Tai, kas šiandien vyksta Lietuvos politiniame ir visuomenės gyvenime galima apibūdinti, kaip šaltąjį karą prieš santuoką. Karas šaltasis todėl, kad niekas viešai prieš santuoką nekovoja. Viešajame gyvenime santuoka yra toleruojama, kartais net susilaukia pagiriamojo žodžio. Tačiau, kaip ir priklauso tikram šaltajam karui, kova vyksta pasitelkiant veiksmus, kurie iš pažiūros net neatrodo kaip kova. Tam, kad veiksmai neatrodytų, kaip prieš ką nors nukreipta kova reikia sugalvoti kokius nors pretekstus, paaiškinimus, pateisinimus, kurie užmaskuotų tikruosius tikslus bei interesus. Pavyzdžiui, jei viena valstybė vengianti atviro karo nori prisijungti kitos valstybės teritorijos gabalą, ji sugalvoja istoriją apie tai, kad reikia ginti kieno nors žmogaus teises. Dar veiksmingiau jei kovoji ne prieš kokį nors miglotą teisių pažeidimą, bet ir dar už kažką, kas iš pažiūros tikrai atrodo verta apgynimo.
Vienas iš paskutinių tokių užmaskuotų kovos prieš santuoką akcijų Seimo narės Aušrinės Marijos Pavilionienės inicijuotas Lygių galimybių įstatymo pakeitimo įstatymo projektas, kuriuo siūloma nustatyti draudimą diskriminuoti dėl šeiminės padėties ir fizinės išvaizdos. Kadangi šiais laikais visi esame už lygybę ir prieš diskriminaciją, toks pasiūlymas atrodo visai neblogas. Galbūt todėl Vyriausybei, Teisės ir teisėtvarkos komitetui, Žmogaus teisių komitetui toks pasiūlymas visai neužkliuvo. Tiesa iš pradžių Vyriausybei užkliuvo siūlymas drausti diskriminuoti dėl fizinės išvaizdos. Bet dėl šeiminės padėties Vyriausybė pastabų nuo pat pradžių neturėjo.
Iš tiesų kodėl kas nors turėtų būti diskriminuojamas dėl šeiminės padėties? Atsakymas – aišku, kad ne. Nebent mes diskriminacija laikome bet kokį skirtingo traktavimo atvejį, net ir tais atvejais kai toks skirtingas traktavimas galėtų būti pateisinamas ir pagrįstas. Tačiau būtent taip diskriminaciją (kaip skirtingą traktavimą net jei jis pagrįstas) supranta Lygių galimybių įstatymas. Pagal Lygių galimybių įstatymą, diskriminacija yra elgesys su asmeniu, kai jam įstatymo draudžiamu pagrindu taikomos mažiau palankios sąlygos, nei panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui, nebent įstatymas numato išimtį. Seimo narė A. M. Pavilionienė siūlo, kad būtų draudžiamas bet koks palankesnis traktavimas dėl šeiminės padėties nenumatant jokių išimčių. Ką tai reiškia? Be kitų dalykų tai reiškia, kad jei Seimas priims tokį Lygių galimybių įstatymo pakeitimą, visi atvejai kai susituokę asmenys turės kokių nors teisių, kurių neturi nesusituokę tai bus laikomi diskriminacija. Nes šeiminė padėtis, taip pat apima ir buvimą ar nebūvimą santuokoje.
Bet gali kilti klausimas – ar blogai jei demokratinėje valstybėje neleidžiama kam nors turėti daugiau teisių už kitus? Ar susituokę asmenys laisvoje ir lygioje valstybėje turėtų turėti kokių nors teisių, kurių neturi nesusituokę? Atsakyti galima dvejopai. Viena vertus, jei santuoka nesukuria jokių teisių, kurios neegzistavo iki santuokos sudarymo, kam tada įstatymai reglamentuoja santuoką? Kitaip tariant kokia prasmė valstybei registruoti ir reguliuoti santuokas jeigu jos yra viso labo tik graži ceremonija? Kita vertus, net ir Lietuvoje skaitomas bei gerbiamas teisės teoretikas Herbertas L. A. Hartas (Herbert Lionel Adolphus Hart) yra pasakęs, kad teisingumas reikalauja vienodus atvejus traktuoti vienodai, o skirtingus skirtingai. Santuoka nėra tik šiaip ceremonija. Vyras ir moteris sudarydami santuoka vienas kito atžvilgiu prisiima rimtus teisinius ir moralinius įsipareigojimus. Dar daugiau, tie įsipareigojimai yra prisiimami visam gyvenimui. Nežinau pasaulyje valstybės, kurioje būtų galima sudaryti terminuotą santuoką, pavyzdžiui penkmečiui. Santuoka yra ne tik malonumas, džiaugsmas, bet ir nauja atsakomybė, kurios nebuvo iki santuokos sudarymo. Todėl yra teisinga susituokusius asmenis traktuoti skirtingai nei nesusituokusius. Kaip yra teisinga prie įėjimo į kino teatrą skirtingai traktuoti tuos, kurie susimokėjo už bilietą ir tuos, kurie nesusimokėjo.
Žinoma, tam tikrais atvejais skirtingas susituokusių ir nesusituokusiųjų traktavimas nėra nei teisingas, nei pagrįstas. Nebūtų teisinga leidimą įsidarbinti kokioje nors gamykloje arba teisę kandidatuoti į Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas sieti su šeimine padėtimi.
Tačiau net ir labiausiai angažuotos lygioms galimybėms valstybės nesiima visiškai panaikint susituokusių ir nesusituokusių teisių skirtumo kylančio iš skirtingo teisinio statuso. Yra vos keletas valstybių, kurios draudžia diskriminuoti dėl šeiminės padėties. Tačiau net ir jos šį draudimą apriboja tik siaura sritimi. Paprastai tokia sritis yra darbo teisė. Tačiau Seime svarstomas projektas tokių draudimo diskriminuoti dėl šeiminės padėties taikymo srities apribojimų nenumato. Jei Seimas priimtų A. M. Pavilionienės siūlymą Lietuva taptų ypatinga valstybe. Valstybe, kurioje santuoka nebegali turėti jokios išskirtinės teisinės reikšmės. O jei kokiuose nors įstatymuose dar liktų skirtingos susituokusių ir nesusituokusių teisės, tai valstybės institucijos vykdydamos Lygių galimybių įstatymo reikalavimus turėtų užtikrinti, kad visuose teisės aktuose būtų įtvirtintos lygios teisės ir galimybės nepaisant šeiminės padėties. Kitaip tariant santuokos, kaip teisinę reikšmę turinčio instituto naikinimas turės būti įtrauktas į valstybės ir savivaldybių institucijų strateginius planus.
Toks įstatymo projektas, kokį siūlo A. M. Pavilionienė ir kurį su nereikšmingais pakeitimais teikia Seimo žmogaus teisių komitetas atveria galimybę kiekvienu atveju, kai susituokę asmenys turi kitokias teises skųstis Lygių galimybių kontrolieriui dėl „diskriminacijos“. Pavyzdžiui, skųstis kad ir dėl to, kad sutuoktiniai turi teisę paveldėti vienas kito turtą, o šiaip bendrai gyvenantys artimi draugai ar bičiuliai tokios teisės neturi. Tačiau dar blogiau yra tai, kad valstybė priėmusi siūlomą Lygių galimybių įstatymo pakeitimą, įtvirtintų nuostatą, jog kuriant šeimą laisva valia prisiimti moraliniai ir teisiniai įsipareigojimai nedaro jokio skirtumo. Tiesa, tokiam mastymui jau yra kelią atvėręs Konstitucinis teismas savo kontraversiškame nutarime dėl Valstybinės šeimos politikos koncepcijos.
Konstitucinis teismas pareiškęs, kad šeimos santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi, išvardijo visą sąrašą to kas jo nuomonę tokią reikšmę turi. Tačiau tame sąraše nėra kalbama nei apie teisinius, nei apie moralinius tarpusavio įsipareigojimus kaip šeimos kūrimo pagrindą. Kalbama tik apie apsisprendimą „prisiimti tam tikras teises ir pareigas“. Kitaip tariant jei norima išvengti nuorodos į santuoką, kaip šeimos kūrimo pagrindą tokios sąvokos, kaip teisiniai ir moraliniais įsipareigojimai tampa nebepatogios. Jas geriau pakeisti abstrakčia „tam tikrų teisių ir pareigų“ kategorija. Ir tai nestebina, turint omenyje šaltąjį karą, kurio tikslas tiek teisės sistemoje, tiek visuomenės gyvenime sumenkinti santuokos tikrąją reikšmę.
Įgyvendinusi A. M. Pavilionienės siūlymus valstybė tuo pačiu įtvirtintų teisinį reguliavimą, kuris neskatina ir neremia šeimos kūrimo grįsto abipusių viešų įsipareigojimų prisiėmimu. Tokiu būdu bus ne tik nuvertintas santuokos institutas, bet ir nuvertinta paties teisinio bei moralinio įsipareigojimo šeimoje vertė ir prasmė. Tai tik dar labiau paskatins šeimos gyvenimo nepastovumą bei erozija, kas ilgainiui neigiamai palies ne tik šeimą, bet taip pat ir jose augančią jaunąją kartą bei visą visuomenę. Seimo nariai turėtų nesileisti apdumiami „susirūpinimo žmogaus teisėmis“ retorikos. Ir, jei Seimo nariams iš tiesų rūpi šeima, bendrasis visuomenės gėris ir sveikas protas, jie turėtų balsuoti prieš A. M. Pavilionienės inicijuotą Lygių galimybių įstatymo projektą.
Autorius yra Laisvos visuomenės instituto valdybos narys
Atrodo, kad Povilionienė jau seniai kryptingai dirba, siekdama nuvertinti santuoką.
Ji buvo aktyvi kovotoja už tai, kad studentams – mergaitėms ir vyrukams bendrabučiuose leisti gyventi drauge nesusituokus.
Dabar mūsų jaunimas labai pamėgo tokį gyvenimo būdą. Santuokos mažai kas betrokšta.
Išskyrus homoseksualus, kurie siekia santuokos įteisinimo visais įmanomais būdais.
Ar ne paradoksas?
Ne, ne paradoksas. Jos tikslas ir yra pirmiausia – nuvertinti ir ilgainiui sunaikinti santuoką (nes jei nuokrypos negali gauti, reikia padaryti, kad niekam nebūtų reikalinga), o antra (kol santuoka dar egzistuoja) – panaikinti skirtumus tarp normalios šeimos ir, tarkim, “skudurus sumetusių” nuokrypų – o tai jau ir teisė į įsivaikinimą ir t.t. ir pan. Šiaip jau, kuo labiau santuoka bus nuvertinta, tuo lengviau ją bus įteisinti praktiškai bet kam.
Pavilionienė dar 1985 m. (atkreipkite dėmesį, dar 1985 m.) buvo išsiųsta į stažuotę Džordžtaune, ten pat, kur vėliau buvo nusiųsta ir Grybauskaitė. Taip, kad tiems tautininkams, kas turi iliuzijų dėl TSRS sugriovimo reikėtų pagalvoti, kaip Marija Aušrinė galėjo atsidurti JAV 1985 Džordžtaune. Ir kas ruošė TSRS sugriovimui gerokai anksčiau, nei prasidėjo visokie sąjūdžiai…
Aplamai nesuprantu, kam reikalingos kažkoks tai lygių galimybių įstatymas? Įdomu, kaip būtų sulygintos mano ir Sabonio galimybės žaisti krepšinį, tarkim, Žalgiryje? Žmonių galimybės jau iš prigimties nėra lygios. Kas kita – žmogaus teisės. Jų ir turėtų pakakti, nes čia nesiskirstoma į vyrus ar moteris, jaunus ar senus ir panašiai. Specialiosios teisės yra prasmingos tik nesavarankiškiems, neįgaliems žmonėms, negalintiems visaverčiai savimi pasirūpinti: vaikams, neįgaliesiems, galbūt senyvo amžiaus žmonėms. Kvailai atrodo atskiros moterų teisės, nes tada išeitų, kad jos arba neįgalios (negali savimi pasirūpinti), arba joms netinka žmogaus teisės (ne žmogus??), arba tai jau – privilegijos. Būtent tai ir žemina moterį.
Kodėl reikia gydytoju negali dirbti bet kas norintis? Juk lygios galimybės pažeidžiamos? Ajajai. Kodėl nėra užtikrinta galimybė visiems gauti vienodą darbo užmokestį? Kas per diskriminacija!
Gerbiami Lietuvos rinkėjai ar jų atstovai paaiškinkit, kaip propesorė Marija – Aušrinė vis atsiranda Seime (Suėjime). Negi Lietuvoje tiek daug virpysių, kad jų balsų užtenka “šviesuolei” prasimušti į įstatymų leidimo vietą- Seimą(Suėjimą).
Kova prieš santuoką, šeimą, valstybę. Tai kam tarnauja valdžia ? Žmonės, pagalvokite ką renkate.