Nors viešoje Lietuvos erdvėje tvyro tyla ir užmarštis, verta priminti, kad šiandien sukanka lygiai 70 metų, kai per neaiškiomis aplinkybėmis kilusį gaisrą nuo dūmų užduso ir mirė pirmasis Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona (ši tragedija įvyko 1944 m. sausio 9 d. Klivlende, JAV). Atvykęs į Jungtines Valstijas jis mėgino tęsti kovą dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės.
Atstovaudamas valstybę, kurią okupavo Sovietų Sąjungos kariuomenė, jis buvo itin nepalankus asmuo okupantui, kurio tarnybos, veikiančios užsienyje, mėgino įteisinti Lietuvos aneksiją.
Prezidentas Antanas Smetona (1874 –1944) – tai vienas įžymiausių Lietuvos tautinio atgimimo veikėjų, vienas iš nepriklausomos Lietuvos valstybės įkūrėjų, ilgametis valstybės vadovas, su kurio valdymu siejami įspūdingi prieškarinės Lietuvos Respublikos pasiekimai ekonomikos, nacionalinės kultūros ir švietimo srityse, sugrąžinę Lietuvą į modernių Europos šalių šeimą. Jis buvo ne tik žymiausias valstybės veikėjas bei tautininkų lyderis, bet ir itin talentingas publicistas, poliglotas, istorijos, teisės ir filosofijos dėstytojas, palikęs daugiatomį rašytinį paveldą.
Suprantama, kad prezidento A.Smetonos pasitraukimą iš sovietų okupuojamos Lietuvos (1940 metais) bolševikmečiu buvo mėginama pateikti kaip pabėgimą, nes tai sukliudė sovietinei valdžiai sudaryti „teisėto“ valdžios perdavimo regimybę. Mažai ištirtos ir aplinkybės, kodėl Lietuvos kariuomenė nepakluso jo įsakymui priešintis sovietinei kariuomenei (kaip antai, paaiškėjo, kad ką tik paskirtas Vyriausiasis kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas buvo slaptas sovietų agentas).
Kodėl sovietiniais laikais buvo stengiamasi nupiešti prezidento Antano Smetonos asmenybę juodomis spalvomis, o jo palikimą uždengti užmaršties skraiste, turbūt daug aiškinti neverta. Tačiau verta būtų paklausti, kodėl ši užmaršties skraistė vis dar nepakelta šiandien? Gal dėl to, kad visa prieškarinės nepriklausomos valstybės istorija dar vis nemaloni mūsų tautos ir valstybės nedraugams? Šios tylos priežastys turbūt slypi ne tik bolševikinėje inercijoje, nenorinčioje matyti mūsų valstybės tęstinumo, tačiau ir tose postmodernistinės nuostatose, kurios stengiasi paneigti ar išsklaidyti mūsų lietuvišką istorinę atmintį.
Svarbiausi mūsų istorijos įvykiai bei asmenybės – tai istorinės atminties politikos sritis. Gal todėl postmodernistiniai veikėjai taip priešinasi Istorinės atminties įstatymo projektui, kuris pradėtas svarstyti Seime (signalą priešinimuisi davė prof. E.Aleksandravičius). Aišku kodėl, nes jei Lietuvoje pradėtų veikti toks įstatymas, tikriausiai prezidentas Antanas Smetona būtų deramai prisimintas bei pagerbtas, o mes mokytumėmės iš savo istorijos. Puiku, kad antivalstybinei propagandai duoda atkirtį nauja Lietuvos politologų karta .
Tai teikia vilčių, kad atsispirsime Lietuvos griovėjams.
Autorius yra Tautininkų Sąjungos Strateginio komiteto pirmininkas
Šios tylos priežastys turbūt slypi ne tik bolševikinėje inercijoje, nenorinčioje matyti mūsų valstybės tęstinumo, tačiau ir tose postmodernistinės nuostatose, kurios stengiasi paneigti ar išsklaidyti mūsų lietuvišką istorinę atmintį.
Apie kokį tęstinumą rašoma ? Apie karalystės ? Ar neteisėtų “tęstinumo” veiksmų ?
Prie Smetonos valdžioje buvo daug tokių kaip vitkauskas bet dabar jų dešimteriopai daugiau…istorija kartojasi.
http://human-rights-lithuania.org/wordpress/?p=1249
Gaila, kada klastojama istorija. O neišmanėlių „prisiminimai“ pakišami, kaip argumentai sutvirtinti melą. Pvz. „Prezidentas Antanas Smetona (1874 –1944) – tai vienas įžymiausių Lietuvos tautinio atgimimo vei¬kėjų (…),sugrąžinę Lietuvą į modernių Europos šalių šeimą.“ Apie kokią „modernių Europos šalių šeimą“ yra kalbama? Pirmas pasaulinis karas, revoliucijų periodas, lenkų intervencija, Vokietijos aneksija, sovietų okupacija. Kad nebuvo tos „modernios Europos šalių šeimos“. Kur Songaila ją surado(1915-1946m.) Dar gražiau skamba: „Atstovaudamas valstybę, kurią okupavo Sovietų Sąjungos kariuomenė, jis buvo itin nepalankus asmuo okupantui, kurio tarnybos, veikiančios užsienyje, mėgino įteisinti Lietuvos aneksiją.“ – Vyko antras pasaulinis karas, tai tų „aneksijų“ nesuskaičiuosi. Tuo labiau Lietuva buvo okupuota jau kito „okupanto“ – 1941 m. birželio mėn. … Ir pirmas okupantas vėl okupavo Lietuva tik 1944 m. Kada Antanas Smetona jau senai …mirė. Tai rodo tik viena – Songaila yra Lietuvos išdavikas- „modernios Europos šalių šeimos“ onukas….
malei, sumalei Songailą į miltus, bet, tos makalynės aš nesupratau.
Mokyti žmonės , bet kaip pradedat savo mintis dėstyti , tai reikia dar ir paaiškinimo.
Nepyk. Rašai ne tik savo “artelei”. Tavo mintis ir “moliai “skaito.
Viską apie Smetoną pasako jo buvusi politinė pozicija, išsakoma šūkiu “už lietuvišką Lietuvą”. Kas reiškė, kad jis yra už Lietuvą be jo nuomone “nelietuviško” Vilniaus ir Klaipėdos.
Manytina, kad dėl to, t.y. jog Lenkija ramiai gyventų pasigrobusi Vilnių, ir buvo 1926 metais prolenkiško Smetonos žengta į Lietuvos prezidentus. Be to, prolenkiškos pozicijos jam laikantis 1938 m. buvo kapituliuota, priimant Lenkijos ultimatumą, reiškusį, kad Vilnius atiduodamas Lenkijai, bei dėl vasališkos laikysenos Lenkijos atžvilgiu 1939 m. – nebuvo atsiimtas Vilnius. Tokius matau Smetonos kaip Lietuvos prezidento “nuopelnus” Lietuvai.
Gi dideli tarpukario Lietuvos Respublikos pasiekimai ekonomikos, nacionalinės kultūros ir švietimo srityse, modernios Lietuvos kūrimas yra ne prezidento Smetonos, o darbščios lietuvių Tautos veiklos rezultatai.
O teisybė, kad jis gaudavo finansavimą iš CCCP? O kaip ten apie skambutį Stalinui dėl komunarų sušaudymo?
Pataikei . Teisingai , Stalinui nepatiko Kominterno veikla ne tik Europoje . Lietuvoje taip pat. Neįtikusius kominternininkus Stalinas atidavė ir draugui Hitleriui, ir visokiems frankistams,- musoliniams. Jie tą patį padarė, ką ir Stalinas T. Rusioj. Darijau, jei netingi , pasidomėk , kokios tautybės žmonės sudarė Kominterno pagrindą . Tikrai klausimų nekils.
Kur Nemunas teka, Smetonos jau ten nebėra… O sako, kad jis žuvo per savo gobšumą: gaisro metu puolė į namą, kad išneštų žmonos kailinius, ir jau nebegrįžo, užduso. Gal dar žiedų ieškojo, gal dar ko… Viskas Dievo valioje, bet po jo Lietuva bent kiek atsigavo ir, galima sakyti, klestėjo kokius 50 metų. Iki tol, kol horizonte nepasirodė Smetonos pakaitalas.
KaunoDienaLt/naujienos/kaunas/miesto-pulsas/kaune-pamineta-smetonos-zuties-sukaktis-609605#comment-2790886
“po jo Lietuva bent kiek atsigavo ir, galima sakyti, klestėjo kokius 50 metų” – nu jau, nu jau, komuniaga. Tik nenusisnekek. Jei ne atmatu bolseviku okupacija, Lietuva dabar galejo buti Suomijos lygio… Komuniagos paverte Lietuva ilgiems laikams atsilikusiu krastu, ir dar dabar tie patys suskiai raudonieji tebevaldo valstybe. Del to ir daug pamazgu pilama ant gerb. A. Smetonos.
Galėjo ar negalėjo būti Suomijos lygio – tai dar klausimas. Juk ir 1990 žadėjo, kad greitai gyvensime kaip Švedijoje… 🙂 Ir nereikia čia kaltinti sovietinių laikų. Tiesiog VISAIS laikais buvo ir yra tokių, kuriems asmeniniai interesai aukščiau visko. O kai tokie papuola valdžion, tai nieko gero nei tautai, nei valstybei nebūna…
Teip, jau nera… Ir Snieckaus nera, ir AMB, ir Breznevo ir …
Bet ‘anukai’ gyvi, ir tesia darba.
O kodėl manai kad jie „tesia darba“ savo tevų? Pagal save sprendi ?
Jo, pagal save… Ir pagal tamsta, ir pagal kaimyna…
Ne ‘zuvo’, o ‘buvo nuzudytas’. Kad taip paprastai tais laikais saugumo tarnybos paliktu aneksuotos salies vis dar oficialu vadova mazai tiketina… Greiciausia buvo iskirstas, kad po karo nedrumstu ramybes. Fizinis pasalinimas yra pakankamai daznai naudojamas metodas atsikratyti nepageidaujamais asmenimis nuo seniausiu laiku iki pat siai dienai…
Teisus . Šimtą kartų teisus.
Jam nereikėjo užsidėt Jogailos kryžiaus, pritraukė blogį. Gedimino stulpus daugiau naudoti reikėjo. Būtų drąsos suteikę, gal labiau sėkmė būtų lydėjusi.