V. Rutkūnas. Kas tave šaukia? Žalio vario!

Per amžių glūdumas lietuviai išsaugojo įstabią Vėlinių dainą-žaidimą, kurio pirmas posmas skamba ypatingais žodžiais:

Kas tave šaukia?
Žalio vario!

Kituose posmeliuose, vis kartojant „Žalio vario!“, išdainuojamas ilgesys ir kviečiama palaipsniui praeiti pro vėlių vartelius. Vaikštant dviem gretom viena prieš kitą, dalyviai ramiai, iškilmingai dainuojant, tarsi pereina iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų. Ši giesmė atspindi lietuvišką gelminę pasaulėžiūrą – žmogaus gyvenimas sukasi ratu, gyvename tam, kad gyvybė būtų pratęsta mūsų vaikuose, anūkuose, ir visi, laikui atėjus, darniai pereitų iš gyvųjų pasaulio į mirusiųjų dausas.

Rudeniniams vėjams beplaikstant medžių lapus, gamtai traukantis žiemos poilsio, mūsų pasąmonėje pradeda skambėti mirusiųjų artimųjų šauksmas, tarsi kviečiantis aplankyti giminės kapelius, uždegti žvakelę, parymoti, prisiminti tuos, kurių dėka mes gyvename šioje Žemėje. Aplankome ir tėviškę, su brangiais giminėmis sėdame prie kuklaus Vėlinių stalo gimtuose namuose. Pagal lietuvišką paprotį šalia mūsų ant vėlių suolelio susėda ir mūsų giminės mirusieji. Minint iš šio pasaulio išėjusius tėvus, senelius, prosenelius, mes matome jų bruožus prieš mus sėdinčiuose šeimos narių veiduose. Aptinkame ir būdo, įpročių, gebėjimų paveldėjimą ir pajuntame didžiąją nemirtingumo paslaptį – mes esame mūsų protėvių įsikūnijimas ir amžinumą galime perduoti išauginant savo vaikus, įskiepijant jiems gyvybės tęsimo būtinybę.

Lietuviai jaučia ryšį su vėlių pasauliu nuolat, todėl ant Kūčių stalo padedama lėkštelė ir šeimos mirusiems, tuokiantis aplankomi mirusių tėvų kapai, prisimenami mums brangūs išėję žmonės visose svarbiausiose šventėse. Juk tam, kad mes gyvename šiame pasaulyje, esame dėkingi mūsų protėviams, nešusiems gyvybę mums per tūkstančius metų. Kartų kartos gimė, augo, mylėjo, tuokėsi, gimdė ir augino vaikus, kaupė dvasines vertybes, gebėjimus, išmintį, patirtį tam, kad galėtume džiaugtis gyvenimu mes. Šių dalykų įsisąmoninimas suteikia jėgą įveikti visus sunkumus ir patirti gyvenimo laimę.

Ne pinigai ir turtai yra svarbiausi gyvenime. Žymiai svarbiau yra dvasios stiprybė ir tarpusavio ryšys. Todėl lietuvių žodžiai „vėlė“ ir „vėliava“ turi bendrą šaknį, nes vėliava atspindi dvasios stiprybę ir jungia pulkus kovai už išlikimą. Juk mirusiųjų pasaulis yra žymiai didesnis už gyvųjų. Iškėlę vėliavą ir jausdami už mūsų pečių stovinčius mūsų mirusius protėvius, mes patiriame didžiulį palaikymą ir jėgą, todėl galime įveikti visus sunkumus.

Sunkumų nūnai netrūksta. Kaip mes naudojame protėvių jėgą ir patirtį? Ar neslypi atsakymas į šiuos klausimus vėlių suolelyje, jo ilgyje? Jei mes prisimename vieną – dvi artimiausias mūsų išėjusių artimųjų kartas, mes susitelkiame šitų kartų patirtyje ir jėgoje. Tačiau kiekviena karta yra vienodai svarbi. Mūsų protėviai yra visi šventi! Kad ir kaip klostėsi jų likimas, kad ir blogiausiomis sąlygomis jie gyveno, visi jie suteikė mums gyvybę ir laimę gyventi šiame pasaulyje.

Įsisąmonindami kuo daugiau mūsų protėvių kartų, tuo didesnę patirtį mes perimame, tuo stipresni jaučiamės. Svarbiausia – kuo daugiau išėjusių kartų apims mūsų sąmonė, tuo daugiau atrasime mums bendrų giminių ir pajusime, kad visa tauta yra brangūs giminės, todėl verta rūpintis ir kautis dėl kiekvieno tautos nario! Tuomet žymiai padidėja tautos jėgos ir galimybės.

Visiškai aišku, kodėl šviesusis mūsų jaunimas taip ieško ryšio su kuo gilesnėmis tautos ištakomis. Atgimė užmirštos sutartinės, vėl išmokome gaminti kankles, gyvuoja gausybė folkloro švenčių. Atsiranda vis daugiau jaunų žmonių mėgstančių dėvėti tautinius rūbus, pasiūtus ne tik pagal XIX a. laikmečio atkurtus pavyzdžius, bet ir pagal tūkstančio metų amžiaus rastus ir rekonstruotus archeologinius rūbus, ypač mėgstami žalvariniai papuošalai.

Svarbu ne tik tai, kad amžių gelmės mus sujungia, leidžia pajusti neišardomą kraujo giminystę. Kiekvienas laikmetis perduoda mums savo vertybes, todėl ypatingai svarbu,  kurias vertybes pasirenkame kelrodėmis. Atsaką į šį klausimą duoda atgimę žalvariniai papuošalai. Būtent jie mus suriša su laikmečiu, kai lietuvių tauta buvo stipri ir galinga, sugebėjo sutriuškinti dvasinio pavergimo nešėjus – kalavijuočių, kryžiuočių ordinus, sustabdė ordų iš rytų skverbimąsi į Europą.

Lietuvių sėkmė buvo ne trumpalaikė ir tesėsi šimtmečius, tuo tarpu kai gretimos tautos jau buvo seniai dvasiškai palūžusios. Šis laikmetis reikšmingas ir tuo, kad turėdami visas mums reikalingas dvasines vertybes, mes buvome atvira pasauliui tauta. Šio atvirumo ženklas yra tas pats žalvaris, kurio galima buvo gauti tik prekiaujant su kaimynais. Žalvariniai papuošalai, gausiai aptinkami šio laikmečio kapuose, liudija, kad būdami nepriklausomi, mes buvome stiprūs ir turtingi.

Lietuviška stiprybės ir galybės atramos buvo: tamprus ryšys su protėvių žeme, kurioje jau gyvename daug tūkstančių metų; darnus sambūvis su gamta; gyvybės šventumas; pilnatviško gyvenimo papročių perdavimas iš kartos į kartą. Visų šių vertybių svarba dar labiau išaugusi, todėl mes lietuviai, ilgiausiai jas išsaugoję, drąsiai galime vadinti save išrinktąja tauta, kuriai lemta būti ne tik stipriai, bet ir grąžinančiai Pasauliui ir Europai gyvybę.

Todėl protėviai šaukia mums: „Žalio vario!“. Tam kad pajutę savo kraujyje, pasąmonėje, visoje savo esybėje tūkstantmetę protėvių jėgą, pakiltume. Kai šis šauksmas lydės mus, kai mes juo išdrįsime pasveikinti tautiečius, ypač per Vėlines, mes susijungsime į galingą tautą, reikšmingą gyvybės ir pasaulio išsaugojimui. Mintis taps kūnu, per Vėlines aplankius ne tik savo artimiausiųjų kapelius, bet ir tūkstantmečius pilkapius, piliakalnius senkapius, kurie saugo mums protėvių jėgą. Tą jėgą greičiau perimsime, jei šiose šventvietėse susibursime atšvęsti Vėlines su būriu draugų pagal protėvių papročius.

Žalio vario!