Kartais sau patinkam, kartais savęs nekenčiam. Kas tai, daktare? – Tai savivertė.
Neseniai iš prancūzų kalbos išverstoje knygoje „Netobuli, laisvi ir laimingi“ Kristofas Andrė (Christophe André) talentingai nagrinėja plačią savivertės temą. Jis nuosekliai, su didžiuliu išmanymu ir saiku kalba apie tai, kaip pagaliau tapti savimi, nebesirūpinti, kokį įspūdį paliekam kitiems, nesibaiminti nesėkmių arba nepritarimo, nebesigūžti nuo minties, kad būsi atstumtas. Ir pagaliau, pakeitus požiūrį į save, „susikurti savo vietą, o ne siekti užimti kitų“.
Savivertė – nepaprastai svarbi mūsų asmenybės pusiausvyrai, ji lemia mūsų mintis apie save ir pasaulį, mūsų elgesį ir jausmus. Ši knyga padės žengti pirmyn savivertės kūrimo ir atkūrimo keliu: ją stiprinti, valdyti ir tausoti. Padės priimti save ir mylėti, nors ir netobulą. Mokys ne ko nors atsisakyti, o tobulėti. Drąsins būti netobulam, tačiau laisvam ir laimingam…
Šios knygos stiprybė – entuziazmo užkratas, žmoniškumo filosofija ir dvasingumas. Pakeri autoriaus meistriškumas perteikti savo patirtį ir jo tikslūs pavyzdžiai, puikiai parinktos tekstą papildančios citatos ir kiekvienam nesunkiai pritaikomi patarimai.
Keistis išmokstama – tai neabejotinai svarbiausias pastarųjų metų psichoterapijos atradimas.
Kristofas Andrė (Christophe André, g. 1956) – prancūzų psichiatras ir psichoterapeutas, apgynęs daktaro disertaciją Tulūzos universitete. Nuo 1992 m. dirba Paryžiuje, Šv. Onos ligoninėje. Jo specializacija – nerimo sutrikimai ir depresijos būklės, ypač atkryčių prevencija. Ch. André yra vienas iš pagrindinių biheivioristinės, kognityvinės ir elgesio terapijos atstovų Prancūzijoje, vienas iš pirmųjų psichoterapijoje ėmęs taikyti meditaciją. Christophe‘as André yra parašęs apie 30 knygų, skirtų plačiajai visuomenei, kiekvieną iš jų lydėjo didžiulis populiarumas.
[Christophe André. Netobuli, laisvi ir laimingi: savivertės pratybos. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 376 p. Viršelio dailininkė Asta Puikienė.]
Įdomu 🙂
Nes dažniausiai vis mėtomės nuo nusižeminimo iki pasikėlimo –
savivertę ir natūralų žmogiškąjį orumą nuolat “peršokdami”.