Spalio 10 dieną paskelbtais apklausos duomenimis, Nacionalinis frontas, politiniame spektre užimantis tolimos dešinės pozicijas, šiuo metu yra populiariausia partija Prancūzijoje. Rinkėjai savo paramą šiai politiniai jėgai išreiškė ir neseniai pietinėje šalies dalyje vykusiuose tarpiniuose rinkimuose: antrajame ture ji surinko 53,9 procento balsų. Visa tai aiškiai rodo, jog partija išgyvena milžiniško pakilimo laikotarpį.
Spalio pradžioje Prancūzijos gyventojų buvo klausiama, už ką jie ketina balsuoti kitų metų gegužę vyksiančiuose rinkimuose į Europos parlamentą. Nors euroskeptiškai nusiteikusios partijos šiuose rinkimuose nemažai paramos sulaukia jau daugelį metų, Nacionaliniam Frontui tai didelis politinis laimėjimas. Tai pirmas kartas istorijoje kai ši politinė jėga įvardijama kaip populiariausia nacionaliniame lygmenyje. Per pastaruosius tris Europos Parlamento rinkimus Nacionalinis Frontas nesurinkdavo nė 10 procentų balsų, o geriausiai pasirodė 1989 m. rinkimuose, surinkęs 11,7 procento.
Dėmesio verta ir partijos pergalė spalio 13 dieną Brinjolio (Brignoles) mieste vykusiuose rinkimuose. Nacionalinio fronto iškeltas kandidatas, Loranas Lopesas (Laurent Lopez), į antrąjį turą pateko surinkęs daugiausia balsų pirmąjame ir jame nugalėjo Sąjungos už liaudies judėjimo (Union pour un Mouvement Populaire – UMP) atstovą. Pastarajam nepadėjo netgi tai, jog už jį balsuoti skatino ne tik kandidatą iškėlusi centro dešinė UMP, bet ir tradiciškai jai oponuojančios kairiosios partijos.
Šiuo atveju parama Nacionaliniam frontui pasirodė esanti stipresnė nei visoms vyraujančios krypties partijoms drauge. Kaip pastebėjo Džeimsas Šyldsas (James Shields), autorius parašęs knygą apie kraštutinės dešinės partijas Prancūzijoje, rinkimai Brinjole tiesiogiai Nacionalinio fronto įtakos nepadidins. Visgi jie svarbūs dėl to, jog parodo, kokį didelį populiarumą, lyginat su kitomis politinėmis jėgomis, šiandieną yra įgijusi ši prieš imigraciją, mokesčių didinimą, tolesnę eurointegraciją ir multikultūralizmą pasisakanti partija.
Išaugusį Nacionalinio Fronto populiarumą galima sieti ir su itin agresyvia parlamente daugumą turinčių Fransua Olando (Francua Hollande) socialistų politika tiek ekonominėje, tiek kultūrinėje dimensijoje. Iki rekordinių aukštumų (75 procentų) pakėlęs mokesčius turtingiesiems ir nepaisant milijoninių protestų Paryžiuje ir kituose šalies miestuose įteisinęs homoseksualų santuokas kairysis sparnas ne tik radikalizavo dešinįjį elektoratą, tačiau ir atskleidė nuosaikios dešinės UMP nesugebėjimą efektyviai priešintis jos rinkėjams nepriimtinai politikai.
Panašios tendencijos išryškėjo ir Austrijoje neseniai vykusiuose rinkimuose. Nors po jų vyriausybėje išliko ta pati valdančioji koalicija, ji surinko vos 50,9% balsų: tokios nesėkmės dvi tradiciškai Austrijoje dominuojančios partijos nėra patyrusios nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų. Tuo tarpu Laisvės partija, pasisakanti už antiimigracinę politiką, surinko 21,4 procento balsų — daugiausia nuo 1999 metų.
Kaip rašydamas portalui The Trumpet pastebėjo Ričardas Palmeris (Richard Palmer), Nacionalinio fronto įvardijimas „tolimos dešinės“ jėga gali būti klaidinantis. Tam tikrais atžvilgiais, bene taip pat tikslu būtų šią partiją įvardyti kaip atstovaujančią „tolimai kairei“. Nacionalinio fronto negalima lyginti su Jungtinės karalystės Nepriklausomybės partija (UK Indepedence Party – UKIP) ar Graikijos Auksine aušra (Golden Dawn): visos jos yra skirtingos ir siūlo prieštaraujančias filosofijas. Visgi yra kai kas, kas šias tris partijas vienija. Visų jų sėkmė atspindi bendrą Europoje įsivyraujančią tendenciją: nesisteminių partijų populiarėjimą.
Kai kurias iš jų, kaip Auksinės aušos partija, galima netgi pavadinti neonacistinėmis. Tuo tarpu Nacionalinis frontas pastaraisiais metais sąmoningai siekė atsiriboti nuo antisemitinių idėjų. Atitinkamai UKIP yra libertarų partija kurios raison d’être – siekis išvesti Jungtinę Karalystę iš Europos Sąjungos. Gertas Vildersas (Geert Wilders) Olandijoje Partiją už laisvę įkūrė siekdamas pasipriešinti islamui.
Kievienoje šalyje nesisteminės partijos turi unikalų atspalvį. Kai kurios jų savo veikloje sugeba vadovautis sveiku protu, kitos yra išties pavojingos. Visgi pastaruoju metu visos jos džiaugiasi didesniu populiarumu nei kada nors istorijoje, mat žmonės Europoje rodos kaip niekad nusivylę tradicinėmis vadinamomis valdančiomis partijomis. Jei esama politinė sistema nebeveikia, piliečiai nori matyti politikus kurie ateitų iš už jos ribų. Jie tampa pasiruošę balsuoti už partijas, kurios lig tol buvo laikytos tabu.
Kuo labiau smunka ekonomika ir auga nedarbas, tuo stipresnė tampa parama šioms politinėms jėgoms. Ne sutapimas lėmė, jog radikaliausia tolimos dešinės partija susikūrė ir paramos sulaukė Graikijoje, šalyje išgyvenančioje didžiausius ekonoominius sunkumus.
Nors Europos ekonominės problemos žiniasklaidoje praktiškai nebeaptarinėjamos, jos nėra išspręstos. Pietinėje kontinento dalyje bendras nedarbo lygis išlieka aukštas, o jaunimo tarpe – tiesiog milžiniškas. Todėl charizmatiškas politikos pašalietis, teigiantis turįs atsakymus, galėtų pritraukti gausų rėmėjų ratą ne tik Prancūzijoje, o bet kurioje valstybėje euro zonoje ir už jos ribų.
Šaltinis: www.thetrumpet.com, kalba redaguota Alkas.lt
Būtent “charizmatišo politikos pašaliečio”, turinčio ką gilaus tautiško pasakyti, šiandien ir trūksta Lietuvai. Be jo nieko nebus – stagnuosime Lenkijos- Rusijos vasalystėse toliau…