Nobelio ekonomikos premijos laureatas – apie lietuviškas šaknis ir NT burbulus

Savaitgalį Lietuvoje viešėsiantis ekonomistas mano, kad dėl žmonių ir valstybės ploto santykio Lietuvoje neturėtų kilti nekilnojamojo turto (NT) burbulų, o optimizmas dėl kylančios ekonomikos neturėtų persimesti ir į būsto kainų augimą.

– Kartu su kolegomis Jūs šiemet gavote Nobelio ekonomikos premiją už teoriją apie turto kainų skaičiavimą. Prieš keletą metų Lietuva, kaip ir kitos šalys pasaulyje, patyrė NT burbulo sprogimą. Jūsų nuomone, kada reikėtų laukti naujo burbulo?

– Tiksliai nežinau Lietuvos atvejo, tačiau buvo daug NT burbulų šiaurinėse Europos šalyse. Atrodo, kad Lietuvoje neturėtų turėti tokių burbulų, nes čia yra daugybė žemės.

Pats gyvenu JAV Konektikuto valstijoje, kurioje yra maždaug tiek gyventojų, kiek Lietuvoje. Tačiau atlikęs skaičiavimus pamačiau, kad Lietuvos plotas yra penkis kartus didesnis. Taigi jūs esate šalis, turinti daugybę žemės. Todėl kyla klausimas, kodėl šalyje, kur yra tiek žemės, turėtų kilti būsto kainų burbulas?

– Greičiausiai taip yra todėl, kad viskas koncentruojasi keliuose miestuose.

– Taip, tai ir yra atsakymas. Tačiau namus galima statyti ir kitur. Manau, kad žmonės pamiršta, kad kai namų kainos tampa aukštos Vilniuje, tai yra paskata susirasti kitą vietą gyvenimui. Žinoma, kad tai įvyktų, reikia laiko, nes darbo vietos koncentruojasi Vilniuje, todėl žmonės nori gyventi arčiau mokyklų ar darbo vietų.

Žvelgiant į istoriją matyti, kad miestai yra linkę plėstis. Ilgainiui taip ir įvyks, o tai sumažins būstų kainas. Aš tai nuolat sakau žmonėms, bet jie manimi netiki.

Žmonės mąsto, kad būsto kainų augimas yra ilgalaikė tendencija, tačiau tai nesitęs amžinai. Tai negali amžinai tęstis tokiu greičiu, nes niekas tiesiog negalės sau leisti nusipirkti namą.

Iš tiesų Lietuva turi visas priežastis optimizmui: šalis išsilaisvino iš Sovietų sąjungos, tapo Europos Sąjungos dalimi. Taigi yra visos priežastys galvoti, kad Lietuvai seksis labai gerai.

Šiuo metu esu Švedijoje, kuriai poveikio nedarė Sovietų sąjunga, tačiau abi šalys turi panašias teigiamas trajektorijas.

Manyčiau, kad optimizmas gali nuvesti į burbulą būsto kainose Švedijoje ir Lietuvoje. Taigi žmonės šiuos dalykus turėtų priimti tiesiogiai, priežastys būti optimistais dėl ekonomikos augimo neturėtų išsiversti į didesnes būsto kainas.

Galėtų netgi būti priešingai – ekonomikos progresas sukuria galimybę pigiau pastatyti namus, taigi galima būtų tikėtis, kad kainos kris, o ne kils.

Taip pat pagerės susisiekimas, taigi žmonės nebus priversti koncentruotis centriniuose miestuose, jie galės persikelti gražesnes vietas. Taigi tai taip pat galėtų mažinti būsto kainas.

– O kiek metų prireiktų tokiai transformacijai?

– Kalba eina apie ilgą laikotarpį. Aš buvau sužavėtas profesoriaus Pieto Eichholtzo būsto kainų studija Amsterdame. Jis kainas vertino nuo 1628 m., taigi kalbama apie beveik 400 metų būsto kainų tendenciją. Remiantis duomenimis, perskaičiavus realias kainas ir įvertinus infliaciją, nustatyta, kad nebuvo kainų augimo Amsterdame. Būsto kainos dabar yra panašios į buvusias tada.

Tai nustebino daugybę žmonių, nes jie manė, kad šimtmečiais būsto kainos Olandijoje kilo, tačiau jos nekilo.

Aš manau, kad to priežastis yra laikui bėgant tobulėjančios technologijos, kurios namus leidžia pastatyti pigiau.

– Prieš keletų metų esate sakęs, kad viena iš pagrindinių burbulų susidarymo priežasčių yra pasikeitęs žmonių mąstymas, kai nebesižavima sunkiai dirbančiais žmonėmis, o žavimasi kietais investuotojais. Ar vis dar tai galioja ir kur tai veda?

– Pastaruosius daugiau nei dvidešimt metų pasaulio ekonomikoje vyko kapitalistinė revoliucija: 1991 m. pradžioje griuvo Sovietų sąjunga, 1990 m. matome į verslą orientuotą mąstymą Indijoje, taip pat apie 1980 m. Den Siaopino pakeitė Kinijos ekonomiką, kuri tapo labiau kapitalistinė.

Mano nuomone, tai yra didžiulė ir labai svarbi revoliucija, kurią istorikai ateityje nagrinės.

Lietuva prieš maždaug dvidešimt metų sugebėjo išsilaisvinti iš Sovietų Sąjungos, kur ji buvo viena iš sėkmingiausių respublikų nepaisant sovietinio komunizmo. Dabar Lietuva yra laisva ir aš manau, kad turi teisę būti optimistiškai nusiteikusi. Svarbus dalykas yra išlikti realistais ir kad „burbulinis“ mąstymas nepaimtų viršaus.

Optimizmas neturėtų būti dėl būsto kainų augimo, bet turėtų būti optimizmas dėl realių dalykų, kuriuose lietuviai padarys ateityje.

Žmonės yra linkę susikoncentruoti į asmeninį investavimą, o geriau būtų mąstyti, kad turime dirbti kartu, kad ekonomika būtų stipresnė. O būsto pirkimas nėra turtingumo požymis.

Kalbant iš istorinės perspektyvos, pastebėtas susikoncentravimas į spekuliatyvias kainas, o ne į ekonominį progresą, kuris turi vykti ne pasyviai investuojant į namus, bet dalyvaujant naujų įmonių kūrime, sukuriančiose daugiau ekonominės naudos.

Čia taip pat svarbus yra ir išsilavinimas. Aš manau, kad Lietuvos žmonės visada tai vertino. Aš tai taip pat gavau iš savo senelio. Vienas iš mano senelių turėjo išsilavinimą, o kiti – ne. Tačiau jie vertino išsilavinimo svarbą ir tai visada buvo stipriai jaučiama mano šeimoje. Aš įsivaizduoju, kad šis mąstymas ateina iš lietuviškojo palikimo.

– Ką galėtumėte pasakyti apie Lietuvos ekonomiką? Ką šalis daro gerai, o ką reikėtų keisti?

– Anksčiau buvusi labiau žemės ūkio ekonomikos šalimi dabar Lietuva juda link technologijų sektoriaus plėtros. Tai yra labai gerai, nes technologijos tampa vis svarbesne pasaulio ekonomikos dalimi.

– Jūsų vertinimu, ką Lietuvai reikėtų taisyti?

– Manau, kad ateinantis šimtmetis parodys didžiulį progresą, todėl svarbu, kad Lietuva liktų technologijų pasaulio dalimi. Turiu pasakyti, kad apskritai Lietuvos ekonomika visada buvo palyginti sėkminga netgi Sovietų sąjungos laikotarpiu. Aš manau, tai yra nulemta lietuviškos dvasios ir kultūros, kurią aš taip pat gavau iš savo tėvo. Mano tėvas buvo inžinierius–išradėjas. Tai yra kultūra, su kuria užaugau ir kuria žaviuosi.

– Kuo lietuviška kultūra yra kitokia?

– Aš turiu tik labai asmeninę sąsają per savo šeimą. Visi mano seneliai atvažiavo iš Lietuvos ir aš augau namuose, kuriuose tėvai kalbėjo lietuviškai. Aš pats nekalbu gerai lietuviškai, šiek tiek bandžiau mokytis. „Aš suprantu lietuviškai. Tik truputį“ (lietuviškai pasakė – DELFI).

Kažkas yra lietuviškoje kultūroje, kurią gavau iš savo tėvo, bet manau, kad tai buvo išradingumas, nepriklausomybės dvasia. Manau, kad mano lietuvių protėviai buvo nepriklausomi žmonės.

Pavyzdžiui, mano močiutė išvažiavo iš Lietuvos viena būdama vos 20 m. Ji man pasakojo, kad viena atvyko į JAV, nes norėjo išvengti sutartos santuokos. Jos tėvai norėjo, kad ištekėtų iš tam tikro vaikino, o ji nusprendė geriau išvykti.

Manau, kad Lietuva tikrai turi potencialą ir viskas jai klostysis puikiai.

– Jūs greičiausiai žinote, kad Lietuva kenčia didelės emigracijos ir žemo gimstamumo lygio. Kokią ateitį matytumėte tokiai šaliai?

– Manau, kad situaciją pakeisti galėtų Vyriausybės politika, kuri numatytų paskatinimą jaunoms mamoms daryti karjerą ir auginti vaikus. Auginti vaikus turėtų būti lengviau.

Tuo metu „protų nutekėjimas“ ir emigracija yra palietusi daugelį pasaulio šalių. Todėl labai svarbu turėti gerą aukštojo mokslo sistemą, nes daug žmonių išvažiuoja studijuoti užsienyje ir po to ten lieka. Turint gerus universitetus šalyje galima būtų sulaikyti šiuos žmones. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad turime lietuvių diasporą visame pasaulyje, kuri gali padėti.

Netgi jeigu jie yra toli, vieną dieną jie gali sugrįžti ir dalyvauti vietiniame gyvenime. Tą darau ir aš pats. Mūsų šeima ne Lietuvoje yra 100 metų, bet mes vis tiek sugrįžtame, galbūt galime šiek tiek padėti.

– Jūsų nuomone, kaip turėtų atrodyti ekonomiškai sveika valstybė?

– Tai yra labai platus klausimas. Skambės kaip bendrybės, tačiau šaliai reikia stiprios švietimo sistemos. Antra, šalys turi integruotis neprarasdamos savosios kultūros.

Mes gyvename globalios ekonomikos sąlygomis, kur keliavimo galimybės ir komunikacija gerėja labai sparčiai. Norėdama turėti sveiką ekonomiką šalis turi būti dalimi to, negalima savęs izoliuoti. Mano įspūdis iš neseno vizito Lietuvoje yra toks, kad jauni lietuviai gerai kalba angliškai, kuri laikoma pasaulio kalba. Tai yra labai svarbu.

Taip pat ir Švedijoje esu sužavėtas, kaip gerai žmonės kalba angliškai ir kaip gerai jie yra integravęsi į pasaulio kultūrą.

Labai svarbu suprasti, kad pasaulis tampa vis labiau integralus. Dažnai jauni žmonės dėl savo karjeros keliauja iš šalies į šalį. Tokia yra realybė ir tai yra ekonomikos augimo dalis.

– Paskutinis mano klausimas yra apie artėjančias Kalėdas. Ar turite šeimoje išlaikę tipiškas lietuviškas švenčių tradicijas?

– Taip, esu gavęs iš savo močiutės kai kurių šventinių patiekalų receptus. Vienas iš jų yra Kalėdų sausainių, vadinamų, berods, sližikai.

Mano močiutė juos kepdavo. Taip pat atsimenu, kaip močiutė darydavo lašiniuotį, kepdavo kugeliena, tik nežinau, ar gerai tariu.

Taip pat nežinau, ar tai yra tipiškai lietuviška tradicija, bet močiutė per Kalėdas eglutę puošdavo nertais snaigių formos žaisliukais. Mes esame išsaugoję šiuos nėrinius ir jais puošiame eglutę.