A. Žarskus. Glūdėti ar kovoti?

Pamąstymai LPS Lietuvių Tautinės kultūros sekmadieninės mokyklos 25-čio proga

Prieš 25-ius metus prie Aleksoto tilto, protestantų bažnyčioje įvyko pirmoji paskaita LPS Lietuvių Tautinės kultūros sekmadieninėje mokykloje. Ją skaitė etnologas iš Vilniaus Vaclovas Milius. Paskaita buvo apie tautinius senuosius lietuvių valgius.

Daug vandens nutekėjo per tą laiką. Per 25-ius metus, o ypač per pirmąjį dešimtmetį šioje mokykloje savo žiniomis dalinosi ne vienas šimtas įvairių specialybių ir pažiūrų žmonės. Kiek buvo klausytojų sunku pasakyti, nes niekas jų neskaičiavo. Iš pradžių pirmaisiais metais netilpdavome auditorijoje. Po kelerių metų srautas ėmė mažėti ir dabar beliko nedidelė bebaigianti džiūti srovelė. Klausimas ar ji išdžius? Ko gero, tai tik laiko klausimas. Juk žemėje nieko amžino nėra.

Betgi svarbu ne kiek ilgai viena ar kita struktūra gyvuoja, bet žymiai svarbiau yra kokį poveikį jį padaro. Aišku, poveikis išryškėja tik po tam tikro laiko. Viščiukus rudenį skaičiuoja, kaip sako patarlė. Tai to mes ir nedarysime. Žmonės dirba, veikia, kovoja, o rezultatus Dievas vertina.

Labai svarbu yra pamąstyti, – koks likimas laukia Lietuvių tautos ir tuo pačiu mūsų visų. Žvelgiant į tai kas dabar vyksta, neišvengiamai kyla klausimas ar Lietuva ir lietuviškumas apskritai išliks? Jei ir toliau tokiais sparčiais tempais degraduosime ir nyksime visose srityse, tai vargu ar išliksime. Ir tas mūsų silpnėjimas visais atžvilgiais vyksta laisvių ir teisių sąlygomis, kai atrodo yra visos sąlygos augti ir klestėti.

Pasirodo, kad neturime atsparumo laisvei. Demokratinių laisvių sąlygomis sparčiai nykstame ir fizine, ir dvasine prasme.

Pažvelgus plačiau matome, kad tie patys procesai kaip ir Lietuvoje didesniu ar mažesniu mastu vyksta visame pasaulyje, o ypač baltosios rasės tautose, kuriai mes ir priklausome. Kur tik įsigali laisvės ir teisės tautos ima mažėti fiziškai ir degraduoti dvasiškai. Ir kitos tautos neturi atsparumo demokratinių laisvių virusiu, kuris kaip koks maras plinta ir platinamas po visą pasaulį.

Per visą žmonijos istoriją tautos kovojo prieš priespaudą, vergovę ir įvairius suvaržymus. Laisvė atrodė kaip šviesus, viliojantis ir daug žadantis dalykas. Ir tik per paskutinius tris šimtmečius pamažu tautos išsikovojo vis didesnes laisves ir teises.

O dvidešimto ir dvidešimt pirmo amžių sandūroje įvyko esminis lūžis – laisvių ir teisių tapo tiek daug, kad prieš jas jau kovojama. Kalbama jau apie antros kartos laisves. Kuo skiriasi pirmos kartos laisvės nuo antros kartos?

Pirmosios kartos teisės buvo paprastos garantijos įtvirtintos Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte. Tos teisės buvo: žodžio ir saviraiškos laisvė, tikėjimo, susivienijimų ir susirinkimų laisvė, procesinė gynyba, tinkamas teisinės procedūros laikymasis, lygybė prieš įstatymą.

Prie šių tradicinių teisių buvo pridėtos antros kartos teisės. Jos jau buvo kitų gyvenimo sričių teisės, pvz., teisė į socialinį aprūpinimą, į užimtumą, tam tikras uždarbio lygis, pragyvenimo lygis, teisė į maistą, drabužius, gyvenamąjį plotą, medicininį aptarnavimą, švietimą, poilsį ir „socialines paslaugas”. Šios teisės jau ne ribojo valstybės įgaliojimus, bet priešingai, reikalavo iš valdžios tam tikrų veiksmų, programų, kurias kažkas tai turi apmokėti.

Trumpai sakant, pradinė žmogaus teisių samprata reiškė valstybės įgaliojimų apribojimą, o naujos teisės valstybės įgaliojimus išplečia. Dabar jau plinta ir platinamos trečios kartos teisės, susijusios su lytiškumu ir seksu. Reikia būti aklam arba tokiu apsimesti, kad nematytum kur veda šitokios teisės.

Kai kurios tautos prieš nešamas ir brukamas per prievartą laisves kovoja su ginklu rankose, o baltosios rasės tautos ir mes lietuviai prieš tam tikras teises ir laisves priešinamės pasirašinėdami įvairias peticijas.

Tačiau iš kitos pusės, vis tiktai didžioji dalis žmonijos trokšta ir ilgisi laisvių ir teisių. Keistas dalykas: laisvių ilgisi ir trokšta, o iš kitos pusės, prieš jas kovoja. Ko gero yra taip, kad atsparumą priespaudoms jau išsiugdėme, o laisvėms – ne. Norint įsigyti atsparumą reikia persirgti laisvių ir teisių liga.

Ir tai ko gero, yra natūralus, visuotinis visą žmonija apimantis vyksmas. Galima sakyti ir taip, kad anksčiau žmones Dievas bandė įvairiomis priespaudomis ir vargais, o dabar mus egzaminuoja laisvėmis, teisėmis bei gerove. Ir atrodo, kad bandymas laisvėmis ir gerove yra sunkesnis, negu priespaudomis.

Laisvių ir teisių plitimo, ko gero, nesustabdysime. Galbūt yra taip, kaip sako apaštalas Paulius:  Iš tiesų broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. (Gal 5,13).

Nikolajus Berdiajevas žmogaus santykį su krikščionybę taip apibūdina: Krikščioniškoji žmonija savo istorijoje krikščionybės atžvilgiu elgėsi trejopai. Pradžioje ji iškraipė krikščionybę ir blogai ją įgyvendino, po to ji visai atpuolė nuo krikščionybės ir, pagaliau, kas buvo pats didžiausias blogumas, ji ėmė keikti krikščionybę už tas kvailystes, kurias ji pati darė krikščioniškoje istorijoje. Tačiau taip darė ne kokie nors budistai ar marsiečiai, bet žmonės išaugę toje pačioje krikščioniškoje kultūroje.

Taip jau būna, kad žmogus savo blogus darbus priskiria Dievui. Herberto Velso (Herbert Wells) romane yra pokalbis tarp žmogaus ir Dievo. Žmogus skundžiasi Dievui, kad gyvenime daug blogio, kančių, karų, prievartos ir panašiai, kad gyvenimas tapo nepakeliamas. Dievas jam atsakė: Jei jums tai nepatinka, tai nedarykite to.

Panašiai žmonės elgiasi ir su tautiniu mentalitetu ir su protėviu palikimu. Iš pradžių žmonės pradeda nebesuprasti protėvių palikimo ir jį iškraipo, vėliau nuo jo visai atpuola, na ir kas blogiausia, kaip sako Berdiajevas, ima niekinti protėvių palikimą kaip atgyveną ir net tyčiotis iš jo. Tai gana akivaizdžiai jau matosi.

 Ir tie, kurie atmeta protėvių palikimą taipogi kilę iš tos pačios tautos. Aišku, šis procesas vyksta lėtai. Todėl turime laiko apmąstymams, stebėjimui ir galimybę kažką taisyti ar daryti kitaip. Ką mes ir darome.

Gyvename ypatingu laikotarpiu. Iškilo didelės grėsmės Lietuvai ir lietuviškumui. Klausiame ar išliksime? Tai virsminis laikotarpis slepiantis savyje daug grėsmių.

Žvelgiant atgal į istoriją, Lietuva praeityje ne kartą patyrė ir išgyveno didesnių ar mažesnių grėsmingų iššūkių. Kai Lietuva krikštijosi ir priėmė krikščionybę, tikriausiai daug kas klausė ar išliks Lietuva? Ar išliksime lietuviais, jei priimsime kitokį tikėjimą?

Išlikome. Aišku, daug kas buvo prarasta, tačiau tas virsmas atnešė ne tik praradimus, bet ir atradimus bei naujas galimybes. Buvo metas kai Lietuva išnyko iš Europos žemėlapio ir buvo pasidalinta didžiųjų to meto imperijų. Tai buvo ypač skaudus praradimas, bet to nepaisant, daugiau šimtmečio trukusi priespauda atskleidė ir subrandino tokias vidines lietuvių savybes, kurių dėka vėl buvo iškovota nepriklausomybė ir atkurta Lietuvos valstybė.

Išsivadavome iš priespaudos 1918 metais, išsikovojome nepriklausomybę 1991 metais, bet ar išliksime toje laisvių pasiutpolkėje į kurią dabar esme įsukti? Štai dabar bandome apriboti laisvę parduoti bet kam Lietuvos žemę.

Iš priespaudos dažniausiai anksčiau ar vėliau išsivaduojama, bet koks likimas laukia tautos, kai suteikiamos ir netgi prievarta brukamos laisvės, griaunančios pamatinius žmogaus gyvybės ir tautos egzistavimo principus. Sunku ką nors pramatyti, nes istorijoje dar nebūta tokių atvejų.

Kai žmogus ar tauta gyvena nelaisvėje, jos energija yra apribota ir todėl ji kaupiasi, akumuliuojasi. Sąjūdžio metais matėme kaip galingai ir kryptingai veržėsi nelaisvėje sukaupta tautos energija. Atėjus palankiam momentui sukaupta energija prasiveržia su nauja galinga jėga.

O štai laisvės sąlygomis kai nebėra suvaržymų ir apribojimų, – priešingai energija išteka visomis kryptimis. Upei, kad ji tekėtų, reikalingi krantai. Krantai ir yra apribojimas, nelaisvė. Tačiau, jei nebūtų krantų upė pavirstų pelke.

Dabar Lietuvai iškyla daug gyvybiškai svarbių problemų. Visi jas žinome, todėl jų nevardinsiu. Joms įveikti vis dar kviečiami mitingai. Palyginus kiek žmonių susirinkdavo į mitingus Sąjūdžio laikais ir kiek dabar, galima spręsti apie dabartinį Lietuvos energijos lygį. Palyginkime: dešimtys tūkstančių ir keli šimtai. Tautos energija išsisklaidė įvairiomis kryptimis. Nebėra kryptingos srovės, liko stovinti pelkė.

Išgyvenome įvairius kritinius-virsminius  laikotarpius. Kiekviename tokiame istoriniame virsminiame arba lūžio laikotarpyje Lietuvai iškildavo ypatingi, tačiau vis kitokie iššūkiai ir uždaviniai. Šiuo metu išgyvename nors ir eilinį, tačiau ypatingą istorinį lūžį – virsmą. Ir to virsmo pradžia galbūt reikėtų laikyti tuos metus, kai įstojome į ES-gą, nors tada galbūt taip ir neatrodė.

Tad kokie tie ypatingi iššūkiai ir pavojai iškyla Lietuvai ir lietuviškumui šiame virsme? Norint eiti teisingesne linkme, reikia susivokti savyje, suvokti lietuviškumo šaknis jos stipriąsias ir silpnąsias puses. Todėl atsigręžkime į lietuviškąjį mentalitetą ir kalbėkime apie tautiškumą ir lietuviškąją savastį, nors tai ir nepopuliaru, nemadinga. Martynas Liuteris Kingas sakė: „Mūsų gyvenimas pasibaigia tą dieną, kurią mes tylime apie dalykus, kurie yra svarbūs“.

Pažiūrėkime ką apie tai sako mūsų iškilieji tautiečiai. Vydūno knygoje Septyni šimtmečiai lietuvių – vokiečių santykių yra skyrius pavadintas Tėvynės žmonės. Jame jis aptaria sėsliųjų ir klajoklių skirtumus:

Šiandien, atrodo, kad kiekviena tauta turi savo tėvynę. Tačiau vienos tautos yra sėslios ir linkusios į pastovumą, o kitos klajoklės, nerimstančios.

Sėsli tauta gyvena didesnėje santarvėje su gamta. Kla­joklė linkus gamtos tvarką laužyti.

Sėslios tautos žmogus yra harmoningas, klajoklės – ne. Sėslusis – nereiklus, saikingas, kuklus, ramus, besidžiaugiąs savo dvasios turtu. Klajoklis reikalauja įmanomo ir neįmanomo, besaikis ir visad nepatenkin­tas, nuolat ieškąs naudos.

Todėl sėslios tautos žmonės laikomi labiau at­silikę, o klajokliai – labiau išsivystę. Tačiau tai tik paviršutinis vertinimas.

 Kai kurios tautos akivaizdžiai siekia turto, mate­rialių gėrybių, lengvai iškeičiamų į kitas gėrybes. Šis siekimas tuo didesnis, kuo mažiau saitų žmogus betu­ri su tėvyne. Atrodo, jog savo žemės po kojų nebejaučiančio žmogaus sąmonėje sukyla aistra susižerti į rankas kuo daugiau turtų. Tėvynės neturėjimas išug­dė materialistinį mąstymą.

Ryškūs skirtumai tarp tėvynę turin­čių žmonių ir betėvynių. Ypatinga būsena, vadi­nama tėvynės ilgesiu, juos skiria. Ji būdinga tik tėvy­nę turintiems.

Kiekvienos srities, kiekvieno krašto žemės jėgos savitai pulsuoja. Todėl skiriasi kraštovaizdis, augmenija ir gyvūnija. Tos jėgos savaime veikia ir žmogų, ir juo stipriau, kuo daugiau jo giminės kartų yra susijusios su tėvynės žeme.

Todėl tėvynę turintį žmogų svetimoje šaly apima keistas jausmas, tartum išsekimas, tartum bejėgiškumas.

Tėvynę turintys žmonės gyvenimo dvasinį tu­rinį, visą gamtos gyvybę ir būtį patiria giliau ir esmingiau nei keliautojai ir atsikėlėliai. Dar daugiau, jie jaučiasi suaugę su pirmine kosmoso priežastimi. Jie yra tikintys. Taip maždaug rašė Vydūnas.

Vaižgantas paskaitoje skaitytoje 1919 metais lietuvišką sėslumą apibūdina dar tiksliau:

Man labai patinka vienos istorijos pavadinimas: „Lietuva amžių glūdumoje”. Tik jei aš būčiau tai rašęs, destis, jei būčiau istorijos nagrinėtoju virtęs, aš būčiau tą knygelę kitaip pavadinęs. Būtent: „Lietuvių glūdėjimas per amžius”. Bene būtų tai teisingiau gra­matiškai ir taktiškai.

„Glūdėti” – bene bus pats tinkamiausias terminas lietuvių būdui išreikšti; tam būdui, kurs ir dabar labai sunkiai, pamažu keičiasi,

Lietuvių augta ir tręšta tam tikrose geo­grafinėse platumose, kaip auga ir tręša sma­lingieji medžiai iki tokio geografinio laipsnio, gi lapuotieji – iki tokio. Lietuviai – tikri savo gamtos vaikai, savo užpečkio mylėtojai (dabar pasakytume: patriotai): kur radosi, ten glūdi.

Kai skitai, sarmatai, gotai judėjo blaškės, kol savo vietose sustojo, lietuviai jau tuo laiku didžiąja savo mase jau glūdėjo pabaltijoje, nė nekrust iš savo sėdybų.

Atsirado žmonių, kurie nusimena, jog lietuvius sunku išjudinti į aktyvią kovą už savo buitį. Nurimkite: tautos gyvenime statika, inercijos pajėga labiau galima pasikliauti, negu dinamika, per kurią gyve­nimo sūkuryje galima ir sprandas nusisukti. Pasyvasis pasipriešinimas sunkiau yra įveikiamas, negu ak­tyvasis, prieš kurį lengva pastatyti dar smarkesnę akciją.

Miela nemiela, garbė ne garbė, – mes turime įsi­dėmėti šitą mūsų tautos privalumą – statikos glūdė­jimą, ir atsiminti jį, kai sumanysime bet kokį didesnį suma­nymą nuveikti. Tai ir bus mūsų metodė tautos gelbėjimo moksle. Kas sugeba pulti, tam reikia narsių generolų; bet kas akmeniu stovi savo vietoje įsibedęs, tam reikia dar daugiau svorio teikti, nes tame visa jo galybė.

Mūsų inteligentija lai tai atmena, kad kiek kartų mūsų liaudis buvo dirbtinai įjudinta į smar­kią „dinamiką”, visados jai buvo į nenaudą. Į nenaudą lietuvių tautai buvo valstybės plėtimas nuo jūrių lig jūrių; nenaudon gali būti ir revoliucinis judėjimas. Gal jis bus neišvengiamas; vis dėlto jis bus — malum necessarium (neišvengiamas blogis), ne kūrybos pradas.

Taip kalbėjo Vaižgantas.

Karininkų ramovėje V.V. Landsbergis dainavo apie Ramybės Lietuvą. Jis sakė, kad yra kelios lietuvos. Paminėjo tik dvi: Brazdžionio Lietuvą: Šaukiu aš tautą GPU užguitą, t.y. Aktyvią Lietuvą ir Ramybės Lietuvą, kurią apibūdino dainos žodžiais:

Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šaka akacijos baltos…

Taigi glūdėjimas, tačiau šiandien nebėra kur ir nebeįmanoma glūdėti. Tam tiesiog nebėra fizinių galimybių, nebėra tokios vietos kur būtų galima glūdėti. Bet galima glūdėti vidine prasme. Kokia Lietuvos dalis dar tebėra glūdinti? Sunku pasakyti, nes ji mažai pastebima, bet ji yra ir reiškiasi tyliai, pastoviai, esmingai. Atidžiau ir kitokiomis akimis pažvelgę, jos buvimo vaisių rasime įvairiose gyvenimo srityse. Galbūt daugeliui toks glūdėjimas nėra patrauklus, tačiau glūdintiems tai yra gyvenimo būdas. Jei bent penktadalis Lietuvos tebėra glūdinti, išliksime.

Apie tai reikėtų rimtai kalbėti ir ieškoti įmanomų glūdėjimo būdų ar formų. Jei anksčiau glūdėjimas buvo savaiminis, pasąmoninis, tai šias laikais jis turi tapti vis labiau sąmoningai suvokiamas kaip esmingiausias lietuviškos savasties bruožas. Tačiau ar „aktingasis“, anot Vaižganto, laikotarpis jau išties yra pasibaigęs ir nebereikalingas?

Galvokime…