Z.Vaišvilos spaudos konferencija: Ką dar aukosime ant Lietuvos pardavimo aukuro? (video)

Spalio 15 d. 10:30 val. Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila Seime surengė spaudos konferenciją „Ką dar aukosime ant Lietuvos pardavimo aukuro?“

Dvejus metus drauge su 1991 m. sausyje Laisvę gynusiais savanoriais Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Zigmas Vaišvila siekė, kad Lietuvos Respublika teisiškai įvertintų Algirdo Paleckio ir jo vadovaujamos partijos bendrą veiklą drauge su Rusija prieš Lietuvos Respubliką, spaudos konferencijose Seime nekartą perspėjo, kuo tai gali baigtis. Signataras klausia: ar tik dabar, po Pervyj Baltijskij kanal TV laidos, atsipeikėjome? Ar tikrai atsipeikėjome ir susivokėme, kas vyksta?

Po šių metų liepos 27 d.  vadinamo „gėjų parado“ Vilniuje Z.Vaišvila siekia, kad teisiškai būtų įvertintas ir mūsų valdžios tapimas homoseksualizacijos įrankiu – neteisėta Lietuvos gėjų lygos veikla. Prokuratūra, pripažinusi, kad „Lietuvos gėjų lyga“ užsiėmė neteisėta veikla, atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą motyvuodama, kad nėra pateikta įrodymų, jog šia veikla buvo užsiimta stambiu mastu.  Signataras apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, palaikančią prokuratūros atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šios organizacijos veiklos.

Kas sieja šiuos du, atrodytų, visiškai skirtingus klausimus? Signataro Z.Vaišvilos nuomone – moralės politikoje praradimas ir Lietuvos pardavimas. Ir Rytams, ir Vakarams. Pasak Z.Vaišvilos moralės ir padorumo neliko, nes parduoti jau galima ir Sausio 13-ąją, ir tautiečius, pakėlusius tremtį, ir šeimą, ir tautą.

Spaudos konferencijos tiesioginės transliacijos iš Seimo vaizdo įrašas:

httpv://youtu.be/ecKrODdZjQI

Z.Vaišvilos spaudos konferencijoje Seime 2013.10.15 d. perskaitytas pranešimas:

Z.Vaišvila. Ką dar aukosime ant Lietuvos pardavimo aukuro?

Beveik trejus metus su 1991 m. sausyje Laisvę gynusiais savanoriais siekėme, kad Lietuvos Respublika teisiškai įvertintų Algirdo Paleckio ir jo vadovaujamos partijos bendrą veiklą drauge su Rusija prieš Lietuvos Respubliką. Perspėjome, kuo baigsis šie bendri su Rusija suderinti veiksmai. Susidūrėme ne tik su abejingumu, bet ir nuomone „nekreipkime dėmesio“. Kreipdami į tai dėmesį, atseit, tik padėsime A. Paleckiui. Apstulbino ir tai, kad tokia pati ir konservatorių partijos su V. Landsbergiu priešakyje nuomonė. Šią nuomonę š.m. sausio 12-ąją drauge su savanoriais išgirdome iš V. Landsbergio Seime. Ją puoselėjo ir užsienio reikalų ministru būdamas A. Ažubalis, kruvinojo sausio dienomis kaip Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio atstovas spaudai, degančiomis akimis pasauliui skelbęs, kas vyko Vilniuje. Ši nuomonė padėjo numarinti ir klausimą dėl Austrijos atsisakymo išduoti Lietuvai Alfa-grupės vadą M. Golovatovą, su kuriuo A. Paleckis trečius metus organizuoja šia tema teletiltus, ruošia dirvą pasaulio, primiršusio šiuos įvykius, nuomonei dėl Sausio 13-osios bylos. Šį zondą „savi šaudė savus“ A. Paleckio lūpomis prieš trejus metus Rusija nuleido Lietuvai. Ir sėkmingai. Suabejojome ne vienas, o jaunajai kartai – tai tikras „atradimas“.

A.Paleckį, skirtingai nuo buvusio „Vienybė-Edisntvo-Jednošč“ vadovo V. Ivanovo, teismas nuteisė ne laisvės atėmimo bausme, o tik 10400 Lt bauda. Ir tik dėl viešo pritarimo tarptautiniams nusikaltimams, jų neigimo, šiurkštaus menkinimo (BK 170² str.). Pagal mano prašymą dalyje dėl galimo padėjimo Rusijai veikti prieš Lietuvą, žuvusiųjų artimųjų ir krašto apsaugos pareigūnų šmeižto, įžeidimo ir žuvusiųjų atminimo paniekinimo (BK 118 str., 154 str. 1 d., 155 str. 3 d., 313 str. 2 d.) prokuratūra ikiteisminį tyrimą nutraukė ir atsisakė atnaujinti. Tai padaryta pasinaudojus VSD pažyma, jog A. Paleckis ir jo vadovaujama partija neveikia prie Lietuvą, ir remiantis Prezidentės D. Grybauskaitės inicijuotomis Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) pataisomis, leidusiomis teisingumą prokuratūrai suprasti pagal ją, o ne pagal teismus. Priminsiu, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-09-21 nutartimi (teisėjas Dainius Grizickas) buvo panaikinęs šį prokuratūros atsisakymą, o Vilniaus apygardos teismas 2012-10-16 nutartimi (teisėja Audronė Kartanienė) buvo atmetęs prokuroro skundą dėl šios apylinkės teismo nutarties. Deja, to nepakako.

Tokiu būdu tyliu Prezidentės D. Grybauskaitės „nesikišimu“ tariamai tik į teisėsaugos darbą, Rusijai pavyko įveikti pirmąjį etapą. Todėl š.m. spalio 4 d. Rusija žengė antrąjį žingsnį – Pervyj Baltijskij kanal parodė TV laidą „Žmogus ir įstatymas“, po kurios atsimerkė net garbės savanorė kolegė signatarė R. Juknevičienė. P. Rasai priminsiu jos kaip krašto apsaugos ministrės pasirašytą 2012-06-04 KAM raštą Nr.12-01-835, kuriuo ji atsisakė savanorių prašymu kreiptis į prokuratūrą dėl A. Paleckio galimai nusikalstamų veikų dėl žuvusiųjų artimųjų ir krašto apsaugos pareigūnų šmeižto, įžeidimo ir žuvusiųjų atminimo paniekinimo. Ministrė paaiškino priežastį: „Mieli bendražygiai, esu isitikinusi, kad A.Paleckis bet kokia kaina siekia viešumo, kad patektų į Seimą per rudenį vyksiančius rinkimus. Mano pasiūlymas – visiškai ignoruoti šį asmenį ir nesuteikti jam Seimo tribūnos.“ Štai tokia krašto apsaugos ministrės ir konservatorės Lietuvos ir Sausio 13-osios bylos pardavimo kaina.

Kokia kaina už pažymą prokuratūrai, kad A. Paleckis ir jo partija neveikia prieš Lietuvą, sumokėta Valstybės saugumo departamentui? Šią pažymą VSD išdavė, nekreipdamas dėmesio į Seimui pateiktą ir viešai paskelbtą 2011 m. VSD veiklos ataskaitą, kurioje A. Paleckio ir jo vadovaujamos partijos veikla nurodyta kaip viena didžiausių grėsmių Lietuvai, iliustruota ir nuotraukomis iš jų renginių. Gal užteko to, kad Prezidentės D. Grybauskaitės iniciatyva 2010-12-23 d. Seimas pakeitė BPK, paliekant VSD be ikiteisminio tyrimo funkcijų, o Lietuvą – be ikiteisminio tyrimo įstaigos, tiriančios nusikaltimus valstybei ir žmoniškumui? Nesvarbu, kad prokuratūrai vienai liko šis krūvis. Matyt, Prezidentei svarbiau, kad VSD turėtų laiko ir laisvas rankas kitai veiklai. Pvz. FNTT vadovų pakeitimui.

Kokia kainą ir kas sumokėjo už šią diversiją prieš Lietuvą? Kitaip tai pavadinti vargu, ar galima, nes viešai apie tai kalbu jau treji metai ir raštu kreipiausi dėl to į Seimą, Prezidentę ir Generalinę prokuratūrą. Tačiau kodėl visus juos tenkina ši situacija? P. Seimo narė R. Juknevičiene, Jūs asmeniškai inicijuokite šios BPK pataisos pripažinimą negaliojančia. Tada bandysiu patikėti, kad Jūsų rūpestis dėl TV laidos „Žmogus ir įstatymas“ yra nuoširdus.

Kreipiuosi ir į Prezidentę bei Generalinę prokuratūrą – kas ir kokią kainą (teisioginę ar netiesioginę) sumokėjo, kad Sausio 13-osios byloje Prezidentės D. Grybauskaitės kadencijos metu įtarimai reiškiami tik buvusiems TSRS kariškiams, bet nereiškiami kolaborantams? Kodėl atsisakoma paskelbti kolaborantų, kuriems panaikinti įtarimai, pavardes? Juk po įtarimų panaikinimo tai jau nebėra ikiteisminio tyrimo medžiaga. Kodėl Generalinė prokuratūra nesikreipia į Vokietiją dėl perversmininko LKP/TSKP CK sekretoriaus, TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos buvusio rektoriaus ir p. D. Grybauskaitės buvusio vadovo V. Lazutkos išdavimo? Kodėl įtarimai nepareikšti LKP/TSKP CK paskirto 1991 m. sausio 13-ąją užgrobtos Lietuvos radijo ir televizijos direktoriui G. Stegvilai, o pareikšti tik šios „Kaspervizijos“ veidui – pulkininkui Edmundui Kasperavičiui? Kas buvo svarbiau – ekrane rodytis, ar organizuoti „Kaspervizijos“ veiklą?

Jei tai – ne Lietuvos pardavimo kaina, o nekompetencija, tai Generalinis prokuroras ir Prezidentė privalo nedelsiant atsistatydinti – negalima metų metais taip tyčiotis iš Lietuvos ir Sausio 13-osios, nesiteikiant nei atsakyti į šiuos klausimus, nei keisti situaciją.

Kur veda šis melas? „Mažytis“ pavyzdys. A. Paleckio baudžiamosios bylos liudytoja Danguolė Raugalienė po mūsų prašymų vargais negalais buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn už melagingus paaiškinimus, kad 1991 m. sausio 13-osios naktį Vilniuje prie TV bokšto šaudė ne TSRS kariškiai, o „savi“: „Tą naktį buvau prie televizijos bokšto, mačiau, kaip šaudė nuo stogų. Šaudė į jaunimą, stovėjusį prie tvoros. Mačiau tai, nes kulkos buvo šviečiančios, trasuojančios – matėsi, kur jos skrieja. Mačiau, kaip nuo šių kulkų žmonės smukdavo ant žemės. Minioje vaikštinėjo žmonės, kurie tuo metu ragino žmones nesitraukti, o eiti į tą ruožą, kur smigdavo šios trasuojančios kulkos, nes esą, „ten šaudo tuščiais, tikrai nieko nenušaus“. SSRS kariai nešaudė. Jeigu jie būtų šaudę, tai tikriausiai nebūtų likę Karoliniškių.“ Vilniaus miesto apylinkės teismas už melagingus parodymus nubaudė D. Raugalienę simboline 3900 Lt bauda, tačiau 2012-04-12 d. Vilniaus apygardos teismas, konstatavęs, kad Sausio 13-osios byloje nustatyta, jog šaudė TSRS kariškiai, D. Raugalienę išteisino, nurodęs, kad jos pasakyti žodžiai yra susiję su jos pačios matyto įvykio aplinkybių vertinimu sumaišties situacijoje: „Nuteistoji negalėdama pamatyti pilno įvykio vaizdo, neturėdama informacijos susidarė klaidingą nuomonę apie įvykio situaciją ir teigdama, kad kareiviai nešaudė, o šaudė nuo stogų, sąžiningai klydo“, – teismo teigimu, byloje neįrodyta, jog D. Raugalienė suprato, kad veikė tiesiogine tyčia.

TV laidoje „Žmogus ir įstatymas“ ta pati išteisinta ir, anot teismo, „sąžiningai klydusi“ D.Raugalienė pagal laidos scenarijų dar pakeitė savo melagingus parodymus – ji jau stovėjo ne prie TV bokšto, o prie penkiaaukščio namo, nuo kurio stogo ji matė, kažką šaudant. Štai ką reiškia teismo „tolerancija“. Ir mūsų valdžios politinė „tolerancija“. Tiems, kurie to nenori atsiminti, priminsiu, kad 1991 m. net TSRS prokuratūra pripažino, jog šaudė TSRS kariškiai.

Beje, į naująjį Seimą dar 2012 m. lapkrityje kreipiausi ir dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro įstatymo pataisų. Mat šiuo metu genocido vykdymo laikotarpiu įstatymu pripažįstamas tik laikotarpis iki 1990 m. kovo  11-osios.

Kodėl Rusijos URM oficialiai ir triukšmingai reagavo į pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl D. Raugalienės? Kodėl Lietuvos URМ ir Prezidentė, atsakingos už Lietuvos užsienio politiką, leidžia tai daryti be atsako? Neseniai sužinojome pačios Prezidentės D. Grybauskaitės atsakymą – ji atsakinga tik už Lietuvos santykius su Vakarais, t.y. su Briuseliu. Ir ji neatsakinga dėl Lietuvos santykių su Rytais, t.t. su Rusija. Todėl apgailėtinai atrodo š.m. spalio 13 d. konservatorių partijos primininko A. Kubiliaus pareiškimas, kad Prezidentė D. Grybauskaitė yra paskutinis slenkstis, saugantis Lietuvą nuo Rytų.

Kam Lietuvai reikalingas Prezidentas, kuris pats atsisako spręsti savo kompetencijos klausimus santykiuose su tokia svarbia ir labai sudėtinga Lietuvai šalimi – Rusija ir visais Rytais? Klausimas retorinis – tokia Prezidentė, viešai atsisakanti vykdyti savo konstitucines pareigas, privalo atsistatydinti. Užmiršusiai tai padaryti Prezidentei priminti tai gali tik Tautos atstovybė Seimas apkaltos būdu.

Analogiškai prokuratūra ir teismai elgiasi ir dėl Lietuvos homoseksualizavimo klausimo – ES federalizavimo vieno esminių ideologinių pagrindų. Š.m. rugsėjo 24 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismas atmetė signataro Z. Vaišvilos skundą dėl prokuratūros atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl asociacijos „Lietuvos gėjų lyga“ neteisėtos politinės veiklos ir jos finansavimo, organizuojant ir vykdant š.m. liepos 27 d. renginį „Baltic Pride 2013“. Prokuratūrai pripažinus, kad asociacija „Lietuvos gėjų lyga“ užsiima neteisėta veikla, buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą teigiant, kad signataras nepateikė įrodymų, jog tai padaryta dideliu mastu. Vilniaus miesto apylinkės teismas faktiškai be motyvų atmetė signataro skundą dėl šio prokurorės nutarimo, nors nauja tai, kad teismas pripažino nustatęs, jog prokurorė neišsireikalavo papildomos medžiagos, be kurios ir išvadų daryti negalėjo.

Dėl šios Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties š.m. spalio 10 d. pateikiau skundą Vilniaus apygardos teismui, nes nebuvo pagrindo nei prokurorės nutarime, nei teismo nutartyje teigti, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kai pareiškėjo nurodyti asmenys patys viešai patvirtino, jog vykdė ne visuomeninę, o politinę veiklą, nenumatytą asociacijos „Lietuvos gėjų lyga“ įstatuose, taip pat kad šiai, įstatus neatitinkančiai, veiklai ši asociacija gavo finansavimą ir iš Lietuvos, ir iš užsienio asmenų. Vilniaus apygardos teismas bus paskutinė teismo instancija šiuo klausimu. Tačiau šiuo atveju bent jau turi būti žodinis nagrinėjimas, apie kurio paskyrimą bandysiu pranešti, jei šią žinią pavyks sužinoti laiku. Labai trumpi procesinai terminai.

Kaina, kurią mokame už tai, pinigais nepamatuojama. V. Simonko patikinimai, kad jie dar nesieks Lietuvoje to ar ano, kas Vakaruose jau yra „norma“, neįtikina. Pernelyg paskubomis brukamas šis įrankis ir mums, ir kitiems. Štai š.m. vasario 14-ąją svarstant Kanados BK pataisos įstatymą Nr.C-54 apie seksualinį išnaudojimą ir jo prevenciją, pasikviestas ekspertas Hubertas van Geisigemas (Hubert Van Gijseghem) oficialiai pareiškė: „Terapija – tik iliuzija. Pedofilija esanti tokia pat seksualinė orientacija, kaip ir heteroseksualizmas arba homoseksualizmas.” Belieka tik priminti, kad dar 2006 m. Olandijoje buvo įkurta Geradarystės, laisvės ir įvairovės partija („Partij voor Naastenliefde, Vrijheid en Diversiteit”), viešai praminta Pedofilų partija, kuri siekė įteisinti ne tik pedofiliją, bet ir zoofiliją, o kartu – smurtinę pornografiją. Kuo tai skiriasi, tarkim, nuo sadizmo? Amžiaus cenzas lytiniams santykiams, anot šios partijos, turi būti sumažintas, o vėliau išvis panaikintas.

Kalbant apie šios kainos sumokėjimą ir mūsų valdžios “toleranciją”, bestuburiškumą šiais klausimais, pinigine išraiška suskaičiuoti tradicinės šeimos, kaip tautos ir valstybės lastelės, naikinimo kainą vargu ar įmanoma ir ar to reikia. Todėl nenuostabu, kad „Baltic Pride 2013“ organizatoriai š.m. liepos 27 d. renginio Vilniuje metu Seimo narei A. M. Pavilionienei įteikė atminimo dovaną už nuoširdų darbą ginant lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transeksualų teises.

Š.m. spalio 13 d. konservatorių partijos tarybos diskusija dėl Generalinio prokuroro likimo ir konservatorių veiksmai Seime bei Prezidentės D.Grybauskaitės panieka Seimui dėl nuomonės apie p. D.Valio veiklą turėjimo atskleidė dar vieną konservatorių ir p. D. Grybauskaitės neatskiriamo susirišimo priežasčių – baimę dėl atsakomybės už galimai nusikalstamus bendrus darbus.

„Neapsimetinėkime nesuprantančiais bendro reikalo. … Galima nueiti į Lukiškių kalėjimą ir paklausti, kaip ten sėdintys vertina prokuroro darbą“ – konservatorių nuomonę aiškino A. Kubilius. P. Andriau, galima apklausti ir priešingai: kodėl nejuda Darbo partijos bylos atitikmuo – taip vadinama V. Matuzo byla, kas dalinasi Snoro banko administratoriaus be pateisinamų dokumentų švaistomus dešimtis, jei ne šimtais milijonų litų, ir kt. Manau, neatsitiktinai lygiagrečiai su šiais „darbais valstybės naudai“ konservatorių daugumos Seimas Prezidentės D. Grybauskaitės ir Generalinės prokuratūros iniciatyva keitė BPK, įvedant Lietuvoje teisingumą ne tik pagal teismus, bet ir pagal prokurorus: nori prokuroras – tiria galimai nusikalstamą veiką, nori – netiria. Ir nusispjaut tokiu atveju prokurorui į teismo nuomonę. Ir atsakomybės dėl tokios teismo nutarties nevykdymo prokurorui jokios. Todėl prokuroras dar kartą gali parašyti tokį patį atsisakymą ir laukti kol tinkama teismo sudėtis jam pritars.

D. Grybauskaitės rūpesčio Darbo partijos byla nuoširdumu patikėsiu tik po to, kai Prezidentė viešai paaiškins, kodėl 2002 m., jai būnant finansų ministre, Kauno apskrities VMI viršininkė Virginija Žuromskaitė, išdrįsusi areštuoti Lietuvai dujas pardavinėjusios ir mokesčių nemokėjusios „Jangilos“ sąskaitoje 271 mln. Lt, buvo ne paskatinta, o atleista iš darbo. Todėl kol kas šis Prezidentės ir Darbo partijos fechtavimasis labiau panašus į „kompromiso“ nesuradimą. „Jangilos“ atveju, matyt, buvo paprasčiau – p. D. Grybauskaitė buvo „tik“ finansų ministrė, o ne Lietuvos Prezidentė.

Prezidentės D. Grybauskaitės būdas neatsakyti į viešai teikiamus nepatogius klausimus tapo ne tik jos akla gynyba, bet ir valstybės problema. Ne tik dėl neatsakymų į signataro klausimus apie slepiamą biografiją, bet ir dėl drauge su kolaborantais nevykdyto nepriklausomos Lietuvos Vyriausybės 1990-03-11 potvarkį Nr.64p dėl TSKP CK Vilniaus aukštosios partinės mokyklos pastatų perdavimo Vilniaus pedagoginiam institutui. Beje, Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėjimui signataro Z. Vaišvilos atskirąjį skundą dėl jo atskirojo skundo dėl Prezidentės neveikimo nepriėmimo ir išsiuntė nagrinėjimui Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Kokia Prezidentės atsakomybė dėl beatodairiškai ir neteisėtai atidavinėjamo valstybės suvereniteto, demonstratyvaus Prezidentės klausimų su Rusija nesprendimo? Ant valstybės pardavimo aukuro aukos dedamos nuolat, jų skaičius auga beatodairiškai. Seimas, kuris ir koks bebūtų, tyli ir toleruoja tai. Todėl susikalbėjimo su valdžia kelias lieka vienas – referendumas, kurio net VRK patvirtintą sprendimą, taip pat ignoruoja visos valdžių grandys. Štai dėl ko toks svarbus parašų dėl referendumo rinkimas.

Tačiau konservatorių partijos, pretenduojančios į Sąjūdžio moralę ir patriotiškumo monopolį, š.m. spalio 13 d. demagogija dėl referendumo baimės ir žemės pardavimo užsieniečiams, atvirai patvirtino jų valdžios praradimo baimę. Po š.m. spalio 12-osios nebelieka nieko, kuo dar moralės požiūriu galėtų nustebinti Lietuvą konservatorių ir D. Grybauskaitės tandemas: Prezidentė D. Grybauskaitė – Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos, mininčios 25-metį, globėja. Prieš 20 metų spalio 12-ąją buvo nužudytas „Respublikos“ žurnalistas V. Lingys. Spalio 12-oji mena ir 1920 me­tus – Len­ki­jos ge­ne­ro­lo Luc­ja­no Že­li­gows­kio žy­gį į Vil­nių, po kurio atsirado taip vadinta Vi­du­ri­nė Lie­tu­va. Tikrai simbolinė data Lietuvos istorijoje.

Tenka pakartoti žinomą klausimą šių dienų politikos moralės „sergėtojui“ V.Landsbergiui – kodėl vis tik tokia Lietuvos Dalia?