Vidurvasarį, kai gamta ir žolynai klesti, kupėja, rasoja, šventėme pačią seniausią trumpiausios nakties – Saulės grąžos (Rasos) šventę. Į liepomis ir ąžuolais kvepiantį Wanstead parką susirinko šaunus šviesių ir labai nuoširdžių lietuvių būrys. Gėrėjomes ir džiaugėmės vieni kitais. Tokie skaistūs vaikų veideliai. Tokie tvirti, gražūs, drąsūs ir nagingi lietuviai vyrai. Taip mikliai ėmėsi darbų. Beveik neįmanomom sąlygom padirbo jovaro vartus ir supynes.
Tokios gražios ir kūrybingos mūsų merginos, mamos ir močiutės! Taip darbščiai puošė aplinką kvepiančių žolynų vainikais, dabino vyrų galvas ąžuolų vainikais, o savąsias laukinių gėlių vainikėliais, ruošė didžiulį vaišių stalą ir dabojo po pievas lakstančius krykštaujančius vaikus.
Pagal senuosius papročius buvo iškelti jovaro vartai, ir tik pro juos praėję galėjo pakliūti į šventinę erdvę. Po šimtamečiu ąžuolu žibėjo ir šoko šventa Gabijos ugnelė maitinama gintaro dulkėmis. Ugnis ir senosios apeiginės giesmės jungė mus su mūsų protėviais ir su tais kurie yra toli, Lietuvoje. Apsupti kvepiančių pievų, ajarais apaugusių ežerėlių, čiurlenančių uplių ir šimtamečių ąžuolų tarsi persikėlėme į kitą erdvę. Atrodė esame kažkur Lietuvoje ir tik trumpomis akimirkomis, pamačius susidomėjusių praeivių veidus susivokdavome, kad esame labai toli.
Būgnų dundėjimo lydimi keliavome smėlėtais miško takeliais. Grožėjomės sraunaus upelio skaidrumu ir pilna gyvybės kvepiančia žaluma. Pagal senuosius vandens pagerbimo papročius upelis buvo palabintas dainomis ir užkalbėtas šviesiosios laumės-raganos, kad įbridę ir pasiprausę nusiplautume negalias, įgautume gyvybinių galių, sveikatos, skaistumo.
Devyniuose laukeliuose skynėme kupoles (Rasos šventės žolynėlius), traukėme saulės palydėjimo dainas, lankėme perkūno trenktą medį pagerbdami visus išėjusius Anapilin ir vėlių bei nakties globėją Vėliną.
Po senuoju ąžuolu deglų ir aukuro ugnies apšviestoje pievoje per naktį vyko siautulingi mūsų senoliam gerai pažįstami šokiai, naktinės ugnies apeigos ir gardžios vaišės.
Užburiančiomis sutartinėmis pasitikome kylančią ryto saulę. Buvome viena darni lietuvių giminė.
Dėkojame visiems dalyvavusiems šventėje: jaunosioms muzikantėms (Beatričei ir Vėjūnai), visiems darbštuoliams ir darbštuolėms (ypatingai Raimundui ir Tadui), fotografams visiems prisidėjusiems prie šventės rengimo ir padėjusiems visus sukviesti, Lietuvos ambasadai Londone ir internetiniam dienraščiui Alkas.lt.
Rasos šventės akimirkos Londone. Vilmos Songailės, Lauros Simkutės, Dovilės Jurkienės, Eglės Angelos Kareivaitės nuotraukos:
kodėl nebuvome dar viena darni lietuvių giminė per referendumą dėl žemės?