L. Kasčiūnas. Nacionalinė valstybė – lietuviškojo konservatizmo atrama

Lietuvoje tampa madinga diskusijas apie tautinę valstybę pradėti ar pabaigti klausimu, ar vis dar norime kurti praeito amžiaus pradžioje gyvavusią uždarą etninę valstybę? Tai kartais netgi primena sovietmetį, kai bolševikai kūrė mitą apie atsilikusią, provincialią, fašistinę tarpukario Lietuvą.

Tik politinės ir istorinės tautos, o ne etnografiniai dariniai, suvokia, jog nepasakodamos savo istorijos tiesiog tai leidi padaryti kitiems. Kitaip tariant, jeigu tauta neturi savo istorinio pasakojimo, už ją tą istoriją papasakos kiti, nebūtinai draugiški veikėjai. Lietuvos atveju tai dar svarbiau, nes istorinės atminties politika – tai būdas apriboti išorinių geopolitinių veikėjų iš Rytų bandymus falsifikuoti Lietuvos istoriją ir apriboti išorinių veikėjų geokultūrinę įtaką. Pasidavę istorinės atminties politikos priešininkų pozicijai, galime iš karto baigti stebėtis, kodėl ir kaip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tampa reanimuojamos baltarusiškos tapatybės „nuosavybe“, Lietuvos partizanai ir toliau bus verčiami „banditais“ arba kodėl Vakarų Europa nepripažįsta stalinistinių ir nacistinių nusikaltimų lygybės.

Tačiau norint prisiimti ir įgyvendinti šią misiją, pirmiausiai, reikėtų atsakyti kas yra TS-LKD? Kokias vertybes giname ir kokią tapatybę puoselėjame? Ir ar esame pajėgūs tai padaryti?

Akivaizdu, jog panašaus pobūdžio klausimai turi būti svarbūs ne tik Lietuvos politinei dešinei. Juos sau vis dar užduoda net ir „istorijos pabaiga“ įtikėję Vakarų europiečiai. Pavyzdžiui, didelę įtaką Prancūzijos politinės dešinės turėjusios ir tebeturinčios prezidento Šarlio De Golio idėjos kildinamos iš bonapartizmo tradicijos (autoritetinis valdymas, socialinis konservatizmas, centralizuota valstybė ir suverenumo tarptautiniuose santykiuose akcentavimas), tuo tarpu Š. De Golio vizijai nepritarianti dešinė (pavyzdžiui – buvęs Prancūzijos prezidentas Valéry Giscard d’Estaing‘as) stiprybės semiasi orleanistų tradicijoje (labiau į ekonominį liberalizmą ir mažesnį etatizmą ir valstybės reguliavimą orientuota centro dešinės srovė). Iš čia ir skirtingi šių Prancūzijos politinės dešinės srovių požiūriai į tokius svarbius klausimus kaip Prancūzijos vaidmuo Europoje ir „prancūziškoji“ Europos Sąjungos vizija. Golistai kalba prancūzų nacionalinės galios stiprinimą ES viduje (integracija reikalinga tik tiek, kiek gali pasitarnauti šiam tikslui), o ne golistinės dešinės atstovų požiūris į ES sutampa su visiškai golizmui priešinga – federalistine – Jeano Monnet – vizija. Šiame kontekste norėtųsi klausti, kokios idėjinės tradicijos puoselėjamos TS-LKD viduje? Ir ar joje yra įmanoma tokio pobūdžio vertybinė diskusija?

Kai kas TS-LKD tapatybę kildina išimtinai tik iš Sąjūdžio. Neva tarpukario Lietuvoje nėra nieko verto, ką galima būtų „užkonservuoti“ ir perduoti iš kartos į kartą. Taip ne tik nukertamas ryšys su Lietuvos valstybingumui ir lietuvių tautai kertiniu istoriniu etapu, bet vedini tokių įsitikinimų iš esmės atsiribojame nuo to, be ko šiandieninė nepriklausoma Lietuva tiesiog būtų neįmanoma. Dar daugiau, taip patys atimame iš savo tautos politinį dėmenį, paliekame jai tik etninio darinio statusą.

Be to, kai atsiriboji nuo istorinės tradicijos, kurioje itin reikšmingi tautinės valstybės ir krikščioniškosios demokratijos, sukūrusios pamatus moderniai lietuvių tautai, akcentai, politinėje retorikoje ir vizijose atsiranda įvairūs dirbtiniai konstruktai. Vienas iš pavyzdžių – terminas „konservatyvi modernizacija“. Juk ši sąvoka labiau panaši ne konceptualią politinę ar ekonominę viziją, bet į tuštoką klišę, kuri gali būti pritaikoma net autoritarinėje Rusijoje. Paradoksalu, bet būtent „Vieningosios Rusijos“ partijos konvente 2009 m. nuskambėjo tuometinio Dmirtijaus Medvedevo bei Vladimiro Putino tandemo tezė apie „konservatyviąją modernizaciją“ Rusijoje, kuria prisidengiant ir toliau buvo kuriama valdžios vertikalė šioje šalyje. Tai tik įrodo, jog „konservatyvios modernizacijos“ samprata savyje nekaupia jokios istorinės valstybingumo tradicijos ir tėra lyg vakuumas, norimu turiniu užpildoma sąvoka, galinti kisti priklausomai nuo besikeičiančių aplinkybių. O taip tikrai nebūtų atsitikę, jeigu nuoširdžiai siektume sujungti Lietuvos praeitį, dabartį ir ateitį į integralų ir organišką istorinį pasakojimą, o ne bandytume iš istorijos išsirankioti tai, kas mums tinka ir patinka.

Dar įdomiau stebėti sistemingus bandymus atkabinti patriotizmo sąvoką nuo nacionalinės valstybės, kitaip tariant, neva atskirti vertybės (patriotizmo) turinį nuo kintančio objekto (nacionalinės valstybės) ir vėlgi visa tai įvilkti į konservatizmo rūbą. Bet tai gali būti dar sunkiau padaryti nei „pamiršti“ tarpukario tautinę Lietuvą. Ir štai kodėl.

Nacionalinė valstybė – tai atstovaujamosios demokratijos lopšys. Būtent tautiškumas pagimdė moderniąją demokratiją, nes atstovaujamoji demokratija negali veikti ten, kur nėra savarankiškos politinės bendruomenės, kur nėra valdžios ir jos institucijos legitimacijos šaltinio. Šis šaltinis – tauta susaistyta kolektyviniais tapatybės saitais, kurie kartu suteikia turinį ir patriotizmo sąvokai. Taip įsitvirtino respublikos ir nacionalinės valstybės tarpusavio priklausomybė. Nacionalinė tapatybė ir patriotizmas šį ryšį sucementavo.

Be abejo, tokie procesai kaip globalizacija bei Europos integracija šiandien neišvengiamai veikia tokias kategorijas kaip savivalda, tauta, demokratinis atstovavimas ir suverenitetas. Tačiau iki šiol niekas nesugebėjo įtikinamai atsakyti į klausimą, kokia gali būti postnacionalinė konsteliacija Europoje? Gerai žinoma Vakarų Europos krikščionių demokratų idėja Europos integraciją grįsti krikščioniškąja tradicija. Kuri, deja, šiandien tiesiog yra stumiama į paraštes. Kairieji intelektualai (pavyzdžiui, Jurgenas Habermasas), ieškodami, kas galėtų suardyti nacionalinės valstybės ir respublikos tarpusavio priklausomybę, pasiūlė konstitucinio (arba santvarkos) patriotizmo sampratą, pagal kurią įsipareigojimas valstybei turi būti pakeistas į įsipareigojimus konstitucinei santvarkai. Tačiau nepavykę referendumai dėl ES Konstitucijos Airijoje, Nyderlanduose ir Prancūzijoje sudaužė ir šias Europos federalistų svajones.

Tauta ir nacionalinė valstybė – vienintelė natūraliais tapatybiniais ryšiais susaistyta bendruomenė, todėl nacionalinė valstybė turi išlikti kertine lietuviškojo konservatizmo, ypatingai akcentuojančiam bendruomenės svarbą, atrama. Kitaip tariant, kol nepavyks pasiūlyti tvaraus vertybinio pamato alternatyvos nacionalinei valstybei kaip savarankiškos politinės bendruomenės lopšiui, tol konservatoriai turės tvirtai stovėti nacionalinės valstybės pusėje. Be abejo, su sąlyga, jog tai konservatoriai, kurie suvokia, jog modernios valstybės pagrindas ir nacionalinio saugumo subjektas – integruota bendruomenė, politinė tauta. O pagrindinis valstybės nacionalinio saugumo uždavinys – politinės tautos išlikimas geopolitinių iššūkių, globalizacijos ir Europos integracijos akivaizdoje.