XIX – XX a. sandūroje Lietuvoje buvo apie 3300 dvarų, Žemaitijoje – stambiausi, didingiausi ir turtingiausi šalyje. Dabar jų liko apie 500, ir šį kultūros paveldą iš karų, politinių sukrėtimų paliktų griuvėsių prikelia naujieji savininkai, atgaivindami jų kultūrines bei ūkines tradicijas ir plačiai atverdami vartus miestelių bendruomenėms ir šalies svečiams. Pasidomėjome, kaip pradėjo formuotis pirmosios dvarvietės ir kokia buvo jų istorinė reikšmė, ir, žinoma, pakalbinome restauratorius.
„Lietuvos dvarų vystymasis glaudžiai susijęs su Europos istorijos raida, architektūrine, kultūrine, ūkine raiška. Dvaro pavadinimo kilmė sietina su senąja gudų, baltarusių, lenkų, pietų vidurio slavų teritorijų arealu“, – sakė istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Vacys Vaivada.
„Kalbėdami apie dvarus, dažnai minime kunigaikščius ir kariaunas, bet nereikėtų pamiršti, jog kariauna neegzistuoja be valdymo lygmens, kurį formuodavo mūsų valstybės valdovų artimųjų politikų, karo žygių vadų, patarėjų ratas, ir tai nebūtinai susiję su dvaru kaip pastatu. Į dvarus buvo kviečiami gabūs jauni žmonės, šis ratas pamažu įsisavino ir tam tikras vertybes. Dvaro pastatai, kuriuose reziduodavo kunigaikščiai, vyko pasitarimai, ūkinė veikla, pradėjo formuotis XIV a., pakilimas buvo XV a., kai sumažėjo įtampa iš Vokiečių ordino pusės, po Žalgirio mūšio ir vėlesnių, kai dvarams sumažėjo rizika būti užpultiems ir suniokotiems. Garsios didikų giminės, tokios kaip Kęsgailų ir Kontautų, užsiėmė plačia mecenatine veikla. Formuojamos švietimo, mokslo struktūros“, – sakė V. Vaivada.
Intensyvų bažnyčių mecenavimą, kuriam svarbiau nei pinigai buvo dvarininkų skiriama žemė, liudija bažnyčių aprašymai. Bažnyčių fundatoriai buvo ne tik katalikai, bet ir evangelikai, kaip antai Kelmėje, Tauragėje. XV a. kristalizuojasi, veikia rezidenciniai dvarai. Karų metu ištuštėjusios teritorijos valdovų užrašymu atitenka žygiuose pasižymėjusiems bajorams, valstybės veikėjams. Dažnai didikai, turėję žemę Žemaitijos centre, gauna žemės apie Platelius ar Skuodo apylinkėse, ir prasideda žemių sukeitimo ar perpardavinėjimo procesas.
Dvarų turtai
Besiformuojanti europinė rinka, prekybiniai keliai darė įtaką Lietuvos ir Žemaitijos ūkiniam prekybiniam gyvenimui, žemės ūkio produktų, skirtų pardavimui, gamybai. Pasak istoriko, XVI a. II pusėje plito palivarkinė gamybinė sistema, kuriant tam tikrus žemės plotus su socialine infrastruktūra.
Vertėtų paminėti Švėkšnos dvarą, kuriame buvo popieriaus, parako, stiklo dirbtuvės, plytinė, lentpjūvė, vilnų karšykla. Kituose dvaruose buvo veisiami laukiniai žvėrys ir paukščiai, bitynai.
„XVII – XVIII a. Lietuvos Didžiąjai Kunigaikštystei nebuvo dėkingiausi laikotarpiai, vyko daug karų, natūralu, kad tai atsiliepė žemės ūkiui, dvarų galimybėms augti. Reprezentacinių dvarų bajorai juos ruošė savo pristatymui, ten vyko reikšmingesni pobūviai, pokyliai. XIX a. vid. Rusijoje panaikinus baudžiavą, mūsų dvarams reikėjo persiorientuoti į kitą žemvaldžio santykį su savarankiškais tapusiais samdiniais darbininkais, dirbusiais už sutartinį atlyginimą. Kaip rašė klasikai Žemaitė, Povilas Višinskis, Šatrijos Ragana, dvarininkai bandė ieškoti glaudesnio ryšio su valstiečiais, bet dvaras tuo laiku liko kaip šaltas, neaktyvus objektas“, – sakė istorikas.
Aplink dvaro sodybas augo tvartai, kur buvo laikomi jaučiai, arkliai, karo žirgai, karvės, dygo jaujos derliui, svirnai grūdams, įvairiausi komplekso pastatai, malūnai, spirito gamyklos. Prie linmarkų, netoli jaujų būdavo kūdros gaisrams gesinti. Anot V. Vaivados, XVI -XVII a. vienas iš tipiškų pavyzdžių buvo prie dvarų vartų pastatyti bokšteliai; etnografai iki šiol neišsiaiškino, ar jie buvo skirti sandėliams, ar sargybai. Dvarininkai paprastai sugyveno taikiai, bet pasitaikydavo kaimynų vaidų, auklėjimo, išpuolių, kai žmonės žūdavo arba buvo paimami į nelaisvę, plėšiamas turtas.
Dvarų teritorijų būta milžiniškų, Skuodo ir Kretingos grafystėse XVI a. II pusėje Chodkevičių ir Sapiegų valdos tęsėsi palei Latvijos sieną iki Plungės, Kražių, Telšių.
„Ne visi Žemaitijos dvarai išgyveno carinės Rusijos imperijoje panaikinus baudžiavą. Lietuvai gavus nepriklausomybę, kaip rodo žemvaldžių korespondencija, buvo žemės dydžio apribojimų, nebepajėgta išlaikyti dvarų kompleksų. Sovietmečiu dvaramas buvo suduotas lemiamas smūgis, juose įsikūrė kolūkio kontoros, kultūros namai ar muziejai. Tai padėjo išlikti atskiriems pastatams, kita vertus, dvaro sodybos buvo sudarkytos, į dvarininkus buvo formuojamas iškreiptas požiūris“, – sakė V. Vaivada.
Jam pritaria humanitarinių mokslų daktaras Egidijus Mažintas, aprašęs rusifikacijos, polonizacijos, tarpukario ir pokario laikais sunaikintus didelę išliekamąją vertę turėjusius dvarų archyvus, bibliotekas, meno kūrinių kolekcijas, išžudytas ištisas dvarininkų kartas. Šie buvo deginami, skandinami, gyvi užmūrijami, kariami, sodinami į kalėjimus.
Asmenybių šviesos nutvieksti
„Išskirčiau 7 pagrindinius Žemaitijos dvarus, kuriais išties galime didžiuotis: Plungės, Platelių, Palangos, Renavo, Rietavo, Švėkšnos, Plikšės, ir jų savininkais, puoselėjusiais krašto kultūrą ir lietuvybę“, – sakė architektė restauratorė Gražina Kirdeikienė, ilgus dešimtmečius dirbusi prie dvarų restauravimo projektų ir domėjusis didikų gyvenimo istorijomis, neretai – tragiškomis.
Kultūros paminklo, Plungės dvaro, pastatai yra vieni geriausiai išlikusių Lietuvoje, turintys urbanistinę ir meninę vertę, atgimę Europos Sąjungos paramos dėka. Rodos, jų atnaujinimas kainuos 100 milijonų litų. Sodybos centre yra reprezentacinė zona, kurios akcentas – neorenesansiniai papuošimai, lipdiniai, bokštelius puošiančios skulptūros, ąžuoliniai laiptai. Priešais žirgyną įrengtos oficinos, išlikę 10 dvaro pastatų prie Babrungo upės su tvenkinių, krioklių sistema. Pirmasis išskirtinio grožio renesansinių rūmų, kuriuos projektavo architektas Karlas Lorencas, savininkas XIX a, pradžioje buvo Platonas Zubovas, nuo 1873 m. gėlėse skendinčią sodybą su oranžerija įsigijo grafai Oginskiai.
„Tai buvo ne žemės ūkio paskirties dvaras, nors Rietavo dvaro savininkas Bogdanas Oginskis vystė miškų ūkį. Mykolas Oginskis buvo ryškus pasaulinės rotorių organizacijos narys, garbingas mecenatas. Dvare buvo muzikos mokykla, kurioje mokėsi ir grafo remiamas Čiurlionis, orkestras, 3 aukštų arbatinėje sekmadieniais buvo organizuojami kuklūs pietūs, vyko klasikinės muzikos koncertai apylinkės aukštuomenei, pažintys su garsiais Europos menininkais. Čia buvo turtinga biblioteka, meno šedevrų, numizmatikos kolekcijos. Grafienė įsteigė neturtingų mergaičių mokyklą, kur gavusios išsilavinimą, tapdavo pradinių klasių mokytojomis. Dvare veikė ir žemės ūkio mokykla, kur buvo mokoma ūkininkavimo, supažindinama su pasaulio pramonės, technikos naujovėmis. Mirus vyrui, grafienė išvažiavo į Lenkiją su mažu lagaminėliu ir mirė visiškame skurde.
„Rietavo dvaro, turėjusio sodyboje 12 pastatų, savininkas buvo Kleopas Oginskis, 1865 m. buvęs LDK iždininkas, kunigaikščių patarėjas, politinis veikėjas, kovojęs už baudžiavos panaikinimą, kompozitorius. Tarp Rietavo ir Plungės dvarų buvo nutiestas pirmasis telefono ryšys, 1892 m. Rietavo bažnyčioje sužibo pirmosios elektros lempos“, – pasakojo G. Kirdeikienė.
Architektė sakė, kad 1895 m. prancūzų architektas Eduardas Andrė suprojektavo Palangos dvaro rūmų, kur dabar yra Gintaro muziejus, parką sengirės apsuptyje. Parke prigijo ir iš svečių šalių atvežti medžiai. Klasicizmo stiliaus rūmus projektavo vokietis Francas Heinrichas Švechtenas, tik vasaros metu gyveno grafai Tiškevičiai. Pirmasis aukštas buvo įrengtas su marmuru, puošniais parketais, rūsys buvo pritaikytas virtuvei ir vonioms, antrajame aukšte gyveno 10 grafų vaikų. Mirus labai mylimai septyniolikmetei dukrai, jai pastatė apvalios formos koplyčią su kripta. Koplyčią su stikliniu karstu proletarai suniokojo 1956 m. Lenkai grafai iš aukšto žiūrėjo į lietuvius, puoselėjo lenkišką kultūrą ir gyveno savanaudišką prabangų gyvenimą.
„Parko supamą Plinkšių dvarą XIX a. įsigijo grafai Pliateriai, pasakojama, kad išlošė kortomis. Išskirčiau šalia Plungės esantį 1880 m. pastatytą, Konstantino Pliaterio valdytą medinį Šateikių dvarą su mūrine pagrindine dalimi bei rūsiais, ūkiniais pastatais – arklidėmis, bravoru, gražiu sodininko namu, kuriame vasarą gyvendavo Emilija Pliaterytė. Vertas dėmesio yra unikalus klasicizmo stiliaus renovuotas Renavo dvaras, valdytas XVIII a. prancūzų didikų, moderniai ūkininkavusių. Jame dabar įsikūręs muziejus“, – sakė pašnekovė.
Atgimęs gyvenimui
Dautarų dvarą (Mažeikių r., Židikų kaime) Gražina ir Antanas Juknevičiai pradėjo restauruoti 2005 m. Sovietmečiu šiame kiaurastogyje gyvenusios asocialios šeimos pastatą, įrašytą į Lietuvos nekilnojamųjų vertybių sąrašą, siaubingai suniokojo, degino langus, duris, parko medžius. 2013 m. jis atvėrė duris lankytojams, čia vyksta klasikinės muzikos, romansų koncertai.
„Buvo išlikęs avarinės būklės svirnas, kumetynas, 13 pastatų. Mes jį pirkome iš architektų Nasvyčių. 1910 m. dvarą savo dukrai Marijai ir jos vyrui buvusiam diplomatui fon Bock buvo nupirkęs Rusijos ministras pirmininkas Piotras Stolypinas. Vokiškos architektūros, fachverkinio interjero dvarą statė latvių meistrai, specialiai degę raudonas plytas. Mums pavyko surasti autentiškas patalpų sienų spalvas, dekorą su augaliniais motyvais ant karnizų. Yra raudonas antikinio stiliaus kambarys, salė, kur vykdavo pokyliai, pusrūsyje – ilgas kambarys, kur maitinosi kumečiai“, – sakė savininkė, kuri didžiuojasi įsikūrusi Žemaitijos pelkėse, kur viduramžiais kryžiuočius skandino. Apylinkėse yra 15 piliakalnių, gerose žemėse buvo 15 dvarų, išliko vos 3 – Renavo ir Plinkšių.
Paramą, 500 tūkst. litų, Dautarų savininkai iš Kultūros paveldo departamento ir Žemės ūkio ministerijos gavo tik remontui einant į pabaigą, parengė kaimo turizmo projektą.
Antikvariniai, 200 metų senumo dvaro baldai atgabenti iš Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, seniau buvę tų šalių dvaruose. Savininkai saugo Marijos Stolypinos fon Bock prisiminimų knygą, kur pasakojama apie jodinėjimą žirgais, tėvo veiklą, skandalingą Dūmai pateiktą ir nepatvirtintą žemės reformą. Į dvarą traukiniu atvykusi caro palyda kvietė P. Stolypiną sugrįžti ir vykdyti tą reformą, norėta išdalinti žemes valstiečiams, bet grįžusį į Rusiją jį nušovė. Iš senų dvarininkų šeimos fotografijų yra sukurtas dokumentinis filmas.
Prisikėlę milžinai
„Dabar tvarkome vadinamuosius moderniuosius renesanso, neoklasicizmo XIX a. dvarus, projektuotus Švechteno, Lorenco: buvusį Tiškevičių Palangoje, pagrindinį jiems priklausiusį Kretingos, Lietuvos Versaliu vadinamą Plungės Mykolo Kleopo Oginskio ir Klaipėdos Rumpiškės dvarą, kur dabar yra Adomo Brako dailės mokykla“, – sakė „Pamario restauratoriaus“, tvarkančio kultūros paveldo objektus, vadovas Aldas Kliukas. Jo darbininkai restauravo Platelių ir neorenesanso stiliaus Vilkėnų dvarą, kurį prikėlė grafienė Laimė Pliaterienė. Vienas reikšmingiausių yra Pavirvyčio medinis dvaras, XVIII a. valdytas didikų Šemetų, atkurtas Valdemaro ir Sofijos Michalauskų iniciatyva ir lėšomis. Atnaujinimo dar laukia tenykščiai svirnas ir plūkto molio pastatas. Pavirvyčio dvare buvo palikta autentiškų detalių, kas antra gegnė, išilginės sijos, ir rekonstruotas stogas, pertvaros, perdangos, sienos.
„Pavirvyčio dvaras, iš kurio II pasaulinio karo metu buvo išvogta biblioteka, baldai, gobelenai, paveikslai, buvo išvarpytas vabzdžių, pūdytas liūčių ir saulės, išgaravo celiuliozė – rišamoji medžiaga. Neliko keraminių grindų, kaminyčios. Jis nėra toks muliažas kaip Rumpiškės, yra išlaikęs dvasią“, – sakė A. Kliukas. Pasakojo, kad prieš 200 metų mediena buvo pjaunama nuo gruodžio iki vasario mėnesio, chemija jos negirdydavo, apatiniuose sienojuose pylė deguto.
„Dvarininkų būta eruditų, studijavusių užsienio universitetuose. Per šimtmečius daug kas nesikeičia: turtingieji nusižiūrėdavo architektūros stilių iš kaimyno, gabenosi marmurines skulptūras iš Prancūzijos, Italijos. Statybinės medžiagos buvo plytos, akmenys, kalkės, bet fasaduose, kapiteliuose, grafų herbuose naudotas cementas“, – sakė A. Kliukas. Pasidžiaugė, kad Kretingos, Plungės, Palangos dvaruose veikė muziejai, bet daug kas juos rekonstruojant sunaikinta. Pliaterių Vilkėnų rūmams nepasisekė, sovietmečiu čia buvo vaikų namai, hidraulinės gamyklos administracija, tad išnaikinti mozaikiniai parketai, lipdiniai, piešiniai, paneliai, glazūruotos koklinės krosnys.
Dvarai atkuriami pagal ikonografinę medžiagą, pagal F. Švechteno piešinių ir brėžinių knygą. Sovietmečiu valstybė finansavo tokius tyrimus. Šiuo metu bent 65, kartais – 100 proc. restauravimo darbus finansuoja Europos Sąjungos fondas, prisideda savivaldybės ir muziejai. A. Kliukas pasidžiaugė, kad dvarus restauruoja jauni meistrai, išmanantys istoriją ir tradicijas.
