V. Vilimas. Didžioji Lietuvos žemės afera

Registrų centro duomenimis, 2001-2012 metais Lietuvoje parduotos žemės ūkio paskirties žemės plotas siekia 1,86 mln. hektarų (žurnalas „Valstybė“, 2014 m. Nr. 3). Vaizdingumo dėlei – parduota 18,6 tūkstančiai kvadratinių kilometrų žemės, o tai yra apie 28,5 proc. visos Lietuvos teritorijos. Kaip matome, skaičiai įspūdingi. Kam parduota – valstybės paslaptis.

Kyla klausimas, kokiais teisės aktais remtasi, parceliuojant Lietuvą? Juk žemės pardavimą šiuo laikotarpiu reglamentavo Konstitucinis įstatymas Nr. IXP-1119(3SP), kurio 17 straipsnio antroje dalyje nurodyta: „Jeigu Lietuvos stojimo į Europos Sąjungą sutarties sąlygos nustato užsienio subjektams pereinamąjį laikotarpį dėl teisės įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemę, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo trečiasis skirsnis galioja iki to pereinamojo laikotarpio pabaigos, o Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo antrasis skirsnis įsigalioja nuo to pereinamojo laikotarpio pabaigos.“ Taigi, nuo 2014 metų gegužės 1 dienos. Įdomu būtų žinoti, ar per šį laikotarpį žemė buvo parduodama užsienio subjektams?

Konstitucinio įstatymo pakeitimo projekto nauja redakcija priimta 2003 m. kovo 20 d. Šiame įstatyme apie saugiklius nekalbama. Pagal 12-tą konstitucinio įstatymo straipsnį (įstatymo įgyvendinimo priežiūra) Seimas, laikydamasis frakcijų proporcinio atstovavimo principo, turėjo šio įstatymo įgyvendinimui sudaryti nuolatinę Seimo komisiją prižiūrėti ir nustatyti jos įgaliojimus.

Tačiau Seimo frakcijos nesivargino ir tokios komisijos nesudarė visą dešimtmetį! Per tą laiką buvo įvykdytas planas – minėti 1,86 mln. hektarų žemės ūkio paskirties žemės buvo parduoti be įstatyme numatytos kontrolės institucijos! Tuo būdu Lietuvos Seimas kriminalizavo konstitucinį įstatymą ir tapo Lietuvos žemės pardavimo priedangos organizacija įslaptintiems subjektams. Šiuo laikotarpiu koalicijas Seime pasikeisdamos sudarinėjo socialdemokratų ir TS-LKD partijos, įtraukdamos į savo orbitą (koaliciją) Darbo partiją ir įvairių atmainų liberalus.

Ši nusikalstama veikla buvo slepiama nuo Lietuvos žmonių. Valdantieji tikėjosi galutinai įtvirtinti savo kėslus Konstitucijos 47 straipsnio įstatymo pakeitimo įsigaliojimu. Bet įvyko nemaloni staigmena. Visuomenė, visą dešimtmetį negavusi paaiškinimo, kas daroma su Lietuvos žeme, nutarė šią problemą spręsti referendumu. Surinktas tam reikalingas kiekis parašų. Valdantieji bonzos – jų kitaip nepavadinsi – pajutę, kad jų kortos atskleistos, pasinaudojo seniai žinomu taktikos triuku, teigiančiu, kad puolimas yra geriausia gynybos forma. Taigi, jie perėjo į puolimą.

Referendumo organizatorius, atskleidusius jų aferas ir reikalaujančius uždrausti spekuliaciją Lietuvos žeme, paskelbė liaudies priešais – Kremliaus tarnais. Žinoma, esant dabartinei sudėtingai politinei situacijai toks ėjimas yra puikus. Prasidėjo galinga šantažo akcija. Valdantieji teigia, kad referendumo organizatoriai reikalauja uždrausti žemės pardavimą užsieniečiams – nevykdyti savo įsipareigojimų ES ir tuo pačiu prarasti milijardus gautų išmokų, o dar tiksliau – išstoti iš ES. Tai kasdien girdime iš partijų lyderių ir jiems nuolankiai tarnaujančių teisininkų armijos.

Valdžios atstovų noras įteisinti jau įvykdytą žemės pardavimą pagal aukščiau minėtą kriminalizuotą konstitucinį įstatymą, įsigaliojus pakeistam 47 konstitucijos straipsniui, dar kartą parodo, kokie glaudūs valdžios atstovų korupciniai ryšiai. Tikėtis geranoriško problemos sprendimo sunku. Lieka vienintelis kelias – teismas.

Konstitucijos 47 straipsnio antroje pastraipoje rašoma: „Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.“ Vadinasi, sprendžiant šį reikalą būtina pradėti nuo skaidraus konstitucinio įstatymo priėmimo. Žemės pardavimas turi būti vykdomas tik pagal skaidrius teisės aktus. Todėl pirmiausia turi būti sustabdytas kriminalizuoto konstitucinio įstatymo galiojimas, o Seimas privalėtų paruošti konstitucinio įstatymo pataisų įstatymo projektą, kuriame būtų numatytos visos žemės pardavimo užsieniečiams sąlygos. Tai būtų pagrindas teismui nukelti konstitucijos 47 str. įsigaliojimo terminą iki skaidraus konstitucinio įstatymo priėmimo.

Ruošiant konstitucinio įstatymo pakeitimo pataisų projektą, pirmiausia turėtų būti naikinami neteisėti sandoriai parduodant Lietuvos žemę, nustatyti asmenys, atsakingi už kriminalizuotą žemės pardavimą įslaptintiems subjektams. Nustačius pažeidimus, kaltininkai privalo būti išaiškinti, o jų veikla įvertinta pagal galiojančius teisės aktus. Vėliau būtina konstituciniame įstatyme sudėlioti reikiamus saugiklius. Tokių saugiklių pavyzdžių turime daugiau negu pakankamai – juk Europos valstybėse senbuvėse žemės pardavimas užsieniečiams problemų nesukėlė.

Parengus Konstitucinį įstatymą su pataisomis, privalu su naująja redakcija supažindinti visuomenę ir referendumo rengėjus. Inicijuoti tokį problemos sprendimą turėtų tik Seimas, kuriame, manau, dar yra pakankamai blaiviai mąstančių parlamentarų.

Toks kelias galėtų būti alternatyva ruošiamam referendumui. O bet koks referendumo stabdymas, tuo labiau Konstitucinio Teismo (KT) pagalba, gali tik komplikuoti situaciją, nes objektyvaus KT sprendimo šiuo reikalu sunku tikėtis jau vien dėl to, kad šis teismas visą dešimtmetį toleravo korumpuotą konstitucinį įstatymą, t. y., nevykdė to, ką yra įpareigotas vykdyti pagal Konstitucijos 105 straipsnį: „Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.“