Šiomis dienomis Panevėžyje, Klaipėdoje bei šalies sostinėje lankėsi ir naująją neįtikėtinų teiginių kupiną knygą „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ pristatė reta, lietuvių mylima ir gerbiama viešnia – garsi Venesuelos žurnalistė, žurnalo „Zeta“ redaktorė, taip pat mokslininkė – tolimosios baltų praeities tyrėja – Jūratė Statkutė de Rosales. Tėvynėje ji sutiko ir 83-iąjį savo gimtadienį.
Į Vilniuje, Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje, vykusį susitikimą su knygos autore J.Statkute de Rosales visi gerbėjai niekaip neįstengė sutilpti. Neradę kur atsisėsti, žmonės spietėsi pasieniais, apgulė salės duris, sėdo ant grindų…
Turbūt tai neturėtų stebinti: suglumę, vidujai sugniuždyti, nevisavertiškumo komplekso kamuojami lietuviai šiandien kaip niekad reikalingi pagiriamojo, stiprinančio ir tautinę savivertę pakeliančio žodžio, o viešnios knyga teigia, kad visa, kas istorijos veikaluose rašyta apie gotus, išties yra apie baltus, tad šiuos lūkesčius pateisina su kaupu. Juk argi įmanoma nesididžiuoti savąja kilme, žinant, kad būtent lietuviai sugriovė Romos imperiją ir buvo esminė jėga, veikusi Europos raidą. Žodžiu, motyvų laikyti save išrinktąja tauta šis veikalas pažeria taip gausiai, kad skaitant nejučia ima magėti vos vos patobulinti knygos pavadinimą: vietoj „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ padaryti skambiau „Europos šaknys – tai mes, lietuviai“.
Nesu mokslininkas, tad nei mėginsiu ginčytis su tokios itin netikėtos hipotezės autore, nei skubėsiu jai pritarti. Juolab kad esminiai mokslininkės teiginius patvirtinantys argumentai, pasak jos, slypi Venesueloje, itin retų senovinių knygų bibliotekoje, ir paprastam mirtingajam nėra prieinami.
Kur kas svaresnis lietuvių tautos stiprybę bei garbę liudijantis argumentas už visą knygą man pasirodė J.Statkutės de Rosales atsivežta šeima – Venesueloje gimę, svetima kalba mokslus baigę, po įvairias pasaulio šalis pasklidę penki jos sūnūs, nors ir su akcentu, visi laisvai kalbantys lietuviškai.
Vertingas bei įdomus man pasirodė ir Stasio Petkaus sukurtas dokumentinis filmas apie J.Statkutę de Rosales, pristatytas drauge su knyga. Venesueloje, mokslininkės namuose, viešėjusiam filmo autoriui pavyko atskleisti įvairias šios daugiabriaunės asmenybės veiklos sritis. Papasakoti ir apie mokslinius jos ieškojimus, ir apie žurnalistinę veiklą, ir apie visuotinį Venesuelos politikų bei Vyriausybės pripažinimą, išreiškiamą ne tik solidžiausiais valstybiniais ordinais, bet ir mėginimais nužudyti, ašarinių dujų ar kovinių granatų atakomis, kurių periodiškai sulaukia ir jos būstas, ir redakcijos pastatas.
Galbūt šis sudėtingą ir garbingą šios moters gyvenimo kelią nušviečiantis kino filmas padės Jūratės tautiečiams pamilti ją taip, kaip yra pamilusi Venesuelos visuomenė, kur J.Statkutė de Rosales šiandien laikoma viena iškiliausių ir žymiausių šalies asmenybių. Juolab kad tautiečių pripažinimas šios karštos Lietuvos patriotės širdžiai nepalyginti brangesnis.
„Kai pats Venesuelos prezidentas aukščiausių šalies ministrų akivaizdoje iškilmingai man prisegė aukščiausiu šalies apdovanojimo laikomą ordiną, mano vyras paklausė: „Turbūt visai neblogai kaip moteriai, atvykusiai į šią šalį su vienu lagaminėliu?“ O aš jam atsakiau lietuvių tremtinių daina: „Tiktai ne šiandien, tiktai ne šičia, toli nuo savo gimtų namų…“ Ir tik kai daugeliui metų praėjus buvau apdovanota „Honoris causa“ Vilniaus pedagoginiame universitete, laiminga jam sušnabždėjau „šiandien ir šičia“, – renginyje atvirai pasakojo J.Statkutė de Rosales.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“
Didžioji lietuvė J.Statkutė de Rosales savo senųjų istorijos šaltinių atradimais, kaip ir savo metu senosios Europos archeologiniais tyrimais M.Gimbutienė, sujudina iki šiol egzistuojančias Europos istorijos koncepcijas. Ir vienu ir kitu atveju atsiverianti Europos istrijos baltiškoji šaknų dalis stato mus į vieną gretą su romėnais, germanais, keltais.
Tai žinoma tokie dideli dalykai negli būti sutikti be skepsio.
Įdomūs yra ir mokslininkės pastebėjimai dėl lietuvių kalbos poveikio pačiam mąstymui, pasaulio pažinimui.
Knygos įvardijimas „Europos šaknys ir mes, lietuviai“ – realus. Rašinyje noras padaryti skambiau „Europos šaknys – tai mes, lietuviai“ – nesąmonė. Lietuviai, latviai ir prūsai kalbiniu požiūriu įvardijami baltais – tik dalis aisčių. Aisčiai – tik dalis senųjų indoeuropiečių. Aisčiai taip pat bijojo barbarų genčių įsiveržimo, atsparai ieškojo gynybinių ryšių su Romos imperija. O čia nesąmonė, jog „būtent lietuviai sugriovė Romos imperiją ir buvo esminė jėga, veikusi Europos raidą“.
uzsiciaupkit ir tylekit dvasiniai “pederastai”, jums iki tokiu zmoniu kaip GERBIAMA JURATE ar gerb.Gedgaudas toil, ir niekad cia nebusit…
TAI ENERGIJOS IMPULSAS KELIEMS METAMAS , TOKIUOSE SUSĖJIMUOSE VISUOTINIS PAKILIMAS IR DIDELĖ VILTIS ATEIČIAI ,TAI PAKILĖJIMAS NUO KASDIENYBĖS IR SAVIVERTĖS ĮPRASMINIMAS . SAULĖ – ENERGIJOS TEIKĖJA , BET TOKIE ŽMONĖS TAIP POGI ENERGIJOS SKLEIDĖJAI. STENKIMĖS PALAIKYTI VIENAS KITĄ , NORS IR NETURIME TINKAMŲ SĄLYGŲ TOKIEMS SUSIĖJIMAMS , BET PERPILDYTA SALĖ IR PILNI KORIDORIAI PER DU AUKŠTUS PARODO ,KAD MŪSŲ MINTYS , PREITIS IR ATEITIS PRIKLAUSO MUMS .