P. Gylys. Konstitucinis perversmas tęsiamas: sveikatos apsauga

Konstitucinis Teismas (KT) ir toliau išdarinėja teisinius, o iš tiesų – ir ideologinius bei politinius triukus. Sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio prašymu jis išaiškina, kaip reikėtų suprasti mūsų Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį. Pradžiai, kad būtų aiškiau, pacituosiu šią mūsų svarbiausio teisinio dokumento pastraipą. Mūsų Konstitucijoje apie sveikatos apsaugą juodu ant balto parašyta štai kas:

„Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką“. Dar kartą perskaitykime šį tekstą. Atkreipiu dėmesį į tai, kad jame nėra nei žodžio apie privatų medicinos verslą, o taip pat apie būtinumą skirti svarbias ir mažiau svarbias gydymo paslaugas.

Dabar Konstitucijos tekstą  palyginkime su tuo, ką mums, Lietuvos piliečiams, apie sveikatos apsaugą teigia konstituciniai teisėjai, manantys, kad jie gerai jaučia konstitucines dvasias. Jie savo sprendimu esmingai pakeičia LR Konstitucijos turinį.

Konstitucinio Teismo nutarime reikia išskirti mažiausiai du dalykus. Pirma, kad, esą, dabar veikiančioje Konstitucijoje yra įtvirtinta tik gyvybiškai būtinos iš valstybės biudžeto finansuojamos medicinos pagalbos garantija ir kad ta pagalba nėra tapatintina su medicinos pagalba gelbėjant ir išsaugant žmogaus sveikatą. Antra, kad jei šią gyvybiškai svarbią, gyvybę gelbėjančią pagalbą teikia privačios gydymo įstaigos, ji taip pat turi būti apmokama iš valstybės lėšų. Apibendrinant galima teigti, kad valstybės įsipareigojimai medicinos srityje ir tuo pačiu viešojo intereso svoris mažėja, o privačiam medicinos verslui atveriamos durys ir jis finansuojamas iš mokesčių mokėtojų pinigų. Paprasčiau tariant, tai reiškia medicinos sferos privatizaciją.

Tačiau dabartinėje Konstitucijoje nė su žiburiu nerasite skirstymo į gyvybiškai svarbias ir ne tokias svarbias gydymo paslaugas. Konstitucijoje tokių teiginių nėra. Trečią kartą siūlau perskaityti Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalį. Ten kalbama apie VISAS medicinos paslaugas, kurias laiduoja valstybė. Be to būtų įdomu išgirsti KT paaiškinimą, kada gydymo įstaigų paslaugos yra gyvybiškai svarbios ir kada jos nesvarbios.

Dabartinėje Konstitucijoje nė žodžio nėra pasakyta ir apie  privačią medicininę pagalbą. Tačiau apie ją kalba KT. Vien lakia vaizduote teiginių apie  privatų  gydymo verslą nepaaiškinsi. Juk joks Konstitucijos aiškintojas negali įsivaizduoti to, ko joje visai nėra. Tai nereiškia, kad apskritai negalima svarstyti Konstitucijos papildymo, įvedant į ją teiginius apie medicinos verslo galimybes sveikatos  apsaugoje. Tačiau tai būtų visai kita procedūra. Joje  dalyvautų tauta. Vadinasi, visos  suinteresuotos  pusės – nuo pacientų, gydytojų iki parlamento. KT keisti mūsų pagrindinio įstatymo neturi teisės. Tai Tautos ir jos rinktų atstovų prerogatyva.

Pirmas, bet labai stiprus įspūdis yra toks – šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra antikonstitucinis. Tai eilinis niekieno nerinktų žmonių grupės bandymas vogčiomis keisti Konstituciją, rodantis, kad tie žmonės neperprato tikrosios Konstitucijos dvasios. Dar daugiau, yra pagrindo įtarti, kad KT sprendimas buvo priimtas veikiant ideologinėms jėgoms, ar suinteresuotoms, t.y. privačius interesus atstovaujančioms, grupėms. Nes jis naudingas privatininkams.

Tai toli gražu ne pirmas Konstitucijos iškraipymas, padarytas KT rankomis. Paminėsiu tik porą. Pirmiausia – tai Konstitucijos 38 straipsnio, kuriame kalbama apie šeimą, pakeitimas. Šiame straipsnyje aiškiai apibrėžiama, kas yra šeima. Tačiau KT savavališkai išplečia šeimos koncepciją, sakant, kad šeimos egzistavimui užtenka emocinio ryšio. Kitas pavyzdys – KT sprendimas, varžantis Tautos atstovybės galimybes atlikti parlamentinės kontrolės funkciją ir aktyviai dalyvauti generalinio prokuroro paskyrimo ir atleidimo procedūroje. Tokių pavyzdžių rastume ir daugiau.

Manau mūsų šalyje eilinį kartą pažeistos demokratinio ir teisinio veikimo taisyklės. Konstituciją, be abejo, galima keisti. Tai gali padaryti Tauta ir Tautos atstovai – parlamentarai. Konstitucinis Teismas faktiškai keičia Tautos referendumu priimtą Konstituciją, nors  pagrindinis šalies įstatymas jam tokių galimybių nesuteikia. Tokia praktika reiškia rimtą politinį poslinkį – vienas politinis galios centras – Seimas – susilpnėja, o kito galios centro, t.y. Konstitucinio teismo galia, pabrėžiu – neteisėtai, padidėja. Sisteminiai politologai tokio esminio pokyčio, aišku, nemato.

Seka liūdna išvada: Konstitucinis Teismas veikia neteisėtai ir nevalstybiškai.