V.Mikailionis. Mitologinis Vilnius (VII). Žvėryno mįslės

Neries iš trijų pusių apglėbtas Žvėrynas žemėlapiuose primena sūrmaišį, t.y. tą drobinį maišelį, į kurį mūsų močiutės sudrėbdavo varškę, o po to paslėgdavo, kad išsunktų visus bereikalingus skysčius ir pagaliau išgautų Lietuvą pasaulyje garsinantį baltąjį varškės sūrį.

Jau vien tik pažvelgus į Žvėryną, galima įtikėti, jog šis gamtos darinys galbūt iš tikrųjų senovėje buvo Radvilų medžioklių vieta. Juk varovų nuo šiaurės pusės įvarytiems žvėrims pasprukti nebebūdavo kur, nes iš visų pusių kelią jiems užtverdavo platūs upės vandenys. Šias iš XVI amžiaus žinomas legendas netiesiogiai patvirtintų ir nemažai gatvių bei gatvelių „žvėriškais“ pavadinimais. Kaip savo knygoje „Vilniaus gatvės“ (V., 2000) nurodo miesto vietovardžių žinovas Antanas Rimvydas Čaplinskas, tie vardai jau neabejotinai egzistavę nuo pat Žvėryno kaip Vilniaus priemiesčio įkūrimo pradžios. Tai atsitikę, kai dar caro okupacijos laikais Jurgio (Georgijaus) prospektą (dab. Gedimino prospektą) pratęsė tiltas į Žvėryną (1896). Tuomet ši žemės valda tapo miestiečiams lengvai pasiekiama ir jie čia pradėjo pirkti sklypus bei statytis vilas. Ir jau tuomet atsirado Elnių (Olenja), Lokių (Medvežja), Lūšių (Rysja), Stirnų ir net stumbrų (Zubrovaja) gatvės. Vargu bau ši visa gyvūnija ar žvėrija tuo metu ten dar galėjo veistis, tačiau taip tikriausiai įamžinta legendinė šios vietos praeitis ir tradiciniai takai ar keliukai.

Ir tik Bebrų (Bobrovaja) gatvė greta dabartinės Birutės gatvės vakarinėje Žvėryno dalyje galėjo nurodyti dar iš tikrųjų karklynuose įsikūrusią ir net caro laikais čia šeimininkavusią šių vandenių tautelę. Tad nenuostabu, kad jų palikuonių būstai ir šiandien sėkmingai gyvuoja kitame Neries krante Vingio parko pakriaušėje. Atidžiau pasidairius galima pastebėti, kad ir Žvėryno pakrantės bebrai nepalieka ramybėje, jie čia ne tik apsilanko naktimis pasirankioti karklų bei žilvičių šakų, palikdami kaplinių savo dantų žymes ant ne vieno kelmo. Tarp kitko, kitas bebro vardas yra neris, t.y. „neriantis, nardantis“, tad pati upė Neris, išvertus į dabartinę kalbą taip pat reikštų – Bebrų upė. Beje, „bebrinių“ upių yra ne tik Lietuvoje, yra ir ežerų, pavyzdžiui, Babrungas.

Bet didžiausia staigmena Žvėryne mums buvo kai kurių kitų gatvių pavadinimai. Vėliau, jau gal „prie Lietuvos“, stambesnės gatvės įgavo kunigaikščių vardus, ir nekyla abejonės, kad jie sudaro ištisą sistemą. Centrinei ir, beje, pasižyminčiai stipria energetika gatvei suteiktas Kęstučio vardas. Ją nuo pietinės pusės statmenai atkerta Liubarto gatvė. Liubartas – tai jauniausias Gedimino sūnus, daug nusipelnęs išplečiant Lietuvos valstybę į pietų pusę ir tvirtai prijungiant prie jos Voluinę. Beje, Liubartas 1382 metais buvo ištikimas brolio Kęstučio bendražygis, todėl rėmė jo kovą prieš Jogailą. Ir mirė jis jaunas apie 1385 metus nesulaukęs Lietuvos „jungtuvių“ su Lenkija.

Tarp kitko, Kęstučio kaip ir kiti vardai gatvėms tikriausiai suteikti po 1940 metų, nes anksčiau ji vadinta Aleksandrovskaja, o lenkų okupacijos metais – Giedyminowska. Liubarto gatvė anksčiau vadinta Puškinskaja, vėliau Grodzka (t.y. Miesto).

O dabar, stovėdami Liubarto ir Kęstučio gatvių sankryžoje ir žvelgdami šiaurėn pastebime, kad iš kairės lygia greta Kęstučiui tęsiasi jo žmonos Birutės gatvė, o iš dešinės –Vytauto, taigi Kęstučio ir Birutės garsiausio sūnaus gatvė. Šiuo atveju mitologemų narpliojimo mėgėjai pasakytų, kad čia išdėstytas ištisas istorinis naratyvas. O jeigu kaip paukštis pakiltume aukštėliau, tai pastebėtume dar vieną dalyką. Šios keturios stambios gatvės sudaro išties įžymų ženklą, vadinamą Gediminaičių stulpais, tik labiau nei įprasta ištęstais. Bet nebūtina skristi kaip paukščiui, nes tokius pat ištęstus Gediminaičių stulpus nesunku įžvelgti ir palinkus prie Žvėryno žemėlapio arba prie… akmens.

Kai visa tai pamatėme, mūsų jau nebestebino dar vienas radinys Žvėryno pietrytinėje dalyje. Čia aptiktas milžiniškas apie 2 metrų skersmens akmuo, primenantis dešimties tonų girnapusę. Jame įrėžti ar iškalti tokie pat ištysę Gediminaičių stulpai, apvesti taisyklingu apvaliu 1,3 metro skersmens grioveliu.

Kai kurie istorikai laiko tai nelabai svarbiu dalyku, esą tai tiesiog kažkoks žemių riboženklis, dar kai kam atrodo, kad akmuo žymi, iki kurios vietos upėje gaudyti žuvį turįs teisę tik kunigaikštis, o tikriau jo tarnai. Tokie mokslo vyrai nesivargina atsakyti į klausimą, kokią ribą ir tarp ko iš tikrųjų galėjo pažymėti šis nemažas ir kruopščiai apdorotas akmuo.

Pasak heraldikos žinovo istoriko Edmundo Rimšos (kn. „Heraldika. Iš praeities į dabartį“, Versus Aureus, 2004, p. 71-74), tokių didžiojo kunigaikščio žemių ribas ženklinančių akmenų su Gediminaičių stulpais buvę keturi: be šio Žvėryne, vienas – Verkiuose, kitas – prie Plikojo kalno, dar vienas – Vilkpėdėje (kažin ar kada nors pastarosiose dvejose vietose buvę žuvų). Mokslininkai teigia, kad nuo XVI amžiaus šis ženklas tapo visos Gediminaičių dinastijos simboliu. Ir tokiai išvadai galima būtų pritarti. Tik labai abejotina, kad toks akmuo, kaip teigia kai kurie istorikai, galėjo tiesiog žymėti didžiojo kunigaikščio kokios nors ūkinės veiklos vietą ar ribas.

Mokslininkai neatkreipė dėmesio į tai, kas atrodytų tiesiog badyte bado akis. Visi kiti trys minėti akmenys žymėjo ne ką kita, o senojo lietuvių tikėjimo šventvietes. Antai Verkiai kitados priklausę Lizdeikai, tai jį kūdikį, pasak legendos, čia erelio lizde atrado bemedžiodamas kunigaikštis. Tad suprantama, kodėl be kitų ir šią valdą lengva ranka jau 1387 metais, vos tapęs karaliumi, Jogaila padovanojo pirmajam krikščionių vyskupui – „pagoniško“ turto negaila.

O kad šventvietės buvusios ir Vilkpėdėje ar ant Plikojo kalno, turbūt abejonių nekyla. Todėl ir Žvėryno akmens su Gediminaičių stulpais paskirtis galėjo irgi būti tokia pat, tai senovės šventvietę ar jos ribą žymintis akmuo. Beje, jis XX amžiuje buvo atrastas gulintis vandenyje, tik neaišku, ar visados jis bent per potvynius būdavo užliejamas ir kiekvieną pavasarį „nuplaunamas“, ar tik vėliau įmestas ir taip bandyta paslėpti, kad kitatikiai jo neišniekintų.

Vėliau, išgujus senojo tikėjimo išpažinėjus, tą teritoriją, kaip ir daugelį kitų, paveldėjo didieji kunigaikščiai. Todėl iš jų dosnios rankos galbūt ši vieta XVI amžiaus viduryje ir atiteko Radviloms. Manoma, kad Žygimantas Augustas kaip paveldėtą savo nuosavybę padovanojo Žvėryną mylimosios Barboros Radvilaitės pusbroliams. Nuo tada šioje gana nuošalioje vietoje Radvilos ir rengdavę medžiokles ar netgi laikę įvairius žvėris. Ir tik akmuo dabar primena ne tik garsiąją meilės istoriją, bet galbūt ir dar daug ankstesnę šios vietos sakralinę esmę.

Taigi šis akmuo su Gediminaičių stulpais galbūt žymi ribą ne tarp kieno nors žemių valdų, o tarp šio laikino pasaulio ir šventojo amžinojo? Galbūt jis nurodo vietą, kur prasideda alkvietė? Galbūt čia atlikinėtos svarbios apeigos, juolab mes su Viliumi Gibavičiumi, vedini vieno pirmųjų šio akmens tyrinėtojų Liutauro Balsio nuorodomis, aptikome ne tik pastarojo nurodytus ir kitus akmenis su išgręžtomis skylėmis, plaunamus upės vandenų, bet netoliese atradome ir pušų giraitės likutį, kurio vidurinėje aikštelėje dar išlikę keletas akmenų, anksčiau išdėstytų tam tikru ratu.

Akmenų ratas, pušų giraitė… Virgulės patvirtino, kad tai energetiškai aktyvūs akmenys, nes jie spinduliuoja galios srautus. Be abejo, neverta net sakyti, kad ir didysis akmuo su įrėžtais Gediminaičių stulpais spinduliuoja, nes neabejotinai ilgą laiką apeigoms tarnavęs arba netoliese buvęs, todėl ir sukaupęs nemažą galią. Tai, beje, virgulės ir patvirtina.

Dar kartą prisiminėme Šventaragio slėnį, kuris, mūsų nuomone, paremta ir Sigito Lasavicko tyrimais, turėjo būti Šv. Jurgio bažnyčios ir dabartinės  V. Kudirkos aikštės ribose, Šį slėnį pratęsia Lukiškių laukai iki pat Neries. Dar kartą iškilo atmintyje senasis mūsų tautos paprotys, kad laidoti žmogų reikia į vakarus nuo gyvenvietės už vandenų. Šiuo atveju tai reikštų, kad tinkamiausia vieta išlydėti žmogų į kitą pasaulį besiplečiant miestui buvo kitame Neries krante, t. y. Žvėryne. Galbūt urna su pelenais valtele gabenta per upę ir Žvėryne, jos giraitėje, tuo metu dar panašioje į Vingio parko tankmes, išbarstyta, kad žmogaus dvasia vėl susilietų su Gamta. Beje, kad mirusiojo pelenai galėjo būti išberiami ir į upės vandenis, netiesiogiai liudytų ir kitas Neries vardas – Velja, t.y. Vėlių upė. Simboliška, kad ties Vilniumi pastarasis vardas tarsi nunyksta, o toliau ji dažniausiai vadinama tik Nerimi, t.y. „giliąja“ ar „bebrų“ upe.

Be abejo, tai tik intuityvūs spėjimai ir samprotavimai, nes pagrįsti jų beveik neįmanoma. Juk jeigu mirusiojo pelenai buvo išbarstomi, tai joks archeologas jų nebeaptiks. Juoba tikra ir tai, kad jokių kapinių tose Žvėryno vietose berods nėra buvę. Viso to negalima pagrįsti, bet negalima ir paneigti, ir vėlgi būtent dėl tų pačių priežasčių. O gal tose vietose, atlikus tam tikras palydėjimo apeigas, pelenai buvo visgi išberiami tiesiog į upę?

Ir iškilo dar viena prielaida. Gal krikštijant vilniečius senieji žyniai buvo tiesiog paprašyti pasitraukti nuo viešumos, kad negadintų krikščioniško Vilniaus įvaizdžio? Ir viena tokių vietų buvę tuomet tik aplinkiniais keliais per Šnipiškes pasiekiama atoki Žvėryno giria, į kurią ir buvo atnešta Amžinoji ugnis iš Perkūno šventyklos. Kad taip galėję būti, patvirtina išlikusios žinios apie žynių Šventaragių dinastiją, kuri nutrūko tik Buivydiškėse, t.y. dar toliau į vakarus nuo Vilniaus, netgi praėjus šimtmečiui po krikšto, t.y. 1495 metais. Beje, šventvietės likučius Buivydiškėse vėlgi yra aptikęs Sigitas Lasavickas.

Dar viena nuoroda, kad Žvėryno pietrytinėje dalyje tikrai galėjo būti senojo tikėjimo šventvietė, atsirado netikėtai, kai žemėlapyje dėstant galios linijas ir juostas šioje vietoje susidarė stiprių srautų sankirta. Ji atsidūrė kaip tik ten, kur tarp pušynėlio likučių išlikę keletas akmenų, galėjusių sudaryti ratą. Būtent čia ir atsirado stiprių energetinių linijų sankirta, paliudyta virgulėmis, todėl vėliau ir pažymėta Vilniaus žemės galių žemėlapyje. Įdomiausia, kad viena iš jėgos linijų į šį Žvėryno kampą tęsiasi nuo V. Kudirkos aikštės, taigi siejasi su Šventaragio slėniu ir senovės Ąžuolų giraite, pašvęsta Perkūnui, kita – su Aušros Vartais, taigi su senovės Liepynu, su Deive Motina ar Žemyna. Todėl ir galima manyti, kad būtent į Žvėryną po 1387 metų vilniečių krikšto buvo perkelta bei įkurta visavertė lietuvių senojo tikėjimo šventvietė, įėjimą į kurią nurodydavo ir saugodavo akmuo su Gediminaičių stulpais.

Verta aptarti ir to pat akmens dar kai kuriuos ypatumus. Priešingoje jo pusėje pačiame centre išgręžta skylė tarsi liudytų, jog akmuo buvo laikomas horizontaliai ir pamautas ant kažkokios ašies, tad galbūt sukinėtas. Iš šonų 7 cm nuotoliu išsidėsčiusios 3 negilios duobutės. Akmens pakraščiuose duobučių būta ir daugiau. Jeigu akmuo būtų pamautas ant ašies, tos skylutės galbūt rodytų astronomiškai svarbias kryptis. Galbūt …

Beje, skylutės aplinkui akmenyse galėjo būti gręžiotos jau ir XX amžiuje, nes norėta juos sprogdinti, mat trukdę laivybai ar sielių plukdymui. Ir tai visiškai tikėtina išgręžtų skylių kilmės versija, bet ne vienintelė. Tačiau niekas, išskyrus mėgėjus, šių akmenų netiria.

Deja, ir šis apie 10 tonų sveriantis senovės liudininkas ilgą laiką buvo niekam neįdomus ir nerūpėjo. Nebent jis tiko į šią gana atokią Neries pakrantę užklydusiems girtuokliams, kad galėtų sudaužyti išgertus butelius. Taip ir styrojo šis Gediminaičių ženklas tarp stiklo šukių kaip akivaizdi mūsų abejingumo auka, kol pagaliau Žvėryno žmonės jį aptvarkė ir netgi senųjų švenčių progomis uždega ugnelę.