A.Trifonovas: Merių pagalba man norėjosi pakeisti pasaulį

Infocentras „Finugor“ paskelbė išskirtinį interviu su Aleksandru Trifonovu – Maskvos politologu, etnografu ir žurnalistu. Lygiai prieš dešimt metų – 2003 metų spalio 2 dieną – jis pradėjo populiarinti merių etnokultūrinio paveldo temą. Dabar jau išnykusi finougrų gentis tokiu pavadinimu iki slavų kolonizacijos gyveno vidurio Rusijoje, į šiaurės rytus nuo baltiškos rytų galindų genties ir dabartinio Maskvos miesto. Nuo A.Trifonovo straipsnių pradėjo vystytis „naujųjų merių“ judėjimas. Šiame interviu ne tik apibūdinama dabartinė judėjimo būklė, raidos perspektyvos, bet paliečiami ir gilesni klausimai: imperinės nacijos savivokos krizė, kilmės ir etninės tapatybės permąstymas ir iš to kylančios problemos bei galimybės.

Pastaraisiais metais Rusijoje vis dažniau girdime apie taip vadinamą naujųjų merių judėjimą. Prašome papasakoti, koks tai judėjimas, ar jis turi šalininkų?

Iškart apsibrėžkime – aš kalbu tik savo vardu. Ne judėjimo, nes naujųjų merių subkultūrai nepriklausau.

„Merių judėjimas“ šiandien, mano požiūriu, tai ganėtinai padriki dariniai, artimesni rekonstruktorių klubams arba bendrų interesų vienijamoms subkultūroms. Per pastaruosius trejus metus susidomėjimas meriais lokalizavosi tarp dalies buvusių slavų neopagonių, kurie suprato, jog Perunas ir kitos Makošės Rusijos centre ir šiaurėje nebuvo garbinami, o štai sinkretinis merių-stačiatikių tikėjimas ir buvo ta religija, kurią išpažino didžiarusių valstiečiai dar prieš 100 metų. Tai keletas dešimčių žmonių, gyvenančių Maskvoje, Jaroslavlyje, Kostromoje.

Susidomėjimą meriais galima stebėti ir kairiųjų bei dešiniųjų aktyvistų tarpe. Pirmieji juose mato čiabuvius, imperinės ekspansijos auką, antrieji – tikruosius vietinius gyventojus, jau daugiau kaip prieš tūkstantmetį apsistojusius šioje žemėje, tai yra, tą patį rusų pamatą, ant kurio ir laikosi rusų nacija.

Beje, abu šie požiūriai iš esmės teisingi. Meriai išties buvo čiabuviai, sudarę substratą, ant kurio iškilo šiauriniai rusai, o jų etniniai specifiniai bruožai ir kalba buvo palaužti primetamos valstybinės ir stačiatikių ideologijos. Tame nieko nei bloga, nei gera – tokia istorija.

Galiausiai, egzistuoja ganėtinai rėksminga neaiškių interneto personažų grupė, nesuprasi, kraštotyrininkų ar fantazuotojų, kurie bando išvesti merių kalbą iš erzių arba marių kalbų. Ko vertas vien pavadinimas, kurį jie sugalvojo buvusioms merių teritorijoms: Merių-Erzios Rusia. Arba kaimo „filologų“ iš Ivanovo bandymai išvesti visus merių pavadinimus iš šiuolaikinės marių kalbos. Kiek jų, pasakyti negaliu. Vargu ar daugiau nei merių „neopagonių“.

Visa tai juokinga, nes merių kalba, kaip nustatė lingvistai, artimesnė Pabaltijo, o ne Pavolgio finų kalbų grupei (atsiverskite bent jau klasikinį Oresto Tkačenkos darbą „Merių kalba“).

Dvi pirmosios grupės – tai pozityvas, o paskutinė – negatyvas. Kita vertus, ir iš jos esama naudos: jie vienaip ar kitaip propaguoja merius savo auditorijai.

Kaip ir kada prasidėjo naujųjų merių judėjimas? Kas buvo jo iniciatorius ir kodėl?

Pradiniu tašku, nuo kurio ėmė rastis susidomėjimas meriais, tapo mano straipsniai keliuose Rusijos leidiniuose nuo 2003 pabaigos iki 2009 metų. 2003 metų spalio 2 dieną interneto laikraštyje „Yтро“ pasirodė medžiaga apie merių kalbą ir kultūrinį Merios paveldą. Paskui sekė kiti mano straipsniai.

Nuo 2003 iki 2008 metų aš vienas kėliau šią temą žiniasklaidoje ir tinklaraščiuose. Man buvo aišku, jog dabar būtina vystyti temą internete: kaip tik tenai pasirodydavo jauni, aktyvūs ir ideologiškai neangažuoti Maskvos gyventojai. Tie, kuriuose mačiau savo sąjungininkus.

Kam tai buvo reikalinga Jums?

Įdomus klausimas. Man norėjosi pakeisti pasaulį. Šiek tiek jį pajudinti man pavyko: diskusija apie meriškas rusų šaknis prasidėjo. Nuo 2009 metų ėmė pasirodyti nedidelės merių šalininkų grupelės. Pirmąjį mano darbo etapą – informavimą, sukuriant susidomėjimą meriais – galima buvo laikyti baigtu.

Neslepiu, jog be žurnalistikos užsiėmiau ir ryšių su visuomene technologijomis bei politinėmis technologijomis. Stengiausi taikyti šių mokslo sričių metodus, kad veiksmingiau propaguočiau merius. Ne tiesiog rašyti, tačiau kurti informacinius pretekstus, intriguoti merių paslaptingumu, provokuoti konfliktui „slavų šalininkų“ grupes internete. Tokios veiklos rezultatą vertinu kaip teigiamą.

Kuo užsiima šiuolaikiniai meristai? Kiek tai įdomu kitiems rusams?

Užsiima daugiausia vaidmenų žaidimais. Kitiems rusams tai neįdomu, nes jiems vaidmenų žaidimai nėra artimi. Tai normali situacija.

Kokias idėjas laikote ateičiai? Norite atgaivinti merių kalbą ir merių etniškumą (kaip? ar tai išvis įmanoma?)? O gal naujasis meriškumas Jums – tai kažkoks etnokultūrinis, istorinis-kraštotyrinis, mokslo populiarinimo projektas?

Nesu lingvistas, kad gaivinčiau kalbą. Tai rimtas dalykas, ir tuo turėtų užsiimti tiktai profesionalai. Visus likusius varyti šunims šėko pjauti, kaip darė žydai gaivindami ivritą. Ir jie laimėjo.

Merių etniškumas – produktyvesnė tema. Iš esmės, tradicinis šiaurinio ruso pasaulio suvokimas artimas tam, ką galėtume pavadinti merišku, čiudišku etniškumu. O tame persipina: landšaftas, žemės valdymas ir resursų išsaugojimas, prisitaikymas prie aplinkos.

Ką norėtumėte pasakyti kitoms finougrų tautoms, kurios oficialiai pripažintos gyvomis?

Naujųjų merių istorija nėra istorija apie oficialias finougrų tautas. Naujieji meriai – tai rusai, kurie nori įgyti tam tikrą naują kokybę, pareikšdami savo kilmę iš finų. Matau, jog nei viena iš oficialių finougrų struktūrų nepasiruošusi priimti merių kaip savo giminaičių. Ir tai teisinga.

Ir atvirkščiai, regioniniai elitai iš rusiškų teritorijų, kuriose kadaise gyveno meriai, nusiteikę naujųjų merių atžvilgiu teigiamai. Štai su jais ir reikia kurti santykius naujiesiems meriams, sudaryti blokus.

Vietiniai valdininkai ir turizmu užsiimantys verslininkai jau suuodė, jog meriai gali būti žaidimo figūra, prekės ženklu, regiono turistinio patrauklumo kėlimo priemone maskviečiams. Normalus temos vystymas vartotojų visuomenėje. Problema tik ta, jog būtent vartotojų visuomenė atveda mus į aklavietę.

Štai, ką dar reiktų pasakyti finougrams: rusų tautos istorija rodo, jog mums jokie broliai arba sąjungininkai nereikalingi. Mes – milžiniška nacija. Apsieisime be udmurtų arba karelų pagalbos. Padėkite pirmiausia sau.

Taip, neabejotinai matau tam tikrą susidomėjimą merių tema iš marių ir mordvių pusės. Kuriamos įvairios teorijos apie giminystę su meriais. Suprantama, jog tai tam tikras socialinis žaidimas, tačiau nepasakyčiau, jog visiškai nepavojingas.

Pirmiausia, merių kalba, kaip nustatė kalbininkai, priklausė Pabaltijo finų kalbų grupei. Bandymai parodyti merius „pavolgiečiais“ – klaidingas kelias. Meriai buvo Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystės ir vėliau Maskvos carystės branduolio gyventojai. Pavolgis jiems tebuvo periferija, užkampis. Pavyzdžiui, aš – vietinis maskvietis, man Pavolgio žemės atrodo tolima ir visiškai ne sava erdvė.

Antra, suartėjimas su naujaisiais meriais – tai automatinė rusifikacija. Juk jūs suartėjate su rusais. Negaliu suprasti, kam to reikia. Nebent, kad pagreitintumėte ištirpimą rusų etnose.

Mano kreipimasis dėl Merios nuo pat pradžių buvo adresuotas rusams ir tiktai rusams.

Rusai išgirdo Jūsų kreipimąsi?

Iki galo nežinau. Mano kreipimasis buvo globalus. Meriai – paskutinis šansas rusų nacijai ateityje.

Tiktai priklausomybė meriams leidžia rusų daugumai pasijausti vietine tauta, o ne užkariautojais, ne bešakniais Imperijos kareiviais, leidžia prisiimti atsakomybę už savo žemę. O tai reiškia, jog pirmiausia reikia sudėlioti naują ideologiją.

Joje turi būti ir politinė, ir ekonominė, ir socialinė programos: atsisakymas ekspluatuoti gamtos resursus, perėjimas prie postindustrinės sanklodos, tradicine žinija paremtos naujos ekotechnologijos, vietinės savivaldos ir horizontalių ryšių vystymas, suburbanizacija.

Dabartiniai „naujieji meriai“ pastaruosius porą metų kiek užstrigo gilindamiesi ir garbindami praeitį, įvairiuose XXI amžiuje menką reikšmę turinčiuose dalykuose: šventieji akmenys, kostiumo rekonstrukcija ir kt. Tuo galima užsiimti, tačiau ne tai yra svarbiausia.

Man susidaro įspūdis, jog ateinanti rusų miestiečių karta imlesnė mano idėjoms. Kuomet kalbu apie naują energiją taupančią medinę architektūrą globalių megapolių priemiesčiuose arba neekonomiško centralizuoto karšto vandens tiekimo atsisakymą pereinant prie individualių vandens šildytuvų, mane daugiausia supranta jaunesni nei 25 metų žmonės. Jie ir turėtų tapti vystymosi agentais. Taip prasidės kitas merių gaivinimo etapas. Velniop praeitį, žmonija turi tik ateitį!

etnosfera.blogspot.com