Beveik prieš pat Lietuvą paliekant baltiesiems gandrams, į saulėtuosius kraštus iškeliavo ir į vaiskų audinį įsuptas projektas „Baltas vilnijimas“. Rugpjūčio 22 dieną Tenerifėje, meno rezidencijoje „Balta“, įsikūrusioje nuostabaus grožio Miradoro miestelyje, buvo atidaryta penkių Lietuvos tekstilininkių paroda. Gaila Akelienė, Lina Drižiūtė-Malinauskienė, Lina Jonikė, Margarita Taurinskienė ir Jolanta Šmidtienė parodoje „Baltas Vilnijimas“ pristatė tekstilės meno kūrinius ir individualias baltos spalvos interpretacijas nusileidusias ant vilnijančio šilko paviršiaus.
„Jeigu užsimerktum, pagalvotum, kad esi namuose“ – sakė ne vienas Tenerifės lietuvis atėjęs į galerijos „Balta“ parodos atidarymo renginį. Dėka bendrystės bei džiaugsmo vieni kitais jausmo tvyrančio Tenerifės lietuvių bendruomenėje, panašiai pasijautė ir ten savo darbus pristatančios menininkės. Žinia apie artėjantį lietuvaičių parodos atidarymą netruko pasklisti, tad norinčių padėti tiek ruošiant ekspoziją, tiek ir vėliau, parodos lankytojus vaišinant naminiais sausainiais, nepritrūko. Viso renginio metu dalyvių neapleido ir pasididžiavimo jausmas. „Jautėmės kaip namuose. Visų nuotaika pakili, iš veidų nedingo šypsena. Manau ir vėl pavyko nustebinti vietinius ispanus ir kitų tautybių turistus gerąją prasme. Ne paslaptis, kad įvairiose šalyse lietuvaičiai save reprezentuoja ne iš pačios geriausios pusės, o mes jaučiamės taip, lyg „reabilituotume“ Lietuvą“ – teigė viena pagrindinių „Balto vilnijimo“ parodos iniciatorių J.Šmidtienė.
Kaip jau minėta anksčiau, parodoje savo kūrybą pristatė penkios autorės savo talento ir sugebėjimų dėka tarsi atvilnijusios per vandenyną iki pat Kanarų salų. Dėka kūrėjų gausos ir ganėtinai skirtingo jų braižo bei požiūrio, paroda netapo padrika ar eklektiška, o atvirkščiai – leido žiūrovams pasinerti į gausybę lengvų šilko klosčių pasakojimų ir kiekvieną jų pasistengti perprasti atskirai.
J.Šmidtienės „Šokantys angelai“ lankytojams sukėlė daug klausimų apie kūrinio atlikimo techniką bei prasmę, L.Jonikės kūriniai sulaukė susižavėjimo ir nepaprasto meistriškumo liaupsių. Daugiausia moterų dėmesio susilaukė M.Taurinskienės ir L.Drižiūtės-Malinauskienės darbai, kuriuos ne viena lankytoja panoro pritaikyti savo aprangoje kaip vienetinį ir itin originalų aksesuarą. Monumentaliausia G.Akelienės kompozicija parodos lankytojus labiausiai intrigavusi savo medžiagiškumu ir neįprastomis formomis, dažną paskatino ir įsiamžinti tarp įspūdingų baltos spalvos motyvų. Jaukiame kiemelyje eksponuojami kūriniai parodos atidarymo vakarą tarsi atgijo: menkiausio vėjo gūsiai gaivino audeklo klostes ir kūrė judesio įspūdį. Šoko angelai, skrido vyšnių žiedai, lingavo medžiai ir vilnijo permatomo šilko audiniai per kuriuos persišvietė vietos peizažas.
„Nuo pat parodos atidarymo pradžios iki bene vidurnakčio rinkosi vis daugiau ir daugiau žmonių. Teko kalbėtis ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai, angliškai, vokiškai, ispaniškai ir itališkai. Tarsi pajautę meno trauką mus atrado ir kitų šalių menininkai. Sulaukėme daug susidomėjimo ir noro pamatyti Lietuvą, tad pakvietėme juos dalyvauti mūsų projektuose“ – pasakoja J.Šmidtienė. Dabar belieka tikėtis, jog jaukioje ir harmoningoje aplinkoje užsimezgęs tarpkultūrinis dialogas dar ilgai nenutrūks, o „Balto vilnijimo“ parodą apžiūrėti ir su darbų autorėmis pasikalbėti iki pat rugsėjo pirmosios suspės visi norintys.
