Heywood – Political Ideologies: An Introduction – 3 rd edition. Publisher: Palgrave Macmillan; 3rd Revised edition (17 April 2003), Language: English. ISBN-10: 0333961781, ISBN-13: 978-0333961780) About Andrew Heywood – http://andrewheywood.co.uk/
(2) – K. Marksas ir F. Engelsas – Komunistų Partijos manifestas (Parašyta: Karla Marksas & Frydrichas Engelsas 1847- sausio 1848.).
(3) – George Soros – The Bubble of American Supremacy: Correcting the Misuse of American Power (2003) ISBN 978-1-58648-217-6
(4) – Malcolm Gladwell – Outliers: the story of success. 2008 ISBN 978-0-316-01792-3
(5) – Deepak Lal – Reviving the Invisible Hand: The Case for Classical Liberalism in the Twenty-first Century, 2006 ISBN-10: 0691136386, ISBN-13: 978-0691136387
(6) – DE: „ROUNDUP: Wirtschaft befürchtet wegen Frührente zunehmenden Fachkräfte-Mangel“
