Signatarui prof. Bronislovui Genzeliui – 80!

Pasitikdami Vasario 16-ąją – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – minime ir šią istorinę dieną gimusio 1990 m. Kovo 11-osios Akto signataro profesoriaus Bronislovo Genzelio 80-metį. B. Genzelis 1946-1954 m. gyveno Kaišiadoryse ir mokėsi Kaišiadorių vidurinėje mokykloje. Kaišiadoryse gyvena profesoriaus sesuo Albina Šiškienė. Kaišiadorių kapinėse palaidoti tėvai – Juzefa ir Kostas Genzeliai.

B. Genzelis gimė 1934 m. vasario 16 d. Aukštadvaryje (tuometinė Trakų apskritis). Mokėsi Alytaus pradinėje (1942-1946), Kaišiadorių vidurinėje mokyklose (1946-1954), Maskvos M. Lomonosovo universitete (1954-1959). 1959 m. vedė Apoloniją Gruodytę.

1961-1964 – Lietuvos istorijos instituto aspirantas. 1965 m. apgynė filosofijos mokslo kandidato, o 1973 m. – daktaro disertacijas. Dėstė Šiaulių pedagoginiame institute (1959-1961), Vilniaus universitete (1964-1992). Nuo 1965 – docentas, nuo 1976 – profesorius. Dėstė visuotinės filosofijos istorijos, Lietuvos kultūros istorijos kursus.

1997 m. išrinktas Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Istorijos katedros profesoriumi, ėjo fakulteto tarybos ir VDU Senato nario pareigas. Skaitė Lietuvos kultūros istorijos, politinių ir socialinių teorijų raidos Lietuvoje ir politinės filosofijos kursus. Nuo 2005 m. gruodžio mėn. VDU Senato narys. 2010 metais suteiktas VDU garbės profesoriaus vardas.

1958–1990 m. TSKP narys, 1989–1990 m. LKP CK biuro narys. 1989 m. kovo mėn. išrinktas TSRS liaudies deputatu Kretingos nacionalinėje teritorinėje rinkiminėje apygardoje. 1989–1990 m. TSRS AT narys.

1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) iniciatyvinės grupės narys, Sąjūdžio Seimo tarybos narys. Kovo 11-sios Akto signataras. 1990–1992 m. LR Aukščiausiosios Tarybos deputatas, dirbo Švietimo, mokslo ir kultūros bei Lietuvos Konstitucijos rengimo komisijose. 1992–1996 m. Lietuvos Respublikos Seimo narys, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas. 1996–2008 m. LSDP narys.

Prof. B. Genzelis tiria Lietuvos kultūros sąveiką su kitomis tautomis (lenkų, rusų, vokiečių, ukrainiečių, latvių, čekų). Iš viso yra išleidęs 19 knygų, parašęs daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių (lietuvių, rusų, lenkų, anglų, vokiečių, prancūzų, čekų, latvių, estų, ukrainiečių kalba)  ir parengęs apie 1000 publikacijų periodinėje spaudoje. Savo pastebejimus išdėstė monografijose „Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje“ (1972), ,,Kultūrų sąveika“ (1989), „Socialinės ir politinės minties raida Lietuvoje: būti ar nebūti Lietuvai?“ (2005) ir kt. Sudarė „Filosofijos istorijos chrestomatiją“ (6 knygos, 1974–1987 m.). Naujausioje profesoriaus knygoje „Tautinės savimonės išlikimas ir brendimas Lietuvos okupacijos sąlygomis“ (2012) bandoma pažvelgti į lietuvio savasties išsaugojimą okupacijos sąlygomis ir į aplinkybes, atvedusias žmones į Sąjūdį, o per jį į nepriklausomos valstybės atkūrimą.

Gražaus jubiliejaus proga kalbamės su profesoriumi ir jo žmona p. Apolonija.

Vytautas Budvytis: Kaip susidomėjote filosofija? Savaime ar buvo koks nors postūmis?

Bronislovas Genzelis: Nu čia labai atsitiktinis ir gal net nelabai gražus susidomėjimas filosofija. Aš kai buvau moksleivis, šalia mūsų buvo vyskupija ir vyskupo biblioteka (Kaišiadorių vyskupijos kurijos rūmai – V. B.). Mes vaikai lindom į tą biblioteką. Pagrindinis tikslas buvo pašto ženklai. Tada buvo labai tokia mada būti filatelistams. Lysdavom per langą tų pašto ženklų. Ir aš ten suradau Platono raštus. Ir tada pirmą kartą sužinojau kas yra ta filosofija. Taigi atsitiktinai esu suradęs tuos raštus Kaišiadorių vyskupo bibliotekoje, kuri buvo uždaryta, apleista, langai užkalti ir niekas jos neprižiūrėjo. Kiek aš ten buvau tada – kokių 14-15 metų. Vėliau iš vyskupijos padarė ligoninę.

Kas tai yra filosofija…? Tai mano pirmas susidomėjimas filosofija. Platonas buvo.

V. B.: O kaip atrodė tie pokariniai Kaišiadorys tuo metu?

B. G.: Mano, pavyzdžiui, mokykla buvo per kelis pastatus išsidėsčiosi, priešais  geležinkelio stotį. Geležinkelių namai ten buvo ar kažkas.. Čia buvo ir toks skveriukas. Tai čia visą laiką (partizanų – V. B.) lavonai gulėdavo – per langus matydavom.

Mūsų klasė buvo labai tokia draugiška. Sutarėm klasėj. Neįsivaizduoju, kad būtų ten tyčiojamasi iš ko nors ar kas nors. Nieko panašaus nebuvo.

V. B.: O su klasiokais vėliau bendravot?

B. G.: Tai beveik visą laiką su daugeliu. Dabar tai jau kažkaip tai – beveik gyvųjų nebėra visų. Nu va vienas iš tokių kur irgi jau bendravom buvo Petras Murauskas. Jis baigė karininkų mokyklą. Vedė vakarų ukrainietę tarnaudamas. Ir jis paskui darė karinę karjerą. Buvo pasidaręs pulkininkas – tapo zenitinės artilerijos pulko vadu. Mes visą laiką palaikydavom su juo ryšius. Visą laiką jis atvažiuodavo susitikti kai demobilizavosi. Norėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje, bet ji neturėjo nei vieno zenitinio pabūklo.

Iš mano klasės buvo toks garsus sportininkas Adolfas Varanauskas. Kaišiadoryse jį turbūt žino. Rutulio stūmikas. Olimpinis čempionas buvo*. Kaip savo laiku vienas iš garsiausių sportininkų. Su juo irgi taip jau iki mirties bendravom. Jis sportininkas buvo, o paskui buvo docentas Kūno kultūros institute.

Na ir dar vienas klasiokas buvo Albertas Steponavičius. Pradžioj kartu mokėmės, paskui jis nutarė per vieną klasę šokti. Tai jis baigė metais anksčiau. Jis buvo Vilniaus universitete anglų kalbos katedros vedėjas, profesorius. Iki praeitų metų dirbo Lenkijoje, profesoriumi Balstogės universitete.

V. B.: Algirdą Brazauską pažinojot tuo metu?

B. G.: Nu kaip čia pasakyt. Brolį Gerardą pažinojau. Gerardo žmona Dalia buvo mano klasiokė. Gerardas – mano žmonos bendramokslis Kauno politechnikos institute.  Jį pažinojau.  O brolį Algirdą? Žinojau, kad yra ir tiek. Iki Sąjūdžio tai man neteko su juo susidurti akis į akį.

V. B.: Ar dalyvavot kokioj užklasinėj veikloj Kaišiadoryse?

B. G.: Tuo metu prie rajoninio laikraščio buvo jaunųjų literatų būrelis. Ir aš buvau to būrelio pirmininkas. Dabar net negaliu pasakyti ką aš ten rašiau. ,,Bolševikų kelias“ vadinosi, ar kaip. Nebeprisimenu.

V. B.: 1949 m. buvo toks scenos mėgėjų būrelis Kaišiadorių mokykloje, kuriam vadovavo Mykolas Arlauskas. Tarp vaidintojų buvo Gerardas Brazauskas ir Jūs?

B. G.: Ne. Tikrai, ne. Kas? Mykolas Arlauskas? Mokinys? Mykolas Arlauskas – kaišiadorietis, iš Algirdo Brazausko klasės, o ne iš Gerardo Brazausko. Jis baigė Žemės ūkio akademiją, apsigynė daktaro (dabar habil..dr.) disertaciją. Jis irgi yra signataras, išrinktas Dotnuvos rinkiminėje apygardoje. Ar jis vadovavo  scenos mėgėjų būreliui, nežinau. Jis tuo metu tikrai mokėsi.

V. B.: O kur Kaišiadoryse gyvenot?

B. G.: Pradžioje gyvenom dabartinėj Vytauto gatvėje (prie malūno), o paskui – dabartinėje Gedimino gatvėje. Persikėlėm dėl to, kad jau po tėvo mirties tą namą nugriovė. Ten lentpjūvė buvo teritorijoje ir tą namą nugriovė. Dabar jau nėra to namo. O tas paskutinis namas tai yra. Ten dabar gyvena mano sesers sūnus.

V. B.: Profesoriau, kurie Kaišiadorių vidurinės mokyklos mokytojai Jums įsiminė?

B. G.: Buvo toks geografijos mokytojas Benediktas Runkevičius. Jis vienas iš tų, kuris man yra daug padėjęs. Jis paskui buvo mokyklos direktorius.

Buvo dar toks Gerardas Žilinskas. Jis geometriją dėstė. Jis prieškariu buvo apsigynęs Mančesterio universitete (Anglijoj) matematikos mokslų daktaro disertaciją. Pokario metais jam nebuvo pripažintas laipsnis. Ir jis Kaišiadoryse gyveno ir dėstė. Jis mane įtikinėjo vėliau, kad kam tu lendi į tą filosofiją, jeigu gali į Maskvos universitetą – stok į tiksliuosius mokslus.

V. B.: Buvote gabus tiems dalykams?

B. G.: Aš matematikoj priklausiau prie tų mokinių, kur niekad mažesnio pažymio kaip 5 nėra gavę. Tai paskui po kiek laiko,  kai  baigiau Maskvos universitetą ir buvau aspirantūroj, sutikau jį. Jam jau buvo laipsnis pripažintas ir jis buvo Aukštosios matematikos katedros vedėjas Vilniaus universitete. Jis mane sutiko: „Ar nesigaili, kad filosofija?“. Saku: „Ne“. „Bet kiek aš žinau filosofai gali pasidomėti ir matematika“. „Žinoma – sakau – gerai“. Ir aš pas jį vaikščiojau būdamas aspirantas į analitinės geometrijos paskaitas. Jis mane supažindino su Jonu Kubilium, rektorium. Kubilius tuo laiku dėstė tikimybių teoriją. Man buvo įdomi tikimybių teorija. Pasiprašiau laisvu klausytoju į paskaitas. Ir aš pas Kubilių išklausiau tikimybių teoriją . Kai baigėsi mano aspirantūra Kubilius paklausė: „Ar nenori dirbti universitete?“. Sakau: „Žinoma noriu“. Ir aš tokiu būdu dėka mokytojo Žilinsko įsidarbinau Vilniaus universitete.

V. B.: Kaip susipažinot su Bronium, p. Apolonija?

Apolonija Genzelienė: Nu paslaptis.

V. B.: O koks Jūsų išsilavinimas?

A. G.: Kauno politechnikos institutas, statybininkė. Ir dirbau visą laiką Vilniaus miestų projektavimo institute. Projektavau. Ir daugiausia ligonines. Dėl to turbūt iš jų dabar ir neišeinu (juokiasi).

B. G.: Tai ligoninė, kurioj ji gulėjo tai jos projektuota. Santariškių.

A. G.: Ne, tai ne tik Santariškių. Neprojektavau pačios ligoninės. Aš darydavau nešančias konstrukcijas. Mano buvo tenai daugiausia karkasas projektuojamas.

B. G.: Operos ir baleto teatras.

A. G.: Aš ir operos teatrą projektavau. Ir paskui ligonines projektavom Ukmergei, Žvejų ligoninę Klaipėdai. Būdavo skyriuje architektai, kurie dirbo ir priskirti konstruktoriai-architektai, kurie turi nešančias konstrukcijas skaičiuoti. Ir visą šitą apruošt.

Bronius daug atostogų turėdavo, o aš visai neturėdavau. O tada tai būdavo visad ,,gaisrai“: jau dabar būtinai reikia iki tada ir tada. Tai vakarais, šeštadienį, sekmadienį dirbdavom. O jis juk būdavo atostogų daug turi. Pavasario sesijoj tu neturėdavai egzamino man rodos?

B. G.: Turėjau, vieną egzaminą turėjau birželio mėnesį.

A. G.: Nu tai va – birželio mėnesį jau jis laisvas. Ir visą vasarą. Ir dar rugsėjį studentai išvažiuodavo bulvių kast. Tai dar jis ir rugsėjį laisvas. Tai įsivaizduojat? O aš turiu arti. Aš turiu tik 24 darbo dienas atostogų. O kartais neturiu net ir tų, nes ,,gaisras“ kažkokio objekto, kad reikia dirbt.

Nu tai tada jau tas 24 dienas tai mes vis važiuodavom kur nors: tai į Krymą, tai į Kaukazą, tai į Kareliją – uodų pašert – kai būna baltosios naktys.

V. B.: O gyvenime kartu jau…?

B. G.: Kai aš baigiau, iškarto apsivedėm.

A. G.: Palaukiau iki gaus diplomą. Nes aš anksčiau dviem metais baigiau (1957 m). Jau išsitrynė visa ta jaunystė.

Dabar – ką aš labiausiai prisimenu, kas gražiausio va tokio. Kadangi dabar artėja jo jubiliejus – 80-dešimt. Tai buvo gražiausias jo jubiliejus – 55 metai. Atsimeni? Tai buvo 89-ieji metai (jis gimęs vasario 16 d.) ir pirmą kartą Vasario 16-oji buvo švenčiama ne čia va (bute Antakalnyje, Vilniuje – V. B.) prie šito stalo su draugais ten tyliai sudainuojant himną, o buvo Akademiniam teatre. Ir ten kalbą sakė Brazauskas ir Genzelis. Ir pirmą kartą iš viešos tribūnos buvo pareikšta, kad „visos imperijos griūna“. Ir tada ten buvo tokia euforija: su gėlėm moterys ten jį apstoję, sveikinimai.

Istorikas V. Merkys vedė tą iškilmingą minėjimą. Ir kai Brazauskas pakalbėjo, jam paplojo ir viskas. O kai Bronius baigė savo kalbą tai pasipylė su gėlėm grupė moterų, ten visos ėjo apsikabinę. Tai jau Merkys tada: „Tai čia žinot – čia yra dėl to, kad jo gimtadienis“. Ir ramino taip Brazauską. Ne kad pasisekimas didelis, o gimtadienis.

Ir paskui visi žygiavom iki Signatarų namų. Tai man buvo pats gražiausias jo gimtadienis.

V. B.: Kaip kilo idėja, kadangi esate iniciatorius, leisti „Filosofijos istorijos chrestomatiją“?

B. G.: Čia labai buvo ilgas ir sudėtingas kelias. Mano, būtent, supratimu buvo būtina, kad kiekviena tauta savo kalba turėtų filosofinę literatūrą. Viskas prasidėjo nuo tokio periodinio leidinio „Problemos“. Ir tada jau leidžiant tą periodinį leidinį mes jau pradėjom spausdinti kiekvienam numeryje skyrelį „Iš filosofinio palikimo“. Čia pagrindinis tikslas buvo pratinti visuomenę ir cenzūrą, nes jeigu iš karto išleisi Vakarų filosofijos istoriją, tai bus didelis šokas. Po truputį. Kad tekstai būtų jau išeiti: prie vieno neprikimba, jau vieną kartą apdoroti. Paskui kai „Problemų“ redakcinė kolegija buvo išvaikyta, pakeista, tai dalis tekstų liko ir tada buvo sumanyta leisti „Filosofijos istorijos chrestomatiją“.

V. B.: Kokios Jūsų nuomone buvo padarytos tokios klaidos atkuriant valstybę?

B. G.: Mano supratimu investiciniai čekiai ir beribė privatizacija. Kodėl Lenkija stipriau laikosi? Lenkijoj privatizacijos kaip tokios nebuvo. Nu žemės ūkis tai kitas dalykas – ten visą laiką nebuvo kolūkių. Bet gamyklos – tai niekas jų už litą neišdalino. Kaip valstybės buvo taip jos ir liko. Tik truputį kitas dalykas, kai valstybė parduoda akcijas. Nu ir jos dabar Lenkijoj visos yra pusiau valstybinės. Reiškia neprivatizuotos taip kaip pas mus už litą, už čekius. Lenkijoj gamykla  (kaip ta „Orlen“ naftos gamykla) išleidžia tuos emisijos čekius tai žmogus paskui gali juos nusipirkti. Bet jis ne dykai gauna, bet jis nusiperka iš susitaupymo. O pas mus? Va šita, mano supratimu, privatizacija yra viena didžiausių bėdų.

V. B.: T.y. turto atidavimas į privačias rankas?

B. G.: Atidavimas! Parduoti galima buvo. Mano supratimu kaip tarybiniais laikais didžiausia nesąmonė buvo, kai visokios kirpyklos, batsiuviai priklausė valstybei. Čia yra didžiausia nesąmonė. O dabar kas gavosi.

Aš ne už tai, kad gamyklos direktoriui parduoti už litą. Bet gamyklos direktorius savo likimą susieja su tuo, jis vadovauja gamyklai, jis jau turi kur produkciją realizuoti. Ir praktiškai pas mus tos gamyklos (lengvoji pramonė ar kurias Lubys nupirko), kurios buvo privatizuotos direktorių, neiširo. O labai daug privatizavo tai kriminalinis elementas. Kaip Daktarai, visokie Tulpiniai ir panašiai, kurie apie gamybą negalvojo visiškai, o tik galvojo kaip čia pinigas padaryti. Čia yra viena iš didžiausių klaidų.

V. B.: Kuo dabar užsiimate profesoriau? Nebedėstot jau?

B. G.: Ne. Užsiimu rašymu. Aš visokiose dar komisijose seiminėse esu. Nu sakysime Jaunųjų mokslininkų premijų komisijoje. Paskui, Seimo įsteigto medalio „Tarnauju Lietuvai“, įteikiamo G.Petkevičaitės –Bitės gimtadienio proga komisijoj.

V. B.: Rašot atsiminimus ir turite kitų rašto sumanymų, žinau?

B. G.: Taip, aš bandysiu rašyti atsiminimus. „Lietuvos kultūros istorijos“ papildymą esu atidavęs „Versus aureus“ leidyklai. Bet kol kas leidyba stovi.

V. B.: Apibendrinat, profesoriau, mūsų pokalbį – kokia Jūsų nuomone dabartinė politinė ir kultūrinė situacija Lietuvoje ir kokias negeroves įžvelgiat?

B. G.: Nebuvimas kultūrinės politikos. Aš neįsivaizduoju valstybės be savos kultūrinės politikos. Bet dabar nebuvimas yra geriau negu buvimas anoje vyriausybėj liberalų, kad ,,mes europiečiai” ir pan. Kaip Jūs turbūt žinot tokį kaunietį veikėją Vilių Normantą. Delfi.lt jis ten parašė: ,,Jeigu norit mane įžeisti – pavadinkit jį lietuviu”. Nu va iki tokio lygio einama, kad aš nežinau. Bet vėlgi – su tuo negalima kovoti kokiom nors peticijom. Čia ne nuo vieno asmens, o nuo visuomenės sąmoningumo priklauso. Reikia kiekvienam stengtis savo publikuoti ir šviesti visuomenę.

V. B.: O kokius gerus dalykus įžvelgiate Lietuvoj šiais laikais?

B. G.: Prie gerų dalykų? Vienas dalykas, šiaip ar taip, visgi Lietuva yra nepriklausoma demokratinė valstybė ir reikia suvokti, kad valstybės šeimininkai yra Lietuvos piliečiai. Anksčiau nebuvo. Tai va nuo to reikia pradėti, kad žmonės visgi suprastų tai. Yra jau suprantančių, tai negalima pasakyti. Tai čia pagrindinis dalykas.

Nu ir Lietuvoje, visgi, nėra jokių tokių suiručių ir yra pakankamai stabilu. Nu nėra Ukraina, nėra kokie ten Balkanai. Lietuva yra pakankamai stabili. Ramus gyvenimas yra.

V. B.: Tiktai esat minėjęs, kad būtent teisėtvarkos nebuvimas yra problema?

B. G.: Teisėtvarkoje – absoliutus chaosas. Negaliu  sakyti apie visą. Apie teismus aš nesu blogos nuomonės. Bet apie Konstitucinį Teismą esu pačios blogiausios nuomonės. Ir vėlgi. Čia praktiškai padarytos spragos įstatymuose, kad neapribotos to Konstitucinio Teismo kompetencijos ribos. Pasakyta: Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. O kokiu klausimu? Dabar jie pradeda visais klausimais daryti savo nuomonę. Tai yra autoritarinis mąstymas.

Tai kas darosi dabar? Pas mus Parlamentinė Respublika. Konstitucinis Teismas nutaria, kad prokuroras niekam nepavaldus – tai yra unikalus atvejis. Kad Saugumo Departamentas – niekam nepavaldus. STT – niekam nepavaldi. Tik prezidentui pavaldi. Tai praktiškai autoritarinę valstybę iš Lietuvos daro.

V. B.:  Koks būtų Jūsų palinkėjimas jubiliejaus proga Lietuvos ateičiai? Ko tikėtumėtės, ko norėtumėte?

B. G.: Aš norėčiau Lietuvai kuo greičiau sutvarkyti teisėtvarką. Konstitucijoje mūsų yra spragų, visų pirma dėl Konstitucinio Teismo, norėčiau, kad Seimas įgytų drąsos ir tas spragas Konstitucijos ištaisytų. Šiaip sau mūsų Konstitucija yra pakankamai normali – kaip demokratinės šalies. Ir kad būtų realizuojama Konstitucija. Tai čia mano svarbiausias dalykas. Kad iš tikrųjų būtų demokratinė valstybė. Dabar esam tendencijų, kurios visiškai baugina, siekia paversti mūsų visuomenę antidemokratine. Jos veda valstybę ne tik į niekur, bet į pražūtį.

V. B.: Dėkoju Jums už pokalbį.

_______________
* A. Varanauskas buvo daugkartinis Lietuvos čempionas, 1963 m. SSRS tautų spartakiados čempionas ir 1964 m. Tokijo olimpinių žaidynių VIII vietos laimėtojas.